Naujasis židinys – Aidai

Slaptai.lt selbia 3-iąją ištrauką iš Laisvūno Šopausko straipsnio „Simuliakrinė, arba neoliberalioji, Vytauto Ališausko krikščionybė“. Nors straipsnis ilgokas, vis tik jį verta perskaityti, jei norime susigaudyti, kas yra kas. Suprasti, kodėl kai kurie ponai elgiasi būtent taip, o ne kitaip, – visuomet naudinga. Kad nebūtume apgauti. Kad nesusipainiotume vertybėse. Kad nesižavėtume apsimetėliais.

Publikaciją persispausdiname iš internetinio portalo Propatria.lt.

Ateizmas, liberalizmas ir simuliakrinė krikščionybė

Žurnalas „Naujasis Židinys-Aidai“ yra pozicionuojamas kaip katalikiškas leidinys, o redakcija ir pagrindiniai autoriai puoselėja katalikų intelektualų įvaizdį. Šis įvaizdis, kiek mums žinoma, buvo viešai kvestionuojamas tik porą kartų. Pirmą kartą tai padaryta prof. Vytauto Daujočio studijoje „Krepšelinė aukštojo mokslo „reforma“ ir jos palikimas“ (V. Daujotis, A. Janulaitis, V. Radžvilas, R. P. Šližys Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdenė. V. 2012, p. 47-251). 

Anot V. Daujočio, krepšelinės aukštojo mokslo reformos ideologų branduolys ir šios reformos propagavimo kampanijos smogiamoji jėga buvo dvi glaudžiai bendradarbiavusios, iš pirmo žvilgsnio nenatūralią sąjungą sudariusios grupuotės – Lietuvos laisvosios rinkos instituto libertarai ir „Naujojo Židinio-Aidų“ krikščioniškieji intelektualai. Studijos autorius tiksliai aprašo aktyvių „Naujojo Židinio-Aidų“ sambūrio narių – VU lituanisto doc. Pauliaus Subačiaus (Lietuvos katalikų mokslo akademijos Centro valdybos pirmininko ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto tarybos nario), VU istoriko doc. Nerijaus Šepečio, VU filosofės doc. Nerijos Putinaitės (prezidento V. Adamkaus patarėjos, vėliau – Švietimo ir mokslo viceministrės), vertėjo Antano Gailiaus, dr. Manto Adomėno (Demokratinės politikos instituto steigėjo ir Seimo nario) – cinišką veiklą propagandiškai apipavidalinant bei praktiškai rengiant ir įgyvendinant krepšelinę aukštojo mokslo reformą.

V. Daujotis kelia retorinį klausimą: kas gali būti bendra tarp artimo meilę ir solidarumą deklaruojančių katalikų ir kraštutinio individualizmo nuostatas išpažįstančių, negailestingą konkurenciją pagrindiniu gyvenimo principu laikančių laisvosios rinkos fundamentalistų?(p. 86). Šiuos nesuderinamus dalykus sugebančius „suderinti“ „Naujojo Židinio-Aidų“ krikščioniškuosius intelektualus studijos autorius vadina „klerolibertarais“, o klerolibertarizmą apibrėžia kaip „nauj[ą]  Lietuvos politinio gyvenimo reiškin[į], kai radikalios libertarinės ekonominės idėjos įvelkamos į krikščioniško moralinio ir socialinio mokymo žodyną.“ (ten pat).

„Naujojo Židinio-Aidų“ autoriaus Bernardo Gailiaus ir viso aplink šį žurnalą susitelkusio sambūrio katalikiškumą kvestionavo taip pat politologas Vytautas Sinica. Politologas Bernardo Gailiaus pažiūras laiko „deklaratyvios katalikybės“ apraiška. Deklaratyvi katalikybė „leidžianti vadintis kataliku, bet Bažnyčios mokymą priimti selektyviai – atmetant asmeniškai nepatinkančias ar nepatogias šio mokymo dalis, kaip taisyklė, dažniausiai susijusias su seksualinės moralės klausimais“. Ypač svarbiu deklaratyvios katalikiškybės pasireiškimu politologas laiko B. Gailiaus pareiškimą „man nereikia valdžios, kuri siektų įstatymais apibrėžti gerą ir teisingą gyvenimą“. Atkreipsime dėmesį, jog šis pareiškimas tik stilistiškai skiriasi nuo „Naujojo Židinio-Aidų“ sambūrio lyderio V. Ališausko požiūrio, jog politika, paremta vienijančia idėja, reiškianti totalitarizmą. V. Sinica rašo:

