novelės

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Rašytojas Vytautas Martinkus. Slaptai.lt nuotr.

Būna knygų, kurių antraštės intriguoja, nes yra kiek keistos, netaiklios (ir kartu – paradoksaliai gerai nutaikytos), gal pernelyg abstrakčios, kol jų neprisijaukini. Ką gi, ir jos autoriaus valia būna sugalvotos ir užrašytos, ir jos priklauso kūriniui, tad recenzentas negali jų ignoruoti. Perskaitęs knygą iki pabaigos, supranti, kad intrigavo būtent tas kažkaip neakivaizdus, paslėptas leidinio egzistencinis modalumas. O tai jau šis tas. Taip, manau, bus nutikę ir šį kartą[1]. Neskubėkim knygos pavadinimo supeikti, įžvelgti vien paviršutiniškas jo reikšmes. Pavyzdžiui, nemanykim, kad recenzuojamo rinkinio autorius / protagonistas – mums iki šiol dar nežinomas talentas, arba beletristiką išbandęs ir ja nusivylęs, ją pamiršęs žurnalistas.

Ir taip, ir ne. Viskas sudėtingiau ir kartu paprasčiau. Gintaro Visocko knygos antraštė Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju – neatsitiktinė ir nemažai pasakanti. Žodis „anuomet“ joje nėra vien praeitis, greičiausiai tai netgi ne laiko matmuo, o nuoroda į erdvę, būseną, rašymo būdą. Žodžiai „svajojau tapti rašytoju“ – viešai ir tvirtai išreikštas autoriaus troškimas, kiek senovinis, romantinis, bet nuoširdus ir prasmingas, nors skaitytojui ne itin reikšmingas, beveik postmodernus feikas – buvęs nebuvęs. Tačiau svarbu, kad ne vien knygos pavadinimu autorius pripažįsta svajonės modalumą – jį esant nurodo ir leidinio tekstu, ir jo epitekstais (įžanga, faksimilių koliažu, ankstyvesnių knygų foto montažu ir anotacija viršelio 4-me puslapyje). Net temų iliustracijomis: jos – iš vyresniojo, žinomo leidėjo, Vytauto Visocko (tėvo) fotografijų.

Ir klausimas būti, ar nebūti rašytoju, tik iš pirmo žvilgsnio yra tarytum iš vakarykštės dienos. Intrigą jis kelia, ir ji gana šiuolaikė, nes santykinė ir daugiaveidė. Tą autoriui rūpimą klausimą galima pakeisti kitais, ne tokiais spekuliatyviais, užtat skaitytojui daug aktualesniais ir suprantamesniais. Manau, kad šiandien, kai rašytojo statusas yra daugybinis – žodis rašytojas tėra įvairiausių žanrų tekstus rašančiojo / autoriaus sinonimas, kai visų tyliai sutariama „kaip bepavadinsi, taip nepagadinsi“, kai sunku pasverti ar suskaičiuoti, kiek aukso smilčių vienoje novelėje ar esė, klausimas, kuris labiau rūpėtų knygos skaitytojui, iš tiesų būtų kitas ir labai paprastas: skaityti šitą žanro požiūriu nevienalytę, ne itin profesionalaus dizaino knygą, ar atidėti į šalį?

Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju. Slaptai.lt foto

Kitaip – domėtis ja, ar ne? O jeigu domėtis, tai kokiomis jos pusėmis, moksliškai tariant – aspektais. Ir panašiai. Ką gi, pasvarstykim, juk knygas laisvai pasirenkam. O jų – aukštas kalnas.

Šita knyga patraukli būtų tiems, kurie šiandien vis dažniau šalinasi storų foliantų. Joje – tik pusantro šimto puslapių. Perskaityti ilgai neužtruktų. Turinyje – vos septynetas trumpų pašnekesių ir tiek pat autoriaus novelių. Abi šitas dalis, „Pokalbius su rašytoju Petru Dirgėla“ ir „Gintaro Visocko apsakymus“, skiria šeši puslapiai – faksimilės iš autoriaus paskelbtų interviu su kitais rašytojais. Be komentarų. Pašnekovų – dvylika, beveik visų, išskyrus šių eilučių autorių, nėra gyvųjų tarpe. Pagarba jiems išreikšta bendru tos dalies pavadinimu – „Prasmingi susitikimai“. Tiesa, ir tie šykštūs puslapiai – foto montažas, iliustracijos, skirtos ne skaityti, o prisiminti. Rinkinys labiau diptikas, negu triptikas: istoriniai politiniai pašnekesiai su Dirgėla, 1990-92 metais skelbti „Literatūroje ir mene“ ir „Lietuvos aide“, jaunesniųjų skaitytojų tikriausiai neperskaityti, o vyresniųjų jau primiršti, ir nedrąsūs Visocko, galima sakyti, šiandieniai bandymai pačiam parašyti  novelę.

