„Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis tvirtina, kad tai, jog bendrovė „Achema“ laikinai stabdo gamyklos veiklą, nėra ilgalaikė problema. Pasak jo, gamtinių dujų kainų augimas yra problema, su kuria susiduria visi trąšų gamintojai.
 
„Tai nėra ilgalaikė struktūrinė problema, tai yra problema, su kuria susiduria visi trąšų gamintojai. Kol kas, labai gero, efektyvaus būdo pagaminti azoto trąšas ne iš gamtinių dujų nėra. Yra būdas gaminti žalią amoniaką, elektrolizės būdu, gerokai daugiau kainuoja, įmonės juda ta kryptimi, „Achema“ turbūt irgi svarsto galimybes, kaip investuoti į atsinaujinančią energetiką daugiau ir pasigaminti dalį žalio vandenilio, kad reikėtų mažiau gamtinių dujų“, – trečiadienį pristatydamas ekonomikos apžvalgą teigė N. Mačiulis.
 
Ekonomistas aiškina, kad didžioji dalis pasaulio trąšų, daugiau nei 95 proc., pagaminamos iš gamtinių dujų ir taip bus artimiausiu metu. Anot jo, trumpuoju laikotarpiu gamtinės dujos tokios brangios, kad jų neapsimoka gaminti ir reikia palaukti, kol bus pigesnių dujų.
 
„Tai nereiškia, kad nebereikės tos veiklos, nes kaip kitaip pasigaminti azoto trąšų mes neturime, nepasigaminę azoto trąšų, mes neturėsime maisto produktų. „Achema“ galbūt pasigamino pakankamai kol kas azoto, iš kurio galės gaminti tiek trąšų, kiek reikia, bet galbūt stabdys veiklą keliems mėnesiams, turbūt nesunku rasti formų, kaip valstybė gali kompensuoti tuos praradimus, padėti tiems darbuotojams, bet tai nėra tokia rizika, kad „Achemos“ nebereikės po metų ar dviejų“, – sakė jis.
 
N. Mačiulis tikina, kad „Achemos“ pavyzdys gerai iliustruoja, su kokiomis problemomis susidurs daugelis Vokietijos įmonių. Pasak jo, jeigu Lietuvoje tokia įmonė yra viena, tai Vokietijoje šimtai arba tūkstančiai.
 
AB „Achema”. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Jeigu yra galimybė kelis mėnesius negaminti amoniako, azoto trąšų, tai yra visai geras pasiruošimas šaltai žiemai, nes mes labai daug gamtinių dujų sutaupome, kurias galėsime po to panaudoti namų šildymui ar elektros gamybai“, – aiškino „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.
 
ELTA primena, kad Europoje ir toliau drastiškai augant gamtinių dujų kainai ir dėl to nevaldomai kylant trąšų savikainai, bendrovė „Achema“ nuo rugsėjo 1 dienos laikinai stabdo gamyklos veiklą. Kol kas paliekama tik dervų ir techninių dujų gamyba, rašoma „Achemos“ pranešime.
 
Gamyklai sustojus, dalis darbuotojų dirbs užtikrindami įrenginių priežiūrą bei apsaugą, likusiesiems bus skelbiamos prastovos.
 
Gamtinių dujų kainos Europoje šiandien yra pasiekusios naujas rekordines aukštumas ir vis dar brangsta. Gamtinės dujos yra pagrindinė žaliava gaminant azoto trąšas, jų dalis trąšų savikainoje sudaro apie 70 proc.
 
Ignas Dobrovolskas (ELTA)
 
2022.08.25; 08:36

„Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Naujienų portalas „Delfi“ toliau skelbia aštuntus metus iš eilės vykdomo projekto „Lietuvos įtakingiausieji“ rezultatus. Trečiadienį „Delfi“ pristato, kokie verslininkai ir ekonomistai, visuomenės ir ekspertų nuomone, šiuo metu yra įtakingiausi.
 
Šiemet ekonomistas Nerijus Mačiulis antrus metus iš eilės Lietuvos elito išrinktas įtakingiausiu tarp šalies verslininkų ir ekonomistų. Visuomenės nuomone, pirmoji pozicija šiame sąraše jau ketvirti metai iš eilės tenka verslininkui Arvydui Avuliui.
 
Kaip parodė atlikta apklausa, tarp verslininkų ir ekonomistų šiuo metu įtakingiausias yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.
 
