Prezidentas Gitanas Nausėda Lietuvos kariuomenės dienos proga padėjo gėlių ant Nežinomo kareivio kapo Kaune. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda Lietuvos kariuomenės dienos proga pasveikino šalies karius padėdamas gėlių ant Nežinomo kareivio kapo Kaune ir linkėdamas išlikti ryžtingais, atkakliais ir vieningais Tėvynės kariais.
Simboliška, kad prieš 30 metų būtent prie Laisvės paminklo ir Nežinomo kareivio kapo Kaune įvyko pirmoji atkurtos kariuomenės savanorių priesaika. Šią dieną prieš 102 metus, 1918 m., Lietuvos ministro pirmininko Augustino Valdemaro įsakymu pradėtas formuoti pirmasis pulkas.
„Šiomis nelengvomis dienomis Jūs išliekate tvirtas valstybės saugumo ramstis – neatsiejama nacionalinių ir NATO gynybinių pajėgumų dalis. Vadovaudamiesi Tėvynei duota priesaika, Jūs kiekvieną dieną esate kovinėje parengtyje ir nuolatos tobulinate įgūdžius”, – sveikinime kariuomenei teigia prezidentas.
Šalies vadovas pabrėžė, kad šiais metais kariuomenė įrodė gebanti prisitaikyti prie sparčiai kintančios situacijos, ir padėkojo jai už reikšmingą indėlį į pandemijos valdymą paremiant valstybės civilines institucijas.
Prezidento – vyriausiojo Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vado – teigimu, šalies kariuomenė yra moderni, profesionali ir pasirengusi operatyviai spręsti visus iškylančius iššūkius, ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen taip pat sveikina Lietuvos karius, jų šeimas ir bičiulius bei visą mūsų šalies visuomenę Lietuvos kariuomenės dienos proga.
„Šiandien mūsų šalies kariuomenė yra kaip niekad stipri ir moderni, nes Lietuvos karybos lyderiai nestokoja ambicijų ir vizijų. Šiandien turime ypač glaudžius ryšius su savo sąjungininkais regione ir NATO partnerėmis. Tai mūsų kariuomenės pasiekimai, kuriuos lėmė sunkus ir kasdienis visų Lietuvos kariuomenės grandžių darbas. Dėl jo mūsų visuomenė turi didelį tikėjimą savo šalies krašto apsauga ir pasitiki savo kariuomene. Sveikinu visus karius su Lietuvos kariuomenės diena bei dėkoju Jums už prisiimtą atsakomybę, sunkų darbą ir drąsą šioje išskirtinėje tarnystėje”, – sveikindama teigia parlamento vadovė.
Trečiadienis, vasario 15 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse pasveikino Nepriklausomybės Aktą pasirašiusių signatarų artimuosius ir perdavė jiems gėlių.
Prezidentės gėlės – Vasario 16-osios Akto signatarų artimiesiems
„Šiemet nuo Vasario 16-osios šventės prasideda garbingų sukakčių ir jubiliejų virtinė. Rytoj sukaks devyniasdešimt metų, kai Lietuva atsisveikino su vyriausiuoju Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru Jonu Basanavičiumi. Greta tautos patriarcho asmenybės visada regime dar devyniolika signatarų – visą Lietuvos Tarybą, pasirašiusią mūsų valstybei reikšmingiausią dvidešimtojo amžiaus pradžios dokumentą“, – tradicinėje ceremonijoje sakė Prezidentė.
Šalies vadovė atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Taryba buvo išrinkta istorinėje Vilniaus konferencijoje, kurios 100 metų sukaktį paminėsime rugsėjį. Būtent tada buvo nutarta atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Pasak Prezidentės, jubiliejinių pagarbos bei atminimo ženklų – ir paminklų, ir renginių – neabejotinai reikia, tačiau tai turi būti jau šiuolaikinės Lietuvos akcentai, įprasminantys šių dienų požiūrį į svarbiausius valstybei įvykius ir tautos dėkingumą už nepriklausomybę.
