Rusijoje valstybės paslaptis saugoma 30 metų, tad po dviejų dešimtmečių, jeigu iki to laiko nieko neatsitiks, bus išslaptinta Rusijos vyriausiojoje karo prokuratūroje saugoma baudžiamoji byla Nr.159. Beveik 15 metų trukęs tyrimas buvo baigtas 2004-aisiais nutarimu, kuris saugomas paslaptyje.
Bent jau iki 1994 metų bylos pavadinimas buvo toks: „Dėl lenkų karo belaisvių iš NKVD Kozelsko, Ostaškovo ir Starobelsko specialiųjų stovyklų sušaudymo 1940 metų balandžio-gegužės mėnesiais“. Viena iš žinomų sušaudymo vietų – Katynės miškas netoli Smolensko.
Rusijos parlamento pareiškimas – tik popierėlis
Ne vienas autorius beveik vienodais žodžiais rašo Tarptautinį karo tribunolą priėmus sprendimą: Trūkstant įrodymų, neįtraukti Katynės žudynių į Tarptautinio karo tribunolo nuosprendį. To juodai ant balto parašyta Niurnbergo proceso dokumentuose nerasime. Negirdėti, kad ir rengiant Nuosprendį dėl to būtų buvę kokių svarstymų, nors virė labai karšti ginčai ir sovietinė pusė su daug kuo nenorėjo sutikti. Kaip žinome, SSRS atstovaujantis Tribunolo narys Jona Nikitčenka parašė atskirąją nuomonę, kurioje nesutiko su sprendimu visiškai išteisinti tris teisiamuosius, nepripažinti nusikalstamomis organizacijomis Vokietijos vyriausybės ir Ginkluotųjų pajėgų vadovybės, skirti Rudolfui Hesui kalėjimo iki gyvo galvos, o ne mirties bausmę.
Tai, kad Niurnbergo procese vokiečių kaltinamas 11 000 lenkų karininkų – karo belaisvių nužudymu Katynės miške netoli Smolensko iš Kaltinimo išvados nebuvo perkeltas į Nuosprendį ir sovietų pusė dėl to neprotestavo, Stalino vaikaičio ir šio idėjinių brolių nė kiek netrikdo. Esą Nuosprendyje vokiečių nusikaltimai pateikti apibendrintai ir savaime suprantama, kad kalbant apie vokiečių karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui turima galvoje ir Katynė. To pagrindas yra Tribunolo priimtas dokumentas „SSSR-54“ – oficialus valstybinės komisijos pranešimas.
Jiems nė motais priešingi pareiškimai, nuskambėjęs per pastarąjį ketvirtį amžiaus, pradedant nuo 1990 m. balandžio 13 d., kai SSRS valstybinė naujienų agentūra (TASS) paskelbė, kad Katynės tragedija yra vienas iš sunkių stalinizmo nusikaltimų ir sovietinė pusė dėl to labai apgailestaujanti.
Rusijos valstybinė dūma 2010 m. lapkričio 26 d. priėmė pareiškimą „Dėl Katynės tragedijos ir jos aukų“, kuriame masinį lenkų karininkų sušaudymą prie Smolensko ir kitose vietovėse pavadino Stalino režimo nusikaltimu. Tų metų pavasarį buvo paskelbti dokumentai, kurie, kaip sakoma šiame pareiškime, daugelį metų buvo laikomi slaptuosiuose archyvuose, ir kurie ne tik atskleidžia šios baisios tragedijos mastus, bet ir liudija, kad Katynės nusikaltimas buvo įvykdytas tiesioginiu Stalino ir kitų sovietinių vadovų nurodymu.
Dar iki šio pareiškimo Stalino režimo nusikaltimu Katynės žudynes pripažino Rusijos vadovai – Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas. (Katynės žudynės – bendras lenkų karininkų sušaudymo trijose vietovėse vardas, iki 1991 metų vienintelė sušaudymo vieta buvo žinoma Katynė, tik vėliau baudžiamosios bylos Nr. 195 tyrėjai nustatė, kur buvo sušaudyti Ostaškovo ir Starobelsko lagerių kaliniai; buvo sušaudyti net ik karininkai, bet ir Lenkijos šviesuomenės atstovai.)
