Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
Nors prezidentas Gitanas Nausėda siūlymą įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį vadina „svarstytinu“, tačiau kartu jis akcentuoja pasigendąs iniciatyvų dėl sisteminės mokesčių sistemos pertvarkos. Šalies vadovas atkreipia dėmesį, kad Finansų ministerijos suburta mokestinių lengvatų peržiūros darbo grupė savo veiklos rezultatų taip ir nepateikė, o dabar vėl yra teikiami pavieniai projektai.
„Truputį gaila, kad mes vėl traukiame atskirus įstatymus kaip zuikius iš kepurės. Tai nėra labai gerai. Žinome, kad buvo suorganizuota speciali mokesčių politikos grupė prie Finansų ministerijos, kuri dirbo tikrai pakankamai ilgai ir intensyviai. Dabar mes vėl svarstome kažkokius iš konteksto ištrauktus vienus ar kitus įstatymus vietoje to, kad pamėgintume vieną kartą sistemiškai išspręsti mūsų mokesčių politikos klausimus“, – ketvirtadienį interviu TV3 televizijai sakė G. Nausėda.
Ketvirtadienį Finansų ministerija kartu su idėja įvesti visuotinį NT mokestį pateikė siūlymus dėl savivaldybių skolinimosi galimybių didinimo. Visgi šalies vadovas išreiškė nusivylimą, kad šio klausimo svarstymą Vyriausybė, jo vertinimu, vilkino taip ilgai, nors panašus Prezidentūros siūlymas Seimui buvo pateiktas dar praėjusių metų pabaigoje.
„Šiek tiek apgailestauju, kad kai kurie sprendimai, kurie galėtų būti puikiausiai priimami pakankamai greitai ir sklandžiai, dėl kartais sunkiai suprantamų priežasčių užstringa, pavyzdžiui, dėl to, kad Vyriausybė nepateikia savo išvados. Kaip galima paaiškinti tai, kad kai kurie įstatymai laukia Vyriausybės išvados po keturis penkis mėnesius. Nejaugi tai galima paaiškinti užimtumu“, – svarstė G. Nausėda. Kiškutis. Wikipedia.org
ELTA primena, kad Finansų ministerijos parengtais įstatymų pakeitimais siūloma savivaldybėms suteikti daugiau galimybių skolintis kartu su Europos Sąjungos (ES) ir kita tarptautine finansine parama įgyvendinamiems projektams bendrai finansuoti.
Pasak Gintarės Skaistės, pasinaudojus numatomu lankstumu savivaldybėms atsiranda erdvė pajamas naudoti kitoms investicijoms, neįšaldant šių lėšų ES ir kitų tarptautinių fondų finansuojamų projektų kofinansavimui.
Ministrės teigimu, šis siūlymas savivaldybėms suteikia platesnes skolinimosi galimybes nei Prezidentūros Seimui jau pateiktas projektas.
„Prezidentūra siūlė leisti papildomą galimybę skolintis teminiams projektams įgyvendinti, tai skaitmenizacijos ir žalinimo projektams. Tuo tarpu mūsų siūlymas yra, kad visiems Europos Sąjungos arba kita tarptautine parama finansuojamiems projektams būtų galima skirti skolinimosi dalį kofinansavimui“, – aiškino G. Skaistė.
Dar gruodžio mėnesį prezidentas G. Nausėda Seimui pateikė Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinio įstatymo pataisas, kuriomis siekiama stiprinti savivaldybių finansinį savarankiškumą.
Nors projektas buvo pateiktas dar praėjusių metų pabaigoje, tačiau Vyriausybė savo išvados dėl pataisų nepateikė daugiau nei pusmetį. Susiklosčiusią situaciją anksčiau komentavęs prezidento vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis balandžio pabaigoje kalbėjo, kad jam susidaro įspūdis, jog Ministrų Kabinetas šią Prezidentūros iniciatyvą „marinuoja“.
