Nikki Haley

Ir vėl atėjo – ir praėjo – birželis, tragiškiausių įvykių Lietuvai metas. Ir vėl – tik sąmoningosios tautos dalies paminėtos datos, o valdžios – valdiškai. Birželio sukilimo aukščiausiu lygmeniu – kaip nebūta.

Jo organizatoriams ir dalyviams skirta konferencija (http://pasauliolietuvis.lt/laisves-byla-ir-iseivija/) liko didvyrių, kurie anais laikais buvo „vienui vieni“, ir jų artimųjų garbės reikalu. 1941 m birželio 23 d. dokumentą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti teisės aktu Seimas atsisakė 2000-aisiais, legendiniam Adolfui Damušiui dar esant gyvam; žiniasklaida nutylėjo šį faktą, ir viskas buvo totaliai užblokuota. Straipsnį apie peripetijas, susijusias su šiuo klausimu, A. Damušio politinių studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis galėjo išspausdinti tik JAV. Teikimas vėl inicijuotas šiais metais.

Istorija moko, kad negalima peršokti jokio laikotarpio, nes tai neįmanoma (nors kai kas istorijoje tai bandė daryti, tam tikrus laikotarpius „likviduoti“). Suprantamas būtų ir nepasitenkinimas, nes įtvirtinus 1941 metų įvykius jiems tinkamoje vietoje istorijos lentynoje, būtų „užgožta“ Kovo 11-osios šviesa. Ši diena ir jos internacionalinės neužmirštuolės užtemtų dėl to, kad nebuvo laiku įprasminta „konkurentė“, o ši nusvertų svoriu ir reikšme. Nepalyginsi kruvinų pasaulinio karo ir okupacijų, ultimatumų fone vykdytų darbų su tais, kurie padaryti taikiu būdu, pasitaikius palankioms aplinkybėms. Nors be Vasario 16-osios nebūtų Birželio 23-iosios, o be Birželio 23-iosios – nebūtų Kovo 11-osios.

Kas bijo Virdžinijos Vulf, o kas – amerikiečių. Be Adolfo Ramanausko-Vanago ir kitų iš JAV kilusių ir joje Lietuvos laisvės bylą palaikiusių kovotojų kažin ar šiandien galėtume švęsti Kovo 11-ąją. Pirmiausia dėl to, kad Laisvės statulos pavėsyje prieglobstį rado nepriklausomybės siekius iki pat galo palaikiusios svarbiausios mums institucijos ir šviečiamoji veikla. O nūdien lemtinga takoskyra tarp JAV ir Lietuvos, nubrėžta po II pasaulinio karo ir Šaltojo karo laikais, įlūžo kaip ledas, perskrostas galingo tautų išsivadavimo ledlaužio. Globalistų nepasitenkinimui netyčinis padarinys yra tas, kad globalizacija ir techninis progresas iš tikro pasaulį padarė be sienų, ir šiandien Niujorkas ar Vašingtonas yra tiek pat arti, kiek Europa ar Azija. Arti ne tik ekonominiais ir politiniais procesais, bet ir fiziškai.

Tačiau iš to, kad bene 30 metų nenorima pripažinti birželio kovų reikšmės ir akivaizdžių JAV diasporos nuopelnų, vengiama pilnutinai įtraukti ją į šalies atkūrimo darbą, galima spręsti, kad inercija ir sovietinis mentalitetas nepasiduoda laiko erozijai, ir, suprantama, dėl to, kad yra kultivuojamas ir palaikomas  jėgų, kurios priešinosi Lietuvos įstojimui į NATO. Tikras pinigas mėginamas pakeisti pasaulyje populiariais progresyvizmo „bitkoinais“ be tautinių ar valstybinių požymių. Ir nors proskyna į pasaulio galingiausios šalies tribūnas dar neužaugo, atrodo, kad gravituojama buvusios sovietinės supervastybės įtakos zonoje, nepasinaudojant naujomis galimybėmis. Ilgametė BAFL prezidentė Angelė Nelsas apgailestavo, jog balandžio mėn. 3 d. Baltijos šalių prezidentams viešint Baltuosiuose rūmuose, buvo praleista puiki proga viešai padėkoti amerikiečiams ir išeiviams už kovas laisvės byloje. Tuos žodžius būtų išgirdęs visas pasaulis. Tokiu būdu, A. Nelsas nuomone, buvo parodyta nepagarba amerikiečiams.