Pirmą kartą lyderių trejetuko sąraše atsidūrė ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Vidmantas Janulevičius, jam atiteko antroji vieta. Trečioje vietoje, kaip ir pernai, – nekilnojamojo turto (NT) bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas bei verslininkas Arvydas Avulis.
„Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Toliau penketuko sąraše – ekonomistas, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis bei bendrovės „Eika“ savininkas ir verslininkas, buvęs LPK prezidentas Robertas Dargis.
 
Šeštoje vietoje, elito nuomone, – Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas, o septintoje – „Northway Biotech“ valdybos pirmininkas Vladas Algirdas Bumelis.
 
Aštuntoji ir devintoji vietos atiteko ekonomistams – atitinkamai vyriausiajam „Luminor“ banko ekonomistui Žygimantui Mauricui bei ekonomistui ir Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentui Mariui Dubnikovui.
 
Įtakingiausiųjų dešimtuką, elito nuomone, užbaigė „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus.
 
Lyginant su praėjusiais metais, pirmajame dešimtuko sąraše nebeliko pagrindinio „Vilniaus prekybos“ akcininko Nerijaus Numos. Šiais metais jis sąraše, elito nuomone, liko 18 vietoje. Jo vietą užėmė dešimtuko naujokas M. Dubnikovas.
 
Visuomenės ir elito nuomonė dėl įtakingiausiųjų skiriasi
 
Visuomenės nuomone, kurią aiškinosi „Spinter tyrimai“, įtakingiausių Lietuvos verslininkų ir ekonomistų sąrašas atrodo kitaip.
Pirmoji vieta čia jau ketvirtus metus iš eilės atitenka A. Avuliui. Antroje vietoje, kaip ir pernai, – N. Mačiulis, o trečioje – iš devintos vietos pernai pakilęs Ž. Mauricas.
 
Toliau sąraše – R. Dargis, dešimtuko naujokė ekonomistė, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomoji direktorė Rūta Vainienė, D. Arlauskas.
 
Kylame viršun ar leidžiamės žemyn? Slaptai.lt nuotr.

Septintoje – „Avia Solutions Group“ valdybos pirmininkas Gediminas Žiemelis, aštuntoje – R. Kuodis. Sąrašą užbaigia N. Numa bei „TR Holding“ akcininkas bei verslininkas Antanas Guoga.
 
Lyginant su praėjusių metų visuomenės vertinimu, iš dešimtuko pasitraukė bendrovės „Kauno grūdai“ valdybos pirmininkas Tautvydas Barštys, buvęs bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ vadovas Mantas Bartuška bei D. Mockus, jis šiemet liko 11-oje pozicijoje.
 
Tai reiškia, kad šių žmonių vietą sąraše užėmė naujokai R. Vainienė, A. Guoga bei pernai už dešimtuko ribų likęs D. Arlauskas.
 
Žurnalas „Reitingai“ naujienų portalo „Delfi“ užsakymu 2022 m. gegužės 17 d. – birželio 23 d. atliko Lietuvos elito nuomonės tyrimą, kurio metu apklausė 925 asmenis. „Spinter tyrimai“ reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą atliko liepos mėnesį.
 
Ignas Dobrovolskas (ELTA)
 
2022.08.24; 00:30

Kas laukia mokesčių mokėtojų 2018-aisiais – pagrindinė aktualija, kurią narstė šią savaitę „pozicionieriai“ ir jų lyderiai Seime.

Mokesčių pertvarkos prologas, taip kartais apibūdinami numatomi mokesčių pakeitimai, leidžia kelti klausimus, ką rasime visoje „Reformų Biblijos pagal policininką Saulių“ knygoje ir skatina pasvarstyti, kokie politiniai tikslai ir motyvai lemia būtent tokį prologo turinį bei jo pristatymą prie Juozapinės kalno susirinkusiems piliečiams.

Gyvemimas Lietuvoje tikrai labai brangus. Slaptai.lt nuotr.

Atsakymai, kas laukia – prieštaringi, o tam tikra prasme, net iracionalūs, nes niekas dorai ir nežino, kas laukia. Jei kalbant apie 2018 metus – tai pagrindiniai atsakymai yra 3 ir jie pakankamai tikslūs: laikinas pajamų padidinimas skurdžiausiai uždirbantiems žmonėms (neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) padidinimas iki minimalios algos dydžio); daugumai gaunančiųjų vidutines pajamas (Lietuvos masteliais) – mokesčių padidinimas (15 proc. PVM tarifas šildymui); gerovės padidinimas daugiausiai uždirbantiems žmonėms (120 vidutinių darbo užmokesčių per metus „Sodros“ įmokų lubų nustatymas).