Rytoj, Valstybės atkūrimo dieną, Prezidentės gėlių kompozicijos papuoš Vasario 16-osios Akto signatarų kapus ir paminklus, bus padėtos prie Nežinomo kareivio kapo, prie žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę paminklo, prie Laisvės gynėjų ir Lietuvos kariuomenės karių kapų memorialų bei kitose vietose.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
PILIEČIAMS, VALSTYBĖS VYRAMS IR MOTERIMS DĖL LUKIŠKIŲ AIKŠTĖS
Artėjant Valstybės jubiliejui, matau, kad Lukiškių aikštė neturi tokio globėjo kaip Valdovų rūmai. Nors laukiau ir tikėjausi nuo 1999 metų, šiandien teigiu, kad Lukiškių aikštės sutvarkymas neskaidrus, skęsta vartotojiškų ir patriotinių šūkių rūkuose.
Arvydas Každailis, šio teksto autorius.
Sunaudota 17 metų diskusijų, konkursų, kūrybinės energijos ir lėšų, o rezultatai formuojant aikštę kaip Valstybės reprezentacinę aikštę su memorialu už ją žuvusiems, mano požiūriu, – niekiniai.
Mano matomos tokios situacijos priežastys:
Objektas neturi deramo Nacionalinės reikšmės objekto statuso, užsakovo ir valingo globėjo.
Galutiniame projekte nerealizuota valstybę reprezentuojanti paskirtis ir jos privalomi objektai: valstybės heraldinis simbolis ir memorialinis objektas žuvusiems už Lietuvą.
Tiek aikštės sutvarkymo rangovai, tiek jų pasirinkti architektai, pateikusieji galutinį projektą, pasirinkti be valstybinės komisijos nacionalinės reikšmės objekto statybai sutikimo yra nelegalūs.
Galutinis projektas ne teigiantis, bet neigiantis. Jis neigia pačios aikštės tektoniką ir urbanistinę aplinką. Į kvadratinę aikštėje įveda asimetriją, valstybingumo simbolį formuoja ne tik žemesnį už aplinką, bet ir horizontalų, prigludusį prie žemės, už Aukų gatvės formuojamos ašies.
Po 20 metų diskusijų, apklausų, konkursų ir įvairių nuomonių derinimo pati aikštės idėja liko kaip „daugiafunkcinė aikštė”, o galutiniame projekto variante jos architektūrinis sprendimas „kad visi būtų patenkinti” liko kompromisinis ir neprofesionalus. Tokiam projektui negaliu pritarti.
Nenagrinėsiu visų buvusių per tokį ilgą laiką idėjų, konkursų ir projektų. Patį aikštės erdvės projektą, jo detalizavimą ir simbolinių objektų kūrimą toje erdvėje matome pirmiausia kaip architektų ir skulptorių kūrybinio bendradarbiavimo erdvę.
Pernai Vyriausybė nusprendė leisti Vilniaus savivaldybei skelbti pirkimą aikštės atnaujinimo darbams be architektūrinės idėjos. Tą šiuo metu daro konkursą laimėjusi bendrovė „Infes“ su partneriais „Ekstra statyba“ ir „Pamario restauratoriumi“. Man nepriimtina, kad rangovai pasirenkami neturint galutinio projekto, kad tokie (toliau citata iš viešai skelbtų dokumentų) „rangovai turės ne tik sutvarkyti aikštę, bet ir pasiūlyti paminklo pobūdį, t. y. ar jis turėtų būti horizontalus, ar vertikalus, numatyti kokio dydžio, medžiagos jis turėtų būti”.
Lukiškių aikštė – vis dar be Lietuvos valstybingumą ir kovas už laisvę menančio didingo paminklo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rangovų pasirinktų architektų konkurso skulptūrai sąlygose net nurodoma, kad Vytis horizontalus (2mx7m). Pernai Vyriausybė nusprendė leisti Vilniaus savivaldybei skelbti pirkimą aikštės atnaujinimo darbams be architektūrinės idėjos.
