Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Mūsų literatūros klasiką Kristijoną Donelaitį ir šią jo frazę-klausimą prisimenu kaskart, kai viešojoje erdvėje susiduriu su lietuviškais ir nelietuviškais keiksmažodžiais, vulgarybėmis, patyčiomis, „pagardintomis“ kitą žmogų žeminančiais epitetais.

Kas jums, mano tautiečiai, „kenk“, kad jūsų kalbos, tekstai, atsiliepimai pripildyti ir perpildyti tokiais žodžiais ir išsireiškimais, kurie vos prieš trisdešimtį metų buvo laikomi nepadoriais, nekultūringais, žeminančiais ne tik tą žmogų, kuriam tie žodžiai skirti, bet ir jų autorių?

Ilgai svarsčiau, mėgindama suprasti, kodėl dvasios laisvė atvedė į liežuvio palaidumą, o patyliukais, taip vadinamame „savame rate“ mėginau švarinti su manim bendraujančių žmonių žodžius, o per juos ir mintis. Nes juk ne veltui sakoma: „Kaip galvojame, taip ir kalbame…“

Viešai pratrūkti privertė filmo „Emilija iš Laisvės alėjos” scenarijaus autorius Jonas Banys, kuris fb paskelbė, jog po Sąjūdžio jubiliejaus savo drąsia kalba Seime išgarsėjęs vienas VU filosofijos studentas – hmm, kaip čia išsisukus nuo reto vulgarumo citatos? – kažką ten daro su Karbauskio lytiniais organais… Pasirodo, šitokiu originaliu būdu ponas Banys oponavo kažkokiam trečiam asmeniui, kuris palygino studentą su partizanais, matyt, atsižvelgdamas į jo pilietinę drąsą.

Negalėčiau pasigirti draugyste su visais kino scenaristais, bet jau daug metų bičiuliaujuosi su vienu geriausiu vyresnės kartos Lietuvos kino scenaristu – ir nei raštu, nei žodžiu iš jo į viešąją erdvę nėra ištrūkusi (bent jau negirdėjau) nė viena vulgarybė.

Gal gilinimasis į procedūras, liečiančias lytinius organus, būdingas tik jauniems, savo prigimtiniais gebėjimais nepasitikintiems kūrėjams?

Spėjimas, laimei ar nelaimei, nepasitvirtino. Bjauraus vulgarumo komentaras sulaukė palaikymo ir iš kelių vyresnių „draugų“, tarp kurių – Lietuvos katalikų (!!!) mokslo akademijos vicepirmininkas ir VU tarybos narys prof. Paulius Subačius. 

„Veiksmas“ sulaukė „atoveiksmio“: komentatoriai, kuriems toks stiliaus viešinimas bei plėtra yra nepriimtini, pasipiktino ir … priminė fb bendruomenei profesoriaus sovietinės jaunystės klaidas bei prasižengimus etikai. Tokiu ne visai švariu būdu paaiškėjo, kad profesorius sugebėjo išsaugoti jaunatvišką silpnybę moralinėms ir/ar fiziologinėms nešvankybėms, tačiau… ar verta tokiu „paveldu“ dalintis su dabartine jaunąja karta? Juk ji ir be vyresniųjų palaikymo bei pritarimo nepripažįsta nei etikos reikalavimų, nei tradicinės kultūros vertybių.

Tarp tų vertybių – ir Biblijoje sukaupti patarimai bei pamokymai, pavyzdžiui: „Kas trokšta mylėti gyvenimą ir matyti gerų dienų, tepažaboja liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo klastingų kalbų“ (1 pt. 3,10).

Arba: „Mes juk patys renkamės žodžius, tačiau turime atsiminti, kad žodžiai turi galią. Jie turi galią nešti gyvybę arba mirtį“ (Pat 18, 31).

Tie, kuriems Biblija nėra išminties šaltinis, galėtų prisiminti ir liaudies ilgametę patirtį: „Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta“.

Bet šiandien garsiausiai kalba ir visuomenės nuomonę stengiasi formuoti tie, kuriems pasaulis prasidėjo nuo jų pačių, o ne nuo Adomo ir Ievos, tad kiek aš čia dar gražių citatų besudėčiau į tekstą, jos „šaudys” į debesis, nepasiekusios tikslo.