Pasakiau – „šiandieniai“, bet yra išimtis. Pirmoji novelė „Traukiniai važiuoja į niekur“ rašyta ir paskelbta senokai, 1988-ais metais. Jos ir novele vadinti negalima, greičiau tai tik pradedančiojo literato trumposios prozos bandymas – vaizdelis, fragmentas, etiudas. Jo siužetas vienu sakiniu: svečioje šalyje, tramvajuje, vyriškis išgirsta lietuviškai kalbant berniuką ir mergaitę, pašnekina tėvynainius, sužino, kad tiedu su tėvais tuoj grįš į gimtinę, susijaudinęs apdovanoja juos nusisegtu nuo rankos laikrodžiu, mainais dovanų iš mergaitės gauna gintarinę gėlytę… Protagonisto sentimentai vaikystei, užuomina į Oginskio muzikos garsus. Paprasta ir skaidru, lyg laimingo vaiko sapne. Kaip autentiškas laiko ženklas, palikęs žurnalisto kelyje, kai, matyt, buvo pradėta svajoti apie rašytojo karjerą.

Aišku, kad tokiu kūriniu skaitytojo šiandien nesuviliosi. Jis galėjo likti autoriaus stalo stalčiuje.

Interviu su rašytoju Petru Dirgėla perskaičius romaną „Joldijos jūra”

Didžioji vilionė yra autoriaus pašnekesiai su Petru Dirgėla (1947–2015) – visuomenės veikėju, publicistu, rašytoju – eseistu ir novelistu, istorinių romanų Kūlgrinda, Joldijos jūra, Anciliaus ežeras ir istorinių veikalų ciklo Karalystė: Žemės keleivių epas autoriumi. Po to, kai 2016 m. išėjo filosofo Viliaus Bartninko parengta pašnekesių su rašytoju knyga[2], šį talentingą ir titaniškus istorinius grožinius veikalus parašiusį prozininką, Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2003) laureatą, prisimename, deja, retai. Tiesa, pakabinome atminimo lentą prie namo Žirmūnuose, kur jo ilgai gyventa. Gintaras Visockas ne tik prisimena, bet ir tekstais įrodo, kad šio rašytojo politinės, kultūrinės, istorinės ir literatūrinės įžvalgos, užrašytos 1990–1992 metais, tebėra įdomios ir gyvos, aktualios mūsų dienomis.

Rengdamas spaudai knygą, autorius ne tik pri(si)pažino, kad mėgsta Dirgėlos eseistiką / prozą ir žavisi jo asmenybe, bet norėjo ir galbūt tebenorėtų sekti jo literatūrinės kūrybos pėdomis. Juo labiau kad gyvenimas juodu suvedė „anuomet“, kai jaunas žurnalistas, dar studentas, labai nedrąsiai svajojo tapti rašytoju. Nutiko tai apie 1990-uosius, dabar jau vadintinus istoriniais. Nuo rašytojo vardo anuomet, lūžio metais, dar nebuvo nuplėšta tiesos pranašo, paslaptingo mistiko, Dangaus / Dievo apdovanoto genijaus ir panašios aureolės. Bet permainos atėjo: literatūra išsilaisvino iš tradicinių suvaržymų, politinės cenzūros, praturtėjo naujais vardais ir  kūriniais, tapo marga kaip kasdienybė. Kiti populiarumo švyturiai, kai jų dar matyti, veda rašytojus ir skaitytojus. Tačiau, kaip ir  kadaise, autoriaus, ypač  mažiau žinomo, biografija, jo kelias į literatūrą išliko viena paskatų, kurios gali / traukti sudominti skaitytoją. 

Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis. Slaptai.lt fotografija

Gintaras Visockas yra profesionalus žurnalistas, 1991 m. baigęs Vilniaus universitetą, tad jo vardas jau 30 metų matomas lietuviškoje žiniasklaidoje. Be to, jo biografija – neordinarinė, išskirtinė. Žurnalisto karjerą pradėjo Sąjūdžio ir pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais. Dirbo Literatūroje ir mene, Atgimime, Respublikoje, Valstiečių laikraštyje, Lietuvos aide, XXI amžiuje. Daug rašė Lietuvos partizanų kovos tematika, organizavo jos tyrimų leidybą. Dėmesys visuomeniniams politiniams įvykiams nuvedė jį iki Ičkerijos ir Karabacho. Rašydamas (1994-95)  iš ten reportažus, turbūt teisėtai vadino save „karo žurnalistu“. Dvejus metus praleido gyvendamas ir dirbdamas Didžiojoje Britanijoje ir Danijoje. Grįžęs į Lietuvą, įsteigė visuomeninį politinį tinklaraštį Slaptai.lt. Jame ir  tebedirba. Vienas! Tiesa jam teberūpi. Rašo principingas ir provokatyvias, bet argumentuotas politines įžvalgas.

Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis

Visocko išleistų  rinkinių sąraše – šešetas knygų. Net keturios jų – apie „Juodąjį sodą“ – Karabachą, jo istorinę lemtį. Autobiografinio turinio knyga Ieškau kelrodės žvaigždės: Žurnalisto išpažintis (2021) buvo akivaizdus bandymas pradėti trinti ribą tarp dokumentikos / publicistikos ir beletristikos. Priešpaskutinė knyga Ilga kelionė į Hankendį (2022) – dar platesnis ir ryžtingesnis žingsnis į grožinės kūrybos pusę. Autobiografiniai faktai, autentiškos patirtys šioje knygoje yra tik tekstų šaltinis, bet ne rašymo tikslas. Taip žingsnis po žingsnio buvo priartėjama prie novelistikos, kuri sudėta į recenzuojamą knygą.

