Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Šeštadienį istorinėje Seimo Kovo 11-osios Akto salėje susirinkę valdžios atstovai, signatarai, diplomatai, visuomeninių organizacijų atstovai paminės Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos 33-ąsias metines.
Minėjime dalyvaus Lietuvoje viešinti Lenkijos Respublikos Seimo Maršalka Elžbieta Vitek (Elżbieta Witek).
Iškilmingą minėjimą sveikinimo kalba pradės Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Renginyje taip pat kalbės Lietuvos nepriklausomybės Akto signatarai Gediminas Vagnorius ir Algirdas Kumža, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos 2022 m. laureatė Giedrė Žickytė, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjo ir vadovo, 2012 m. Laisvės premijos laureato, politinio kalinio, kovotojo už Lietuvos laisvę Antano Terlecko anūkas, istorikas Antanas Terleckas.
Šventinę– kovo 11-osios dieną taip pat bus įteikta Valstybės nepriklausomybės stipendija. Iš Seimo tribūnos kalbės Valstybės nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijos pirmininkas Virginijus Valentinavičius, kuris pristatys 2023 m. Valstybės nepriklausomybės stipendijos laureatą dr. Vilių Bartninką. Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijai V.Bartninkas pateikė projektą „Valstybė kaip veiklos subjektas Petro Dirgėlos ir Gintaro Beresnevičiaus kūryboje“. Tyrimo tikslas – analizuoti P. Dirgėlos ir G. Beresnevičiaus tekstuose „valstybės“ sąvoką, jos reikšmes ir prasmes, valstybės veiklumo sampratą, pateikti abiejų autorių lyginamąją valstybės istorinę ir politinę koncepciją. Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
2023 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatas dr. Vilius Bartninkas 2014 m. baigė Vilniaus universitete filosofijos bakalauro studijas ir įstojo į klasikinių studijų magistrantūrą Kembridžo universitete (Jungtinė Karalystė), kurią 2015 m. baigė su pagyrimu. Toliau tęsė filosofijos krypties doktorantūros studijas Kembridžo universitete, kur 2019 m. įgijo daktaro laipsnį.
Iškilmingame minėjime visuomeninių organizacijų apdovanojimo „Žinia“ laureatą pristatys Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Saulius Pečeliūnas.
Pasibaigus iškilmingam posėdžiui, Nepriklausomybės aikštėje bus iškilmingai pakeltos trijų Baltijos valstybių vėliavos. Po to Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa ir Lietuvos kariuomenės orkestras Gedimino prospektu žygiuos nuo Nepriklausomybės iki Katedros aikštės; juos lydės eitynės „Nepriklausomybės atkūrimo kelias“ su Lietuvos ir Ukrainos vėliavų juostomis.
Šeštadienį sostinės gyventojai ir svečiai kviečiami į atvirų durų valandas Seimo lankytojų centre, kur vyks edukaciniai užsiėmimai ir kūrybinės dirbtuvės vaikams, žinių viktorinos, bus rodoma vaizdo medžiaga, eksponuojamos teminės parodos ir ekspozicijos.
1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą.
Sulaukę baltų Kalėdų, vieni kitiems palinkėję sveikatos, ištvermės, pradėjome naujuosius 2022 – ius metus su viltimi, kad bus sutramdyta pandemija, kad šiemet bus daugiau šviesos ir tiesos. Gal buvo ir tokių, kurie klausė savęs kuo džiuginau per praėjusius metus savo artimuosius, ar kuo nors buvau naudingas savo kraštui, kur klydau…
Nuo žiemos lig žiemos bėga mūsų dienos, įprasmintos mokslu, savo pašaukimo ieškojimu, džiuginančios darbo vaisiais, dovanojančios Būties džiaugsmo akimirkas. Toje kasdienybėje būna ir šventinių dienų: religinės ir valstybinės šventės, gimtadieniai ir vardadieniai. Atrodė, kad kiekvienam lietuviui ypač reikšminga ir svarbi Sausio 13 – oji. Tą dieną prisimename kovos už laisvę kainą, pagerbiame žuvusius, užjaučiame kentėjusius sužeidimus, praradusius sveikatą, daugelis atminties akimis regime ir save budinčius prie parlamento rūmų ar televizijos bokšto, sėdinčius darganotą naktį prie laužo, geriančius kažkieno atneštą arbatą, valgančius įduotus sumuštinius. Matome save dainuojančius, einančius pasitikti tankų… Visi mes broliai ir sesės, visi Lietuvos vaikai.
