Kai tik­tai Po­pie­žius Be­ne­dik­tas XVI pa­skel­bė, kad at­si­sta­ty­di­na, tuo­jau pat mū­sų ži­niask­lai­da pra­dė­jo gan­dų, spė­lio­nių, ver­ti­ni­mų bei są­moks­lo te­ori­jų pla­ti­ni­mą. Pa­mi­nė­ti­na, kad ta in­for­ma­ci­ja buvo pla­ti­na­ma su pik­tdžiu­giš­ka po­teks­te, ne­va, Ka­ta­li­kų Baž­ny­čio­je gi­liau­sia kri­zė, su­kel­ta tų ap­lin­ky­bių, kad šian­dien ji ne­be­su­ge­ba pri­si­tai­ky­ti prie mo­der­naus pa­sau­lio, gi­lė­ja tarp pa­sau­lio ir Baž­ny­čios at­si­ra­du­si pra­ra­ja.

Jei ją kas nors ir ma­to, tai čia Baž­ny­čia nie­kuo dė­ta, nes tą pra­ra­ją ka­sa pats mo­der­nu­sis pa­sau­lis, nu­si­gręž­da­mas nuo jos. Baž­ny­čia nė­ra lyg ko­kia se­na­ma­diš­ka da­ma, ne­be­spė­jan­ti ženg­ti ko­ja ko­jon su šian­die­ni­ne ma­da. Ne Baž­ny­čia tu­ri tai­ky­tis prie pa­sau­lio, bet pa­sau­lis, jo žmo­nės tu­ri pai­sy­ti Kris­taus pa­skelb­to moks­lo, nes aiš­kiai yra pa­sa­ky­ta: „Dan­gus ir že­mė pra­eis, o ma­no žo­džiai ne­pra­eis“ (Lk 21, 33).

Continue reading „Per anksti, šėtonėli, džiūgaujate”