Prof. Vytautas Landsbergis. Josvydo Elinsko (ELTA) nuotr.
Iškilmingai minint pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko, 1996–2000 metų Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio 90-ąsias gimimo metines, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sako, kad pagerbiame žmogų, kuris arčiausiai stovėjo prie atgimusios valstybės ištakų.
„Šiandien pagerbiame žmogų, kuris arčiausiai stovėjo prie atgimusios valstybės ištakų. Žmogų, kurio orus ryžtas, kai reikia kovoti, aštrios mintys, kai reikia įvertinti ir unikali iškalba, kai reikia įkvėpti, palietė ištisas Lietuvos žmonių kartas“, – iškilmingame minėjime Seime sakė parlamento pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, linkėdama profesoriui V. Landsbergiui ilgiausių metų.
Seimo pirmininkė pastebėjo ir gražų skaičių sutapimą: kaip tik praeito šimtmečio 1990-aisiais Sąjūdis laimėjo rinkimus, profesorius V. Landsbergis tapo Aukščiausiosios Tarybos vadovu, Lietuva paskelbė atkurianti valstybingumą.
„Nuo tų laikų prabėgo daugiau kaip 30 metų. Išsipildė tai, apie ką anuomet nedrąsu buvo net pasvajoti. Esame laisva ir nepriklausoma valstybė, įsiliejome į Europos Sąjungą, tapome Šiaurės Atlanto aljanso dalimi. Yra atvira ekonomika ir pajėgi pilietinė visuomenė. Į politiką, apskritai į gyvenimą atėjo nauja karta. Atrodytų, viskas pasikeitė neatpažįstamai.
Tačiau įsižiūrėjus nesunku pamatyti dalykus, kurie nepasikeitė, atsirado, formavosi prieš tuos tris dešimtmečius ir iki šiol esmingai veikia mūsų valstybės kryptį“,- sakė Seimo pirmininkė.
V. Čmilytė-Nielsen iš Seimo tribūnos prisipažino, kad dažnai įeidama į savo darbo kabinetą pasijaučia prisiliečianti prie istorijos.
Seimo pirmininkė, Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.
„Prisipažinsiu, dažnai įeidama į Seimo Pirmininko kabinetą pasijuntu prisiliečianti prie istorijos. Ne kiekvieną sykį sąmoningai, tačiau tos interjero detalės, ilgas pasitarimų stalas, kampe tiksintis laikrodis kuria atmosferą, kurioje, regis, dar tvyro Nepriklausomybės pradžios nesibaigiančių posėdžių įtampa, sklando pokalbių su tuomečiais pasaulio valstybių lyderiais nuotrupos“, – sakė V. Čmilytė- Nielsen.
Nors nuo to laiko Seimo Pirmininko kabinetas turėjo ne vieną laikiną šeimininką, atmosfera, anot jos, išliko personalizuota, suasmeninta. „Panašiai paženklinta per visus tuos tris dešimtmečius yra mūsų valstybės politika, ypač tarptautinė, ypač – giluminėmis formomis. Ir tai nepasikeitė. Nepasikeitė Vytauto Landsbergio dėka.
„Landsbergio kodą“, jei galima būtų taip pavadinti, geriausiai apibūdintų Čekoslovakijos prezidento Tomašo Masaryko žodžiai: „Valstybė – tai racionalumo ir moralės pagrindu veikianti piliečių asociacija,“- sakė V. Čmilytė- Nielsen.
Pasak jos, pirmiausia tai – būtent PILIEČIŲ asociacija, laisvas, demokratiškas susibūrimas. „Toks buvo Vytauto Landsbergio vadovaujamo Sąjūdžio principas, taip atkūrėme valstybę, to privalome laikytis“,- sakė Seimo pirmininkė.
Anot jos, antrasis dėmuo – RACIONALUMAS. „Man knieti jį pavadinti šachmatininko racionalumu. Subtilus balanso jausmas, sunkiausiais laikais sustiprinęs ir apgynęs mūsų valstybines pozicijas. Racionalumas valstybiniu lygmeniu yra nuolatinė teisingos strategijos paieška ir įgyvendinimas, žvelgiant toliau nei ši diena ir rytojus, numatant grėsmes, kurios dar tik gali kilti ir pasiruošiant jas pasitikti iš jėgos, o ne silpnumo pozicijos“,- minėjime sakė V. Čmilytė- Nielsen.
Ir trečiasis dėmuo, anot parlamento vadovės, MORALINIAI principai, kurių vertė valstybės gyvenime nesimato akimirksniu. Prof. Vytautas Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Vytautas Landsbergis, ilgus metus kalbėjęs gėrio ir blogio kalba apie imperinę Rusijos valstybės prigimtį, nevisad būdavo tinkamai išgirstas. Dabar daugeliui tapo aišku, kad remiantis nugludintomis moralinėmis kategorijomis galima apčiuopti procesus ir tuose sluoksniuose, kuriuose jau bejėgis įprastinis, neretai merkantilinis racionalumas“,- sakė V. Čmilytė- Nielsen.
Iš Seimo tribūnos kalbėjęs Apaštalinis nuncijus ir diplomatinio korpuso dekanas arkivyskupas dr. Petaras Antunas Rajičius (Petar Antun Rajič) akcentavo prof. V. Landsbergio pastangas dėl bendrojo valstybės gėrio.
„Man suteikta didelė garbė šia ypatinga proga pasakyti keletą žodžių savo ir Diplomatinio korpuso, akredituoto Lietuvoje vardu, čia, šiuose Lietuvos Seimo rūmuose. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kiekvienas, kas tik turėjo kokį nors ryšį su Lietuva per paskutiniuosius tris dešimtmečius, tikrai girdėjo apie profesorių Vytautą Landsbergį. Atvykę į šalį užsienio šalių diplomatai ir kiti žmonės, tuojau sužino apie milžinišką profesoriaus Landsbergio nuveiktą darbą dėl savo šalies ir jos žmonių, ypač lemtingu nepriklausomybės atkūrimo ir atsiskyrimo nuo buvusios sovietų sąjungos metu. Nuo to laiko, jo pastangos dėl bendrojo Valstybės gėrio, niekada nesiliovė“, – sakė dr. Petaras Antunas Rajičius.