Savo ruožtu premjerė Ingrida Šimonytė paaiškino, kad Vyriausybė iki šiol nėra pateikusi išvados dėl Prezidentūros inicijuoto konstitucinio pataisų, kadangi Ministrų Kabinetas ketina teikti dar geresnį projekto variantą.
Kartu su idėja dėl savivaldybių finansinio savarankiškumo stiprinimo, G. Skaistė pristatė siūlymus dėl visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio. Ministrė pabrėžia, kad didinant savivaldybių skolinimosi galimybes, joms reikalingi ir tvarūs pajamų šaltiniai, todėl siūloma visas iš NT mokesčio surinktas lėšas pervesti į atitinkamų savivaldybių biudžetus.
Nekilnojamojo turto mokestis už pagrindinį gyvenamąjį būstą bus siejamas su deklaruota gyvenamąja vieta ir apmokestinamas progresyviais tarifais, atsižvelgiant į būsto mokestinę vertę, nustatytą masinio vertinimo būdu.
Už savivaldybės nekilnojamojo turto vertės medianos neviršijančią dalį būtų mokamas 0,03 proc. tarifas, nuo vienos iki dviejų medianų – 0,06 proc., o daugiau kaip dvi medianos – 0,1 proc. Vidutinis mokesčio dydis pagal šiuo metu nustatytą turto vertę siektų 13,5 euro per metus.
Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.
Pavyzdžiui, Vilniaus Fabijoniškėse turimas 50 kv. m būstas, kurio mokestinė vertė siektų apie 55,8 tūkst. eurų, būtų apmokestintas 16,7 euro per metus, o pavyzdžiui, Kalvarijos miesto centre 50 kv. m senos statybos – 4-5 eurais per metus.
Tuo metu brangesnis turtas, pavyzdžiui, 177 tūkst. eurų vertės butas Vilniaus senamiestyje, sudarytų 110,89 euro mokestį per metus.
Ministrė pažymi, kad lėšos iš mokesčio surinkimo priklausys nuo savivaldybių pasirinktų tarifų. Tikimasi, kad savivaldybėms pritaikius minimalų tarifą už antrą ir paskesnį būstą, bendras mokesčio surinkimas siektų maždaug 25 mln. eurų, o taikant maksimalius tarifus – maždaug 100 mln. eurų.
Pasak ministrės, įstatymų projektai teikiami derinimui su visuomene, pastabų iš socialinių partnerių ir suinteresuotų visuomenės grupių laukiama iki birželio 10 dienos.
Priėmus įstatymų pakeitimus Seime, gyventojus pirmosios nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijos pasiektų 2025 metų kovo 1 dieną.
Pilaitės rajono gatvių pavadinimai Mažosios Lietuvos tema. Slaptai.lt nuotr.
„Citus“ investicijų ir analizės vadovas Šarūnas Tarutis sako, kad kalbant apie nekilnojamojo turto (NT) rinką Vilniuje, verta plačiau dairytis ne tik tik į Baltijos kaimynus – Rygą ir Taliną, bet ir į kitus, kiek atokiau esančius, tačiau panašesnius kitais parametrais miestus – Krokuvą, Vroclavą, Poznanę ir Helsinkį. Jie net ir nutolę nuo Vilniaus panašiu atstumu (700–800 km automobiliu arba 100–150 Eur lėktuvu), todėl gali būti svarstomi kaip alternatyvios lokacijos verslui.
Kas svarbu lyginant miestus?
Pirmiausia, pasak Š. Taručio, Vilnius su šiais miestais tarpusavyje intensyviai konkuruoja dėl užsienio investicijų ir paslaugų centrų pritraukimo. Dažnai girdime, kad būtent Poznanė ir Krokuva aplenkia Vilnių paslaugų centrų segmente.