[T]ikrieji klasikai, o visų pirma Aristotelis, valstybės tikslu laikė būtent tai, ką B.Gailius atmeta – siekį užtikrinti kuo didesnį visų piliečių dorybių išskleidimą, paprasčiau tariant, dorybingą gyvenimą. Remiantis objektyvia žmogaus prigimtimi nustatyti, koks elgesys yra geras ir teisingas, ir įstatymais jį skatinti, o priešingą elgesį – sankcionuoti, tiek Platonui, tiek Aristoteliui buvo savaime suprantama valstybės pareiga. 

Šis suvokimas būdingas visam klasikiniam mąstymui, taigi ir katalikiškai politinei minčiai. 

[…]

Bernardo Gailiaus ir jo kolegų iš NŽ-A nuolatos skelbiami įsitikinimai yra nesuderinami nei su klasikiniu, nei su katalikišku politiniu mąstymu. Mat klasikinis ir katalikiškas politinis mąstymas kaip tik ir reikalauja „valdžios, kuri siektų įstatymais apibrėžti gerą ir teisingą gyvenimą“ pagal žmogaus prigimties ir ją atitinkančio Bažnyčios mokymo reikalavimus. Ką jau kalbėti apie prigimtinę šeimos sampratą. 

Tačiau B. Gailius, dėstydamas savo argumentus, nėra vienišas ar originalus. LSDP Vyriausybės programoje 2012 m. buvo rašoma: „neskirstysime šeimų į tradicines ir netradicines“, „nemokysime šeimų, kaip joms gyventi“, o „valstybės tikslas bus ne nurodyti, kokį bendro šeimos gyvenimo modelį asmenims pasirinkti“. Girdėta? Tuos pačius teiginius ne vienoje konferencijoje yra garsiai kartojusi ir LSDP aktyvi narė Marija Aušrinė Pavilionienė, dažnai nepamiršdama pridurti, jog šių siūlymų neįgyvendinus, Lietuva visada liks atsilikusia nuo Vakarų pasaulio „pažangos“.

Kyla natūralus klausimas – kuo dešiniaisiais moderniais katalikais save vadinančio NŽ-A sambūrio, kuriam priklauso ir B. Gailius, pasaulėžiūra skiriasi nuo marksistuojančių kairiųjų LSDP deklaruojamų pažiūrų?

Pabandysime pasigilinti į reiškinio, kurį V. Daujotis vadina „klerolibertarizmu“, o V. Sinica – „deklaratyvia katalikybe“, ištakas ir pobūdį. Tuo tikslu turime padaryti nedidelį ekskursą į vėlyvąjį sovietmetį ir pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį.

Sovietmečiu viešoji erdvė buvo griežtai kontroliuojama, joje buvo užgniaužtas politinių ir pasaulėžiūrinių pozicijų pliuralizmas; viešojoje erdvėje galėjo būti skleidžiama tik komunistinė ideologija ir tik kompartijos liniją atitinkanti šios ideologijos versija; negana to, šioje erdvėje galėjo reikštis tik tik valdžios aprobuoti subjektai, tarp kurių ypač išsiskyrė ir vyravo kompartijos ir komjaunimo aktyvistai. Visiems puikiai suprantama, kad tokia viešosios erdvės kontrolė labai ribojo, apsunkino ir iškreipė komunikaciją; menkiau suvokiama, kad tokiomis sąlygomis buvo iš esmės sutrikdytas pasaulėžiūros formavimosi procesas. 