Linkėdamas prof. V. Landsbergiui laimingų ir ilgiausių metų diplomatas sakė, kad jo vardas bus prisimenamas ateityje, kaip vieno iš atkurtos Lietuvos Respublikos Tėvų.
„Mūsų gyvenimo metai iš tiesų greitai prabėga, vis dėlto, Jūsų vardas jau yra gerai žinomas ir tikrai bus prisimenamas ateityje, kaip vieno iš atkurtos Lietuvos Respublikos Tėvų. Dėl to aš tikiu, kad dabar išsakau jausmus visų garbių šiandienos susirinkimo dalyvių, kurie trokšta išreikšti nuoširdžius sveikinimus ir geriausius linkėjimus Jums sulaukti dar daug ilgų, laimingų ir sveikatos metų. Tegul Visagalio Dievo palaiminimas visada lydi Jus ir visus ištikimus, drąsius ir kilnius Lietuvos žmones! Laimingų ir ilgiausių metų!“, – prof. V. Landsbergiui linkėjo Apaštalinis nuncijus arkivyskupas dr. Petaras Antunas Rajičius. Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Minėjime kalbėjo ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Seimo narys Emanuelis Zingeris. Išeidamas iš plenarinių posėdžių salės po iškilmingo minėjimo V. Landsbergis šiek tiek pajuokavo. „Tikiuosi, kad tai jau paskutinis išmėginimas mano susijęs su ta data. Teko praeiti tam tikrą mažą maratoną. Ačiū Dievui, sveikatos užteko, dabar galima bus normaliai gyventi“, – sakė jis žurnalistams.
Seimo I rūmų Vitražo galerijoje eksponuojama Seimo kanceliarijos parengta V. Landsbergio jubiliejui skirta fotografijų paroda ir pristatomi Seimo skaityklos suorganizuoto ekslibrisų konkurso „Vytautui Landsbergiui – 90 metų“ darbai.
Pirmadienį Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo nariais, su kuriais aptarė istorinės atminties ir pilietiškumo ugdymo stiprinimo klausimus.
Susitikime šalies vadovas pabrėžė, kad pilietiškumo ugdymas yra vienas svarbiausių jo prioritetų, ypač dabartinėje geopolitinėje situacijoje. Prezidentūra siekia skatinti pilietiškumą globodama atskirus projektus ir kviečia prie jų prisijungti signatarus.
Šalies vadovas su Signatarų klubo valdyba kalbėjo ir apie istorinės atminties įamžinimą. Prezidentas pažymėjo, kad signatarų balsas tokiais klausimais kaip Lukiškių aikštė yra itin svarbus ir reikšmingas.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kiaulės jūs, kiaulės, gėdindamas Kuršių marių teršėjus iš Signatarų namų balkono kalbėjo pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos vadovas – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Lietuvai švenčiant Vasario 16-ąją, sekmadienį Vilniuje vyko tradicinis minėjimas prie Lietuvos nepriklausomybės Signatarų namų, kuriuose prieš 102 metus dvidešimt Lietuvos Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Pradėdamas kalbą V. Landsbergis netiesiogiai priminė pastarąją savaitę garsiai nuskambėjusį akibrokštą, kada Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė aktorė Viktorija Kuodytė nebuvo įleista į premijų įteikimo ceremoniją Prezidentūroje. Profesorius ironizavo, kad į Signatarų namus atėjo su pasu ir, kad jį įleido. Kartu jis akcentavo ir būtinybę palaikyti Sąjūdžio prieš Astravo AE iniciatyvą. Pasak V. Landsbergio, tai sąjūdis už Lietuvos gyvybę.
„Domėkimės juo, remkime, plėskime. Yra prasmė. Kokia? Būti ir dalyvauti“, – iš Signatarų namų balkono kalbėjo V. Landsbergis, taip prisimindamas šeštadienį Seime susirinkusį sąjūdį prieš Astravo AE.
Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Savo kalboje Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas teigė valstybėje pasigendantis brolybės jausmo.
„Puoselėkime Baltijos kelio pamokas. Didžioji pamoka tada buvo brolybės jausmas. Tik didžioji pertrauka tęsiasi pernelyg ilgai. Kiekvienas tada buvo brolis ir sesuo greta stovinčiam. Nešnairavome į kartu esantį, kad gal jis per daug vietos užima, kad gal kada ką nuskriaudė, ar, kad be pagrindo yra pasipūtęs. Nebuvo viršininkų, žinojome, kad esame daugybė aš, daugybė tu ir, kad mums gera taip būti“, – teigė jis ir į minėjimą susirinkusius piliečius ragino daryti gerą kitam, nes, akcentavo profesorius, tai padeda nugalėti blogį.
„Gera yra padėti suvargusiam, gera yra padėti bent žvilgsniu, bent žodžiu arba paėmus už rankos. Gerumo jėgą tąsyk patyrėme savyje, net nugalėjome blogį, didį blogį. Reiškia, kad taip gali būti ir dar kartą, ir vėl. Tebūnie toks mūsų tikėjimas. Tik nesmulkėkime, nemenkėkime, negobšėkime“, – savo kalboje pabrėžė profesorius, pridurdamas, jog pastaruoju metu aklas pasipelnymo siekis kelia iššūkius Lietuvą supančiai aplinkai. Prie Vasario 16-osios signatarų namų Vilniuje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Jau esame sugobšėję kai kuriose kompanijose bemaž iki dugno, iki mirštančios Baltijos dugno. Iki Kuršių marių reorganizacijos į srutų duobę – vis dėl purvinų pinigų“, – sakė V. Landsbergis, kiaulėmis įvardindamas tuos, kurie sąmoningai, dėl finansinių paskatų teršia aplinką.
„Pagalvoju kartais: kiaulės jūs, kiaulės – žmonės, kurie taip elgiatės, buvusieji žmonės. Pasitraukite, teateina naujieji žmonės“, – sakė V. Landsbergis.