Antra priežastis yra susijusi su demografija. Visi šie miestai turi labai panašų gyventojų skaičių. Gal kiek iš konteksto iškrinta Krokuva, kurioje gyvena gerokai daugiau nei kituose – apie 770 tūkst. gyventojų, tačiau likusiuose gyventojų skaičius labai panašus – nuo 550 iki 650 tūkst. Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, 2021 m. pradžioje Vilniaus m. savivaldybėje gyveno 569 518 gyventojų.
Čia reikėtų akcentuoti vieną svarbiausių rodiklių, susijusių su demografija – gyventojų pokytį: Vilniuje, Helsinkyje, ir Vroclave jis yra teigiamas, tuo tarpu Poznanėje ir Krokuvoje rodyklė sukasi mažėjančia kryptimi.
Kitas pasirinktas miestų lyginimo svertas yra atlyginimų vidurkiai, t. y., darbo užmokestis, kurį gyventojai uždirba „į rankas“. Šioje kategorijoje labai išsiskiria Helsinkis: jame atlyginimai 2–3 kartus skiriasi nuo tų, kuriuos uždirbame mes, Vilniuje. Tačiau visus likusiuosius konkurentus Vilnius lenkia. Pavyzdžiui, Vilniuje vidutiniškai uždirbame 958 Eur, o Lenkijos miestuose atlyginimai vos persirita per 800 Eur ribą, atskaičius mokesčius.
Pagal vidutinę kvadratinio metro kainą ekonominės klasės projekte naujos statybos daugiabutyje Vilnius yra kaimynų iš Lenkijos lygmenyje – 1 800–2 000 Eur už kv. metrą, tuo tarpu Helsinkis ir čia stipriai šauna į viršų: 1 kv. m kainuoja apie 5 000 Eur. Nėra, kuo stebėtis, nes atlyginimai čia – aukštesni, todėl būsto įperkamumo santykis tarp visų miestų išsilygina.
NT situacijos apžvalga
Kitas svarbus rodiklis – sandorių skaičius pirminėje rinkoje, t. y., tie būstai, kuriuos parduoda plėtotojai pirmą kartą. Vilniuje 2019-ieji buvo rekordiniai metai, kai buvo susitarta dėl 6 000 būstų pardavimų. Šioje kategorijoje ženkliai išsiskyrė Krokuva ir Helsinkis, kadangi šiuose miestuose skaičiuota daugiau kaip 10 000 sandorių; Poznanė 25 proc. nusileido Vilniui, o Vroclavas 35 proc. jį lenkė.
Dar vienas kriterijus, kurį paminėti būtina, yra tai kiek šiandien plėtotojai turi neparduotų butų. Vilnius turi mažiausią „sandėlį“ – 5 500, tuo tarpu didžiausia pasiūla yra Vroclave – 9 600 būstų. Kituose miestuose „sandėlio“ apimtis svyruoja nuo 5 600 iki 7 000. Tiesa, didelė dalis būstų yra brėžinių lygmens – dar nėra pastatyti, tačiau jau yra parduodami ir juos galima rezervuoti.
Veidrodis gatvėje. Slaptai.lt nuotr.
„O kiek gi kvadratinių metrų būsto šiuose miestuose galima nusipirkti už vidutinį atlyginimą? Ir čia vietoj įprastų vienos geros ir kitos blogos naujienų turime abi geras: pirmiausia tai, kad Vilnius ir Poznanė pagal būsto įperkamumą pirmauja tarp visų miestų. Antra – kad skaičiai visgi yra labai panašūs, o tai įrodo, kad savo analizei pasirinkome tinkamus miestus–konkurentus. Vilniuje ir Poznanėje už vieną vidutinį atlyginimą galima įsigyti 0,49 kv. m, kituose miestuose – nuo 0,47 iki 0,48 kv. m. Taigi, rinka visuose lyginamuosiuose miestuose yra labai panaši ir subalansuota“, – sako Š. Tarutis.
