Juokiamės, šaipomės iš politikų ar prasivogusių verslininkų, kada jie teisinasi esą nekalti, o kalta aplinka, bet dabar pati įsitikinau, kad aplinka išties labai stipriai veikia ir mąstymą, ir, kaip to pasekmė – elgesį.
Skaitydama ar klausydamasi optimistinių raliavimų, kad mes, lietuviai, niekada negyvenom taip gerai, kaip dabar, aš, lindėdama savo nejaukiai tuštėjančioje provincijoje, nuoširdžiai piktinausi: jokios renovuotos mokyklos, jokie mašinų prikimšti kiemai negalėjo man kompensuoti tos beviltiškos nykumos, kurią kėlė vis didėjantis iš Lietuvos bėgančių lietuvių skaičius. Juk negali būti, kad lietuviai iš Lietuvos bėga nebepakęsdami gyvenimo „gerumo‘?
Bet pirmojo prezidentinių rinkimų turo rezultatai kalba patys už save: iš viso būrio kandidatų su pačiomis įvairiausiomis programomis, tarp kurių nestigo ir tokių, kuriose buvo žadama sumažinti ekonominę atskirtį, didinti pensijas ir kitaip penėti vargstančius ir alkstančius, didesnė dalis rinkimuose dalyvavusių rinkėjų savo balsus atidavė kitiems. Tiems, kurie atvirai atstovauja rinkėjams, kuriems valstybės praktiškai (išskyrus nebent saugumą) net nereikia, nes viską – nuo išsilavinimo vaikams iki kokybiškų medicininių paslaugų pasiligojusiems šeimos nariams, – gali nusipirkti iš savo uždarbio, savo pajamų, nelaukdami malonių iš valstybės.
Argi ne keista, kad didesnių rinkėjų simpatijų nesulaukė netgi premjeras, plačiu mostu pažadėjęs, pavyzdžiui, svariai padidinti pensijas?
O gal tai liudija, kad mūsų rinkėjas jau toks subrendęs, kad ant tuščių pažadų nebeužkimba, ir renkasi išmintingai…. kaip, pavyzdžiui, per Seimo rinkimus, kai pasirinko valstiečius ir žaliuosius?
Ne, nesueina galai su galais: tik pora metų praėjo, kai rinkėjai aistringai tikėjo visais valstiečių pažadais, o šiandien nebetiki net pačiu valstiečių premjeru…
Lieka dar vienas spėjimas: mūsų žmonės tik apsimeta, kad jiems Lietuvoje sunku gyventi… O iš tiesų jie (ar rinkimuose dalyvavusieji) yra sotūs, laimingi, tiki gražia ateitimi, tiki ES ir laisvąja rinka, todėl neužkibo nei ant skurdesniems rinkėjams patrauklesnio masalo, nei ant patriotinių vizijų, neparėmė ir kovotojų už gausią, laimingą, valstybės neterorizuojamą šeimą… Todėl jų valia į antrą rinkimų turą ir pateko nuobodžiai vienodi ar bent jau labai panašių liberalių pažiūrų kandidatai.
Liberalioje žiniasklaidoje nestinga džiūgavimų ir palengvėjimo atodūsių, kad bet kuriam iš dviejų laimėjus prezidento postą, Lietuva nepasuks nei Lenkijos, nei Vengrijos keliu, o ištikimai vizgins uodega, klausydama ir vykdydama liberaliojo Macrono-Merkel tandemo nurodymus.
O tai reiškia, kad Lietuvoje neatsiras valios ir galios, galinčios uždrausti Barnevernet tipo organizacijoms atiminėti iš normalių (ne asocialių) šeimų normalius vaikus ir atidavinėti juos neva geresniems globėjams kitose šalyse. Vadinasi, nebus vykdoma realiai, panašiai kaip Lenkijoje, šeimas remianti politika…
Tai reiškia, kad Lietuvoj dar ne greit atsiras tokia politinė jėga, tokia vyriausybė, kuri, panašiai kaip Vengrijoje, vykdys kultūrinę, ekonominę-finansinę politiką, ginančią nacionalinius, lietuvių, o ne globalistinius, Briuselio, TVF ar Europos banko interesus…
Na, nebūtų teisinga sakyti, kad abu kandidatai – vienas kito klonas. Ir ne tik dėl lyčių skirtumo, kurių dar nespėjo išnaikinti neoliberalai, bet ir dėl skirtingo bendrosios kultūros lygio, skirtingų vertybių.
Pavyzdžiui, skiriasi kandidatų nuomonė dėl nelietuviškos kilmės pavardžių rašybos lietuviškuose dokumentuose… Bet ar daug atsiras rinkėjų, suvokiančių šitą skirtumą ir vienokio ar kitokio sprendimo pasekmes? Mat, norint tokius niuansus suvokti, reikia pačiam save suvokti pirmiausia kaip Lietuvos valstybės, o ne amorfinės Sąjungos pilietį. Kitaip sakant – reikia rinkėjo, kuris pats būtų pakankamai pilietiškas.
Kur jis, tas pilietiškasis rinkėjas? Gal tarp tų, kurie visai nedalyvavo rinkimuose?