Tą šiuo metu daro konkursą laimėjusi bendrovė „Infes“ su partneriais „Ekstra statyba“ ir „Pamario restauratoriumi“. Rangovų paslaugos nepatvirtinus architektūrinės idėjos yra neteisėtos, beprasmės ir užprogramuojančios nesėkmę. Įprastai daroma priešingai.
Pagal viešąją informaciją šiuo metu projekte ir pačioje aikštėje formuojama daugiafunkcinė, daugiau rekreacinės paskirties aikštė. Gal būt net klojamos komunikacijos? Skelbiamame projekte dar nurodomas valstybingumo simbolis ir kietos dangos aikštelė renginiams. Mano požiūriu, pagal tokį projektą formuojama aikštė neatliks gerai nei vienos funkcijos.
Visiškai neaišku, kodėl paskutiniame, visuomenei pristatomame Valstybės aikštės projekte nėra amžinosios ugnies ir objekto žuvusiems už Lietuvą, takų tinklas ne taisyklingas, bet chaotiškas, kodėl, pažeidžiant elementarias miestų planavimo tradicijas, pagrindinio objekto vieta iškelta į dešinę nuo Aukų gatvės ašies, kodėl pateikiant Vytį kaip valstybingumo simbolį nesuprantama, kad jis yra vienas seniausių krikščioniškos Europos valstybių herbų, turintis kelių šimtų istorinių variantų paveldą, kurio nevalia nepaisyti net teikiant jį ne kaip herbą, bet kaip simbolį.
Teikti visuomenei Vyčio modifikaciją artimesnę ne Lietuvos, bet Mongolijos herbui mažų mažiausia profaniška klaida. Dėl šių priežasčių visas visuomenei teikiamas aikštės projektas ne tik neišreiškia tūkstantmečio valstybingumo, kaip nacionalinio lygio idėjos, bet yra neprofesionalus.
Nesileisdamas į detales teigiu, kad realizavus pateiktą projektą padarytume didelę klaidą: visiems laikams prarastume galimybę miesto centre turėti deramą Valstybei reprezentacinę aikštę. Kartu prarastume galimybę šią klaidą pataisyti. Profesorius Alfredas Bumblauskas neseniai apgailestaudamas metė akmenėlį į skulptorių daržą: „nėra Lietuvoj kas sukurtų skulptūrą – Vytį”.
Kada Lukiškių aikštę papuoš įspūdingas Lietuvos laisvės paminklas? Nejaugi mes nepajėgūs susitarti? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip nemanau, skulptoriai tikrai susidorotų su užduotimi jei tokia būtų. Jei joje, kaip įprasta tokioms užduotims, turėtų būti numatyta nuosekli darbų seka:
Valstybės aiškiai suformuota aikštės idėja: paskirtis, vieta ir sudėtis;
Pagal šias sąlygas paskelbtas konkursas architektūriniam aikštės sprendimui;
Pagal laimėjusį ir detalizuotą aikštės sutvarkymo projektą paskelbtas konkursas architektams ir tik po to – skulptoriams.
Jei tokios sekos nuosekliai būtų laikomasi, tai Lietuvai derantį rezultatą turėtume. Gerų norų vedamą p. Viliaus Kavaliausko sukurtą Lukiškių aikštės Vyčio paramos fondą (toliau „fondas”), 77 iškilių asmenybių patriotines iniciatyvas ir kaupiamas lėšas galima būtų sveikinti, bet kol nacionalinės reikšmės objektas neturi deramo Valstybės užsakovo, vien fondo pastangų per maža. Geriausiu atveju fondas galėtų būtų rėmėju, bet ne užsakovu.