Kokia novelių meninė vertė? Apie vienos jų jau prasitarta – jos vietą rinkinyje įteisina ir pateisina tik knygos antraštės semantikoje paslėptas kelio į svajonę algoritmas. Aukso smilčių joje nėra. Kitos penkios novelės išlaiko kur kas didesnius iššūkius grožiniams tekstams. Paisoma gerai novelei būdingų „vieno įvykio“, netikėtos pabaigos, psichologinio realistinio įtaigumo reikalavimų. Vertinama asmeninė patirtis, stiliaus vaizdingumas. Iš ankstyvesnių knygų bent į porą novelių („Lūžusi ranka“, „Miūrivahės gatvės paslaptis“) persikėlęs pasakotojas Mikis yra akivaizdus autoriaus žurnalisto alter ego – fabulos autobiografinės, neišgalvotos, pagrįstos autentiškais įvykiais, mokyklos laikų ar sovietinės armijos „rekrūto“ išgyvenimais. Kitose novelėse („Čečėniška rožė“, „Sodyba Voronių kaime“, „Kruvina korida Barselonoje“, „Pastumdėlis“) pasakotojų vardai keičiasi (tampa Tomu ir Giedriumi), bet protagonistai nenutolsta nuo autoriaus patirčių, jo gyvenimo faktų. Tikrovė čia įvairesnė, padaugėja antrojo plano veikėjų.

Bene labiausiai patiko paskutinė rinkinio novelė „Pastumdėlis“. Joje papasakota istorija apie studentą Tomą, pradėjusį dirbti literatūriniame savaitraštyje, niekur nespėjantį, besiblaškantį tarp paskaitų ir darbovietės, atliekantį pirmąsias redaktoriaus užduotis, deja, redakcijos senbuvių stumdomą – „įprašomą“ tai išplauti puodelius po rytinės kavos su tikrais rašytojais, tai parnešti bandelių iš „Alumnato“ kavinės  kolegoms. Fabula ir siužetas novelėje gana vykusiai / prasmingai supinti, tad parengia skaitytoją pagrindiniam įvykiui ir pasakojimo pabaigai: paskutinę valandą redaktorius gauna Tomo interviu su žymiu rašytoju, nes tas rašytojas patalkina žaliam korespondentui – atneša surašytą atsakymų į Tomo klausimus tekstą. Ištinka „blyksnis“ visos „pastumdėlio“ istorijos ir jos detalių kitokio supratimo, be to, skaitytojas, pradėjęs skaityti knygą nuo dokumentinių autoriaus pašnekesių su Dirgėla, giliau supranta, kodėl ir kaip anuomet prasidėjo jauno žurnalisto ir patyrusio prozininko bičiulystė.  

Rašymas. Slaptai.lt nuotr.

Kokių patarimų ar išvadų? Šitą knygą, kaip sakyta, skaitytojas turi dėl ko pastebėti ir atsiversti. Kita tiesa: kol kas autorių gelbsti senas jo bičiulis / mokytojas a. a. Petras Dirgėla. Interviu – amžinai auksinis žanras. Ar verta autoriui stengtis, toliau rašyti novelistiką? Manau, verta. Publikuotose novelėse palikę abstraktaus, skuboto, žurnalistiniam pasakojimui būdingo vaizdo pėdsakų. Pasiektam stiliaus paprastumui ir aiškumui labiau turėtų talkinti kur kas vaizdingesnė kalba, retesnės, įspūdingesnės detalės, gilesnės potekstės, perkeltinės vaizdų ir žodžių reikšmės – metaforos, visa senoji, klasikinė novelės „amunicija“. Postmodernių vėjų ieškoti nereikia, jie patys įsiverš ne pro duris, o pro langus.

Juk nieko nauja, kad rašytojo plunksna, pasirodo, nėra ta pati, kokia rašo žurnalistas. Svajonė tapti rašytoju gali  išsipildyti vaikystėje, bet gali užsitęsti trisdešimt metų ir ilgiau. Novelės prabą nustato ne autorius ir net ne redaktorius, o skaitytojas. Ypač geros, klasikinės, novelės aukso praba įrašoma ne skaičiais, o vardais. Yra Žemaitės, Vaičiulaičio, Apučio ar Vilimaitės novelė – sulydyta iš aukso grūdelių, pri(si)rinktų iš kalno (gyvenimo) smėlio. Visocko novelės kelias iki vardinės prabos, matyt, bus kiek ilgesnis negu autoriaus jau nueitas. Arba pakiš koją žurnalisto pagundos. Bet linkėčiau nesustoti.

Literatūra ir menas

Vytautas Martinkus – filosofas, rašytojas, literatūros kritikas, kultūrologas, visuomenės veikėjas, 2018-ųjų metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Informacijos šaltinis – savaitraštis „Literatūra ir menas”

2023.02.28; 09:00

[1] Gintaras Visockas. Anuomet, kai  svajojau tapti rašytoju. – Vilnius: “Standart impressa”, 2022. – P. 152.

[2] Apie Karalystę. Petrą Dirgėlą kalbina  Vilius Bartninkas. Vilnius: Naujasis  Židinys, 2016. – P. 146.

 

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Net ir labai atidžiai perskaitęs naująją Gintaro Visocko knygą „Karo žurnalisto išpažintis“, kol kas dar neturiu vienareikšmio atsakymo į klausimą – kokiam žanrui būtų galima priskirti šį neabejotinai intriguojantį kūrinį?