O štai pilietis Jevgenijus Džiugašvilis to nepripažino ir nepripažįsta. Jis padavė Dūmą į teismą dėl tikrovės neatitinkančių teiginių ir jo giminaičio, Stalino, orumo įžeidimo.
Kai prieš pusantrų metų Stalino vaikaitis įskundė profesorių Feldmaną, kitas rusų istorikas, Aleksandras Diukovas, parašė: Prašom perduoti piliečiui E.J. Džiugašviliui, kad aš (tas ir toks) laikau NKVD (SSSR vidaus reikalų liaudies komisariatą) atsakingu dėl lenkų karo belaisvių sušaudymo 1940 metų pavasarį. O dėl piliečio E.J. Džiugašvilio, tai laikau jį nepakaltinamu idiotu, kuriam reikalingas skubus psichiatrinis tyrimas. Tegul parašo ant manęs įskundimą (донос) dėl nacizmo reabilitavimo. Aš – ne taikus profesorius Feldmanas, aš iškart jam priešinį ieškinį skelsiu.
80-ties Džiugašvilis, Josifo Stalino idėjinių palikuonių draugijos pirmininkas, kaip mat įskundė ir Diukovą, o dėl pastarojo, irgi didelio ir dar keturiasdešimt nesulaukusio Rusijos patrioto, tai negirdėti, kad būtų skėlęs iškart ar vėliau…
Tuo tarpu… Liudininkas pasakoja, kad rugsėjo 2 d. viename iš Rusijos tyrimų komiteto Maskvos skyrių budėtojas, justicijos kapitonas, surengė ištisą spektaklį, siekdamas išsisukti nuo jam teikiamo dokumento priėmimo. Be pagrindo teigė, kad pareiškimas neteisingai surašytas, šiurkščiai reikalavo perspausdinti tekstą ir atnešti kitą dieną, neteisėtai… ir t.t. ir pan. Galiausiai pareiškimą su daugybe pataisymų ranka ir po smulkmeniškų priekabių priėmė, bet ne kaip pranešimą apie nusikaltimą, o kaip piliečio kreipimąsi…
Skaitytojas jau suprato: tai pilietis Džiugašvilis atnešė pareiškimą, tą patį, apie kurį kalbėjome praėjusioje dalyje – dėl baudžiamosios bylos iškėlimo mokyklinio vadovėlio autoriams. Skaitytojas gali pasipiktinti: jį patį reikia teisti!
Jeigu reikia – kokiu pagrindu?
Džiugašviliui nė motais Dūmos pareiškimas „Dėl Katynės tragedijos“. Jis nelaimėjo civilinės bylos prieš Dūmą, bet ją nagrinėjusio Maskvos miesto Tverės rajono teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimu mojuoja kaip pergalės vėliava ir ten parašyta diegia į naujus ir naujus skundus. Mat teismas nustatė: Rusijos valstybinės dūmos pareiškimas yra jį pasirašiusiųjų subjektyvus Stalino veiklos vertinimas ir jų asmeninis supratimas apie Stalino įtaką, jų nuomone – neigiamą, situacijoje, susijusioje su Katynės tragedija ir jo aukomis. Taigi šis pareiškimas niekam neprivalomas!
Visus gelsti žodžio laisvė
Deja, išpešti iš Dūmos deputatų bent ką materialine prasme ieškovui nepavyko. Teismas nustatė, kad frazė Katynės nusikaltimas buvo įvykdytas tiesioginiu Stalino nurodymu neabejotinai yra vertinamoji nuomonė (kitaip sakant, ne faktas, kurio tikrumą reikia įrodyti). Ir apskritai „Pareiškimo“ autoriai neperžengė leistinos kritikos ribos ir nei ieškovo, nei jo senelio orumo neįžeidė. Pasak teismo, J.V.Stalinas, kaip profesionalus politikas, kurio atžvilgiu kritikos ribos yra platesnės nei privataus asmens, išėjęs į politinę areną sąmoningai susitaikė su neišvengiamybe – kad jo kiekvieną žodį ir žingsnį akylai seks didelė dalis visuomenės Rusijos Federacijos teritorijoje, taip pat ir už jos ribų, vadinasi, jis ir jo šeimos nariai, giminaičiai turi rodyti daugiau pakantumo…
Beje, ne tik Dūmos deputatus, bet ir kitus Stalino kaltę dėl Katynės žudynių aikštėn kėlusius autorius, tarp jų Rusijoje žinomą žurnalistą Vladimirą Poznerį (2012), kaip atsakovus Džiugašvilio iškeltose bylose gelbėjo tik Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija: kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę (10-tas straipsnis). Ir Europos žmogaus teisių teismo precedentai, kaip nesunku suprasti iš Tverės rajono teismo sprendimo (teisėja teįrašė Staliną bei Rusijos Federacijos teritorijoje ir… pasmerkė kiekvieną naują skaitytoją liūdnai nusišypsoti).