Pasaulėžiūros formavimosi proceso sutrikdymas yra itin svarbus ir iki šiol nepakankamai įvertintas sovietmečio bruožas. Jis turbūt dar svarbesnis už komunistinės ideologijos diegimą, kurio sėkmė buvo menka – nuoširdžiai įtikėjusių komunistine ideologija žmonių buvo palyginti nedaug. Pasaulėžiūros formavimosi proceso sutrikdymas lėmė, kad vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje ėmė dominuoti savitas tipas žmogaus, neturinčio pasaulėžiūrinės šerdies, aiškių ir tvirtų principų, apskritai neturinčio iš esmės jokios apibrėžtos pasaulėžiūros. Šį žmogaus tipą itin ryškiai reprezentavo tie, kurie siekė sovietinėje visuomenėje vaidinti aktyvų vaidmenį, t. y. kompartijos ir komjaunimo aktyvistai.

Atkūrus valstybę žlugo totalitarinis režimas ir išnyko griežta viešosios erdvės kontrolė. Tačiau tai nereiškė, kad pasaulėžiūrinės komunikacijos ir pasaulėžiūros formavimosi procesai toliau galėjo plėtotis be patologijų. Patologijos buvo dėsningos, nes tiek visuomenės dauguma, tiek ir aktyvų vaidmenį nusiteikę atlikti individai priklausė jau minėtam žmonių be pasaulėžiūros tipui. Tokiomis sąlygomis dėsningai atsiranda ir politinėje bei viešojoje erdvėje ima dominuoti reiškinys, kurį galima pavadinti „simuliakriniu pliuralizmu“. 

Visiems puikiai žinomas simuliakrinio pliuralizmo atsiradimas ir įsitvirtinimas Lietuvos politikoje. Tik paskelbus, bet dar nespėjus iškovoti valstybės nepriklausomybę, Seime ir Sąjūdžio viduje ėmė formuotis grupelės, grupės ir grupuotės valdžios troškusių asmenų, kurie ėmė save vadinti „demokratais“, „liberalais“, „centristais“, „socialdemokratais“, „krikščionimis demokratais“ „konservatoriais“ ir panašiais nieko nei jiems patiems, nei visuomenei nereiškiančiais pavadinimais.

Šie pavadinimai neatstovavo kokių nors apibrėžtų pažiūrų, interesų ar vizijų, tai tebuvo kovos dėl valdžios įrankis. Žmonės tai neblogai suprato ir dauguma tokių darinių sužlugo. Tačiau simuliakrinis politinis pliuralizmas įsitvirtino, ir iki šiol išlieka esminis Lietuvos politinės sistemos bruožas. Iki šiol partijų pavadinimai ir viešos pasaulėžiūrinės deklaracijos neturi nieko bendra su realybe ir funcionuoja tik kaip valdžios siekiančių grupuočių tikrųjų pažiūrų ir tikslų priedanga (apie dabartinį simuliakrinį politinį pliuralizmą skaitykite ČIA ir ČIA).

Menkiau suvokiama, kad simuliakrinis pliuralizmas buvo įdiegtas ne vien politikoje. Pasaulėžiūrinis pliuralizmas dabartinės Lietuvos viešojoje erdvėje turbūt ne mažiau simuliakrinis, kaip politinis pliuralizmas. Vėl grįžkime į sovietmetį. Esminis komunistinės ideologijos (sovietinio marksizmo arba dialektinio materializmo) sandas buvo ateizmas. Tarp ateizmo skelbėjų ir skleidėjų egzistavo savi nesutarimai. Buvo vadinamieji „buldozeriniai“ ateistai, manę, kad religija turi būti sunaikinta draudimais ir represijomis. Bet buvo ir „subtilieji“ ateistai, kurie visiškai pritarė pozicijai, jog religija yra praeities atgyvena, tačiau nemėgo „buldozerinių“ ateistų ir iš jų šaipėsi. „Subtilieji“ ateistai manė, kad religija atlieka tam tikras svarbias socialines funkcijas ir todėl buvo įsitikinę, jog lengvai ir greitai ji neišnyks. Jų požiūriu,  „buldozerinių“ ateistų kovos su religija  taktika esanti pernelyg grubi, neefektyvi ir kontrproduktyvi.