Galimas daiktas, kad postmodernistinių kultūros orientacijų aplinkoje toks klausimas dėl žanro gali pasirodyti perteklinis, nes dabar linkstama viską suplakti ir permaišyti, neigiant klasikinius kanonus, taigi kartas nuo karto išsprogdinant ir žanro rėmus, apibrėžtus pagal seną kurpalių. 

Kas be ko, toks žarnų sutaikymas gali būti ir labai rezultatyvus pasistūmėjimas į priekį, jeigu autoriui pavyksta sujungti į vieną visumą skirtingas stichijas taip, kad paviršiuje glūdinčių sujungimo siūlo nesimato. O naujoji G. Visocko knyga „Karo žurnalisto išpažintis“ išties yra kaip reta organiškos simbiozės arba žanrų sintezės pavyzdys, ją, trumpai tariant, būtų galima pavadinti menine dokumentine proza, kur pradeda derėti arba net tiesiogiai sutampa skirtingos teksto organizavimo strategijos.

Sunku būtų suabejoti tuo, kad knygoje talpinamos impresijos mums pasakoja tik tai, ką autorius pats matė, patyrė, stipriai išgyveno. Taigi autorius tikriausiai nesiginčytų, jeigu kas nors jį pavadintų laikmečio metraštininku, rezonansinių įvykiu liudininku, žmogumi iš Vilniaus, kuris savo pasakojimais dokumentuoja laiką.

Kita vertus, labai svarbu pastebėti tai, kad nuoroda į meninę knygos dalį toli gražu nereiškia, kad autorius būtų linkęs pasakojimą apie objektyvius įvykius papuošti kokia nors menine išmone, estetiškai apipavidalinti faktus, į rūstų tekstą prikaišioti gėlyčių, tokiu būdu, tarkime, bandydamas įsiteikti skaitytojui. Jeigu taip – neduokDie – atsitiktų, tai reikštų, kad meninis teksto apipavidalinimas nutolina nuo tiesos, kai savo ruožtu būtent meninis G. Visocko impresijų užtaisas yra, kaip atrodo, net didesnis tiesos laidininkas nei  įvykių dokumentinis liudijimas ir nuorodos į visų pripažįstamus faktus. Ir svarbiausia čia net ne tai, kad laikmečio įvykius autorius perleidžia pro savojo „aš“ prizmę, įasmenina ir nuspalvina savo išgyvenimais, daug svarbiau mums rūpimu rakursu yra tarsi ir visiškai priešingas rezultatas, o būtent tai, kad knygoje talpinami tekstai įgyja kažkokį savarankišką statusą, saviinterpretuojasi, pradeda gyventi, jeigu būtų galima taip pasakyti, savo, jau nepriklausomą nuo autoriaus gyvenimą.

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Groznas, 1994-ieji metai.

Niekaip negaliu atsikratyti įspūdžio, kad į  minėtą knygą sudėtos impresijos byloja net kažką daugiau nei buvo užmanyta pasakyti autoriaus. O tai ir yra, kaip atrodo bent man, tas tiesą sustiprinančio meno faktorius įsijungimas knygos siužetinių linijų slinktyje, bandant atkapstyti gyvenimo esmę. Ne pro šalį bus dar kartą prisiminti, kad ir Platono doktrinoje idėjų pažinimas yra suprantamas kaip esmės prisiminimas, t. y. kaip menas.

Skaitytojui, pažįstančiam G. Visocką iš ankstesnių, didžiąja dalimi žurnalistinės veiklos, tekstų, įdomu bus pastebėti, kad šiame meninių dokumentinių impresijų rinkinyje autorius siekia išgryninti savo stilių, neįtikėtina, bet būtent dar didesnio skaidrumo, lakoniškumo, taupumo linkme net lyginant su savo kaip žurnalisto dalykinio pobūdžio opusų stilistinėmis ypatybėmis. „Karo žurnalisto išpažintis“ yra įdomus kūrinys dar ir kaip stiliaus pokyčių liudijimas, kaip, tarkime, stiliaus pratybų poligonas. Tačiau įdomiausia vis tik yra tai, kad čia meninė pasakojimų vertė stipriai užkyla į viršų būtent dėl autoriaus stilistinio asketizmo, ne kartą sąmoningai atsisakant stiliaus meninių grožybių ir puošybos elementų, galimas daiktas, remiantis įsitikinimu, kad esmė gali būti matoma tik pro kraštutinai išvalytą, skaidrų, pomada neužtepliotą langą.

G. Visockas gyvų impresijų rinktinėje „Karo žurnalisto išpažintis“ neabejotinai bando atkapstyti viso gyvenimo paslaptį, kuri dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių įgyja karo žurnalisto paslapties pavidalą. Skaitytojas nesunkiai pastebės, kad rinktis karo žurnalisto kelią autorius buvo pastūmėtas vedamas anksti, dar paauglystės metais apsireiškusios pasijos išbandyti save pavojingose situacijoje. Kita vertus, kaip atrodo man, būtume tik menka dalimi teisūs ir nepelnytai subanalintume šį knygos pavidalą įgijusį novelių rinkinį, jeigu kodinį žodį „išpažintis“ čia suprastume tik kaip prisipažinimą, jog karo korespondentas taip pat gali būti apsėstas baimės, o drąsa tokiu atveju neva yra sugebėjimas tokią baimę įveikti.