Kiaulide profesorius įvardino ir netoli Lietuvos sienos statomą Astravo AE.
„Tai kiaulių ferma ne vienam šventežeriui, o visam Vilniui, visai Lietuvai. Reikia pasipriešinimo, reikia rezistencijos“, – pridūrė jis.
Lietuva ne tik paieškos, bet ir šunkelių kelyje
V. Landsbergis teigė matąs progresą Lietuvoje, tačiau kartu jis pabrėžė, kad pokyčiai pernelyg lėti. Todėl, jo teigimu, būtina surasti džiaugsmą, emigrantams grįžti sparčiau į Lietuvą.
Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Lietuva keičiasi, bet per lėtai. Stiprinkime šeimų tautą, kuri jau randasi, atraskime, kaip gražu imigruoti į Lietuvą. Iš didelio šiukšlino miesto, tuštybių miesto į Lietuvą. Kai kurie atranda šį kelią, tai nuostabu“, – kalbėjo V. Landsbergis, apgailestaudamas, kad Lietuva vis dar kartais atsiduria šunkeliuose.
„Esame paieškos, bet ir šunkelių kelyje. Gausoka, deja, suklumpančių… Buvo žmogus, o žiūrėk jau nelabai žmogus. Stumia į duobę artimą savo, neištiesia rankos, stumia į duobę pačią Tėvynę. Jaunime, būk kitoks“, – kreipdamasis į Lietuvos jaunimą sakė profesorius.
Kalbėdamas apie paklydusius V. Landsbergis pabrėžė, kad Lietuvos politikoje reikia daugiau ne ideologijos ir išmanių programų, bet elementaraus žmogiškumo.
„Turėk širdį ir žiūrėk į širdį, pasakė Lietuvos pranašas Adomas. Todėl nereikia ideologijos, reikia kardiologijos, nereikia išmanių politinių programų, reikia asmeninių ir bendruomeninių kardiogramų. Juose – išsigelbėjimas, kurį kiekvienas pacientas gali rasti, nelyginant atėjęs pas mamą. Juk nėra didesnės prasmės“, – sakė V. Landsbergis, kviesdamas dažniau kalbėtis apie geresnę Lietuvą.
„Kai daug, daug žmonių norės būti geresni, ne piktesni, Lietuva bus nuostabi. Tegul Vasario 16-oji būna šventė, kuri ne tik šiandien, bet ir visada su mumis“, – kalbą apibendrino V. Landsbergis.
Vasario 16-osios laužai. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.
Lietuva mini Valstybės atkūrimo 102-ąsias metines.
Trečiadienį prasidėję iškilmingi valstybės gimtadienio minėjimo renginiai bus tęsiami ir pagrindinę šventės dieną – Vasario 16-ąją.
Pirmiausia sekmadienio rytą Nepriklausomybės Akto signatarų atminimas bus pagerbtas sostinės Rasų kapinėse.
Po šio pagerbimo rengiama jaunimo patriotinė eisena „Valstybingumo keliu“. Jaunimas iš visos Lietuvos eis dainuodami, mušdami būgnais, nešini trispalvėmis. Eitynės prasidės nuo Katedros, kur ilsisi Vytautas Didysis ir Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras. Toliau eisena judės pro Signatarų namus, Rotušę, paminklą J. Basanavičiui, rūmus, kuriuose posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas, iki Rasų kapinių.
Vėliau Prezidento rūmuose rengiama Valstybės apdovanojimų teikimo ceremonija. Vidudienį Simono Daukanto aikštėje bus pakeltos trijų Baltijos valstybių vėliavos. Ceremonijoje kalbą sakys prezidentas G. Nausėda.
Tuo pat metu iškilmingas minėjimas ir Vyčio kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonija vyks ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune. Vasario 16-osios laužai. 2013-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Po Šv. Mišių Vilniaus arkikatedroje bazilikoje – tradicinis Vasario 16-osios minėjimas prie Nepriklausomybės Akto signatarų namų Vilniuje. O prie 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos pirmininko, partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto paminklo, esančio prie Krašto apsaugos ministerijos, bus dedama gėlių. Ceremonija rengiama minint Deklaracijos pasirašymo 71-ąsias metines.
Pavakare vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami pabūti prie laužų, kurie bus uždegti Gedimino prospekte. 30 simbolinių laužų suliepsnos nuo Katedros iki Vinco Kudirkos aikštės.
Vakare Prezidento rūmų kieme koncertuos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai. Kiemas bus atviras lankytojams. Taip pat lankytojams bus atviras Valstybės pažinimo centras. Jame bus galima aplankyti nuolatinę ekspoziciją ir čia veikiančias parodas.
2013-ieji. Vasario 16-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Taryba, vadovaujama daktaro J. Basanavičiaus, 1918 m. vasario 16 dieną, išreikšdama tautos valią, Vilniuje pasirašė Nepriklausomybės Aktą ir paskelbė atkurianti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi. Aktą pasirašė 20 Lietuvos Tarybos narių.
Vokietijai siųstą 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalą politiniame Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve 2017 metų kovą rado Vytauto Didžiojo universiteto prof. Liudas Mažylis. Lietuvos valstybės šimtmečio proga Vokietija istorinį dokumentą paskolino Lietuvai.
Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, kurį laiką saugotas archyve ir pailsėjęs nuo šviesos, vėl sugrįžo į Signatarų namų muziejų. Dokumentas Signatarų namuose eksponuojamas tose pačiose patalpose, kur ir buvo pasirašytas.
Paroda „Vasario 16-osios Akto signatarai pašto ženkluose”, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo lankytojų centre ketvirtadienį atidaryta paroda „Vasario 16-osios Akto signatarai pašto ženkluose”, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti.
Sveikinimo žodį tarė parodos globėjas Seimo narys Arvydas Anušauskas, Lietuvos vyriausioji archyvarė Kristina Ramonienė, Lietuvos valstybės naujojo archyvo direktorė Danutė Kontrimavičienė.