Anot „subtiliųjų“ ateistų, tiesmuką krikščionybės naikinimą, kuris išryškina kiekvienam aiškias alternatyvas, turėtų pakeisti krikščionybės naikinimas per ribų nutrynimą – tikinčiuosius įtraukiant į „naujo tarybinio gyvenimo“ kūrimą, bendraujant ir bendradarbiaujant su „pažangiais“ tikinčiaisiais ir dvasiškiais. Kitaip tariant, „subtilieji“ ateistai manė, kad religijos poreikį reikia tenkinti perdirbant, pritaikant krikščionybę prie sovietinės visuomenės. 

Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, daugelis aiškios pasaulėžiūros neturėjusių „aktyvistų“ kuriam laikui sutriko ir pasimetė, nes jų ateities perspektyvos tapo miglotos. Tačiau jų sukaupta „kovotojų su praeities atgyvenomis“ ir „vedlių į šviesų komunizmo rytojų“ patirtis nieku nedingo ir galėjo padėti prisitaikyti prie naujų realijų. Sovietmečiu įgytos marksizmo ir ateizmo žinios ir praktiniai komunistinės ideologijos ir ateizmo skleidimo įgūdžiai buvo pasitelkti simuliakriniam pasaulėžiūriniam pliuralizmui kurti. Pasaulėžiūrinis virsmas dažnai būdavo itin lengvas, nes tereikėdavo „teisingai pervertinti“ kovose su „tarybų valdžios“ idėjiniais priešais sukauptas žinias ir įgūdžius. Tarkime, rašęs disertaciją ar knygą apie „liaudies gynėjų“ kovas su „banditais“ istorikas galėjo, papūtus Sąjūdžio vėjams ir „pasikeitus laikams“, lengvai pasinaudoti surinkta informacija – kad įvyktų idėjinė „metamorfozė“ ar „atsivertimas“, tereikėjo pakeisti vertinamuosius ženklus. Sumanyti išaukštinti „liaudies gynėjai“ akimirksniu virsta tik paniekos vertais „stribais“, o  ketinti išplūsti „banditai“ – pagarbos vertais „partizanais“ ir didvyriais. Šios strategijos nevengė griebtis ir „mokslinio ateizmo“ baruose plušėję asmenys.

Tad tuo pat metu, kai vieni jokių pažiūrų neturintys asmenys gviešėsi politinės valdžios klijuodami sau politines pozicijas neva išreiškiančias etiketes, kiti taip pat jokių pažiūrų neturintys asmenys siekė tapti įtakingais viešosios nuomonės formuotojais ir skelbėsi esą „liberalūs“, „kairieji“, „katalikiški“ arba „krikščioniški“ intelektualai. Kuriant simuliakrinį pasaulėžiūrinį pliuralizmą aktyviai dalyvavo ir tapo svarbiais šio proceso eigą lėmusiais veiksniais Lietuvoje įsikūrę užsienio ideologiniai centrai, tokie kaip Atviros Lietuvos (Soroso) fondas.

Konstruojant simuliakrinį pasaulėžiūrinį pliuralizmą natūraliai išryškėjo lyderiai, pasižymėję charizma, intelektualiniais talentais arba gebėjimais pritraukti ir kontroliuoti materialinius resursus. „Krikščioniško“ flango vedliu tapo katalikiškos „Aidų“ leidyklos direktorius Vytautas Ališauskas. Kone visi dabartiniai krikščioniškos pakraipos lietuvių viešieji intelektualai – Paulius Subačius, Mantas Adomėnas, Saulius Drazdauskas, Nerija Putinaitė, Nerijus Šepetys, Irena Vaišvilaitė, Eligijus Raila, Tomas Vaiseta, Bernardas Gailius, Laurynas Peluritis, Antanas Gailius, Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Arūnas Streikus, Mantas Tamošaitis, Vilius Bartninkas, Guoda Azguridienė, Vytautas Toleikis, Darius Baronas, Andrius Navickas, Donatas Puslys – yra jo globotiniai, mokiniai, pasekėjai arba idėjiniai bendraminčiai.