Šie mokestiniai pokyčiai reikšmingi, bet neesminiai ir bemaž nieko neatskleidžia, kokia mokestinė politika bus vykdoma toliau. Geriausiu atveju jie tik parodo, kad valdančioji koalicija neturi realių planų, kokiu būdu sieks, kad gyventi Lietuvoje būtų geriau, verslo aplinka pagerėtų, dirbantieji gautų orų, tegu tik ir Lietuvos kontekste, atlygį, kad vystytųsi tokia laisva rinka ir konkurencija joje, kuri skatintų ir kainų mažėjimą, o ne tik didėjimą.

Gražu, bet tik piliečių mažumai

Mokesčių pertvarkos prologe užtinkamos žinios reiškia, kad prezidentės įvardinto „reformų ledlaužio“ kryptis mokestinės politikos srityje išlieka nežinoma. Todėl gan sudėtinga atsakyti ar teisingi, ar klaidingi dabartiniai sprendimai, nes anot Seimo narės, ekonomistės Ingridos Šimonytės, jie nesuprantami, dažnai iš viso neaišku, kam reikalingi. 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.

„Jeigu pirminį variantą (mokesčių pakeitimų paketo) palygintume su Kalėdų eglute, ant kurios taip gal eklektiškai buvo prikabinta visokių žaisliukų, kurie tarpusavyje nelabai derėjo, tai dabar dalis tų žaisliukų nuimta, dalis pakeisti kitos spalvos, bet tokiais pačiais, tad eklektikos pojūtis liko tas pats – mokesčių reformos kaip nebuvo, taip ir nėra“, – Seimo audito komiteto vadovės žodžius cituoja „Lietuvos žinios“.

Pats vyriausybė vadovas Saulius Skvernelis gan pompastiškai pristatė, kad šiais metais Seimo rudens sesijoje numatomų priimti mokestinių sprendimų tikslas – pagerinti padėtį skurdžiausiam visuomenės sluoksniui, mažiausiai uždirbantiems. Tiesos tokiame pasakyme yra, tačiau tik perkaičius pirmąjį iš reikšmingesnių numatomos mokesčių reformos punktų. Jeigu skaityti antrąjį, o ypač trečiąjį, toks S. Skvernelio postringavimas atrodo cinišku – premjeras gerina padėtį skurdžiausiam visuomenės sluoksniui, kurdamas didesnės gerovės sąlygas pačiam turtingiausiam visuomenės sluoksniui, įvesdamas „Sodros“ mokesčių lubas.

Kokiu būdu tai taps gerove skurdžiausiems, taip pat tiems, kurių pajamos mažės dėl padidinto PVM už šildymą, sunku suvokti, net ir kelis kartus perskaičius S. Skvernelio išplatintą tekstą žiniasklaidai, kur jis iš tiesų bando įrodyti, kad gerovės kūrimas socialinės sanklodos viršūnėje esančiai grupei yra geriausias būdas kurti visuotinę socialinę gerovę valstybėje. Įdomu. Prie premjero teksto akivaizdžiai padirbėjo talentingi komunikacijos specialistai, bet galai nesueina.

Prioritetas – elitas

Kokie premjero prioritetai? Mokesčių pakeitimų akcentus tik formaliai sukeitus vietomis ir pirmuoju punktu įrašius trečiąjį (vietoj NPD padidinimo – Sodros lubas), matytume tokią Lietuvos ateities viziją – gerovė šalies elitui. Jeigu iš numatomų veiksmų daryti logiškas išvadas – gaunamas keistas rezultatas – premjeras stengiasi palaikyti socialinę atskirtį. Nejau jis iš tiesų to siekia? Tačiau būtent tokia išvada darytina, nes padidinus pajamas mažiausiai uždirbantiems, lygiagrečiai pajamos didinamos ir daugiausiai uždirbantiems, kad ta socialinė atskirtis neduok Dieve nesumažėtų.