Ekspozicijoje pristatomi pašto ženklai ir piešiniai iš dailininko Jokūbo Zovės asmeninės kolekcijos, taip pat originalūs dokumentai, saugomi Lietuvos valstybės naujajame archyve. „Vasario 16-osios Akto signatarai pašto ženkluose”, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Parodos autoriaus teigimu, pašto ženklų seriją „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai”, valstybinė įmonė „Pašto ženklas” pradėjo leisti 1993 m. Kiekvienais metais buvo leidžiama po du šios serijos pašto ženklus. Visa leidyba truko dešimt metų, iki 2003-ųjų.
„Paroda įdomi ir tuo, kad parodau, kaip vyksta pašto ženklų kūryba, papildydamas ją piešiniais”, – sako šių pašto ženklų kūrėjas dailininkas J. Zovė.
Praėjusiais metais šį džiugų ir drauge nuodėmingą, aistrų ir neišsipildžiusių svajonių kupiną pasaulį paliko trys mano draugai.
Kiekvieną pavasarį jie, tarsi kokie varnėnai, nutūpdavo mano vienkiemyje, po senelio sodinta obelimi; ir mes kartu patirdavome tą žodžiais nenusakomą bendrystės jausmą, kai atrodydavo, jog praėjusio vėlyvo rudens darganos ir ilgi žiemos vienatvės vakarai truko ne mus išskyrusį akimirksnį, o ištisą amžinybę.
Dabar pasaulis šiek tiek susitraukė, o ir obelis dar labiau paseno.
Per žiemą miško pakrašty nuvirto nemažai senų, jau papuvusių medžių, kai kurių jų kamienai tuščiaviduriai; imsiu pjūklą, pjausiu juos gabalais, kalsiu dugną ir stogą, gręšiu skyles ir kelsiu į medžius, akimis į pietus.
Juk dar nevėlu, dar ir paukščiai, ir žmonės tik renkasi namus, pasaulio kryptis, kelius ir pakeles, kuriose netrukus prasikals pirmosios pavasarinės gėlės.
Štai kodėl dabar, vienas sėdėdamas po senstančia obelimi, prisimenu aną prieš 29-nerius metus išaušusį pavasarį, tą dieną ir tą valandą, kai iš tamsos atėjo šviesa, o ant pradžiūvusios žemės straksėjo varnėnai.
Dar nieko nebuvo, tik žvarbus pavasarinis vėjas, pavasarinis nerimas ir pavasarinis buvimo savo tėviškėje, po savo obelimi, arčiau paukščių, ilgesys.
Ir kai visa tai, kas ilgai degino krūtinę, išsipildė, nenusakoma palaima užplūdo visas rimstančios sielos kerteles, namų prieblandas, tamsias palėpes, pusamžį nuodytas žemes ir laukus.
Tą pavasarį mes rentėme namus ne namus, kuriuose turėjo apsigyventi laisva siela laisvo žmogaus dar baugščiuose patamsiuose.
Bet jau poškėjo kirviai ir džiugia giesme aidėjo pjūklai.
Ir tie veidai, ir ta giesmė – mano andai dar gyvų draugų, okupantų siųstų į afganistanų pragarus, į černechovskio psichiatrines; žmonių, giedojusių tautinę giesmę išlaisvintose šventovėse, išdidus jų stovėjimas savo pašventintos Tėvynės akivaizdoje.
Dabar aš bandau prisiminti, kada tas Idealas ėmė eižėti, trūkinėti bendrystę siejęs ryšys; kada ilgesingi atodūsiai tapo tik pasisavinto oro įkvėptais gurkšniais, skirtimi apleistų laukų ir pievų.
Kada išsiskyrė žmogus su žmogumi, susitikęs tarpulaukyje, senų gamyklų, fabrikų, prekybos įstaigų dvasiniuose griuvėsiuose?
Kada šventyklose ėmėme melstis Aukso veršiui?
Ir kada mums, dabar, uždėjo antrankius, ir siunčia į skaistyklas praregėjimo kančiai?
Visa tai yra, visa tai buvo; ir keitėsi mano Tėvynės veidas. Jis tapo visoks – ir gražus, ir tuo pačiu liūdnas, apatiškas ir godus, persmelktas amžino nerimo. O jos paunksmėje – vienišėjančių širdžių procesija.
„Aš esu niekas! O kas esi tu? Gal irgi niekas? Tada mums lemta būti kartu!“ (Emily Dickinson).
Atkurtoji mūsų valstybė skaičiuoja naują šimtmetį savo ilgaamžėje istorijoje. Švęskime Vasario 16-ąją, kaip išsivadavimo ir laisvės šventę, sveikindama Lietuvos žmones Valstybės atkūrimo dienos proga, ragina prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Ši data kupina pasididžiavimo visais patriotais, kovojusiais dėl Lietuvos nepriklausomybės, kuri buvo ir idėja, ir aukščiausias tikslas, pripildytas begalinės meilės Tėvynei.
To paties tikslo vedami prieš septyniasdešimt metų partizanai pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaraciją. Išdidžios tautos balsas okupacijos ir teroro sąlygomis iš partizanų bunkerio ragino nepasiduoti, neišsižadėti savo valstybės ir teisės gyventi laisviems.
Branginkime kovotojų palikimą, saugokime jį kaip įkvėpimą būti tvirtiems ir drąsiems, ryžtingiems ir atkakliems, savo darbais ir sprendimais kuriant šalies ateitį.
Ši nepaprasta diena mums visada reikš nepriklausomybės pergalę ir laisvės balsą mūsų širdyse.
Sveikinu visus su Vasario 16-ąja“, – sakoma Lietuvos Respublikos prezidentės D. Grybauskaitės sveikinime.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šis straipsnis dar 2010 m. buvo patalpintas žurnale „Apžvalga“, o paskui įėjo į 2014 m. išleistą knygą „Paaukota Lietuva“, kurioje tarsi prašuoliavau mūsų valstybės tūkstantmetį. Kodėl šiandien primenu šį publicistinį, knygos baigiamąjį kūrinėlį? Gal dėl to, kad profesorius ir toliau maišomas su žeme, puldinėjamas ir neonomenklatūrininkų ir jų klapčiukų žurnalistų, o kai kurie, net neprisidengdami slapyvardžiu, ragina jį užsičiaupti ir kastis sau duobę… Tai ne liaupsės pirmajam nepriklausomos šalies vadovui. Tai greičiau impresija, pagarbos ženklas, o ne vertinimas.