Erdvė augti
Pasak Š. Taručio, aksioma čia paprasta. Bus darbingų žmonių, suksis ekonomikos variklis; nebus – nesisuks. Vilniuje nuo 2012–ųjų demografiniai rodikliai (gyventojų skaičius) stabiliai didėjo. Šiandien turime apie 5 procentų augimą. Natūralu, kad augant gyventojų skaičiui, kyla ir gyvenamojo ploto paklausos kreivė.
Naujų būstų sandorių skaičius, tenkantis vienam gyventojui, čia yra 0,019. Mus šiek tiek lenkia Vroclavas, Krokuva ir Helsinkis, nusileidžia Poznanė.
„Prognozuodami, per kiek laiko galima parduoti turimą būstų „sandėlį“ rinkoje, matome, kad Vilniuje neprireiktų nė metų. Analitikai laikosi nuomonės, kad tokiu atveju, kai visą turimą sandėlį galima išparduoti per metus, NT būsto rinka yra tvari ir teigiama.
Tuo tarpu Helsinkyje prireiktų dar mažiau laiko. Gyventojai bijo, kad ir taip brangūs būstai šiame mieste gali dar labiau pabrangti, todėl vyrauja didžiulė paklausa; vos atsiradus NT projektui būstai yra išgraibstomi akimirksniu.
Jeigu mes norime pasiekti Vroclavo lygį pagal sandorių skaičių, tenkantį vienam gyventojui, per metus pirminėje rinkoje turime parduoti apie 7 000 būstų. O tam, kad pasivytume Krokuvą – net 8 000“, – sako Š. Tarutis.
Kur biurai – ten ir būstai
Tarp šių rodiklių galima drąsiai dėti lygybės ženklą. Karti tiesa, tačiau šiuo aspektu Vilniaus ir Poznanės rezultatai yra prasčiausi: Vilniuje vienam gyventojui tenka 1,3 kv. m biuro ploto, Poznanėje – 1,1 kv. m, tuo tarpu Helsinkyje – net 6,7 kv. m. Jei Vilnius norėtų pasivyti Vroclavą, kurio rodiklis yra 1,8 kv. m, mums reikėtų pastatyti dar tokių 17 dangoraižių, kokie stovi Konstitucijos prospekte – kitaip tariant, 260 tūkstančių kv. m ploto. O jei bandytume prisivyti Helsinkį, tai turėtume pastatyti per 200 tokių pastatų.
„Vilnius yra augantis miestas, su augančiu gyventojų skaičiumi, augančia ekonomika ir pragyvenimo lygiu, todėl turi galimybę auginti ir biurų plotą. Jokia čia paslaptis, jog ten, kur biurai, yra ir gerai apmokamos darbo vietos, o miestas tampa jaunimo, gyventojų traukos centru. Visos šios sąlygos sudaro galimybes būstų rinkos paklausos kreivei kilti aukštyn“, – sako Š. Tarutis.
Kaip būsto rinkos kreivę veikia COVID–19 pandemija?
Pasak Š, Taručio, čia galima išskirti kelis pagrindinius veiksnius: atsuktus vietinės valdžios ir Europos „pinigų kranelius“, valstybės ir verslų brandą ir tai, kad valstybė negyvena iš didžiausius nuostolius pandemijos metu patiriančių verslų, pavyzdžiui, turizmo.
Vyriausybės meta dideles pinigų sumas ekonomikai atgaivinti, o verslai ėmė galvoti ne tik apie save, bet pradėjo solidarizuotis, padėti ir aukoti – pirkti medicinines priemones ir pan. Tuo tarpu bankai išleido skolininkus „paskolų atostogų“. Prie šių veiksnių dar pridėjus anksčiau minėtus ir stabiliai augančią Vilniaus demografiją, prognozuojame, kad būsto rinka Vilniuje augs. Balkonas. Slaptai.lt nuotr.