Premjero postringavimai apie tai, kad pajamos esą didinamos remiantis vidiniais valstybės rezervais, pajamų perskirstymu ir pan., o ne atimant iš vienų ir atiduodant kitiems, niekų vertos. Jei tokių pajamų atsiranda mažinant darbo vietas, kaip urėdijų reformos atveju, nereikėtų pamiršti, kad čia taip pat galioja „davimo – atėmimo“ principas. Vieniems duodama daugiau, bet iš kitų atimama viskas, jeigu darbas buvo vienintelės jų pajamos. Jokios komunikacijos priemonių vingrybės, interpretacijos ir grožybės šios nuogos tiesos nei aprengs, nei paslėps jos gėdą.

Bloga išvada – geriausia išvada

Numatomų mokestinių pertvarkų apibūdinimas – tai, kad jie atskleidžia tik reformatorių kompetencijos ir patirties stoką, nežinojimą, fatališkus atsitiktinumus ir pan. – yra geriausia, kokia šioje situacijoje ir tegali būti išvada ir ko Lietuva gali tikėtis. Nes yra vilties, kad reformų architektai įgis laikui bėgant kompetencijos, patirties, kitą kartą atsitiktinumų veiksnys bus valstybės piliečiams palankesnis. Tik bėda, kad tokią viltingą išlygą belieka užbaigti žodžiais – „tikėkite broliai ir seserys“.

Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau visi puikiai suprantame, kad premjeras ne Dievas, o tik buvęs policijos komisaras, kurio „Biblija“ ir pasaulėžiūra aprašyta policijos statute. Netgi politinių pažiūrų jis neturi keliaudamas nuo partijos prie partijos, ten, kur karjera geriau klostytųsi, o ne pas tuos, su kuriais vertybiniai pasirinkimai suveda.

Jeigu išvadas darysime remdamiesi logika ir faktais, o ne fatališkų aplinkybių veiksniais – tai realybė 2018 m., o ir vėliau laukia žiauri – premjeras siekia išlaikyti stabilią socialinę atskirtį, mažinti darbo vietas, skatinti emigraciją.

Išganymas kainų kilimui – naujas prekybos tinklas

Kainos – dar vienas visuomenės skausmingai patiriamų „laisvos rinkos“ pasekmių veiksnys – didės. Kadangi premjeras nežino, kaip jas sumažinti (galbūt to ir nesiekia, nes nelaiko aktualia problema), tačiau ir neketina specialiai kainų didinti, tad atsikrato atsakomybės paaiškindamas, kad kainas reguliuoja laisva konkurencija, o valdžia šiuo atveju bejėgė.

Iš tiesų laisva rinka kartais kainas reguliuoja – tai matome telekomunikacijos paslaugų kainų atveju, tačiau kokios dar didesnės konkurencijos tikimasi prekybos sektoriuje – atviras klausimas. Ar dar reikalinga, kad į Lietuvą ateitų 6 ar 7 -as prekybos tinklas, nes 4 – 5-i konkuruoja nepakankamai? O gal vis dėlto pakankamai? Besidžiaugdami, kad atėjo „LIDL‘as“, nutylime, kad išėjo „Prisma“, jungiasi „Rimi“ ir „Iki“ tinklai ir, kad tokie veiksmai mažėjimo, o ne didėjimo linkme produktų kainų lentynose nepaveikia. Tad ir 10-o naujo prekybos tinklo atėjimas gali tiek ir tereikšti, kad 4 prekybos tinklai išėjo ir tiek pat atėjo, t.y. pasikeitė prekybos tinklų prekės ženklų savininkai, o ne atsirado daugiau „laisvos rinkos“ ir padidėjo konkurencija.

Konkurencijos tarnyba konkurentų neturi

Ar tikrai valdžia bejėgė, nežino ką daryti, o gal tyliai pritaria tokioms tendencijoms?  Atsakymai ir sprendimai nėra paprasti. Tai, kad premjeras pareikšdamas, jog Lietuvoje kainos niekada nebus tokios, kaip Lenkijoje, tik paruošia dirvą „gerajai žiniai“ – informacijai apie mokesčių pertvarkos pirmąjį punktą, NPD prilyginimą minimaliai algai – ir tuo pačiu atsikrato atsakomybės, nieko pozityvaus apie valstybės strateginio valdymo kokybės pagerėjimą nepasako. Ko gero pokyčių vyriausybėje ir nereikėtų laukti, nes norint valstybę valdyti geriau, reikia bent jau stengtis, tuomet ir piliečiai bent jau pripažintų, kad neišeina, sudėtinga, „krizė“, o atsakomybės kratymasis jokios vertės nekuria ir pasitikėjimo vyriausybe neprideda.

