Širdies lėkimas iš baimės, naktį staiga atsibudus… Suplyšusios šlepetės, padėtos prie lovos… Tyli telefonas, tyli durų skambutis.. Kaip įkyrėjo namai… Kaip tatai nėra, nėra, nėra namų… Ak, eiti, eiti, bėgti! Kur? Nuo ko? Kodėl?

Visos upės teka į jūras. Prie upių nuo žilos senovės natūraliai traukė ir statė gyvenvietes žmonės. Anot A. Šeliongovskio, jūra – istorinė stichija, istorijos gaivalas, kuris visada veikė pajūrių ir paupių gyventojų psichiką, budino energiją, skatino kuo geriau išnaudoti "savojo kranto" galimybes.

Žemė – pirmiausia sausuma, valstybių geografinė (sienų) politika. Sausumoj daug kas, tarkim, kalnai, miškai savaime būdavo ir gynybiniai bastionai. Nors ir sausumos sienos nelygiavertės, tačiau pajūrio – ypatingai nelygiavertės. Jeigu valstybės krantus skalaujanti jūra su sausuma "nesuderinta" (nėra pusiasalių, sąsmaukų, salų, o svarbiausia – į jūrą neįteka upių), tokios valstybės pajūris mažai ko vertas. Upės labai prailgina jūros krantus, teikiančius gėrybes prekybai.

Continue reading „Tranų pasaulyje (Demonas)”