Ukrainos slaptosios tarnybos darbuotojai
Kyjivas, birželio 17 d. (ELTA). Įvairiatautė penkių žmonių grupuotė, vadovaujama Rusijos piliečio, kuris šiuo metu yra RF teritorijoje, planavo itin sunkius nusikaltimus Ukrainos sostinėje. Gauja dėjosi Kyjivo teritorinės gynybos savanorių formuote.
Tai penktadienį pranešė Kyjivo prokuratūra, kuria remiasi naujienų agentūra „Interfax-Ukraina“.
Per kratas įtariamųjų gyvenamosiose vietose pareigūnai rado daug šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir sprogmenų.
„Per sankcionuotas kratas paimti 29 automatai „AK-74“, 32 jų dėtuvės, trys kulkosvaidžiai, trys pistoletai, 1,2 kilogramo trotilo. Ieškoma ginklų kilmės šaltinių, tikrinamos šių asmenų sąsajos su kitais nusikaltimais“, – sakoma prokuratūros pranešime.
Kyjivas, balandžio 8 d. (dpa-ELTA). Ukrainos Borodiankos mieste gelbėtojai vien tik iš po dviejų susprogdintų gyvenamųjų namų griuvėsių ištraukė 26 kūnus.
Visą aukų skaičių sunku įvertinti, sakė Ukrainos generalinė prokurorė Iryna Venediktova, paskelbusi šią žinią socialiniame tinkle „Facebook“.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis anksčiau teigė, kad padėtis Borodiankoje yra „daug baisesnė“ nei Bučoje, kur, pasitraukus Rusijos pajėgoms, buvo aptikti civilių kūnai, sukėlę tarptautinį pasipiktinimą. Ukraina kaltina Rusijos karius, o Maskva tai neigia.
Ukrainos vidaus reikalų ministras Denisas Monastyrskis anksčiau sakė, kad Borodianka yra vienas iš labiausiai sugriautų miestų Kyjivo regione. Šalies generalinės prokuratūros duomenimis, šiame miestelyje yra ir daugiausia aukų Kyjivo regione.
Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sanchezas trečiadienį pažadėjo sugriežtinti bausmes, kad būtų užkirstas kelias neapykantos nusikaltimams. Jis tai sakė po savaitgalį įvykdytos žiaurios homofobinės atakos, kuri sukėlė pasipiktinimą visoje šalyje.
Įstatymų leidėjams P. Sanchezas sakė, kad vyriausybė padarys viską, kas yra jos galioje, kad užkirstų kelią neapykantos nusikaltimams. Jis paragino parlamentą nedelsiant priimti šių metų pradžioje pristatytą įstatymo projektą dėl vienodo požiūrio į mažumas.
Premjero komentarai pasigirdo šaliai patiriant sukrėtimą dėl sekmadienio incidento, per kurį aštuoni vyrai su gobtuvais užpuolė homoseksualų asmenį Malasanoje, Madrido rajone, populiariame dėl naktinio gyvenimo.
Kaip pranešė žiniasklaida, nukentėjusysis buvo paguldytas į ligoninę dėl sužalojimų, tarp kurių buvo vyrui ant sėdmenų išraižytas žodis „maricon“, žargonu reiškiantis gėjų. Užpuolikų tapatybė dar nenustatyta.
Kaip teigia žmogaus teisių grupės, organizuotos atakos, nukreiptos prieš homoseksualus ir kitas mažumas, vyksta visoje šalyje. Katalonijos vidaus reikalų ministerija trečiadienį prabilo apie „medžioklę“.
2021 m. pirmoje pusėje Ispanijoje būta 43 proc. daugiau neapykantos nusikaltimų prieš žmones dėl jų seksualinės orientacijos nei per visus 2020-uosius metus.
Kažkada, ir ne taip jau seniai, Šv. Jonas Paulius II taip apsakė valstybės uždavinį: „Pagrindinis valstybės uždavinys – sukurti tokią teisinę aplinką, kurioje kiekvienas žmogus galėtų laisvai išskleisti prigimtinius talentus ir veikti drauge su kitais vardan bendro tikslo“.