Aš matau dar ir garbaus amžiaus, silpnos sveikatos, dabar jau šviesios atminties Domicelę iš nuošalaus kaimo, nežinia kaip pasiekusią Vilnių, jau antrą parą budinčią prie parlamento. Pastebėjusi mano nuostabą jinai paaiškino:
Menka iš manęs gynėja, bet aš galiu užstoti jaunesnį, Lietuvai reikalingesnį žmogų.
Nėra abejonės, kad dauguma tada tenai buvusių, kaip ir Domicelė, buvo pasirengę aukoti savo gyvybę. Taigi, toji pasiaukojimo dvasia siekiant laisvės jungė ir vienijo, neleido pabėgti iš baimės, palūžti. Sausio 13-osios esmė šiandien daugeliui mūsų yra įgavusi sakralinį atspalvį.
Tai, ką pamatėme ir išgirdome šiemet Nepriklausomybės aikštėje minint Sausio 13 – osios metines, įteikiant Laisvės premiją pogrindinės „Katalikų kronikos“, leidėjoms vienuolėms, šiurpino, piktino, skaudino. Kas gi tie, kurie nuo pykčio iškreiptais veidais šaukė, švilpė, baubė, visaip trukdė jiems neįtikusiems kalbėtojams? Žema, šlykštu, koktu… Įsižiūrėkime į šią publiką žurnalistų užfiksuotuose kadruose. Kai kurių moterų ir vyrų veidai liudija apie jų gyvenimo būdą. Nereikia būti psichologu, kad nepastebėtum tų ženklų. Apranga, bendra išorė nerodo, kad šitie rėksniai būtų apskurę, nuskurdę, badaujantys. Kai kuriuose veiduose piktdžiugiškos šypsenos. Kas tai, kerštas, pavydas ar tiesiog malonumas kitą žeminti, skaudinti? Šitame neva teisybės ir lygybės ieškotojų būryje matome ir pajautusių gėdą, nenorinčių, kad būtų atpažinti. Gal jie jau suvokia, kad buvo suklaidinti, pateko į kompaniją, kur negalioja jokios moralės normos, nieko nėra švento. Jie nori būti vadinami žmonėmis, bet kas užmiršta, kad žmogiškumas neįmanomas be padorumo, tasai tik žmogėno vardo vertas.
Šie žmogėnai savo elgsena ir „kultūra“ žeidė minėjimo dalyvius, žuvusių artimuosius, visus tuos, kurie anuo metu budėjo prie parlamento, televizijos bokšto, skaudino ir visus geros valios žmonės. Išniekino jie ir tautinę atributiką, mūsų trispalvę vėliavą. Virš jų galvų kur kas labiau būtų tikę plevėsuoti kitokios spalvos vėliavoms.
Šis nemalonus įvykis verčia susimąstyti, kodėl yra manančių, jog galima laisvė ir demokratija be pareigos, atsakomybės, be pilietiškumo ir santarvės? Demokratija pykčiui, melui, šmeižtui, bukumui!?
Mes, lietuviai, parodėme pasauliui Baltijos keliu ir Sausio 13 –tąja, kokia jėga yra vienybėje ir santarvėje. Sustabdė tankus, privertė nešdintis okupantus. Sunerimo tamsos jėgos, ėmė ieškoti būdų, kaip sustabdyti panorusius eiti į šviesą, į tiesą. Įsitikino, kad pasitelkus melą, šmeižtą, patyčias sukiršina, supriešina visus visuomenės sluoksnius, ardo vienybę ir santarvę.
Sausio 13-osios barikadų fragmentas. Slaptai.lt nuotr.
Kokia trapi žmonijos esatis, kokie visi mes laikini byloja globaliu mastu išplitusi pandemija. Regis, akistata su šia baisia nelaime, belaikės mirties grėsmė, skaudžios netektys turėjo žmones vienyti, sužadinti atjautą. Deja… Užuot visi džiaugęsi, jog mokslininkai nedelsiant sukūrė vakciną, išgelbėjusią milijonus gyvybių, atsirado taip vadinamų antivakserių, kurie nenori skiepytis ir kitus ragina ignoruoti medikų pagalbą ir net maištauti, kad valstybė nori gelbėti, perka vakciną, skelbia karantiną. Koks paradoksas, kone visų šalių visuomenėse yra nemažai žmonių, kurie it vaikai tėvų vedami pas gydytoją ar nenorintys gerti karčių vaistų aikštijasi, reikia juos masinti saldainiais arba varu varyti. Keista, kad patikima tais, kurie dedasi protingesniais už virusologus, nemato statistinių duomenų ir nepamąsto, kiek iš tų tūkstančiais susirgusių būtų mirusių, jei ne skiepai. Natūralu, jog miršta vienas kitas ir pasiskiepijęs, šimtaprocentinio veikimo vakcina dar neišrasta. Nenorintiems skiepytis nė motais, kad jų užgaida palengvina galimybę plisti užkratui. Net ir kai kurie katalikai nesiskiepija, praleidžia pro ausis popiežiaus užuominą, kad tie, kurie skiepijasi, gelbsti nuomirties ne tik save, bet ir kitus, yra artimo meilės akcijos dalyviai. Žinant šias kovos su pandemija peripetijas peršasi ironija: tebūnie ramybėje bijantys skiepų labiau negu mirties su ilgai trunkančia agonija.