Pažiūrų neturinčio žmogaus apsisprendimas save pozicionuoti kaip krikščioniškos pakraipos intelektualą nesukuria krikščioniškos pasaulėžiūros. Todėl visiškai natūralu, kad simuliakrinio pasaulėžiūrinio pliuralizmo kūrimo procese atsiradusiam krikščioniškos pakraipos intelektualų flangui priklausančių intelektualų pasaulėžiūroje po plonyčiu krikščioniškos frazeologijos luobu slypi visai nekrikščioniška pasaulėžiūra, o ir tas krikščioniškas luobas nusimetamas (kaip rodo V. Ališausko interviu) pirmai progai pasitaikius. Krikščioniu būti (t.y. nuosekliai krikščioniškai mąstyti ir elgtis) sunku net tam, kuris krikščioniška doktrina tiki, o ką jau kalbėti apie tą, kuris save krikščioniu tik pozicionuoja.

Todėl visiškai natūralu, kad lietuviškiems krikščioniškos pakraipos intelektualams yra reikalinga tokia krikščionybės versija, kuri leistų jiems išlaikyti krikščionio intelektualo įvaizdį patogiai gyvenant modernioje visuomenėje ir darant ką nori. Tokia krikščionybės versija egzistuoja – tai yra neoliberalioji krikščionybė. Visiškai dėsningai visi V. Ališausko sekėjai yra neoliberaliosios krikščionybės šalininkai ir projekto pertvarkyti katalikybę pagal neoliberaliosios krikščionybės modelį įgyvendintojai.

Neoliberaliosios krikščionybės koncepcija yra labai paprasta. Jos branduolys yra dvi idėjos. Pirmoji keičia tradicinę katalikišką Dievo sampratą. Imamas akcentuoti ir visomis progomis prikišamai minėti Dievo meilės ir gailestingumo principas, „pamirštant“ ir iš esmės eliminuojant kitą, ne mažiau svarbų principą – Dievo teisingumą. Antroji idėja keičia tradicinę katalikišką politinę doktriną. Iš jos eliminuojamas bendrojo gėrio principas, kuris pakeičiamas katalikiškai politinei doktrinai svetimu ir su ja nesuderinamu individualizmo principu.

Neoliberalioji krikščionybė atpalaiduoja žmogų nuo bet kokių pareigų Dievo, artimo ir bendrojo gėrio atžvilgiu – žmogus gali būti nuoseklus individualistas, tenkinti bet kokias subjektyvias preferencijas ir įgyvendinti bet kokias ambicijas, o gailestingas Dievas esą viską supras ir pasigailės. Tai yra ne kas kita, o krikščionybės „pritaikymas“ dabarties politikoje dominuojančio neoliberalizmo poreikiams ir tikslams, krikščionybės simuliakro kūrimas. 

Simuliakrinės krikščionybės kūrimo baruose kryptingai dirba trys krikščioniškų intelektualų grupės, išugdytos V. Ališausko. Pirmoji – tai aplink „Naujojo Židinio-Aidų“ redakciją susitelkę autoriai. Šios intelektualų grupės branduolį sudaro V. Ališauskas, P. Subačius, N. Putinaitė, M. Adomėnas, N. Šepetys. Šių asmenų „specializacija“ – išplauti ir susinti  katalikišką socialinį ir politinį mokymą bei propaguoti laisvąją rinką, eurofederalizmą ir kultūrinį liberalizmą – su katalikybe nesuderinamus radikaliosios socialinės inžinerijos projektus. Jau minėjome šių intelektualų bendradarbiavimą su LLRI krepšelinės aukštojo mokslo reformos rengimo ir propagandinio aptarnavimo veikloje. Jų glaudų bendradarbiavimą, virtusį tikrą simbioze, liudija tai, kad „židinietis“ P. Subačius yra ekonominėmis ir socialinėmis nuostatomis radikaliai antikatalikiško LLRI tarybos narys, o kraštutinė „laisvosios rinkos“ ideologė ir apologetė G. Azguridienė yra besivadinančio „katalikišku“ žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ redkolegijos narė. Ypač reprezentatyvios yra „židiniečių“ V. Ališausko, I. Vaišvilaitės ir P. Subačiaus biografijos. Viešai prieinamoje V. Ališausko biografijoje nurodoma, kad už antitarybinę veiklą 1984 m. pašalintas iš KPI, jis iki pat 1989 m. buvo bedarbis.