Kalvarijų turgavietė. Slaptai.lt nuotr.

Nejau premjeras pamiršo, kad vyriausybė be mokesčių turi ir instituciją, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą, kuri turėtų kainų administravimo sąžiningumo priežiūra užsiimti. Gerai ar blogai dirba Konkurencijos taryba, pakankami ar ne jos įgaliojimai, galimybės, uždaviniai ir teisinės priemonės vykdyti ne kosmetinius pasižvalgymus rinkoje, kai yra gaunamas piliečių skundas ir vienpusiški kainų pokyčiai pradeda akis badyti – tarsi niekam iš valdančiųjų būtų neįdomu.

Seime – nauji žmonės, gal ne visi ir žino, kad tokia Konkurencijos taryba iš viso egzistuoja, tačiau vyriausybė turėtų žinoti, juk ir biudžeto asignavimų institucijai skyrė. Jei ką nors keisti ir yra sudėtinga, vis dėlto diskusija apie tai būtų nuoseklus rinkiminių Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pažadų vykdymo pradžios ženklas, tačiau ženklai, kuriuos rinkimų laimėtojai rodo, reiškia ką kita – pastangų ką nors daryti šia kryptimi nebus.

Kainų burbulo problemą mato bankininkai, bet ne vyriausybė

Kainų didėjimo pagrįstumo klausimai žymiai aktualesni žymiai didesniam skaičiui piliečių, nei gamtos turtų (miškų) eksploatavimo padidinimas. Kad prekių ir paslaugų kainų karuselės pagreičio didėjimas yra rimta problema ir kad tampame brangia valstybe su mažais atlyginimais, kalba jau ne tik visuomeninės opozicijos atstovai, į kurią dėmesio stengiamasi nekreipti, bet solidžių bankų solidus analitikai – Gitanas Nausėda, Nerijus Mačiulis ir kt. 

Lietuvos bankas

Receptų bankininkai nepasiūlo, komercinės finansų įstaigos analizuoja savo turimus duomenis, mato situaciją bei tendencijas ir ją pristato visuomenei. Visuomenės nariai elgiasi įvairiai – dalis priima apatiškai ir susitaiko, tačiau kita dalis priima sprendimus ir emigruoja. Tai natūralios žmonių reakcijos, gyvenimo padiktuojamų prioritetų pasirinkimas, tačiau vyriausybė padaro tik vieną gestą – pareiškia, kad ji už tai neatsakinga, nes ir prioritetų ji neturi.

Premjero postringavimai apie laisvą rinką ir mąsto ekonomiką, kuri esą ir lemia mažesnes kainas Lenkijoje, išties atskleidžia ne tik visišką vyriausybės bejėgiškumą, tačiau leidžia pažvelgti ir į ateitį.

Kainos kils, emigracija didės, tad vartotojų skaičius mažės ir mąsto ekonomijos poveikis rinkai vis labiau bus neigiamas, dėl to kainos kils – užburtas ratas suksis. Vyriausybei dėlto galvos neskauda – tai neprioritetinė jos užduotis, galbūt iš viso ne užduotis.

Ar vyriausybė – infantili?

Kad pelnas išlieka svarbiausiu ir iš esmės vieninteliu verslo tikslu – natūralu. Grėsmės, kad į jį bus pasikėsinta, pelno gavėjai nejaučia. Vyriausybė tokią jų teisę ir valią pripažįsta ir premjero lūpoms informuoja, kad nesikiš.

Tai, kad šį verslo sektorių perspėja bankininkai – rimtesnis argumentas, tačiau kai valstybėje bendros mokestinės politikos nėra, o vyriausybė iš esmės atstovauja stambaus verslo interesams, prognozės nedžiuginančios. Pavieniui niekas su kainų kilimu nekovos, pelnų maržų tikrai nesimažins, o priešingai, bandys išspausti viską, kas įmanoma, tam atvejui, jei kainų burbulas pūsis ir, kaip nutinka su visais burbulais, sprogs, tad siekiama, kad tam laikui kuo daugiau turto būtų sukaupta.

Kitaip tariant, kainų kilimo spiralė suksis ir kils į viršų ne tik dėl „konkurencijos“, bet ir dėl „ kainų burbulo“ sprogimo ateityje grėsmės. Vyriausybė šiame sektoriuje, anot premjero, neturi jokių galių ir jokių svertų.