Kas be ko, G.Visocko novelių rinkinys „Karo žurnalisto išpažintis“ yra  savitas antibondianos pavyzdys, tiesa ir tai, kad šis kūrinys skiriasi nuo įprastų karo žurnalisto autobiografinių pasakojimų, kur paprastai toks pasakotojas nepraleidžia progos užsiminti apie tą legendinę kulką, kuri praskriejo nudegindama karo veiksmus stebinčio žurnalisto plaukus. Mūsų aptariamos knygos autorius nevengia net tokio groteskiško sugretinimo, kai rusų uraganiškai bombarduojame Grozne prisimena apie paauglystės metais kelionėje su tėvais patirtą išgąstį, užklupus pragariškai perkūnijai su žaibais plyname lauke šalia karvių bandos. Novelėje „Kaip mane privertė tapti išdaviku“ autorius aprašo tardymo simuliacijos atvejį, kai normalaus refleksų žmogaus nervai nebeišlaiko ir žiauraus žaidimo dalyvis supanikuoja. „Tąsyk aš patyriau, kas yra baimė“, – prisipažįsta autorius novelėje „Verhnyj Lars perėjoje“,  laimingo atsitiktinumo dėka išvengęs rusų karinio posto sulaikymo.

Tačiau drauge mūsų autorius pernelyg nesureikšmina to dalyko, kad jis be galingų užtarėjų ir globėjų, be automatininkų kuopos palydos nusitiesė sau kelią į Grozną, aprašomuoju metu tikriausiai pavojingiausią vietą žemės planetoje, susirado čia draugų, susipažino net su Dž. Dudajevu, sukilusios tautos prezidentu, pelnė kovotojų pripažinimą ir pajuto savo pašaukimą tapti laisvės kovų metraštininku. 

Rašymo priemonės. Slaptai.lt nuotr.

Ar eilinio žurnalisto atvykimas į tuometį Grozną be išganingųjų kredencialų nebuvo kažkas panašaus į nužengimą į dilgėles nuogam? Vis tik greičiau čia tiktų toks palyginimas, kad mūsų autoriui kažkaip, tikriausiai ne be Dievo pagalbos pavyko pereiti minų lauką nesusisprogdinus. Jeigu norite, be didelio vargo pradedu įsivaizduoti, jog užsimanęs galėčiau lengvai nuskristi į Mėnulį ir grįžti atgalios, tačiau – prisipažįstu – nueiti G. Visocko kelių į tuometį Grozną ir atgal, nesugebėčiau.

Kaip žinome, „auksinio vidurio“ taisyklės etikos kūrėjas Aristotelis dorybę apibrėžia kaip vidurio poziciją tarp dviejų kraštutinumų, tokiu būdu dosnumą nusakydamas kaip vidurį tarp išlaidumo ir šykštumo, drąsą kaip vidurį tarp įžūlumo ar nutrūktgalviškumo ir bailumo ir t.t. Nesunku bus pastebėti, kad apie baimę nevengiančio užsiminti žurnalisto G. Visosko aprašyti vojažai po kovojančią Čečėniją nėra jokia vidurio pozicija, o greičiau yra Dievo kantrybės išbandymas, pažeidžiantis proporcija įžūlumas, pabandžius nueiti per minų lauko vidurį.

Aristotelis pastebi, kad nėra besąlyginės drąsos, esą drąsus žmogus nesibaimina net kilnios mirties, tačiau net ir didžiausias drąsuolis privalėtų bijoti negarbingos baigties. Šalia garsusis antikos filosofas išskiria dar 5 narsumo rūšis: 1) pilietinį, 2) karinį, 3) narsumą, kylantį iš pykčio, 4) iš pasitikėjimo savimi, 5) iš nežinojimo.

Perskaičius meninės dokumentinės prozos rinktinę „Karo korespondento išpažintis“ yra pagrindas tvirtinti, kad prisideda dar viena narsumo rūšis, kylanti ir rezignacijos. Tai yra narsumas žmogaus, kuris, perėjęs minų lauką, neberanda pasaulyje to, ko dar būtų galima bijoti.

O išgąsdinti laikmečio metraštininką bus bandoma ne kartą, grūmojant iš didelių kabinetų, užsidėjus plačius kliošinius antpečius…

2020.12.20; 16:36

Žurnalisto užrašai

Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

Recenzija – su paaiškinimais

Daug knygų parašė Kazys Saja, bet jo apsakymų knygos „Klumpės“, išleistos 1958 metais, nebuvau skaitęs. Ją įsigijau dabar Vilniuje, – prie Lazdynų poliklinikos šiemet atsiradusioje Knygų lentynoje. Ir veltui gavau, knygos nemokamos, kiek nori imk, bet ir atnešti netingėk…

Vadinasi, Kazys Saja apsakymus parašė 26 metų, mat, esu jaunesnsis už jį aštuoniais metais, (aš gimiau 1940 metais). Man tėvai pasakė apie Klaipėdos amatų mokyklą, nes giminaitis Stasys baigė ją metalo tekintoju ir dirbo Klaipėdoje. Aš įstojau į ją, ir baigęs metalo frezuotojo specialybę, jau antrus dirbau Kauno „Pergalės“ turbinų gamykloje.