Negavęs siūlomo projekto buvau įtrauktas ir aš į fondo rėmėjų sąrašą. Vyčio paramos fondo preambulėje juodu ant balto parašyta: „mes paruošėme konkurso sąlygas”ir po to – 77 asmenybių parašai. Po to, skubos tvarka, surašytos neteisėto konkurso neteisėtos sąlygos ir jau minėtas aikštės projektas. Kiek fondas besipuoštų patriotiniais šūkiais ir iškiliausiomis asmenybėmis, jo veikla ir skubėjimas yra neskaidrūs. Kodėl buvo sužaista iškilių žmonių pavardėmis? Kiek teiravausi įtrauktų mano pažįstamų – jie tokio dokumento nėra pasirašę. Gal būt panašiai visi 77, nesupažindinti su tariamu projektu, ir įtraukti? Aš taip pat jokio minėto fondo pareiškimo, nei konkurso sąlygų, nei projekto savo parašu nepatvirtinau. Šiuo metu esu pareiškęs norą iš fondo išstoti.
Šių metų lapkričio 25 dieną Mažvydo bibliotekoje sukviestame Vyčio visuomeninio komiteto posėdyje buvo dar renkami pritariančiųjų garbių žmonių parašai, o ekrane rodomame dokumente suskaičiavau tik apie 20 parašų. Jei nesupažindinti su projektu pasirašė, tai tuo pačiu pripažino nelegalų rangovų pasiūlytą blogą aikštės projektą, blokuodami galimybę sukurti Valstybei derančią reprezentacinę aikštę. Kaip toliau turėtų elgtis pasirašiusieji, jų sąžinės ir garbės reikalas. Palikus viską savieigai, ką pasakytume po kelerių metų, jei kas nors Lietuvoje ar kuris Rusijos TV kanalas pareikštų: „na va – Leniną nuvertė, o aikštę sudarkė”?
Teigiu, kad, nesuformavus nacionalinio lygio idėjos, imituojant demokratiją ir mąstant verslo kategorijomis, ir buvo sukurtas nesėkmei užprogramuotas galutinis aikštės projektas. Tokio dydžio absurdiška situacija daug ką pasako. Teigiantys, esą aikštė didelė ir vietos visoms funkcijos užteks, pamiršta Lietuvą viduramžiais buvusią galingesne už visas kaimynines valstybes. Kuriant tokioje vietoje daugiafunkcinės paskirties aikštę, kur valstybingumo simbolika lieka iškraipyta ir nuošalyje, negalime tikėtis nei geros valstybingumo, nei rekreacinės finkcijų, nes užmojis grynai kompromisinis, o projektas – neprofesionalus.
Vykdant šį projektą deramos Lietuvai valstybingumo aikštės tikrai nesulauktume. Todėl, norintys paversti ją daugiafunkcinės paskirties aikšte, pasirodo kaip negerbiantys Tėvynės istorijos, bet mąstantys verslo kategorijomis. Tai užprogramuota nesėkmė. Kuriant projektą reprezentacinei aikštei rekreacijos reikmėms galima numatyti suolų visu jos perimetru, net dviem eilėm, bet tik ne statyti vaikų žaidimo aikšteles, kioskus ir paviljonus.
Nesileisdamas į detales, pateiksiu visiems žinomą schemą sprendžiant panašias problemas: tik aukščiausi Valstybės asmenys, pasitarę, ir gerai apsvarstę bei įsiklausę į piliečių lūkesčius, valingai formuoja aikštės ĮDĖJĄ ir toliau stebi bei globoja idėjos įkūnijimo vyksmą. Taip buvo, taip ir turi būti. Vengiant populizmo čia ir turėtų baigtis demokratija, toliau – idėjos ir meno sfera. Pagal tvirtą idėją konkursų tvarka dirba specialistai. Pirmieji dirba architektai, sprendžiantys idėjos (bet ne daugybės funkcijų) įkūnijimo projektą. Pagal geriausią, laimėjusį aikštės išplanavimo ir detalizavimo projektą, antrame konkurse kuria skulptoriai, laikydamiesi idėjos, aikštės projekto ir heraldikos tradicijų, formuoja pagrindinius simbolius.