Kodėl Rusijos teismuose nuo Džiugašvilio atakų tenka gintis Konvencijos 10-tu straipsniu, užuot patiesus jį ant menčių Faktu? Tas ir yra, kad Faktas – Stalino anūko vėliavoje, arba to paties Tverės rajono teismo sprendimo 2-me puslapyje: Stalinas (tikroji pavardė – Džiugašvilis) 1917-1953 metais buvo sovietinis politinis, valstybinis, karinis ir partinis veikėjas. Jis taip pat buvo vienas iš SSRS vadovų ir Katynės tragedijos metu, 1941 metų rugsėjo mėnesį. Nurodytos aplinkybės teismo pripažįstamos visuotinai žinomomis ir nereikalingos įrodymų.
Šią visuotinai žinomą ir įrodymų nereikalingą aplinkybę – kad Katynės tragedija įvyko 1941 metų rugsėjį – Džiugašvilis perkėlė į pastarąjį panešimą apie mokyklinio vadovėlio autorių paskleistas žinomai melagingas žinias ir tuo padarytą nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 543.1 straipsnyje „Nacizmo reabilitavimas“.
Ir nieko jam nepadarysi – teismuose juk nėra nustatyta kitos datos. Tegalima neigti dar vieną šio skundo teiginį – kad Rusijos vyriausioji karinė prokuratūra 1990-2004 metais vykdytą tyrimą dėl Katynės žudynių nutraukė nesant nusikaltimo sudėties. Negali būti! Baudžiamoji byla Nr. 159 (taip tas tyrimas dažniausiai vadinamas) iš tikrųjų buvo nutraukta 2004 metais, rugsėjo 21 dieną, bet, kaip pranešė kitų metų kovo 11 d. surengtoje spaudos konferencijoje Rusijos vyriausiasis karinis prokuroras – dėl kaltinamųjų mirties.
Niekas neklausė, kodėl prokuroras vos ne pusę metų tylėjo apie bylos nutraukimą, visi nekantravo: pavardes! Nesulaukė. Per tą laiką Tarpžinybinės valstybinių paslapčių apsaugos komisija iš 183 bylos tomų 116 įslaptino, taip pat ir patį nutarimą nutraukti bylą – su pavardėmis.
Ne vienerius metus tarptautinės visuomeninės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorialas“ vietiniai atstovai teismuose reikalavo išslaptinti bent bylos Nr.159 nutarimą – juk pagal Rusijos įstatymus valstybinių įstaigų ar pareigūnų nusikaltimai negali būti valstybės paslaptimi; nužygiavo iki Aukščiausiojo teismo, bet ir ten nieko nepešė: viskas teisėta!
Tiesa, kai ką iš prokurorų pavyko išpešti. Pavyzdžiui, tai, kad kaltais pripažinti kai kurie aukšti SSRS pareigūnai (gal keturi) ir kad jų veiksmai kvalifikuojami pagal 1926-1958 metais Rusijos SFR veikusį baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę RKKA vadovaujančios sudėties asmeniui už valdžios viršijimą ypač sunkinančiomis aplinkybėmis, sukėlusį sunkias pasekmes.
RKKA – tai Darbininkų ir valstiečių raudonoji armija. Vadinasi, aukščiausias tarp kaltinamų pareigūnų gali būti NKVD komisaras Lavrentijus Berija (sušaudytas 1953 metų pabaigoje – kaip ir dar du jo pavaldiniai, irgi galimai įrašyti bylos Nr.159 nutarime).