Lyderių kopijos

Apie socialines bėdas valstybėje mokesčių pertvarkų kontekste praėjusią savaitę postringavo ne tik premjeras. Neatsiliko ir kiti Valstiečių ir žaliųjų politinio darinio lyderiai. Atsiskleidė jie tą patį. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kaip nežinojo, taip ir nežino, ką su gauta valdžia daryti ir atlieka tik vyriausybės vadovą aptarnaujančio personalo vaidmenį. 

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Iš vyriausybės vadovo lūpų skleidžiamas žinias, kuriose išlieka tik vienas nekintantis matmuo – prieštaringumas, „Copy paste“ principu, tik neapdorotas komunikacijos specialistų, tiražavo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis „Žinių radijo“ laidoje „Pozicija“ paaiškindamas, kad kainų kilimas neturi įtakos emigracijai, kainų ir atlygimų santykis pas mus normalus lyginant su kitomis valstybėmis, PVM šilumai padidinimas (vasarą!) padidino infliaciją, o PVM nors nesureguliuotų kainų, tačiau sumažinti jį iki 2008 m. buvusių 18 proc., jei valstybės finansai tai leistų, esą, būtų galima. 

Išklausius tokių prieštaravimų rinkinį, sugebėtą pažerti per kelias radijo laidos minutes, apima nejaukus jausmas. Peršasi išvada, kad Seimo pirmininkas su mokesčių politika susiduria pirmą kartą. Jei jis būtų tik Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto profesorius, tokie žmogaus pasamprotavimai apie mokesčius būtų visai įdomūs, bet kai taip svarsto trečias valstybėje asmuo, belieka tikėtis, kad Seimas, geriausiu atveju, mokesčiais neužsiims, nes jei užsiims – bus didesnių bėdų.

Ką veikia patyrę Seimo socialdemokratai?

Ko gero valdančiosios frakcijos politikai jau suvokia, kad išties kartais geriau ir neliesti tų dalykų, kurių nesupranta, tad savo ruožtu taip pat nusiima atsakomybę perleisdami ją premjerui. Viskas lyg ir gerai, nes vyriausybės vadovas tuo ir turėtų užsiimti, valstybės aparatas ruošti projektus, teikti juos svarstyti Seimo nariams, pastarieji keltų rankas ar spaustų mygtukas, komitetuose treniruotųsi, kad netyčia mygtukų nesumaišytų ir tą ranką, kurios reikalauja premjeras, pakeltų.

Tačiau S. Skvernelis vargu ar laikytinas Valstiečius ir žaliuosius atstovaujančiu lyderiu. Partijos sąraše jis buvo kviestinis asmuo, tad kaip atėjo į partiją, taip pasikeitus aplinkybėms išeis arba tie patys valstiečiai susivoks, kad ne viskas, kas gerai premjerui, gerai ir jiems. Politiką formuojančios komandos Seime iš valstiečių tarpo nesimato, nebent politika užsiimtų mažesnieji koalicijos partneriai – socialdemokratai.

Premjerą partinės priklausomybės nesaisto ir jis kuo toliau, tuo labiau perima iniciatyvą atstovauti visus valdančiuosius, įsijaučia į visos koalicijos vado vaidmenį. Mokesčių reforma taip pat pristatyta kaip vyriausybės darbo rezultatas. Tačiau ar tik jos? Prieš pristatant numatomus mokesčių pakeitimus dar vyko koalicijos partnerių derybos – tai reikštų, kad pristatomi pakeitimai yra ne tik Vyriausybei, Valstiečių ir žaliųjų politiniam dariniui, tačiau ir socialdemokratams priimtini.

Socialdemokratai laimi, bet jų nesimato

Derybų metu įtampos nekilo. Priešingai. Pasirodo, kad Ramūnas Karbauskis buvo teisus aiškindamas, jog koalicijoje Seime valstiečiai su socialdemokratais puikiai sutaria ir darniai kartu darbuojasi. Darna priimant sprendimus dėl mokesčių – būtent tokį valstiečių ir žaliųjų partijos vadovo įvertinimo teisingumą ir pademonstravo.