Štai ir pakeliavom per Lietuvos tūkstantmečio istoriją. Kodėl ją pradėjau šv. Brunonu, o užbaigiau profesoriumi V. Landsbergiu, kuris dar savo puslapio neužvertė? Ar ne per drąsu? Ar taip nestatau savęs šalia šios nusipelniusio žmogaus? Juo labiau, kad ne visi, jam įeinant į salę, atsistoja ir ploja, daug tokių, kurie ant jo griežia dantį, linki nesveikatos, norėtų užčiaupti burną… Bet – atleiskite jam ir man, ir mums visiems mūsų silpnybes, o, kaip šv. Raštas priduria – ir mūsų kaltes.
Vytautas Landsbergis: Lietuvos įvaizdis ir charizma
Jie dar degino savo mirusius,
Kai Dievas pasakė: no smoking.
Pakeitė aukurą kryžius,
šarvą ir lokeną- smokingas,
taip nuriedėjo daugybė metų
Brunonų, Vaitiekų ir Bonifacų,
liko Rominta suminta,
srutomis Įsrūtė švinta,
O Netimeras –
šiandien jau meras.
Kodėl pradėjau Vytauto Landsbergio eilėraščiu „Lietuvos tūkstantmečiui“? Gal todėl, kad jame – visas neabejotino patrioto, galingos, charizmatiško kūrėjo ir romantiko asmenybės derinys, išsiliejantis tai kampuotais, su aštriomis prasminėmis briaunomis eilėraščiais, tai ne visiems žinomais vardais ir aliteracijomis, pragmatiškais „nepatogiais“ palyginimais, tik jam būdingu sarkazmu ir ironija, už kurios slepiasi susirūpinimas Lietuvos praeitimi, dabartimi ir – juo labiau – ateitimi.
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Papildantis šį toli gražu nepilną kūrybinį apibūdinimą yra kitas kandus ir profesoriui būdingas eilėraštis „Nelaimingasis“, skirtas, atrodo, gerai žinomam a.a. veikėjui*.
Aš nieko nieko nežinau.
Aš niekam nieko neatleidau.
Atleisdavau tik sau tik sau
raudoną stribo veidą.
Atleisdavau ir nosį skaisčiai mėlyną
tačiau tik sau tik sau.
Į pelkę kažin kur nukėblinau
ir kelią pamiršau.
Taigi, užduotis parašyti apie Vytautą Landsbergį – ne tokia jau paprasta. Nepakako vien galimybės kaip žurnalistui iš arti dvejus metus stebėti Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko darbą 1991-1992 m., stebėtis jo kruopštumu, rengiantis kiekvienam pasirodymui TV ekrane, ta margaspalve aplinka, kurį faktinį valstybės vadovą supo tais neramiais nepriklausomos valstybės tapimo laikais. Dabar galima būtų gailėtis, kad iš to talkininkavimo negauta jokių materialių dividendų ar šiltos vietos, tačiau juk mačiau, kad profesorius ne toks, kurio galėtum ko nors prašyti: neetiška, per menka, nesolidu, žema… Kai kam tai buvo nė motais.
Prof. Vytautas Landsbergis ir prof. Liudas Mažylis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Juk vis dėl to – Prezidentas! Šį Vytauto Landsbergio titulą rašau be jokios potekstės, nes būtent tą istorinę 1990-ųjų Kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas pagal veikusią laikinąją Lietuvos Konstituciją buvo patvirtintas Valstybės Vadovu. Faktiškasis prezidentas pirmininkavo parlamento posėdžiui, kuris vėlai vakare patvirtino Nepriklausomybės atkūrimo Aktą.
Kodėl tai primenu? Visus tuos 20 metų verda diskusija, ar įteisinti V. Landsbergio kaip Prezidento statusą. Daugiau kaip prieš metus, Kovo 11-ąją, generolas Jonas Žemaitis pavadintas ketvirtuoju Lietuvos Prezidentu. Šiemet balandį viena klaipėdietė pasiūlė V.Landsbergiui taip pat suteikti 7-ojo šalies vadovo titulą. Profesorius iš kuklumo nepritarė tokiam pasiūlymui.
Mat, Lietuvoje kai kam dar neaišku, kaip vadinti vieną aktyviausių Sąjūdžio vadovų ir nepriklausomybės vedlį (žinynuose pirmuoju posovietinės Lietuvos Prezidentu vadinamas Algirdas Mykolas Brazauskas, o AT pirmininkas – tik „tuomet aukščiausia pozicija Lietuvoje“). Tuo tarpu Europoje politikai be abejonių V. Landsbergį tituluoja Prezidentu.
Antai, 2010 m. gegužės 10-11 d. Seime vykusioje Europos liaudies partijos (ELP) politinėje asamblėjoje ir diskusijoje „Baltijos šalių nepriklausomybė – ateinantys 20 metų“ V. Landsbergis „už lemiamą indėlį Europos laisvei ir demokratijai“ buvo apdovanotas bronzine skulptūra, simbolizuojančia taiką ir laisvę. O ELP, vienijančios 72 Europos centro ir centro dešiniosios pakraipos politines jėgas, prezidentas Wilfriedas Martensas profesorių vadino Prezidentu, sakydamas: „Šiandien man didžiulė garbė ir malonumas švęsti Jūsų, Prezidente, nepakeičiamą indėlį į Europos laisvę ir noriu įteikti Jums Europos liaudies partijos apdovanojimą. Jūs esate pats didžiausias Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam valdymui simbolis. Mes visi už tai Jums esame dėkingi. Jūs apgynėte ne tik Baltijos žmonių bendrąjį gėrį, bet ir visuotines vertybes, už kurias kovoja, kurias palaiko visa visuomenė“**.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tad galime fiksuoti: įskaitant ir J. Žemaitį, V. Landsbergis yra devintasis Lietuvos Prezidentas nuo 1919 m. balandžio 4 d., kai nepriklausomos Lietuvos Valstybės Taryba, priėmusi laikinosios Konstitucijos pataisas, įsteigė Prezidento instituciją, prieš tai A. Smetoną išrinkusi pirmuoju Lietuvos vadovu. Prezidentas ir jo kanceliarija į dabartinį Prezidentūros pastatą Kaune (buvusius gubernatoriaus rūmus) įsikėlė iki tų metų rugsėjo 1-osios. Štai per 91-rius metus (žinoma, su okupacijų pertraukomis) kartu su laikinaisiais ir Prezidentą pavadavusiais pasikeitė 15 šalies vadovų, kai kurių pavardės – A.Smetonos, A.Stulginskio, V.Adamkaus pavardės kartojosi po keletą kadencijų.