O Kazio Sajos kitas kelias – mokėsi Klaipėdos žemės ūkio technikume, kurį baigė su pagyrimu… „Tas įrašas diplome man leido studijuoti toliau. Buvau net įstojęs į Kauno politechnikos institutą, žadėjau pasidaryti net architektu, bet pajutau, kaip mane šaukia dar visai menkai tepažįstamos mūzos…

Abejonių draskomas, vėlyvą rudenį palikau būsimų statybininkų bendrabutį ir grįžau į Klaipėdą“. (Remiuosi faktais, paimtais iš autobiografijos rinktinės, išleistos Vilniuje „Vagos“ leidykloje 1989 metais).  Ten tuo metu ten buvo dvimetis Mokytojų institutas, kuriame Kazys Saja norėjo studijuoti Lietuvių kalbos ir literatūros skyrių. Bet vietoje pageidaujamos specialybės Kaziui Sajai buvo kategoriškai pasiūlyta kita – Gamtos ir geografijos skyrius…. „Studijuodamas Vilniuje, Pedagoginiame institute, parašiau apsakymų knygelę „Klumpės“ ir sulaukiau dviejų savo premjerų: Akademinis dramos teatras pastatė komediją „Silva studentauja“, klaipėdiečiai – „Septynias ožkenas“. 1956 m. dar antrame kurse, buvau priimtas į LTSR rašytojų sąjungą“.

Rašytojas Kazys Saja

Ne vieną Kazio Sajos dramos kūrinį esu matęs, bet recenzijos apie apsakymų knygą „Klumpės“ neskaičiau. Turėjo kas nors parašyti, nes knyga tikrai gera. Pagal literatūrinę kalbą, stilių, pasakojimo būdą, (knyga parašyta pirmuoju, autoriniu, pasakojimu) ji man primena Juozo Baltušio „Parduotas vasaras“. Kazys Saja – aukštaitis, anksti netekęs tėvų, likęs dviese su vyresniuoju broliu Apolinaru: „Brolį paėmė vienuolyno našlaičių prieglauda Kaune, o mane galiausiai išsivežė motinos giminės į Žemaitiją“. O tiksliau, į Plungės rajoną, vadinasi, į mano kraštą.

Rašytojas toje auotobiografijų rinktinėje pasakoja apie save: „Užaugti man buvo lemta Plungės rajone, Vaištarų kaime pas Petronėlę ir Adomą Norvaišus… Norvaišai tikėjosi – bene užaugs patikimas klumpdirbio skaptų ir keturių hektarų paveldėtojas, o tos knygos, mokslai, girdi, tik sužadins norą skristi, ieškoti, kur geriau… Todėl teta su dėde, kol galėjo, tol stengėsi mane nulaikyti namie. 1943 m. baigęs Paukštakių pradžios mokyklą, net penkerius metus niekur nesimokiau. Tačiau tie įvykiai, kurie dėjosi kaime, paliko manyje didesnį pėdsaką negu studijos aukštojoje mokykloje.“

Prisiminimuose Kazys Saja mena: „Dažniausiai prisimenu „Klumpes“, pirmą prozos apsakymėlį. Beskaitydamas ir jausdamas paguodą sunkiausiais našlaičio metais pagalvojau: ir aš galiu kažką parašyti! Ta knygelė man daugiausia ir davė – ji surado mano brolį. Kažkas knygelę nusiuntė į Ameriką emigrantui lietuvių literatūros vertėjui į anglų kalbą M.  Starkui. Jis tuomet ir parodė „Klumpes“ mano broliui, tuo metu dirbusiam laivuose ir plaukiojusiam Pietų Amerikoje. M.Starkus brolio Apolinaro pasiteiravo: žiūrėk, ar tik nebus čia tavo giminaitis? Galiausiai parašė laišką leidyklai ir tas laiškelis man buvo viena pačių laimingiausių dienų mano gyvenime“, – prisimena Kazys Saja. Ir po 25 metų jis, atvykęs į JAV, išvydo savo brolį.

                      ——————————————-

Obuolys. Slaptai.lt nuotr.

Pirmas knygos „Klumpės“ apsakymo „Daina apie Dulkes“ siužetas apie tai, kaip Kazys Saja pradėjo kurti, – prie Sajų namo, netoli vieškelio, augo obelis, kuri vasaromis „apsipildavo“ obuoliais. Rašytojas pasakojo, kad dėl tų obuolių kildavo daug ginčų ir peštynių tarp kaimynų vaikų ir Kazio Sajos. „O prie to vieškelio gyveno kaimynas, keista pavarde Dulkė. Tie Dulkės turėjo daug vaikų, kurie dažnai visaip skriaudė mane… Ir vieną sykį besipešant, besipravardžiuojant, prie jų pavardės – Dulkė netyčia prilipo žodis – „smulkė“. Ir jis pradėjo šaukti ant vaikų.  – Dulkė – smulkė! Dulkė – smulkė! – šaukiu kiek beturėdamas kvapo“. Paskui Kazys pridėjo dar vieną eilutę ir išėjo:

Dulkė-smulkė, sa-sa-sa,/Ir dainelė bus visa! „Tai ir buvo pirmasis mano „kūrinys“, padėjęs susitaikyti su dulkiukais bei kitais neklaužadomis…“

Ir toliau Kazys Saja toje pat knygoje rašo: ”Tačiau ilgainiui prisimimindamas savo dainelę, pajutau, kad gamta, pagailėjusi aukšto ūgio ir plačių pečių, dovanojo man krislelį to jausmo, su kuriuo galima kurti dainas. O taikli dainelė kartais pasirodo geriau, negu lazda kietakakčio rankoje… Taip ir išėjau į žmones, nuo lazdų plunksnele besigindamas“…

           ———————————————————

Ir štai eina keli dešimtmečiai per gyvenimą, palietę ir mano kartą. Aš –taipogi kaimo vaikas, kurio vaikystė ir dalis jaunystės prabėgo Plungės rajone Mardosų kaime. Tėvai gyveno ūkyje, valdančiame 12 ha žemės. Tėvo brolis Jonas gavo už Nepriklausomybės kovas dėl Lietuvos laisvės 7 ha žemės. Per kovas jis buvo sužeistas, tapęs invalidu, jis išmoko siuvėjo amato ir gyveno Kaune. Aš pats mačiau prezidento Antano Smetonos pasirašytą Raštą dėl žemės. Tėvas išnuomojo iš brolio tą žemę. Taip iki kolchozų susikūrimo (iki 1949 metų) ir aš dirbau kaime. Mudu su vyresniuoju broliu Jonu ganėme karves, avis, grėbėme ir vežėme šieną, padėjom kirsti žiemkenčius, kasėme bulves, bei kitus darbus. Ir avėjom klumpėmis, kaip ir kiti žemaičiai.

Klumpės

Toks skirtumas tarp mūsų ir Kazio Sajos apsakymų: mudviejų su broliu Jonu vaikystėje nei tėvas, nei mama nemirė. Povilas ir Stanislava Guščiai buvo drūti, turėjo žemės ir pinigų. Mūsų sode buvo iškasti pamatai naujam namui, galėjom pasistatyti naujus trobesius. Tik jeigu ne karas, ne nauji laikai, tai viskas galėjo apsisukti kitaip, – jeigu ne mano ir aplinkiniuose kaimuose įsisteigęs „kolchozas“, kurio buvo vadintas poetės „Salomėjos Nėries“ vardu ir pavarde, kuris tuo pavadinimu neilgai teišsilaikė, iki Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo pavadintas „Socialistinis kelias“. Jeigu būčiau prozininkas, man siužetų užtektų mano ir brolio Jono gyvenimui atvaizduoti tame kolchoze. Karo pradžioje aš buvau slėptuvėje, toliau nuo namų. Paskui paūgėjęs, girdėjau apie kaimynų Macijausko, Šleiniaus mirtį, kai prasidėjo karas.

Karas atsispindi ir Kazio Sajos apsakymuose: „Varlytė“, kur pasakojama, kaip vokiečių lėktuvo bomba numesta užmušė nekaltą Daukintį, apsakyme „Mano triušiukai“, kur vokiečių kareivio šuo sudraskė Kazio triušiuką.

           ————————————————————

Bet man labiausiai patiko apsakymas „Šlubis“ apie gaspadoriaus Kazbaro piemenį Julių. Šis apsakymas susideda iš atskirų dalių, pasakojantis ilgą istoriją, kuri baigėsi to šlubio piemens mirtimi. Autorius tą piemenį Julių išaukština, nepašykštėdamas jam gražių žodžių. Julių jis apdovanoja dainininko talentu, ir ne vieną kartą jį paryškina: „Kartais tos dainos taip sugraudina širdį, pasidaro taip lengva, gera, kad rodos, galėčiau ir tas pašaipūnes ožkas išbučiuoti. O jeigu kas man tokį balsą, kaip Juliaus, sutikčiau šlubas arba vienakis, arba labai negražus. Kad tik turėčiau tokį balsą…“

Autorius nebepastebi Juliaus šlubumo, vis išryškina charakterio bruožus – teisingumą, drąsumą… 

Tragedija apsakyme „Šlubis“ įvyko upėje, besprogdinant žuvis. Dėl to įvykio „kaltas“ piemuo Vytautas-Vytis, trečios klasės gimnazistas, atvažiavęs vasarai iš Mažeikių pas gaspadorių Vaištarą Joną, ganyti jo karvių. Jis norįs būti karininkas, ir kitus piemenis nori pasukti į karininkijos pusę. Dar skaitytojas sužino, kad Vyčio tėvą – matininką, „pritykoję pavasarį nušovė banditai… Matininkas buvo – žemę dalino, – trumpai paaiškino Vytis“…

„Nuo šios dienos , – kalbėjo „vadas“, – mes būsime ištikimi savo tėvynės kariai. Perspėju iš anksto, kad paskui nedejuotume, – kovodami su priešu, mes visi žūsime. Mes mirsime, kad mūsų vaikai gyventų. Taip sakydavo mano tėvas, ir aš taip sakau. Kas bijo netekti galvos, tas niekados nebus laisvas, tas niekados nebus geras karininkas! Kas baidosi šitos sunkios pareigos, tas tegul čia pat pasisako ir tegul sau eina namo. Na, taip kaip? Nėra mūsų tarpe bailių?“