Tado Gutausko „Laisvės kelio” skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar grįžkime prie Vilniaus Nepriklausomybės aikštės herojų. Jau svarstoma, kokią kiaulystę jie iškrės Vasario 16 –osios proga. Kardinolas Sigitas Tamkevičius vadovaudamasis Kristaus žodžiais „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ žada už juos melstis. Tačiau šitie žino, ką daro ir iš kur rėmėjų pinigai kvepia. Neleiskim iš mūsų ir iš to, kas mums šventa, tyčiotis. Argi nėra pas mus kam tramdyti chuliganizmo? Ar nevertėtų teisėsaugai pasidomėti sumaišties iniciatoriais?
Atminimo laužų uždegimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Trečiadienio vakarą liepsnojančiais atminimo laužais prie Vilniaus televizijos bokšto, prie Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato bei Nepriklausomybės aikštėje pagerbtas žuvusiųjų už atkurtą valstybės Nepriklausomybę atminimas.
Laisvės gynėjų 31-ųjų metinių minėjimo renginiuose, skirtuose prisiminti 1991-ųjų akimirkas, dalyvavo Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės vadovybė, kiti ministerijos ir kariuomenės atstovai, kariai.
1991 m. sausį Lietuva patyrė sovietų karinę agresiją, kurios metu tūkstančiai Lietuvos žmonių drąsiai gynė atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę. Dvasios stiprybe ir nenugalimu ryžtu beginkliai žmonės stojo prieš sovietų agresoriaus tankus ir automatus. Nuo sovietų agresoriaus žuvo 14 Lietuvos Laisvės gynėjų, šimtai jų buvo sužeista. Svarbiausia tomis dienomis buvo žmonių susitelkimas šio pavojaus akivaizdoje.
Sausio 13-oji. Atminimo laužai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vienybės simboliu tapo Nepriklausomybės aikštė, kurioje prie laužų, daugelį dienų ir naktų budėjo iš visos Lietuvos atvykę žmonės. Kasmet Sausio 13-oji mena iškovotą pergalę už Lietuvos laisvę ir jos didvyrius – Laisvės gynėjus ir teikia tikėjimą Lietuvos ateitimi, pažymima KAM pranešime.
Minint Laisvės gynėjų dieną, ketvirtadienio pavakarę bus aukojamos Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, o Antakalnio kapinėse bus pagerbtas palaidotų žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimas.
Pagerbiami Laisvės gynėjai, palaidoti Alytaus, Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Rokiškio, Vilniaus kapinėse.
23-ąjį naujosios Lietuvos gimtadienį pasitikome šaltai. Pirmosiomis kovo dienomis švietė saulė, bet ji dar nešildo. Jau praėjo 40-ies paukščių diena, tačiau iš šiltesnių kraštų – anglijų, airijų, ispanijų – jie dar negrįžta, nors ir ilgisi gimtojo lizdo. Dar šalta. Ar kada nors sugrįš? Klimatologė Audronė Galvonaitė pranašauja klimato atšilimą, esą Lietuvoje gali būti, geriausiu atveju, šilta kaip Ispanijoje, o blogiausiu – kaip Afrikoje.
Bet kada taip bus? Velkuosi šiltą striukę ir važiuoju į Seimą, kurio durys iki 16 valandos atviros visiems mirtingiesiems. Praveriu sunkias duris ir iškart girdžiu – vaikai dainuoja mano kurso draugo mitologo Norberto Vėliaus mėgstamiausią liaudies dainą. Atvažiavo jie iš Šilalės rajono, Laukuvos, Norberto Vėliaus gimnazijos. Prie stalų vaikučiai piešia Laisvę, Lietuvą, Kovo 11-ąją…