Tris dienas kaltas buvo Stalinas
Per tiek metų daugelis pamiršo, kad tyrimas byloje Nr.159 jau buvo vieną kartą nutrauktas – dar 1994 m. liepos 13 dieną. Vyriausiosios karinės prokuratūros tyrimo grupės vadovas Anatolijus Jablokovas nutarė nutraukti tyrimą irgi dėl kaltinamųjų mirties. Bet kaltinimai buvo pateikti kitu pagrindu – pagal Tarptautinio karo tribunolo įstatų 6 straipsnio a, b, c punktus (nusikaltimai taikai, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui – tuos pačius, pagal kuriuos sovietai kaltino vokiečius Niurnberge). Kaltinamieji: VKP(b) CK politinio biuro nariai Stalinas, Molotovas, Vorošilovas, Mikojanas, Kalininas ir Kaganovičius; Berija ir kiti NKVD aukštesnio ir žemesnio rango pareigūnai. Vyriausiosios karinės prokuratūros ir Rusijos generalinės prokuratūros vadovai su nutarimu nesutiko ir po kelių dienų jį panaikino; nutarta tyrimą tęsti vadovaujant kitam prokurorui.
Čia prašosi parašyti tokia išvada: Taigi, Stalinas ir VKP(b) politinio biuro nariai, priėmę privalomą vykdytojams sprendimą dėl lenkų sušaudymo, išvengė moralinės atsakomybės už itin sunkaus nusikaltimo padarymą.
Kaip tik tokį sakinį parašė iš prokurorų į advokatus perėjęs Jablokovas 2009 metais savo straipsnyje „Kaltuoju paskirtas Berija“ (Виновным назначен Берия) savaitraštyje „Novaja gazeta“. Autorių irgi gelbėjo teisė reikšti nuomonę, kai jį dėl šito ir kitų tikrovės neatitinkančių sakinių padavė į teismą… žinoma, tas pats Džiugašvilis. Beje, ne vien Maskvoje, bet ir Strasbūre, Europos žmogaus teisių teisme, kuriam pasiskundė Stalino anūkas, buvusį prokurorą gelbėjo tas 10-tas straipsnis.
Jablokovas rašė apie tai, ką prokurorai išaiškino byloje Nr.159. Savo teiginiams pagrįsti prašė teismo išreikalauti tą bylą iš Vyriausiosios karinės prokuratūros, bet veltui: valstybės paslaptis! Atsakovui apsiginti greičiausiai padėjo ir tai, ką teisininkai vadina pasitikėjimo tyrėju prezumpcija – vis dėlto pats tyrė bylą, skaitė dokumentus, apklausė daugybę liudytojų. Bet ir šioje byloje buvo nustatyta: tai, ką buvęs prokuroras pasakė apie jo paties tirtos bylos turinį, yra jo subjektyvus vertinimas; Stalino apibūdinimas straipsnyje kraugerys žmogėdra (sodriai pasakyta!) – išimtinai vaizdingas palyginimas.
Atsakovas Jablokovas teisme pasakė kalbą. Joje ne viena vieta verčia suklusti, kaip antai: Net jeigu tyrimas nebūtų gavęs Paketo Nr.1 (ten dabar ir Rusijos moksleiviams žinomas VKP (b) CK politinio biuro nutarimas sušaudyti, kiek nužudyta nurodanti pažyma ir kita), SSRS kaltė dėl daugiau kaip 22 tūkstančių Lenkijos piliečių sušaudymo 1940 metais būtų buvusi įrodyta Vyriausiosios karinės prokuratūros tyrimu byloje Nr.159.
Tų slapčiausių dokumentų, kuriuos 1990 metų pabaigoje atsistatydinęs žlugusios prezidentas Michailas Gorbačiovas (slėpė ligi paskutinės valandos) perdavė Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui, prokurorai savo tyrimo pradžioje nė akyse nebuvo regėję. „Paketas Nr.1“ išlindo dienos švieson tik 1992 metų rudenį – Jelcino atstovai pateikė jame esančius dokumentus Konstituciniam teismui, kur komunistai ginčijo prezidento įsaką uždrausti komunistų partiją, kaip SSKP vadovybės padarytų nusikaltimų įrodymą. Komunistų gynėjai tada užginčijo jų tikrumą, aiškino, esą kalta ne pati SSKP, o asmeniškai Stalinas, Berija ir panašiai – surengti komunistų partijai antrąjį Niurnbergo tribunolą, kaip svajojo naujieji demokratai, neišdegė.