Akligatvis. Slaptai.lt nuotr.

Šiais atsakomybe nevaržomos laisvės bei besaikį vartojimą liaupsinančiais laikais ne siela vadovauja kūnui, o atvirkščiai: kūnas nurodinėja sielai, todėl į paviršių iškyla visa, kas žmogų sieja su gyvulių pasauliu ir ką kultūra visais laikais stengėsi sužmoginti.

Stebimės neregėtai suvešėjusiu bendrapiliečių gobšumu, bet tai natūrali pasekmė tokios visuomenės būsenos, kai valiai ima diktuoti Ego norai bei troškimai.

Šiurpstame nuo nežaboto kalbos (ir minčių) vulgarumo, bet ar gali būti kitaip, jei žmonių santykiai subanalinami iki nuogo sekso, o užuot puoselėję jausmus, išaukštiname fiziologinį malonumą, patiriamą valgant, geriant, tuštinantis?… Iš čia – ir pornografinio stiliaus komentarai.

Tiesa, intelektualesni komentatoriai savo oponentams suniekinti, pažeminti suranda ir „intelektualesnių“ epitetų; vatnikas, sovietikas, mankurtas, lochas, fašistas, komuniaga, bukaprotis idiotas (čia jau perdėm sudėtingas įvaizdis: „sviestas sviestuotas“), daug frazių, žodelyčių, pabrėžiančių amžiaus sąlygotą kūno negalią – kad tik būtų skaudžiau, šlykščiau pasityčiota.

Man pradėjus raginti nesityčioti, gavau tokį paaiškinimą: „Patyčios – vienintelė pažangos viltis bei atsvara Šarikovų diktatūrai“.

Ar bereikia priminti, kad ir Šarikovai nelieka skoloje, atsako dar vulgaresnėmis, dar bjauresnėmis patyčiomis, teršdami ir taip jau nešvarų visuomenės moralinį klimatą?

Patyčių advokatas savo nuomonei pagrįsti pateikia tokį argumentą: „Patyčios yra žymiai humaniškiau už konclagerius, GULAG‘us ir kitokius vertybių puoselėtojų (atkreipkite dėmesį: jam vertybių puoselėtojai yra tapatūs su Hitleriu ir Stalinu, t. y., didžiausi žmonijos ir žmoniškumo priešininkai – J.L.) kūrinius. Pati blogiausia visuomenės būsena – pilietinis karas“.

Ir kad to karo išvengus, paleiskime nuo trumpo pavadžio patyčias – siūlo „advokatas“. Matyt, autoriaus pasaulio pažinimas apsiribojo Rusija ir Vokietija, todėl jis nieko nėra girdėjęs apie Indiją, jos seniausias knygas, kuriose parašyta: „Mūsų veiksmai seka paskui mūsų mintis kaip vežimo ratas paskui jaučio kanopas.“ O juk tai reiškia, kad žodžiais, garsais išreiškiamos agresyvios mintys, patyčios, ne tik neišgelbsti nuo GULAG‘ų, bet netgi provokuoja jų atsiradimą.

Kažkoks fatališkas ribotas pasirinkimas: arba patyčios, arba konclageris! Trečio ar ketvirto kelio nebėra? Susitarimas, protingas kompromisas, pagarba pašnekovui/skaitytojui/oponentui – tokios priemonės nuomonių raiškai, komunikavimui su kitaminčiais šiuolaikinio homosapiens arsenale nebeegzistuoja? Tai gal nebeegzistuoja ir homosapiens rūšis? Arba ją į visuomenės paribius jau baigia išstumti homosexis ir  homovulgaris?

Emilija iš Laisvės alėjos. Filmo reklaminis plakatas

Tarp kitko, ir fb atsiranda vartotojų, kurie dar nepraranda vilties sustabdyti, išvalyti tuos moralinio purvyno srautus ir pagrįstai aiškina: „Purvu atsakydami, patys tapsim purvini. Jei norim būti teisūs ir sąžiningi, neturi jokia nešvankybė eiti iš mūsų burnų, net komentuojama. Yra puikių būdų tai sugėdinti, sudrausminti, pasipriešinti. Būkim šviesos nešėjai“.