Tačiau į akis krenta verta dėmesio atminties spraga, kuri turbūt ir privertė duomenų apie save pateikėją pamiršti, kad šiaip jau griežta atskalūnams ir priešams tarybų valdžia jam buvo gana maloninga ir dosni. Iš tikrųjų „bedarbis“ V. Ališauskas nebuvo didžiausia režimo auka, nes jam buvo leista tuometinėje Vilniaus universiteto Mokslinio ateizmo katedroje rašyti mokslinį darbą vadovaujant pačiam J. Mačiuliui  – vienam aršiausių „buldozerinio“ ateizmo atstovų, kokį regėjo Lietuva per visą okupacijos laikotarpį.

Šis fanatiškas ateistas nesiliauja kovojęs su religija iki šiol: jo sukurta ir paties parašytais tekstais daugiausia užpildyta šiam tikslui skirta internetinė svetainė primena laiko mašiną, perkeliančią joje apsilankiusį skaitytoją į praeitį ir gyvai atkuriančią moralinę ir intelektualinę atmosferą, kurioje ateizmo dirvonus vagojo  ir mokslo laipsnio siekė V. Ališauskas –  būsimasis iškilus katalikų intelektualų šviesulys.

Panaši spraga žiojėja kitos „Naujojo Židinio-Aidų“ redkolegijos narės, dabartinės atstovės prie Šv. Sosto Irenos Vaišvilaitės biografijoje – joje neužsimenama, ką ši religinio meno žinovė ir diplomatė veikė laikotarpiu nuo 1984 iki 1989 m., kai baigusi meno istorijos studijas Maskvos M. Lomonosovo universitete ištisus penkerius metus tarsi taip pat buvo „bedarbė“. Tačiau turimos žinios duoda pagrindą manyti, kad tuo metu ji vis dėlto užsiėmė „visuomenei naudinga veikla“ darbuodamasi LTSR MA Filosofijos, sociologijos ir teisės institute veikusiame „mokslinio ateizmo“ skyriuje. Trūkstant išsamesnių duomenų būtų labai gražu, jeigu ambasadorė, kaip itin atsakingas pareigas einantis viešasis asmuo, patikslintų – patvirtintų ar paneigtų – šias žinias ir panaikintų savo biografijos „baltąją dėmę“ visapusiškai supažindindama visuomenę su minėtu savo gyvenimo ir darbinės veiklos tarpsniu.

„Naujojo Židinio-Aidų“ redkolegijos narys Paulius Subačius – buvęs komjaunimo aktyvistas, Vilniaus universiteto studentams įsiminęs ne tik perdėtu uolumu, bet ir nuolat atlape segėtu komjaunuolio ženkleliu (tai nebuvo privaloma), o dabar sugebantis suderinti veiklą dviejose nesuderinamomis pasaulėžiūromis besivadovaujančiose organizacijose – posėdžiauti  LLRI taryboje ir vadovauti Lietuvių katalikų mokslų akademijai. P. Subačius itin daug „nusipelnė“ kaip vienas pagrindinių „krepšelinės“ aukštojo mokslo reformos architektų ir propagandistų. Propaguodamas „krepšelinę“ reformą šis veikėjas „pamiršo“ visą savo katalikiškumą ir uoliai skelbė rinkos fundamentalizmo „tiesą“, išsakydamas ją sparnuota ir plataus atgarsio sulaukusia fraze „nemokamas sūris būna tik pelėkautuose“.