Tuo tarpu prezidentas Donaldas Trumpas pasveikino Baltijos šalis su nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiu ir pabrėžė, kad JAV niekada nepripažino sovietų okupacijos. Taip pat prezidentas sakė, kad Baltijos šalys yra Amerikos partnerės ekonomikos ir eksporto srityse, ir mato ateityje bendradarbiavimą, pagrįstą abipusiu saugumu ir gerove.

Jungtinėse Valstijose taip pat vyksta sudėtingi procesai ir ideologinės kovos, tačiau paskandinti jankių laivą pavojinguose tarptautiniuose vandenyse jų pačių rankomis nepavyko. Trys paskutiniai prezidento Donaldo Trumpo potvarkiai – Jeruzalės pripažinimas Izraelio sostine ir Aktas Nr. 447, išėjimas iš JT Žmogaus teisių tarybos ir Kosmoso pajėgų formavimas – žymi ypatingai svarbų geopolitinį posūkį, kuris bus lemtingas visoms šalims. Regis, dabartinė administracija Vašingtone nebenori veltui švaistyti jėgas ten, kur ilgai buvo „važiuojama“ ant jos pečių, ir imasi iš esmės svarbių pokyčių, rodančių, kad supervalstybė nėra nominalus dalykas.

JAV išėjo iš Jungtinių tautų Žmogaus teisių tarybos dėl šios, pasak JAV ambasadorės Nikki Haley, „veidmainystės“ ir „nesibaigiančio priešiškumo prieš Izraelį“. Ši organizacija „dangstė žmonių teisių pažeidėjus daug metų“, „rodydama nepagarbą esminėms žmogaus teisėms“, todėl JAV negali dirbti su šalimis, kurios nepalaiko JAV siūlymų, dirba siaura darbotvarke, nors „joms buvo suteikta daugybė galimybių dirbti kartu“. Pasak N. Haley, „tai nereiškia tų teisių gynimo atsisakymo, bet būtent – jų gynimą nesusisaistant su susikompromitavusia organizacija; žmogaus teisės šalies bus ginamos už tarybos ribų“.

Seniai negirdėjau tokio principingo pareiškimo organizacijoje, jau seniai paralyžiuotoje imitacinių jėgų ir neadekvačiais interesais besivadovaujančių šalių (Kuba, Egiptas, Venesuela etc.). Šiuo veiksmu buvo priminta organizacijos steigties ir veiklos prasmė. Dar įdomu, kad teisinga vidaus politika (pirmiausia rūpintis savo šalies piliečiais ir Konstitucijos raide) ryškiai atsispindi ir tarptautiniu lygiu, o tai yra akibrokštas kosmopolitams, parodantis pastangų formuoti savo „žmogišką veidą“ pirmiausia rūpinantis „pasauliu“ absurdiškumą. Tai toks pat filosofinis nonsensas, kaip ir buvimas vienu metu dviejose vietose ir visi kiti „susidvigubinimai“. Visada teks rinktis: ar imti šaukštą ir pamaitinti alkaną vaiką savo namuose, ar, nesumokėjus alimentų (nėra laiko gelbėjant pasaulį), su šaukštu stovėti turguje ir mėginti atlikti garsųjį minios pamaitinimo aktą vienu kepalėliu. Bet, regis, po Kristaus tai dar niekam nepavyko.

Ir galiausiai – savaitės naujumo siuprizas, kurį žymus JAV astrofizikas ir kosmologas Neilas de Grasse Tysonas, nesulaikydamas šypsenos, komentavo kaip logišką žingsnį. Taigi JAV kuria šeštąjį karo pajėgų padalinį, Space Force, ir jau nebe oro, bet kosmoso (erdvės) pajėgos žymės raumenų dydį.

Sakytum, visai aišku, kas yra kas, ir kas kur pirmauja. Tik įdomu, ar Lietuva ir toliau vaidins „neutralitetą“ (šįkart pasireiškiantį kaip sėdėjimas ant kelių kėdžių, išskyrus savo) ir lips ant to paties grėblio kaip 1939-aisiais ir atsidurs 1945-uosiuose, ar norės sėstis į tą patį erdvėlaivį. Kol dar pro liuką amerikiečiai draugiškai mosuoja ranka. Tokio šanso Lietuva dar neturėjo.

2018.07.06; 07:36