Kažkas numos ranka, pasišaipys (gerai, jei nepasityčios…): et, niekai, diedukų ir bobučių paistalai… Nors jau dešimtys ir šimtai veikalų parašyta apie tai, kaip žodžiai veikia mūsų pačių ir aplinkinių gyvenimus, ir bus rašoma dar ir dar.

Nes tai – apie elementarią kultūrą, net ne kokią nors labai aukštą, elitinę, su angliškais pavauksėjimais kas antrame sakinyje. Apie tą, apie kurią José Ortega y Gasset‘as rašė: „Kultūra yra tai, kas gelbsti (! – J.L.) iš vitalinės prapulties, kas neleidžia žmogaus gyvenimui virsti beprasme tragedija ar nuolatiniu žeminimusi“.

Ne apie tą, demokratine pravardžiuojamą kultūrą, kuri keulėms atvėrė vartus prie valdžios “altoriaus“ (aš tik perfrazuoju patarlę apie kiaulę, įsileistą į bažnyčią…), o apie paprastą, žmogiškąją, mūsų tėvų ir senelių kultūrą, kuri buvo statoma ant pagarbos žmogui ir gyvybei, meilės Dievui ir Tėvynei pamato.

Apie tą kultūrą, kurios šiandien pasigenda net vakarykščiai eksperimentatoriai, gyvenimo aušroje ieškoję ypatingai naujų, naujoviškų formų saviraiškai bei fiziologinių procesų viešinimo išraiškai.

Ir apie supratimą, kad žemindamas kitus pats aukščiau nebūsi!

2018.07.18; 16:43

Tris dienas mane kamavo minčių nesutapimai su mano liberalių draugų mintimis. Bet dabar, kai Šarifas ir Saidas Kuaši sėkmingai nušauti, leisiu sau išsakyti keletą minčių. Man atrodo, kad mes neteisingai traktuojame tragediją Paryžiuje kaip islamistų ataką prieš europiečiams šventą žodžio laisvės principą.

Aš jokiu būdų neteisinu žudikų, nenoriu pasakyti, kad karikatūristai patys užsirovė ir t. t. Vietiniai tikintieji taip dažnai įžeidinėja mano smegenis, kad aš nieko prieš, jeigu kas nors įžeidinėja jų jausmus. Aš noriu pasakyti ką kita. Man atrodo, jog neteisinga žurnalą „Charlie Hebdo“ laikyti žodžio laisvės išraiška. Jeigu mes taip darome, tai pasirodo, jog žodžio laisvė reikalinga tam, kad gamintų beprasmiškas nešvankybes.

Continue reading „Spaudos laisvė reikalinga tam, kad gamintų beprasmes nešvankybes?”

sidlauskas-aleksandras

Kalba kūrėsi per ilgus amžius, vis įgydama savitumą. Prieš šešiolika – aštuoniolika šimtmečių senosios lietuvių gentys atsiskyrė nuo latvių genčių ir ilgainiui jų šnekos ėmė tolti viena nuo kitos, kol susiformavo dvi baltų kalbos, labai savarankiškos, tik kai kuriais leksikos, gramatikos brėžiais yra panašios.

Ne kartą yra pripažinta, kad kalba veikia lyg magija, kad jos žodžiuose daug simbolių ir įvairiaprasmybių bei stilistinių, frazeologinių niuansų. Štai žodis „sveikas“. Jis įvairuoja savo prasmėmis – tai būdvardis (sveikas žmogus), tai daiktavardis (kaip sveikas begyveni). Kalbėdami metaforomis ar palyginimais, epitetais ar metonimijomis taip pat paregėsime daug kalbos subtilybių. „Žemė – tai mažas aguonos grūdelis“, „Džiaugsmu ir nemunai patvino“ (S. Nėris).

Continue reading „Kalba apsišiukšlino keiksmažodžiais ir nešvankybių bjaurastimis”