Būta ir unikalių atvejų. Antai, A.Smetona, remiamas tautininkų, pirmą kartą valdžią išlaikė vos 14 mėnesių, tačiau po karinio perversmo atėjęs į ją valdė beveik 14 metų – iki sovietų okupacijos. Gi Jonas Staugaitis šiame poste išbuvo tik parą – per patį 1926 m. perversmą.
Tačiau V.Landsbergio atvejis – ypatingas. Jis išleido daugiau kaip 30 knygų, tarp kurių yra ir mūsų cituojamos poezijos rinkinių. Profesorius išnagrinėjęs M.K.Čiurlionio, Č.Sasnausko kūrybą. Gal ne visiems žinoma, kad 1952 m. Lietuvos šachmatų čempionate užėmė III vietą, o ir dabar dažnai prisėda prie šachmatų lentos – protui pamiklinti. Jis yra daugelio pasaulio universitetų garbės daktaras, tačiau sukaupta politinė patirtis jam padeda leisti ir rašyti straipsnius dabarties geopolitinių realijų temomis. Tie darbai aštrūs, įžvalgūs, bekompromisiai ir, žinoma, ne visiems įtinkantys bei patinkantys.
Kaip ir štai tas pasisakymas per ELP diskusiją Vilniuje, kuriame Europos Parlamento narys kritikavo ES už konformistinę poziciją Rusijos politikos Ukrainos, Gruzijos atžvilgiu, abejojo L. Kaczynskio žūties prie Smolensko oficialiomis išvadomis…
Bet kodėl V.Landsbergio atvejis – ypatingas? Mes toli nuo sumanymo politiką liaupsinti. Jo asmenybė – nebe trūkumų. Nes jis – tik žmogus. Kita vertus, ar dažnas, atėjęs iš neapsisprendusios ir visokiomis sovietinėmis gėrybėmis bei postais viliotos inteligentijos, užvožtų blizgantį pianino dangtį ir save pašvęstų rizikingai bei alinančiai kovai už Nepriklausomybę… Ar dažnas? Net iš tremtinių ir sovietinių kalinių bendrijos? Ar daug rasime veikėjų, kurie buvo tokie mylimi ir neapkenčiami?
Dar ir dabar neabejodamas aš kartu su visais atsistoju ir ploju, kai į salę įžengia nedidukas, kiek gunktelėjęs, bet įdėmaus žvilgsnio, visada susikaupęs ir kartu ironiškas muzikos, politikos ir Lietuvos laisvės profesorius – Vytautas Landsbergis.
Šis tekstas nebus apie tai, kuri vėliava – Vyčio ar Tautinė – yra geresnė. Šis tekstas bus apie turtingą paveldą Vytį, kurį turime jau 700 metų, kuris buvo labai svarbus ir Vasario 16, ir tarpukariu, ir pokariu ir apie kurį galime telkti savo valstybę. Seimas sausio mėnesį žengė dar vieną simbolinį žingsnį ir praplėtė Vyčio vėliavos naudojimą, taigi šį puikų simbolį matysime dar dažniau.
Vyčio vėliavą laimėjo žmonės
Dar 2012 m. Seime su kolega Stasiu Šedbaru registravome įstatymo pataisą, kad Vyčio vėliava būtų naudojama plačiau. Siūlėme, kad Vyčio vėliava būtų keliama per istorinių švenčių dienas, prie valstybinių įstaigų ir praeityje svarbių vietų.
Dauguma Seimo narių tuo metu tyliai pritardavo šiai idėjai, tačiau sakydavo, kad dabar ne metas apie tai kalbėti. Seimo komitetams pradėjus pataisos svarstymus, spaudoje teko skaityti argumentuotų ir net piktų laiškų, kad Vyčio vėliava konkuruos su Tautine vėliava, kad čia provokacija ir pan. Net iškilūs Tėvynės sąjungos, kuri save pristato, kaip istoriją ypač gerbianti partija, lyderiai barėsi, kad užsiimama netinkama veikla. Vienas žymus visuomenininkas buvo atėjęs į parlamento rūmus ir grasino mitingais, jeigu nebus nustota savivaliauti ir Vyčio vėliavą išvadino kaip „per daug raudona“. Užsienio lietuviai buvo priėmę dokumentą, kad išvis nepritaria Vyčio vėliavos naudojimui, nes taip, neva, bus nuvertinta pokario partizanų veikla. Visiems šiems argumentams nugalėti gausu istorinės medžiagos ir ačiū pilietiškiems žmonėms: aktyviam istorinės vėliavos propaguotojui Deivydui Rimkevičiui, žymiems istorikams prof. Alfredui Bumblauskui ir prof. Rimvydui Petrauskui.
Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.
Nepaisant politinių ir pilietinių pastangų Vyčio vėliava nebūtų įgijusi deramo svorio, jei ne visuomenė. Po žiniasklaidos ir bendruomenių diskusijų Vyčio vėliava labai sparčiai pradėjo populiarėti. Aktyvūs visuomenės lyderiai šį simbolį pradėjo naudoti įvairiuose viešuose renginiuose, vėliava suplevėsavo ant valstybės institucijų ir ant paprastų žmonių namų. Seimui tą pamatyti reikėjo laiko.