Kokios buvo išankstinės derybinės pozicijos, plačiau viešinta nebuvo, tad tenka remtis rezultatu. O jis reiškia tą patį, tik atsakomybė bendra – socialdemokratai taip pat yra gerovės socialiniam elitui valstybėje šalininkai, t. y. ir jų politinius prioritetus galima skaityti ne nuo pirmo punkto prie trečio, bet atvirkščiai. Tokia interpretacija ne iš piršto laužta. Socialdemokratų atstovas Ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius pasidžiaugė, kad buvo atsisakyta minties naikinti lengvatinį PVM apgyvendinimo paslaugoms ir pasiektas kompromisas, – rašoma „Lietuvos ryte“.

Kad PVM lengvata apgyvendinimo paslaugoms socialdemokratams svarbi dar nuo Kristinos Brazauskienės valdyto „Draugystės“ viešbučio laikų – jokia paslaptis. Tačiau, kaip tokios mokesčių sistemos išlygos „laimėjimas“ atspindi socialdemokratų deklaruojamas vertybes – sudėtinga būtų paaiškinti. Ko gero, tai reiškia, kad Seimo socialdemokratai palengva integruojasi į beveidį Valstiečių ir žaliųjų politinį darinį, kurio išraišką viešumoje matome nepartinio jų vadovo S. Skvernelio asmenyje.

Nepavykusios ir pavykusios intrigos

Socialdemokratams išsaugoti veidą leido tik tai, kad šiose koalicijos derybose nedalyvavo partijos pirmininkas Gintautas Paluckas. Kad toks jo sprendimas buvo išmintingas, atspindi ir jo partijos kolegų socialdemokratų frakcijos Seime, ir koalicijos partnerių Valstiečių ir žaliųjų su savo premjeru reakcija. Ir savi, ir svetimi buvo nepatenkinti ir dėl Socialdemokratų partijos pirmininko elgsenos sutartinai niurnėjo. Intriga nepavyko, socialdemokratams ateityje priekaištauti, kad jie „keičia nuomonę“, bus sudėtingiau, nes susitarė iš esmės ne dvi politinės jėgos – Socialdemokratų partija su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, bet vienos politinės jėgos frakcija su vyriausybe.

Valstybinė mokesčių inspekcija. Slaptai.lt nuotr.

„Sklandžiai ir darbiai“ susitarė todėl, kad abi pusės buvo suinteresuotos. Socialdemokratų frakcijos Seime nariai suinteresuoti postais vyriausybėje ir Seime, viešbučiais, valstybės visuomenės elito gyvenimo sąlygomis, o Vyriausybė suinteresuota išlikti.

Mažumos vyriausybė S. Skverneliui mažiau patraukli idėja, nes policijos statute įtvirtintas hierarchinis valdymo modelis jam nebetiktų. Premjeras, lakstantis prašyti paramos tai pas vienus, tai pas kitus, tvirto valstybės valdytojo įvaizdį greitai sugriautų.

Nors valstiečiai ir žalieji pagąsdino mažesniuosius koalicijos partnerius pademonstruodami, kad jei pastarieji turės savo nuomonę ir kažkokių pageidavimų, koalicijos sutartį nutrauks patys valstiečiai ir susitars su Lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija, tačiau toks scenarijus mažai tikėtinas. Net S. Skvernelis turėtų suprasti, kad stojęs vadovauti Lietuvos valstybei valdomai valstiečių, žaliųjų ir lenkų poliniam dariniui, svajones apie tai, kad galės mesti Vyriausybės vadovo malones ir pretenduoti į dar didesnes malones Daukanto aikštės rūmuose per 2019 m. vyksiančius Prezidento rinkimus, tektų pamiršti. Toks Lietuvos valstybę valdantys politinis darinys net abejingiausiems rinkėjams labiau asocijuotųsi su nakties sapno košmaru nei su svajonių  – profesionalų vyriausybe.

Visi keliai veda į Katinų kaimą

Nors ne visos iš pirmo žvilgsnio fantasmagoriškos alegorijos yra nerealios. Esame rašę apie Valstiečių ir žaliųjų viziją – plynus laukus, į buvusias kolūkių fermas išbarstytas po visą Lietuvą (tik ne Vilniuje) iškeldintas vyriausybės įstaigas ir ministerijų departamentus. Atrodė – nerealu. Tačiau Aplinkos ministras Kęstutis Navickas prakalbo, kad ta vienintelė po urėdijų reformos likusi institucija (įmonė ar urėdija), galėtų būti įkurdinta Katinų kaimo mokykloje Panevėžio rajone.