Netrukus karinių prokurorų teikimu buvo atliktos šių dokumentų braižo bei kitokios ekspertizės – ekspertai patvirtino jų tikrumą. Prokurorai „Paketą Nr.1“ įtraukė į bylą kaip labai svarbų įkaltį, bet, Anatolijaus Jablokovo nuomone, svarbiau ne pavieniai neginčijami dokumentai, o jų vieninga visuma, atskleidžianti visą siaubingo nusikaltimo vaizdą.
Rusijos prokurorų byla Nr.159 prieš SSSR dokumentą Nr.54
Buvęs prokuroras Anatolijus Jablokovas teisme, kur turėjo gintis, pasakė dar kai ką. Jo žodžiais, prokurorai bylos Nr. 159 tyrimo eigoje nustatė, kad sovietinė įvykių versija, išdėstyta Burdenkos specialiosios komisijos pranešime, esanti suklastota NKVD. Burdenkos komisija VKP (B) CK biuro ir vyriausybės 1944 m. sausio 14 d. buvo sudaryta tam, kad suteiktų teisėtumo ir objektyvumo jau parengtam dokumentui. Dar iki atvykstant į Katynę akademikui Burdenkai ir komisijos nariams, ten 1943 m. spalio-1944 m. sausio mėnesiais buvojo NKVD operatyvinė grupė, vadovaujama Raichmano.
Burdenkos komisija į Smolenską atvyko sausio 18 d., o jau sausio 26 d. pagrindiniame komunistų laikraštyje „Pravda“ pasirodė „Specialiosios komisijos pranešimas“. Tai, kad šis pranešimas buvo nurašytas iš NKVD parengto „projekto“, neabejotina – viskas tas pats, net ir teksto riktai.
Devynis dokumentus su 1941 metų data Burdenkos komisija ištraukė iš kišenių tų, kuriuos parengtinio tyrimo metu buvo atkasusi NKVD grupė. Mat vokiečiai, laimei, nesužiūrėjo visų kišenių turinio ir paliko juos pačius demaskuojančių įkalčių. Beveik visus šiuos sovietams naudingus liudijimus aptiko teismo medicinos ekspertas Zubkovas. Prokurorai pasidomėjo: kas toks? Pasirodė, kad sovietams atsiėmus Smolenską Zubkovui iškėlė baudžiamąją bylą dėl talkininkavimo vokiečiams, bet ją nutraukė, kai tas sutiko slapta bendradarbiauti su NKVD čekistais.
Pasirodė, kad ir astronomijos profesorius Bazilevskis, sovietų pusės liudytojas Niurnbergo procese, lygiai taip buvo sutikęs bendradarbiauti su NKVD (kaip ir daugelis kitų iš daugiau kaip šimto „Burdenkos komisijos pranešime“ liudytojais nurodytų žmonių, slegiamų kaltinimo talkininkavimu vokiečiams). Rusų kariniai prokurorai nustatė, kad įrašai Smolensko burmistro Menšagino bloknote, kurį radęs sakėsi Bazilevskis ir kurį sovietai kaip įkaltį prieš vokiečius įtraukė į Niurnbergo proceso dokumentą „SSSR-54“, yra suklastoti. Pats Menšaginas tuo metu buvo uždarytas NKVD vidaus kalėjime (už talkininkavimą vokiečiams nuteistas 25 metus kalėti, atbuvo visus, išėjęs į laisvę sužinojo apie Bazilevskio liudijimą ir juos paneigė).
Dar 2000 metais lenkų žurnalistės Kristinos Kurčab-Redlich kalbinamas „Moskovskije novosti“ žurnalistas Genadijus Žavoronkovas sakė žinąs 10 žmonių, prisidėjusių prie žudynių Katynėje, bet jų senatvės dėl praeities žygių niekas netrikdo. Taip pat sakė kalbėjęs su moterimi, kuri neslėpė: Taip, sušaudė mūsiškiai, bet viešai apie tai kalbėti bijanti. Pasak žurnalisto, visus tuos metus jai mokėjo už tai, kad sakytų buvus priešingai ir iki šiol ji gaunanti pinigus iš KGB (sovietinis saugumo komitetas nustojo gyvavęs jau 1991 metų pabaigoje, bet daugelis taip vadino ir Rusijos saugumo tarnybą).