Įstatymo pataisa dėl vėliavos platesnio naudojimo įstrigo Seimo teisės komitete, o konkrečiai ilgamečio pirmininko Juliaus Sabatausko stalčiuje. Aš jo daug kartų prašiau parengti tolimesniam svarstymui reikalingą išvadą, rašiau laiškus, kalbėjau Seimo posėdžiuose, kreipiausi į Etikos komisiją… viskas veltui. Teko laukti 5 metus, kol amžinasis Teisės komiteto pirmininkas pagaliau buvo pakeistas. Naujoji pirmininkė Agnė Širinskienė, kaip ir valstiečių partijos vadovybė, visai nematė reikalo specialiai kažką sabotuoti, o iškart parengė reikalingus dokumentus, atidavė parlamentui balsuoti ir netikėtas rezultatas – nei vienas Seimo narys nebalsavo prieš.
Vyčio galybė
Vytis – simbolis, kuris vienija Lietuvą jau nuo XV amžiaus. Tai labai įsimintinas ir vaizdingas stiprybės, ryžto, drąsos ir energijos ženklas, gerai žinomas visame regione. Per amžius Vyčio įkvėpti bendrą šalį statė įvairių tautybių gyventojai, ir tai buvo sėkmės projektas – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tada iš Lietuvos, regiono lyderės, kiti mokėsi karybos, kultūros, amatų ir meno. Lietuva nežinojo tokio proceso kaip emigracija, priešingai, į Lietuvą, kaip galimybių šalį, vyko žydai, vokiečiai, lenkai, rusai, škotai ir daug kitų.
Vytis – vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.
Vyčio vėliava turi vieną labai svarbų privalumą. Ji simbolizuoja ilgą valstybės istoriją, kuri spinduliuoja toleranciją, nuo nieko neatsiskiria, bet visus jungia. Vyčio vėliava plevėsuodavo bendruose Abiejų Tautų renginiuose, atstovavo visas tautines Lietuvos mažumas, ją naudodavo mūšiuose, Vytis buvo valdovų herbe. Šis simbolis niekada nebuvo svetimas nei rusams, nei gudams, nei musulmonams nei kitoms visuomenės grupėms, todėl ši vėliava yra labai telkianti visuomenę.
Turime tokį istoriškai turtingą simbolį, kuriuo galime didžiuotis ir jo pagrindu kurti visą valstybės įvaizdį, o svarbiausia, savo tapatybę. Bet koks užsienietis bent vieną kartą pamatęs Vytį jį atsimins ilgam. Įsimintinas visiems Vytis buvo ir praeityje. Gėrimės vikingų laivais, islandų geizeriais, olandų malūnais, ispanų koridomis, tai įvertinkime ir ką patys esame paveldėję iš savo praeities. Kai turime Vytį, nereikia jokių „drąsios šalies“ strategijų. Užtenka susitelkti ir džiaugtis savo paveldu!
Artėja Vasario 16–oji, tai irgi puiki galimybė iškelti ne tik Trispalvę, bet ir Vyčio vėliavą, kuriai plevėsuojant ir buvo pasirašytas Nepriklausomybės Aktas.
Centre – publicistas Linas V. Medelis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tai – kalba, pasakyta Lietuvių konferencijos šimtmečio proga iškilmingai sodinant atminimo ąžuolą prie istorinio teatro pastato Basanavičiaus gatvėje Vilniuje
1915 metais kaizerinė Vokietijos kariuomenė iš Lietuvos išstūmė kitą kariuomenę – carinės Rusijos.
Tų dviejų okupantų priešprieša teikė vilties jauniems bundančios mūsų tautos inteligentams, kad dviem pešantis trečiajam – Lietuvai – gali nušvisti laisvė. Nepriklausomybė. Nepaisant iltis rodančių Vokietijos, Rusijos, Lenkijos, nepaisant Prancūzijos, Britanijos, Jungtinių Valstijų savanaudiško abejingumo.
17 metų vasarą kelios dešimtys žinomiausių Lietuvos inteligentų važinėjo po miestus, kaimus, parapijas, kviesdami organizuotis suvažiavimui Vilniuje. Tą reikalą garsino ir parėmė lietuviški laikraščiai, o iš sakyklų – lietuvių kunigai.
Okupantų karinė valdžia demokratiškų rinkimų neleido. Tad suvažiavimas tapo kviestinis, ir šiandien žinomas kaip Vilniaus arba Lietuvių konferencija. Jos dalyviais tapo aktyvūs, patriotiški lietuviai. Todėl tik lietuviai, kad buvo organizuojama tautinė valstybė, tačiau įsipareigojant nekliudyti ir remti kultūrinę autonomiją tautinėms bendrijoms, joms lygiai prisidedant prie tos valstybės statybos.
Išgirdus, kad šis, čia pasodintas ąžuoliukas, bus nešamas nuo pat Gedimino kalno papėdės, supratau, kad jaunuoliams nebus lengva su juo rankose nueiti tokį kelią. Ir kilo man keista mintis: juk paprasčiau būtų nešti šaknis atskirai, o kamieną atskirai.
Jeigu tikslas būtų tik toks – atnešti.
Jono Basanavičiaus ąžuolas jau pasodintas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau visi suprantam, kad ir šaknys be kamieno, ir kamienas be šaknų džiūva ir pražūva. Taip yra ir su gyvenimiškais dalykais, kurių bent vieno atsisakius, kiti sunyks ir numirs. Turiu galvoje sąvokas, slypinčias žodžiuose tėvynė, žemė, kalba, laisvė… O šiandien, praėjus šimtui metų nuo lietuvių forumo, šias sąvokas reikia ginti nuo anuomet neįsivaizduojamų iškraipymų ir melo. Arba iš naujo aiškintis, net kas yra tauta, kas yra šeima, arba kas tai tautai yra savas raštas arba ką reiškia žodžiai „vyras“ ir „moteris“.
Lygiai prieš šimtą metų čia, šiuose rūmuose susirinkusiems dviem šimtams dvidešimt dviem vyrams nė minčių nekilo, kad tas sąvokas būtų įmanoma suprasti kitaip, nei jų pirminė reikšmė.