Lietuva, turėdama senas, bet sudėtingas valstybingumo tradicijas, tikrai nusipelno senojoje Valstybės sostinėje Vilniuje turėti aikštę, reprezentuojančią jos valstybingumą. Lukiškių aikštė, esanti sostinės centre, netoli Seimo, yra vienintelė tinkama vieta Lietuvos valstybingumo simboliui ir žuvusiems už Lietuvą memorialui. Kitose valstybėse paminklas žuvusiems kartais vadinamas nežinomo kareivio kapu. Tokioje aikštėje būtų prasminga pažymėti Valstybės šventes, istorines datas ir priiminėti užsienio valstybių vadovus, norinčius pagerbti mūsų Valstybę ir padėti gėlių už ją žuvusiems.
AIKŠTĖS IDĖJA – pagarba šiandienos Lietuvos Valstybei ir pagarba visiems žuvusiems dėl jos. Tokiai aikštės idėjai reikalingi objektai: VALSTYBINGUMO simbolis ir paminklas ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVĄ. Tinkamiausias valstybingumo simbolis yra herbas. Jis gali būti dabartinis, vienas iš istorinių herbo variantų, arba naujas, neperžengiantis ilgaamžės herbo tradicijos. Aikštės kvadratinė struktūra pati nusako jos formavimą. Ji su aiškiu centru, apsupta liepomis ir devyniolikto, dvidešimto amžiaus architektūra.
Aikštės centre dar neseniai ant 25 metrų aukščio stiebo iškelta Istorinė valstybės vėliava, jos stiebo aukštis ir vieta nurodo vietą ir aukštį galimam Valstybės simboliniui.
Memorialas žuvusiems – pirmiausia amžinoji atminties ugnis. Simbolis žuvusiems nebūtinai turėtų būti skulptūra. Galėtų būti siena ar arkada su įrašais, ar reljefais, pažyminčiais VISUS, nuo seniausių laikų žuvusius už Lietuvą, pagrindinius mūšius ir datas. Valstybės simbolis kartu su memorialiniu kompleksu turėtų būti aikštės centre su numatytomis vietomis garbės sargybai (gal ir būdelėmis nuo lietaus) ir reguliariam bei proginiam ceremonialui visai garbės sargybos kuopai.
Idėjos, jų simboliai, ar herbai, kaip įprasta, matomi aukštai, bet nededami ant žemės. Be to, kuriant neaukštą skulptūrą Valstybės herbo tema susidurtume su realistine heraldinio objekto traktuotės problema: Valstybės simbolio pateikimo kaip realaus raitelio, jo detalizacijos problema. Nepakėlus į pakankamą aukštį net ir stilizuotas raitelis gali pasirodyti ne tiek simboliu, kiek nuoroda į buvusį XX amžiaus modernizmą.
Europos herbuose tuo pačiu ir Lietuvos Valstybės herbe figūros neskraido ir nelaksto. Lietuvos herbo idėja: „brandus valdovas, gebantis apginti savo šalį”.
Laiko liko nedaug, o rezultatai apverktini. Ar ne geriau būtų Valstybės atkūrimo šimtmetį atšvęsti pastačius J. Basanavičiui paminklą prie fiharmonijos, o Lukiškių aikštę formuoti kai subręsime ir deramai pasiruošime?
Arvydas Každailis yra Lietuvos heraldikos komisijos narys, dailininkas, Nacionalinės premijos laureatas, pagrindinių Valstybės simbolių rekonstrukcijų autorius.
Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės vardu Mirusiųjų atminimo dienos išvakarėse padėtos gėlės ir uždegtos žvalutės ant iškilių lietuvių kapų.
Lietuvos Respublikos Prezidentės vainikas.
Šalies vadovės vardu gėlių padėta prie Laisvės gynėjų memorialo, prie žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę paminklo, prie Lietuvos Prezidentų Aleksandro Stulginskio, Kazio Griniaus ir Algirdo Brazausko bei prie nežinomų kareivių kapų.
Taip pat pagerbti Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Basanavičius, visuomenės veikėjas ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, poetai Jonas Mačiulis-Maironis ir Justinas Marcinkevičius, lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas bei pirmasis už nepriklausomybę žuvęs karininkas Antanas Juozapavičius.
Gėlių padėta Vilniuje, Kaune, Alytuje ir kituose Lietuvos miestuose.