Stebint valdančiųjų iniciatyvas, vadinamąsias reformas, išties retkarčiais norisi rekomenduoti – gal tame Katinų kaime yra koks išlikęs kolūkio garažiukas, tinkamas vyriausybės aparatui įsikurti. Gal apylinkėse kur nors stūkso gyvulininkystės komplekso rūmai yra tinkami parlamentiniam darbui ir vyriausybę aptarnaujančio personalo kabinetams?

Paprastai tuose kompleksuose gardelių būdavo daugiau nei 141, tad išsitektų. Fantasmagorija, tačiau apie ką daugiau belieka galvoti stebint valdančiųjų politinius viražus ir sunkaus, jau bemaž metus besitęsiančio, darbo rezultatus, kuriuos pailiustravo, kad ir minėtas mokesčių reformos kūrinio prologas.

Juodasis humoras irgi juokingas. Gal išties dūsauti, kad valstybėje blogai ir tik blogiau, skursta žmonės ir išsibėgioja po platų pasaulį, socialinė atskirtis didėja, kainos kyla – neverta. Užtat Katinų kaimo garažo teritorijoje sparčiai vyksta pastatų renovavimo darbai, į vyriausybės aparato vadovo kabinetą jau atneštos naujos staklės, programuotojai derina įrangą, nes staklės modernios, dalį funkcijų vykdys robotai. Ūkio sektoriaus vadas kalvėje apžiūri žaizdrą, nes rankos jau puslėtos ir prakaitas veidą išmušė.

Gražu, vasara, dar vis tęsiasi 40 dienų trukmės Seimo narių atostogos, bet rudenį kaime gali užvirti chaosas, nes į Katinų kaimelio pieninę bus perkraustomas Pasienio tarnybos departamentas su kinologais ir tarnybiniais šunimis. Vietiniai gyventojai kraipo galvomis ir platina gandus, kad nekilnojamojo turto kainos kaimelyje jau pakilo 2000 kartų.

2017.08.06; 05:32

Maždaug 300 tūkst. Lietuvos gyventojų išreiškė norą surengti referendumą, kuriame piliečiai turėtų apsispręsti, ar užsieniečiai gali įsigyti žemės Lietuvoje.

Šie asmenys pasirašė ne tik už tai, kad vyktų referendumas, jie jau išsakė ir savo nuomonę – Lietuvos geografinėje teritorijoje žemės neturėtų įsigyti ir valdyti Lietuvos pilietybės neturintys asmenys.

Akivaizdu, kad nenorintys savo žemės parduoti užsieniečiams tai gali padaryti jau dabar – tam Konstitucijos keisti nereikia. Tačiau kodėl norima uždrausti tai daryti ir kitiems tautiečiams?

Žemės savininkų tautybe susirūpinusiems piliečiams būtų galima priminti, kad mes stodami į Europos Sąjungą įsipareigojome pašalinti apribojimus kitiems ES piliečiams įsigyti žemę Lietuvoje. Be to, šiems barjerams pašalinti gavome vieną iš ilgiausių pereinamųjų laikotarpių. 

Continue reading „„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis: ką laimėtume uždraudę užsieniečiams įsigyti žemės?”

Tauta išsivaikščioja, miesteliais, miestais kasmet patraukia Baltijos keliu laimės ieškoti, į visuotinės gerovės šalis vergauti arba (gydytojai, mokslininkai, menininkai) pasipinigauti, o valdžia abejingai tyli ir skuba prisikimšti pilvą ir kišenes. Nėra reikalo čia pasakoti skaičiais, kas, kodėl, kiek, į kur masiškai bėga iš Lietuvos.

Žiniasklaida daug kartų apie tai pasakojo, kalbėjo su išvykstančiais, išvykusiais, net sugrįžusiais… Vaizdelis nekoks, bet valdžiai jis dar, matyt, nepakankamai šiurpus, kad ji bent pirštą pajudintų. Jai patinka, kad esame Europos, gal net pasaulio rekordininkai. Nė viena tauta taip nebėga iš savo namų, kaip lietuviai, nė vienos valstybės valdžia nėra tokia abejinga tautai, kaip Lietuvos valdžia.

Bet valdžia – dar ne tauta, tik tautos išrinktieji (deja!). Jeigu jie nusisuko nuo tautos, reikia tautai, dar namie pasilikusiai jos daliai, neabejingai savo likimui, kažką daryti.

Continue reading „Pradėkim iš naujo, nes mūsų jau tik du milijonai”