– Sutinkame, – atsakėme visi, be Juliaus, turinčiam kitokią nuomonę: „Niekas nepaklausė, kodėl jis nusiminęs tyli. Visi žinojo, kad šlubis negali būti karininku“. Galop Kazys ištarė tuos lemtinguosius žodžius:

„Julius, – įsiterpiau, – bus geras dainininkas. Armonikos jam reikia, o ne šautuvo“…

Piemuo Julius, tardamas priesaiką, ištarė žodžius, būdingus visai humanistinei mūsų prozai: „Drausmės prižadu laikytis, bet savo draugų iš „ragatkės“ šaudyti nenoriu, – atsakė Julius. – Nenoriu taip pat, kad ir mane šaudytų. Jeigu reiks, mirti galiu ir be šaudymo“. Julius norėjo, kad piemuo Damijonas nemuštų savo karvių, ir tikslo pasiekė…

Kazys Saja. „Klumpės”

Kai Vyčio „operacija“ nepasiteisino, kai jis numetė užtaisą netoli, ir sprogmuo nuplaukė nepakankamai toli, kai kartimis valtis varoma įstrigo, tuoj prasidėjo baisiausia scena: „Ir čia mes išvydome baisiausią dalyką: dėžutė su tolu tartum plūdė iškilo iš vandens ir su smilkstančiu knatu plaukė pasroviui į mus! Tarp tolo gabalų liko tarpai, ir dėžutė neskendo! Iš siaubo nebetekome žado.

Ir tik vienas Julius staiga šoko į upę, keliais mostais pasiyręs, čiupo skardinę, pasinėrė …“ „Gal būt, jisai ištrauks virvutę“, – šmėstelėjo viltis, tačiau tą pačią akimirką mane apkurtino perkūniškas trenksmas. Siūbtelėjusi sprogimo bangą bloškė mus į šalį, apliejo vandeniu, bet, laimei, sunkios mūsų valties neapvertė“.

Toliau tekste matome aprašytas tebelinguojančias baltąsias lelijas, apšlakstytas krauju…

Ir tragiškos mirties finalas: „Kitą dieną Julius jau gulėjo baltame, sakais kvepiančiame karste, žalumynais iškamšytoje savo kamaraitėje… Sprogimas Juliui nutraukė rankas, todėl jis negalėjo laikyti švento paveiksėlio. Ant krūtinės, uždengtos linine drobule, buvo padėtas pajuodavęs kryželis. Vienintelės žvakės apšviestas Juliaus mažai tesiskyrė nuo drobės, lūpos buvo pravertos, sakytum, mirtis jį užklupo dainuojant. 

…„Oi, Juliau, Juliau, kalti mes prieš tave, labai kalti. Didvyriu reikėjo būti man, tau reikėjo gyventi. Dainininku būti reikėjo…“

         ————————————————————-

Ir mūsų Mardosų kaime tokia žvejyba, su tolu sprogdinant žuvis, buvo populiari ir nelaiminga; atmenu gerai, taip žuvo Vaitkaus sūnus, (dalyvavau būdynėje), o, girdėjau, šitaip taip žuvo iš Nausodžio kaimo ir ūkininko Rojaus sūnus. (O mano pažįstamas rašytojas Romas Sadauskas ir dabar be vienos rankos. Ir jis, matyt, buvo patekęs į panašų sprogimą)… 

               ————————————————-

Apsakymų knyga „Klumpės“ labai patiko, apsakymai įdomūs savo siužetais, kalba, vaizdais, kuriuos galima drąsiai lyginti su Juozo Baltušio „Parduotomis vasaromis“. Rašytojas Kazys Saja – aukštaitis, gimęs Pasvalio rajone, Skėrių kaime, vaikystėje atiduotas į Žemaitiją, pats per kelis metus pasidarė žemaitis. Knygoje „Klumpės“ gal labiausiai patraukia žodynas, dialogai: „Klumpė – tai toks išbandytas batelis: purvą nuplauni, smėlį iškratai ir žygiuoji toliau…“; „pavomauja“ (apie girtuoklių išpildomas dainas), „babūnė pasirakšteno pirštą“. „Ėch, tu, suski! Smurglaiža velnių! Jeigu ne aš – ir dabar kaip šuo ant mėšlyno tebekauktum“, sako Kaziui įtūžęs Pranas. Arba dar vienas autoriaus „tirštas“ pokalbis su piemeniu Damijonu: – No, no! – pašoko Damijonas. – Nori, gausi ir tu, kaip tas keverza! – Ė, tu meška su voverės galva! – sušukau nueidamas. – Pirmiau dantis užčiaupk, o kai pasensi, tai nė su ūsais neuždengsi!   

                      —————————————–

Kazys Saja įvairiopas rašytojas, kurio pagrindiniai žanrai – proza ir drama, už kuriuos gavo daug apdovanojimų. Jam teko daug keliauti, daug koncertų išvysti; matant lietuvių šokį „Klumpakojį“, jam teko ir paploti, prisimenant ir save piemenį…

Vėliau Kazys Saja  prisidėjo prie Lietuvos Sąjūdžio judėjimo, laikėsi dešiniosios partijos, yra Lietuvos respublikos Aukščiausios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo (Kovo 11 dienos) signataras.

2019.10.12; 07:00