„Naujo būsto kainų kritimo visos pandemijos metu nefiksavome. Atvirkščiai: jaučiamas net ir šioks toks augimas, o tai rodo, kad net ir atėjusi antroji COVID–19 banga nedalija tuščių pažadų apie būsto kainų kritimą Lietuvos sostinėje“, – sako „Citus“ ekspertas Š. Tarutis.
Lietuvos banko valdybos narys Marius Jurgilas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vyriausybės šiuo metu siūloma 100 mln. Eur vertės nekilnojamojo turto (NT) nuomos kompensavimo priemonė prilygintina subsidijai išskirtinai vieno sektoriaus įmonėms – komercinio NT, t.y. daugiausia biurų ir prekybos centrų, savininkams.
Vadinasi, tiesioginiai tokios valstybės paramos gavėjai bus daugiausia komercinį NT valdančios stambiosios įmonės ar investiciniai fondai, į kuriuos investavę turtingesni asmenys. Tokia dosni valstybės pagalba vienam sektoriui nėra teisinga kitų sektorių atžvilgiu ir mažina Vyriausybės pagalbos verslui paketo efektyvumą.
Pagal dabartinius siūlymus, ši priemonė užtikrintų NT nuomotojams 70 proc. pajamų srautą iš nuomos įplaukų, palyginti su padėtimi iki paskelbiant karantiną, o tokių išskirtinių sąlygų neturi joks kitas šalyje veikiantis verslo sektorius. Savo ruožtu nuomininkai, kurių didžioji dalis, tikėtina, yra smulkaus verslo įmonės, turės prisidėti 20 proc., net jei pajamų iš savo verslo apskritai karantino metu negauna.
Didžiausi naudos gavėjai valstybei kompensuojant dalį nuomos pajamų greičiausiai bus komercinės paskirties NT valdančios Lietuvos ir užsienio stambaus verslo grupės ir NT fondai, kuriems priklauso didžioji dalis Lietuvoje veikiančių modernių prekybos centrų.
Tokiems subjektams kritinės pagalbos linijos poreikis apskritai abejotinas, nes daugumos šių NT savininkų finansinė situacija, skirtingai nei dėl karantino veiklą sustabdžiusių įmonių, gali būti tvari, o verslo veiklos rizika plačiai išskaidyta. Kitaip tariant, karantinui apribojus vienų sektorių veiklą, kitų sektorių įmonėms nuomojamų patalpų pajamos gali būti pakankamos pastatams išlaikyti ir NT valdytojų finansiniams įsipareigojimams dengti.
Karantino labiausiai paveikti sektoriai nuomojasi prekybos, viešbučių ir maitinimo paskirties patalpas, kurių naudingas plotas visoje Lietuvoje sudaro 8 mln. kv. m. Iš jų apie 13 proc. sudaro modernūs prekybos centrai, priklausantys daugiausia stambiesiems nuomotojams.
Prekybos centre. Slaptai.lt nuotr.
Taip pat apie du trečdaliai labiausiai karantino paveiktoms veikloms vykdyti skirtų pastatų ir patalpų yra apskritai nenuomojama, todėl į vyriausybės skiriamą paramą nuosavybės teise patalpas valdantys verslai pretenduoti galimybės neturėtų, o visa verslo prisiimama našta šių pastatų išlaikymui ir įsigijimui (jei įsigyta su paskola) – tenka verslo sąnaudoms. Tokiu atveju gali būti iškraipoma NT rinka, teikianti didesnes paskatas NT nuomai nei nuosavybei.