Teisme nuskambėjusi NKVD operatyvinės grupės vadovo Raichmano pavardė galėjo niekam neužkliūti, tuo tarpu jį gerai pažinojo tam tikruose sluoksniuose ir SSRS, ir užsienyje, vienoje ir Rusijoje išleistoje knygoje jis pavadintas niekingiausiu profesionaliu žudiku. Savųjų platesniame tarpe jis pagarsėjo taburete užmušęs kvočiamąjį, savo tautietį, bet juodžiausius jo darbus žinojo nedaugelis. Su Leonidu Raichmanu siejamos SSRS slaptųjų tarnybų užsienyje įvykdytos politinės žmogžudystės (Levo Trockio ir kitų), tuoj po karo jis medžiojo ir kvotė Hitleriui artimus nacių veikėjus, o netrukus šis kontržvalgybos generolas rezgė diversijas ir provokacijas prieš pasipriešinimo sąjūdžius Lietuvoje, Ukrainoje, Lenkijoje.
Taigi šis šlykščiausių ir slapčiausių Kremliaus užmačių vykdytojas, vienas iš neseniai Stalino įkurtos baudžiamosios kontržvalgybos (SMERŠ – „mirtis šnipams“) vadovų, 1943 metų rudenį atvyksta į Katynę… tik palaikų atkasti. Ir dar: Niurnberge, kas žino, regi SSRS vyriausiąjį kaltintoją Rudenką susitinkant su kažin kokiu Zaicevu ar kaip jis ten, žmogumi, labai panašiu į Leonidą Raichmaną…
Iki 1994 metų tyrimą baudžiamojoje byloje Nr.159 vykdę prokurorai padarė tokią išvadą: NKVD Katynėje naikino jų pačių padaryto nusikaltimo įkalčius, o jų vietoje paliko suklastotus vokiečių kaltės įrodymus. Burdenkos komisijos išvados buvo viena iš klastočių, kurios ėmėsi stalininė partinė-valstybinė vadovybė ir NKVD organai tiesai apie Katynės piktadarystę nuslėpti. Panaikintame 1994 metų bylos Nr.159 nutarime nurodyta, kad pagal to meto įstatymus nusikaltimus padarė taip pat asmenys, klastoję Specialiosios komisijos išvadas ir Sovietų Sąjungos kaltinimo įrodymus Niurnbergo procese bei slėpę tai vėlesniais metais.
Ko nepadarė tėvas, padarė sūnus?
Kaip žinome, 1946 m. gegužės 22 d. (kiti nurodo 23-iąją) Niurnberge žuvo SSRS vyriausiojo kaltintojo Romano Rudenkos padėjėjas Nikolajus Zoria (sovietų tvirtinimu, nusišovė valydamas asmeninį pistoletą). Dažnas teigia, kad generolas nusižudė, nes neįstengė tinkamai atkirsti teisiamųjų gynybai, prabilusiai apie Molotovo-Ribentropo pakto slaptąjį protokolą. Jį esą skubiai iškvietė į Maskvą, ir jis suprato, kas jo ten laukia…
Žuvusio prokuroro sūnus, Jurijus Zoria, taip ir nesiaiškino tėvo žūties aplinkybių iki pat savo mirties 1998 metais. Bet tėvo savižudybe netikėjo. Pasak jo (ir kai kurių kitų autorių) Zoria buvo įpareigotas palaikyti sovietinės pusės kaltinimą ir dėl Katynės žudynių (po to, kai Tribunolas nusprendė apklausti liudytojus). Ir buvo ne iškviestas, o pats pasiprašė savo viršininko, SSRS prokuroro Goršenino, leidimo atvykti į Maskvą. Esą vokiečių kaltės įrodymai jam pasirodė neįtikinami ir jis norėjo apie tai pranešti Andrejui Vyšinskiui. Kitą dieną rastas negyvas.