Viena per stebuklą dar išlikusi ‚popierinė‘ žiniasklaidos priemonė teiravosi savo skaitytojų: „Ar pilietiškumas gali įveikti nepotizmą“?
Keistuoliai… Ar naivuoliai?… Juk panašiai galime paklausti, ar gali smegenų uždegimu susirgti mumija, iš kurios galvos smegenys pašalinti jau prieš keletą tūkstančių metų…
Kokia prasmė teirautis apie pilietiškumą šalyje, kur piliečių, kaip liudija rezultatai ką tik įvykusio referendumo dėl pilietybės išsaugojimo pilietybės atsisakiusiems, likę vos dvidešimt su trupučiu procentų?
Kiti beveik 80 procentų formalių, balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių arba nedalyvavo referendume, arba pasisakė už tai, kad Lietuvos pilietybė būtų ištąsyta po šalis plačiausias, net nepasidomėjus, nori tos šalys ar ne, kad jų piliečių būrys pagausėtų tokiais savo pilietinės tapatybės nebesuvokiančiais subjektais.
Nesunku suprasti tuos tėčius ir mamas, bočius ir babūnėles, kurių vaikai ir anūkai pluša užsieniuose, dalijasi savo sunkiau ar lengviau uždirbtu euru ar doleriu su Lietuvoje „skurstančiais“ (žodį „skurstančiais“ imu į kabutes dėl aukščiau minėtų priežasčių…) giminaičiais ir kurių „laimei“ betrūksta galimybės nusivalyti kojas į Lietuvos Respublikos Konstituciją ir patvarkyti ją taip, kaip patogiau jiems, ieškantiems laimės svetur…
Įdomu, kas būtų pasikeitę tų už pilietybės ištąsymą balsavusių tėvelių ir senelių gyvenime, jei jiems būtų pasisekę pakeisti Konstitucijos atitinkamą straipsnį? Jų vaikai/anūkai būtų siuntę jiems daugiau siuntų? Būtų padidėjusios pensijos? Būtų pagerėjęs medicininių paslaugų prieinamumas, o kai kurie Hipokrato priesaikos išsižadėję (juk išsižadėti galima ne tik pilietybės, ne tik Tėvynės, bet ir priesaikų gydyti, padėti, mylėti, gerbti, ginti, aukotis…) būtų liovęsi melžti iš pacientų papildomo „atlyginimo“? Gal darbdaviai būtų ėmę kelti atlyginimus, kad dėl to daugiau mokesčių surinkusi valstybė galėtų kelti atlyginimus, didinti pensijas ir socialines pašalpas, o šeimos būtų pradėjusios gimdyti daugiau vaikų, ir taip galų gale būtų atkutusi provincija?
Deja… Spėju, kad tie, kurie pilietybės referendume pasisakė „už“, apie tokius dalykus net negalvojo. Nes galvoti apie dalykus, kurie svarbūs visai tautai, visai visuomenei, pagaliau – valstybei, o ne tik „man“ ar „mano“ šeimai, geba tik pilietiški, o ne „popieriniai“ piliečiai.
Gebėjimas galvoti apie visuomenei svarbius dalykus kažkodėl man siejasi su vienu nuotykiu iš mokyklinių dienų.
Vieną gražią pavasario dieną kažkokiam namų darbų, matyt, nepadariusiam „startuoliui“ pasiūlius, visa mūsų devinta klasė pabėgo iš pamokos. Integravomės į gamtą…
Sugrįžusių laukė pamokslai ir represijos. Pirmiausia buvo mėginta išsiaiškinti, kodėl bėgome. Dažniausias atsakymas buvo „O kad visi bėgo…“. Mane tardęs pedagogas, išgirdęs tokį paaiškinimą, pasiteiravo: „O jei visi sugalvos šokti į šulinį, tu irgi šoksi?“ Apstulbinta tokio minties vingio, aš neužtikrintai numykiau: „Neee…“. „Beee…“ – atsiliepė pedagogas, ir tas sulyginimas su avimi man labai stipriai trinktelėjo per smegenis. Pasijutau pažeminta, bet ne todėl, kad iš manęs pasišaipė pedagogas (taip, matyt, tą situaciją traktuotų šiandieniniai psichologai ir visa vaikus nuglostinėjanti specialistų armija), o todėl, kad labai vaizdingai parodė mano pasiaiškinimo bukumą. Taip vaizdingai ir aiškiai, kad aš iki šiol tebevengiu vadovautis principu (ar kriterijumi?) elgtis “kaip visi“. Nes man tai tolygu – elgtis kaip kvaila avis. Beee…
Gal tai tik eilinė mokyklinės vaikystės trauma, iš kurios daugelis mano amžininkų išaugo („mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo…“), o gal tai – talentingo pedagogo įtaigi pamoka?
Tiesa, „Beee…“ elgesio principą kai kas šiandien pavadina demokratija. Bet tokia jau tų laisvųjų laisvė: vieni laisvai galvoja patys, kiti laisvai buriasi į bandą ir net nepastebi, kad bandai kryptį reguliuoja… įgudusio piemens botagas.
2019.05.21; 05:00