Tokia išskirtinai dosni valstybės pagalba vienam sektoriui, kuriame dominuoja stambusis verslas bei turtingesnė visuomenės dalis, nėra teisinga kitų sektorių atžvilgiu ir mažina vyriausybės pagalbos verslui paketo, kuris yra ribotas savo dydžiu, efektyvumą. Prekybos centre. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Palyginimui, INVEGA naujų tiesioginių paskolų visam kitam Lietuvos verslui apimtis sudaro taip pat 100 mln. Eur, t.y. tiek pat kiek ir ši planuojama NT nuomos kompensavimo priemonė, skirta tik vieno sektoriaus – NT nuomotojų pajamoms užtikrinti. Be to, ši priemonė gali pasiekti ir nuomotojus, kurie neturi problemų dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo ir kuriems ši priemonė leistų tiesiog toliau generuoti reikšmingą grąžą ekonominio sukrėtimo sąlygomis.
Prekybos centras. Slaptai.lt foto
NT nuomotojai, susiduriantys su atsiskaitymų trūkumu ir turintys aptarnauti finansinius įsipareigojimus, kaip ir kitos problemų dėl COVID-19 patiriančios įmonės, turėtų kreiptis dėl valstybės pagalbos, naudojantis jau esamomis INVEGA priemonėmis.
Jei nuomotojas turi banko paskolą, jis turi galimybę kreiptis dėl mokėjimų atidėjimo pasinaudojant INVEGA portfelinėmis garantijomis. Jei nuomotojas turi kitų įsipareigojimų, pvz., darbuotojų atlyginimams, jis gali kreiptis dėl INVEGA lengvatinės paskolos.
Jei nuomotojas turi neapmokėtų nuomos sąskaitų, jis gali kreiptis dėl paskolų toms sąskaitoms apmokėti, pasinaudodamas ASAP priemone. Be šių priemonių, nuomotojas gali naudotis ir kitomis jau esančiomis priemonėmis, kurios užtikrina didesnį valstybės pagalbos lėšų efektyvumą ir panaudojimo galimybių teisingumą. Be to, viešojoje erdvėje jau dabar gausu informacijos apie tai, kad nuomotojai ir nuomininkai randa kompromisinius susitarimus, nereikalaujančius papildomų valstybės išlaidų.
Nei prieisi, nei privažiuosi. Slaptai.lt nuotr.Vidmantas Kazlauskas
Ekspertai atidžiai stebi ekonomikos gyvybingumą ir konstatuoja, kad daugėja nerimą keliančių požymių. Kol kas prognozės išlieka saikingai optimistinės. Tačiau praėjusios krizės pamokos ragina mąstyti, kaip valstybei naudingiau elgtis norint išvengti blogojo scenarijus.
Po pakilimo ateina atoslūgis
Tai natūrali ekonominio ciklo dalis. Istorija primena, kad ekonominė krizė gali peraugti į gilius sukrėtimus: didžiosios depresijos vardą įgijusi 1929-1939 m. ekonominė krizė vien tik JAV bedarbių armiją išaugino iki 13 milijonų, bankrutavo 5 tūkst. bankų, pramonės gamybos apimtys smuko 45 proc., o namų statyba – netgi 80 proc.!
Lietuva vos spėjo atsigauti po 2008-2010 m. smogusios didžiosios pasaulio finansų krizės. Atviros ekonomikos šaliai, priklausomai nuo eksporto rinkų, pastaroji krizė buvo daug skaudesnė nei didžiosioms ES valstybėms.
Eksporto apimtys sumažėjo beveik trečdaliu, apie 4 tūkst. įmonių bankrutavo ar nutraukė veiklą. Buvo sumažintos pensijos ir atlyginimai. Bedarbių skaičius išaugo keturis kartus ir pasiekė 320 tūkst., tai savo ruožtu paskatino emigracijos bangą. Valstybės skola padidėjo dvigubai…
Regis, blogieji laikai jau liko už nugaros. Gyventojai nori tikėti, kad rytoj bus tik geriau. Lūkesčiai auga, nes kyla minimalus ir vidutinis darbo užmokestis (atlyginimai per pastaruosius trejus ūgtelėjo beveik 10 proc.), socialinės išmokos, mažėja nedarbas.