Be abejo, pats faktas, kad atstovauti Lietuvai prie Šv. Sosto iki šiol nerandama ateistinės veiklos šleifo neturinčių krikščioniškų pažiūrų asmenų, o Katalikų akademijai vadovauja „kultūrine-šviečiamąja“ veikla (kova su „religiniais prietarais“ ir „mokslinio ateizmo“ propaganda buvo būtinas jos dėmuo) pasižymėjęs sovietinio komsomolo aktyvistas yra iškalbingas Lietuvos Katalikų bažnyčios infiltravimo sovietinio ateizmo kadrais ir iš to kylančių sunkumų  liudijimas.  

Antroji – tai aplink interneto portalo bernardinai.lt redakciją susitelkę autoriai. Šios intelektualų grupės lyderiai yra A. Navickas (iki pasitraukimo iš direktoriaus pareigų) ir D. Puslys. Šios grupės „specializacija“ – „tolerancijos“ propaganda remiantis viską atleidžiančio Dievo samprata. D. Puslio nuopelniai simuliakrinės krikščionybės steigimo baruose buvo įvertinti 2014 m. suteikus jam „tolerancijos žmogaus“ vardą. 

Trečioji simuliakrinių katalikų grupelė, kurios lyderiai yra Rūta Tumėnaitė, Antanas Gailius ir Jūratė Kuodytė, susitelkusi Lietuvos Radijo „Mažojoje studijoje“. Šis itin artimais ryšiais su „židiniečiais“ susietas sambūris skleidžia „tolerantiškos“ ir neoliberalios katalikybės nuostatas, o ypač – fundamentalistines „laisvos rinkos“ idėjas. Studija ypač uoliai paplušėjo šiame bare propaguodama nevykusią ir šalies aukštąją mokslą į visišką aklavietę nuvariusią ir galutinai jį nustekenusią „krepšelinę“ reformą.

Dabartinėje Lietuvoje vykstančių pasaulėžiūrinių kovų laukuose iš esmės turime sovietinės situacijos tęsinį. Yra buvę komjaunuoliai, kurie tęsia buldozerinio ateizmo tradiciją. Iškiliausiais postsovietinės Lietuvos „buldozeriniais“ ateistais laikytini Rimvydas Valatka ir Aušrinė Pavilionienė. Ir yra „subtiliojo“ ateizmo tradiciją tęsiantys buvę komjaunuoliai, kurie savo marksistines ir ateistines kompetencijas naudoja krikščionybės simuliakrui kurti.

Galima įžvelgti ir tam tikrą, panašų į sovietinį, darbo pasidalijimą: šiuolaikiniai „buldozeriniai“ ateistai dirba su mažiau išsilavinusia, menkai artikuliuota, rimtesnių tekstų neskaitančia publika, o „subtilieji“ jų kolegos „šviečia“  labiau išsilavinusius, rimtesnius tekstus skaitančius sluoksnius, kuriems bruka neoliberaliąją krikščionybę.  

Apskritai nėra atsitiktinumas, kad neoliberaliųjų katalikų branduolys yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto auklėtiniai, o pats fakultetas tebėra tikras tokios katalikybės bastionas. Nors komunistinė ideologija buvo persmelkusi visas akademinio gyvenimo sritys, istorijos bei teisės tyrinėjimai ir studijos buvo ypač ideologizuotos dėl savaime akivaizdaus jų vaidmens ugdant okupaciniam režimui naudingas pavergtos Lietuvos gyventojų politines nuostatas bei ištikimus komunistinės imperijos valdinius.