Prokuroras Zoria ir šiaip, neįpareigotas užduoties, galėjo kolegoms pasakyti savo nuomonę dėl Katynės, nes apie tenykščius įvykius žinojo daugiau nei kiti (išskyrus, suprantama, žmogų, panašų į kontržvalgybos generolą Raichmaną). Mat dar vykstant karui buvo komandiruotas į Raudonosios armijos užimtą Lenkiją SSRS atstovo prie laikinosios vyriausybės Nikolajaus Bulganino patarėju. Bendravo su lenkų prokurorais, padėjo sutramdyti ten siautėjusią sovietinę kontržvalgybą (SMERŠ); susipažino ir su lenkų turimais dokumentais dėl Katynės žudynių. Kalbama, Zoria leido Krokuvos prokurorui Romanui Martiniui savarankiškai tirti tuos dokumentus. 1946 m. kovo 30 d. Martinį nušovė buvęs „Armia Krajowa“ kovotojas, tuometis liaudies milicininkas ir, spėjama, čekistų agentas.
Sklido gandas, kad Stalinas, sužinojęs apie SSRS prokuroro žūtį, drėbė: Užkasti kaip šunį! Zorią palaidojo Leipcige kaip eilinį. Tuo tarpu Lenkijos užsienio reikalų ministras Leonas Chainas parašė į Maskvą: Generolo Zorios netektis man dar skaudesnė dėl to, kad dirbant bendrą darbą pajutau jame nuoširdų demokratinės Lenkijos bičiulį; prašė leidimo apdovanoti po mirties Zorią lenkišku ordinu, bet atsakymo nesulaukė.
Nežinia, ar Kremlius reikalavo Zorios atvykimo, ar jis pats prašėsi, bet Maskvoje gegužės 24 d. tikrai įvyko Komisijos sovietų atstovų Tarptautiniame karo tribunole Niurnberge darbui vadovauti posėdis, pirmininkaujamas Vyšinskio, ir jame buvo aptarti tolesni sovietų veiksmai rengiantis liudytojų apklausai Katynės provokacijos byloje. Sprendimų dalyje vėl pirmoji posėdyje nedalyvavusio Raichmano pavardė – jam su dar dviem sudarytos komisijos nariais pavesta per penkias dienas atrinkti dokumentus vokiečių provokacijai Katynėje atskleisti, iškviesti numatytus liudytojus į Maskvą, susitarti su Goršeninu ir Rudenka dėl jų kelionės į Niurnbergą.
2005 metų pavasarį Varšuvoje prezidentas Aleksandras Kvasnevskis apdovanojo ordinu „Nuopelnai Lenkijos Respublikai“ 32 visuomenės veikėjus ir mokslininkus iš buvusios Sovietų Sąjungos – už didelį indėlį atskleidžiant tiesą apie Katynės nusikaltimą. Tarp apdovanotųjų – ir Jurijus Zoria (po mirties).
Jurijus Zoria – vienas iš pirmųjų, o gal pirmasis, užėjęs NKVD pėdsakus Katynės tragedijoje. Bylos Nr. 159 ekspertizės išvadose sakoma, jog svarus čekistų kaltės įrodymas esą tai, kad Katynės miške 1943 metais atkastieji buvo tie patys asmenys, kuriuos NKVD konvojus nurodė 1940 metų balandžio-gegužės mėnesiais iš Kozelsko lagerio išsiunčiamų lenkų belaisvių sąrašuose. Iki pastarųjų sąrašų ir kitų dalykų tada, 1989 metų pavasarį ir vasarą, dar slaptuose archyvuose leistinai neleistinai prisibrovė kaip tik Karo diplomatijos akademijos dėstytojas Jurijus Zoria.
1997 metais Rusijos itin piktų kairiųjų leidžiamas laikraštis apšaukė Nikolajų ir Jurijų Zorias tėvynės išdavikais, vokiečių kaltę suvertusiems SSRS: Kas nepavyko tėvui, padarė sūnus.
Jurijui Zoriai nebuvo paslapčių baudžiamojoje byloje Nr.159 iki tyrimo nutraukimo 1994 metais – jis įėjo į ekspertų komisiją, rengusią šioje byloje išvadas (iš kurių ir sužinome kai ką daugiau). Bet savo tėvo mirties aplinkybių jis taip ir neišsiaiškino.
2016.11.06; 03:10