Tuo tarpu analitikai linki pernelyg neatsipalaiduoti, nes horizonte vėl telkiasi niūrūs debesys. Seimas jau rudens sesijoje susidurs su iššūkiu, kaip kitų metų valstybės biudžete suderinti pajamas su išlaidomis, reikalingomis augantiems įsipareigojimams tesėti.
Lietuvos banko vertinimu, šalies ūkio augimas sulėtėjęs, tačiau išlieka tvarus. Kiek ilgai tai truks, priklausys nuo išorės veiksnių: lėtėjančios pasaulio ekonomikos, geopolitinių grėsmių, ypač dėl nepalankiai krypstančio „Brexit‘o“, taip pat prekybos karų eigos. Prognozėms Lietuvai atsiliepia prastėjantys lūkesčiai išsivysčiusiose valstybėse, mažėjančios gamybos apimtys Europoje, neramumai besivystančiose ekonomikose.
Skurdui – stop. Slaptai.lt nuotr.
Nepalankaus scenarijaus atveju suprastėjusi išorės aplinka galėtų neigiamai paveikti ir Lietuvos eksportuotojus bei jiems skolinančius bankus.
Kaip patvirtina Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Statistikos departamento atliekamos įmonių vadovų apklausos, jau dabar stebima tendencija: produkcijos gamybos, ypač eksporto, prognozės pamažu linksta į pesimistinę pusę.
Krizės pranašas – statybos sektorius
Pirmutinis ekonominės krizės požymis yra nekilnojamojo turto rinka. Verta prisiminti 2007-2008 m. nekilnojamojo turto kainų burbulą ir dramatiškas pasekmes. Butų sandorių skaičius per mėnesį 2008-ųjų pavasarį viršijo 2,5 tūkst. ribą, o 2009-ųjų pradžioje nebesiekė nė tūkstančio. Būsto kainos didmiesčiuose smuko apie 40 proc., pardavimo apimtys – apie trečdaliu (Vilniuje per mėnesį buvo vidutiniškai sudaromi vos 564 butų sandoriai, kai pastatoma per 1,6 tūkst.).
Šiuo metu nekilnojamojo turto rinka labai aktyvi. NT paslaugų kompanija „Ober-Haus“ rinkos apžvalgose konstatuoja, kad devintus metus iš eilės auganti Lietuvos būsto rinka išgyvena geriausius laikus per pastarąjį dešimtmetį.
Šiemet pirmąjį pusmetį būstų pirkimas buvo aktyviausias nuo 2007-ųjų – sudaryti 2,8 tūkst. butų ir 887 namų sandoriai. Jiems įsigyti išleista per milijardą eurų, arba dešimtadaliu daugiau nei pernai per tą patį laiką. NT kainų burbulo grėsmės, regis, nėra – butų kainų augimas išliko saikingas, siekė vidutiniškai apie 3 proc. Ekspertų vertinimu, neparduotų butų dalis taip pat nekelia nerimo, aštuonerius metus stebimas stabilus jų skaičius (1–1,4 tūkst.). Kokia dalis butų pastatytuose namuose lieka neparduota – vienas svarbiausių rodiklių vertinant pasiūlos ir paklausos santykį.
Tačiau Lietuvos bankas nėra toks optimistiškas vertindamas situaciją. Įžvelgia požymių, kad statybos įmonių finansinė būklė blogėja. 2018 m. ūgtelėjo statybų veiklą vykdančioms įmonėms suteiktų neveiksnių paskolų dalis, taip pat su finansiniais sunkumais susiduriančių įmonių dalis. Kritus būsto paklausai, kainoms ir NT plėtros bendrovėms patiriant sunkumų pastatytus butus parduoti, gali kilti bendrovių mokumo problemų.
Įgijome patirties, bet ar padarėme išvadas?
Iš praėjusios krizės pasimokę bankai tapo daug apdairesni skolindami. Analitikai galbūt dar atidžiau fiksuoja ūkio gyvybingumo rodiklius bei stebi išorės grėsmes.