Todėl šie fakultetai buvo paties griežčiausio homo sovieticus ugdymo vietos – tikros tautinės ir valstybinės sąmonės neturinčių sovietinių mankurtų peryklos.  VU Istorijos fakulteto auklėtiniai buvo kryptingai rengiami  jų laukiančiai misijai kurti „komunistinę visuomenę“  ir tarnauti „plačiajai tarybinei tėvynei“ – baigę universitetą dauguma jų turėjo dirbti mokyklose ir diegti jaunajai lietuvių kartai saviniekos ir nuolankumo „didžiajam broliui“, paniekos ir neapykantos savo tautai ir valstybei nuostatas.

Neoliberaliųjų katalikų pažiūros ir veikla rodo, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jiems taip ir nepavyko atsikratyti sovietmečiu išsiugdytų antikrikščioniškų,  antitautinių ir antivalstybinių nuostatų. Priešingai, būdami gerai parengti Lietuvos naikinimo darbui jie sugebėjo „lanksčiai“ prisitaikyti prie „naujų laikų“ įvilkdami šias nuostatas į simuliakrinio krikščioniškumo apvalkalą ir kaip estafetės lazdelę perduodami jas savo mokiniams. Jų sukurta ir vis tobulinama simuliakrinė krikščionybė šiandien  naudojama kaip veiksmingas įrankis, leidžiantis sėkmingai tęsti sovietmečiu pradėtą Lietuvos griovimo darbą stojus tarnauti naujiems šaimininkams ir vykdant dar vieną globalistinį pasaulio pertvarkymo projektą.

Išvados  

Vytautas Ališauskas keletą dešimtmečių viešojoje erdvėje save sėkmingai pozicionuoja kaip katalikų intelektualą. Tačiau įdėmiai išanalizavus jo pažiūras tenka pripažinti, kad jose nieko katalikiško ir krikščioniško nėra. V. Ališauskas nuosekliai prisilaiko aiškiu antikrikščionišku kryptingumu pasižyminčių marksistinių bei  liberaliųjų doktrinų ir yra uolus visų trijų su liberalmarksistine ideologija susietų radikaliosios socialinės inžinerijos projektų – kultūrinio liberalizmo, laisvosios rinkos ir federacinės Europos – šalininkas.

Šis filosofas, teologas ir istorikas yra Lietuvoje plačiai paplitusio reiškinio tipiškas atvejis: labiausiai susovietinta visuomenės dalis – būtų tikslu ją vadinti vėlyvojo sovietmečio komsomolo karta – nepakeitė savo okupacijos laikotarpiu susiformavusių antikrikščioniškų, antitautinių bei antivalstybinių pažiūrų ir jas sėkmingai paslėpė po tariamai „vakarietiškų“ ir „europinių“ vertybių širma. Iš tiesų tos „vertybės“  yra liberalizmo ir komunizmo ideologinių dogmų samplaika – komjaunuolio sindromas. Kaip rodo V. Ališausko ir kitų „Naujojo Židinio-Aidų“ sambūrio dalyvių pavyzdžiai (žr. ČIA, ČIA ir ČIA), komjaunuolio sindromas liberaliesiems katalikų intelektualams yra tiek pat būdingas, kaip ir laicistinės orientacijos intelektualams (žr. ČIA ir ČIA).

Viešųjų intelektualų sluoksniuose dominuojantis komjaunuolio sindromas yra paslėptas po Lietuvos viešojoje erdvėje viešpataujančiu simuliakriniu pasaulėžiūriniu pliuralizmu. Viena svarbiausių simuliakrinio pasaulėžiūrinio pliuralizmo apraiškų yra neoliberalioji krikščionybė, vertintina kaip krikščionybės simuliakras. Vytautas Ališauskas yra simuliakrinės krikščionybės kūrimu ir propagavimu užsiimančios intelektualų grupės įkvėpėjas ir lyderis. Straipsnyje išanalizuotas jo interviu atskleidžia tikrąsias save krikščionių intelektualais skelbiančių, bet iš tikrųjų liberalizmą propaguojančių ir simuliakrinę krikščionybę steigiančių viešųjų intelektualų pažiūras.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt portalas.

2017.03.14; 11:11