Taigi 222. Tik vyrai. Moterys nebuvo kviečiamos, suprantant, kad prieš suvažiavimo dalyvius karinė valdžia gali panaudoti smurtą ir įkalinimą.
Kas gi buvo tie 222 čia susirinkę ir, kaip nedažnai lietuviams, vieningai žengę žingsnį Lietuvos, nepriklausomos, laisvos valstybės, link.
Iš tų poros šimtų inteligentais save užrašė 136, daugiau kaip pusė – tai kunigai, teisininkai, gydytojai, dailininkai, mokytojai, inžinieriai. Ūkininkų atvyko 67, verslais besiverčiančių – 19.
Daug įdomesni kilmės skaičiai, ta dirva, kurioje tie tautos apsisprendimo liudytojai išaugo. Iš kokio socialinio sluoksnio konferencijos dalyviai kilę? Kas buvo jų tėvai? Žiūrėkim: iš bajorų – 34, iš miestiečių – 8, kilmės nenurodę – 6, savo kilmę užrašęs kaip „garbės pilietis“ – tik 1, o jis pasirodo, buvo dailininkas Justinas Vienožinskis. Štai kas svarbu – daugiau nei pusė – 173, kilę iš valstiečių.
Todėl galime sakyti: mes, lietuviai, visi esame iš valstiečių. Galiu ir pridurti: kas kaimo žmogų šiais laikais krikštija runkeliu, bulvių lauke tėra matęs arklio uodegą. Nė nereikia pagyrų – kas bent kiek žino istoriją, kas atidžiau yra pažvelgęs į kaimo, t.y. gamtos apgobtą žmogaus sielą, tas įvertins lietuvių tautos grožį ir didybę. Šiandien gi pastebėkim ir tai, kad – atrodo – tas ne lietuvis, kuris nesirengia emigruoti ar savos valdžios nekeikia. Ir piktinasi pavieniui. O vienijo mus visada – vargas, narsa ir laisvės viltis.
Konferencija išrinko Tautos Tarybą, vėliau priėmusią Nepriklausomybės aktą. Tai jau kitas istorijos puslapis. Tik dar norėčiau priminti Lietuvos didžiavyrio Vinco Kudirkos pranašiškus žodžius. Naumiestyje jį, jau gulintį mirties patale ir budriai saugomą žandarų, aplankė būrelis jaunimo. Panelė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė užrašė jo žodžius: „Jei teks jums kada rusų valdžia nusikratyti, turėsite dar sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenugalėsite“. Juk teisingi žodžiai, ar ne? Kudirka turėjo galvoje carinės Rusijos imperinę valdžią. Lemtis pagelbėjo mums išsivaduojant ir nuo carinės, ir nuo sovietinės imperijos.
Tačiau ta sunkesnė kova, atrodo, dar nesibaigė. Savus juoduosius turime įveikti patys…
Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai balandžio 6 dieną bus perduota eksponuoti Vokietijoje rasto Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalo faksimilė.
Renginyje kalbės užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius Renaldas Gudauskas, Signatarų namų vedėja Meilė Peikštenienė ir Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius Liudas Mažylis, Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą kovo 29 dieną suradęs Vokietijos diplomatiniame archyve.
Renginio metu aktorius Rimantas Bagdzevičius perskaitys Vasario 16-osios Akto tekstą.
Renginio dalyviai taip pat bus kviečiami apžiūrėti Nacionalinėje bibliotekoje saugomų su Nepriklausomybės Aktu susijusių dokumentų originalų ekspoziciją.
Tiesioginę transliaciją 15 val. bus galima stebėti per Nacionalinės bibliotekos „YouTube“ kanalą.
Nepriklausomybės Akto originalo faksimilę L. Linkevičiui kovo 31 dieną susitikime Briuselyje perdavė Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis.
Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
Nuo Valdovų rūmų, nuo Gedimino paminklo tūkstančiai moksleivių šiandien ryte, Vasario 16-ąją, pro Signatarų namus, kur buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, pro Nacionalinę filharmoniją (buvusią Vilniaus miesto salę), kur 1905 m. gruodžio 4-5 dienomis dirbo Didysis Vilniaus Seimas, pro Aušros vartus nuėjo į Rasų kapines nusilenkti ten palaidotam pirmajam laikraščio „Aušra“ redaktoriui, vienam svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, Nepriklausomybės akto signatarui, mokslininkui, gydytojui Jonui Basanavičiui, mirusiam 1927 m. vasario 16-ąją dieną.
Pateikiame to gražaus, prasmingo renginio nuotraukų. Autorius – Vytautas Visockas.
Vakar, Vasario 16-osios išvakarėse, Vilniaus Užupyje surengtas spalvingas, prasmingas Lietuvos Nepriklausomybės dienos minėjimas. Užupio Respublikos piliečiai bei svečiai prisiminė ne tik Lietuvai brangų Vasario 16-osios Aktą, pasirašytą 1918-aisiais metais. Pagerbdami Lietuvos nepriklausomybę Užupio Respublikos gyventojai pagerbė ir ukrainiečius, besistengiančius išsiveržti iš Rusijos ekonominės įtakos. Tad vasario 15-ąją į Užupį sugužėjo nacionalinėmis Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis papuošti automobliai, buvo suręgstos improvizuotos Maidano „barikados“, užsilipę ant statinės užupiečiai rėžė laisvę, nepriklausomybę, drąsą ir taurumą sveikinančias kalbas.
Nuo pat ankstyvo pavasario, nuo Kovo 11-osios – minėjome, šventėme, didžiavomės ir džiaugėmės, nors negalėjome pamiršti, kad niūri nūdiena temdo naujausios Lietuvos istorijos horizontą, varo į neviltį ir net iš namų.
Tik ištikimiausieji Nepriklausomybės gynėjai dar neklausia: o ką ji man davė? Skaudama širdimi jie gieda himną ir Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Atgimimo giesmes ir dainas Nepriklausomybės aikštėje, prie Aukų muziejaus, Ūtoje ir Nemunaityje, prie Gedimino, Mindaugo paminklų, sodina ąžuoliukus ir net giraites Žalgirio mūšio pergalei.