Tačiau valdžia kol kas prastesnio scenarijaus, atrodo, nesvarsto. Ketina toliau būti dosni, mat yra pažadėjusi mažinti socialinę atskirtį bei skurdą (nors didesni pinigai anaiptol nereiškia, kad už juos galima bus įsigyti daugiau vartojimo prekių – kritus svaro kursui, tai savo kailiu jau pajuto gyventojai, iš Jungtinės Karalystės gaunantys perlaidas svarais). Valdžios pažadų fone tolumoje boluoja artėjantys nauji Seimo rinkimai.
Panaši situacija buvo praėjusios krizės išvakarėse. Apima deja vu jausmas. Nejau ir vėl ruoštis bankrotams, gyventojų nusivylimui, naujai emigracijos bangai?
Apmaudu, kad geriausiais ekonominio pakilimo metais neliko pasinaudota galimybe sustiprinti šalies „raumenis“ pasitelkiant privatų verslą.
Metro Helsinkyje. Slaptai.lt nuotr.
Kvietimas valdžiai nusiimti visažinės kepurę ir iki šiol lieka neišgirstas. Pagirtina šios vyriausybės iniciatyva mažinti valstybės įmonių skaičių, tačiau kai kurie sektoriai privačiam sektoriui ir toliau neprieinami. Tai tradicija, paveldėta iš sovietinių laikų. Vis dar gajus nepasitikėjimas verslu, nors apstu pavyzdžių, kurie įrodo, kad valdžios rankose laikomoms įmonėms verslas sekasi ne per geriausiai.
Rizikingas yra apetitas ES paramai ir įvairiais būdais skolintiems pinigams. Dėl sunkmečio Lietuvos skola išaugo trigubai, ir jos lygis į pirmykštį anaiptol nėra sugrįžęs. Šiemet Vyriausybė numatė skolintis apie 3,19 mlrd. Eur. Finansų ministerija metų pabaigoje planuoja 17,8 mlrd. Eur (37,8 proc. BVP) valdžios sektoriaus skolą. Pinigų srautų gija kruopščiai suplanuota, tačiau ar ji išliks tokia pat tvari blogojo įvykių scenarijaus atveju?
Tegul leidžia dirbti
Statybininkai neišvyks į Norvegiją ar Islandiją doroti žuvų, ar į Europos Pietus skinti vaisių, jeigu turės darbo Lietuvoje. Tik reikia, kad valdžia verslui leistų tiesti kelius, geležinkelius, statyti tiltus, kasti tunelius, miestuose kurti metropolitenus pasitelkiant privačių tarptautinių korporacijų lėšas.
Privačiam sektoriui leidus konkuruoti su valdžios struktūrų įmonėmis, mūsų ekonomika suklestėtų.
Valdžia stengiasi visas vadžias laikyti savo rankose, o pralaimi Lietuva. Todėl tuo metu, kai šalyje stinga slaugių, jos mieliau vyksta į Vokietiją ir kitas Vakarų Europos šalis, kur priimamos išskėstomis rankomis. O Suomijos sostinėje gali sutikti lietuvį, tiesusį metro trasas.
Tulūzos metro. Slaptai.lt nuotr.
Miestai, tuneliai, tiltai, net skrydžiai į kosmosą – aplinkui, net kaimyninėse šalyse, apstu didžiulių projektų, kuriuos įgyvendina privatus verslas. Ateina laikas apsispręsti, ar ir mes esame subrendę suteikti verslui mandatą imtis ambicingų projektų.
Beje, Helsinkis būdamas dabartinio Kauno dydžio, pirmąją metro trasą pradėjo eksploatuoti 1969 m., o dabar, būdamas maždaug Vilniaus dydžio, su lietuvių pagalba baigė nutiesti antrą 14 km metro trasą ir jau ėmėsi naujos.