Užtikrinti, kad valstybė su visomis teisingumo institucijomis deramai vykdytų šią užduotį, jei neklystu, turėtų Konstitucinis Teismas.
Ar taip ir yra mūsų valstybėje?
Deja… Su nerimą keliančiu reguliarumu ir pastovumu mūsų visuomenėje sproginėja nepasitenkinimo teismais ir apskritai visa teisėsauga bei teisėtvarka burbulai, purvu aptaškydami šviesų laisvos ir demokratiškos valstybės įvaizdį.
Savąją (privalomąją?) purvo porciją į tuos burbulus neretai įneša ir KT sprendimai. Liūdina ne tik tai, kad KT sprendimai kartais prieštarauja piliečių įsivaizduojamam teisingumui, bet ir tai, kad jie būna tokie stilistiškai suvelti, kad tik patys KT teisėjai gali suvokti, kas norėta pasakyti. O štai „kiekvienas žmogus“, vardan kurio, sakytume, pluša mūsų teisingumo sistema su KT viršūnėje, KT nutarčių prasmės ir esmės suprasti dažnai neįstengia, nors ir stengiasi.
Pavyzdžių? Prašom.
Skaitome šių metų liepos 24 d. KT nutartį: „Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Įstatymas) 24 straipsnio 7 ir 8 dalys (2013 m. birželio 13 d. redakcija), pagal kurias asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, arba kuriam teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta tris kartus, ši teisė grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai („Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą“), konstituciniam teisinės valstybės principui“.
Žurnalistai mėgino tą nutartį padaryti suprantamesnę.
Ramūnas Jakubauskas, remdamasis BNS, dėsto taip: „Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatos dėl teisės vairuoti grąžinimo tik po dešimties metų, kai vairuotojas dukart įkliuvo neblaivus, prieštarauja Konstitucijai, penktadienį paskelbė Konstitucinis Teismas (KT)“.
Tas pats autorius tęsia KT nutarties perpasakojimą: „Be kita ko, KT pripažino prieštaraujančia Konstitucijai ir įstatymo nuostatą, kurioje buvo įtvirtinta, kad jeigu asmeniui teisė vairuoti atimta tris kartus, ji gali būti grąžinama ne anksčiau nei po 10 metų“.
Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.
Aritmetika pagrįsta logika čia gana aiški: jei tas pats asmuo neblaivus vairuodamas buvo įkliuvęs policijai nebe pirmą kartą, t. y. ne vieną, o du ar tris kartus, tai įkliuvęs antrą (ar trečią…) kartą, jis baudžiamas gana griežtai, atimant iš jo teisę vairuoti 10 (dešimčiai !) metų.
Ir štai šitą nuobaudą, kai asmuo įkliuvo nebe pirmą kartą, KT paskelbė prieštaraujančią Konstitucijai.
O kas šituo klausimu parašyta Konstitucijoje? Skaitome:
LR Konstitucija 31 str. 5 dalis: Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.
Skaitytojų prašau atkreipti dėmesį į šį Konstitucijoje pavartotą žodžių junginį: „už tą patį nusikaltimą“.
Kyla klausimas: ar galima antrą ar trečią kartą nusikaltus, pavyzdžiui, pažeidus kelių eismo taisykles, teigti, jog padarytas tas pats nusikaltimas?
Lietuvių kalbos jausmo nepraradę skaitytojai tikriausiai supranta, kad tą patį nusikaltimą pakartoti antrą ar trečią kartą neįmanoma taip pat, kaip ir du, tris kartus pagimdyti tą patį vaiką. Gimdyti – galima. Tą patį vaiką – ne, niekaip neišeina.
Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lėčiau mąstantiems aiškinu: pažeisti eismo taisykles (vairuoti išgėrus, apsvaigus nuo narkotikų, „pakeliui” ką nors partrenkiant ar suvažinėjant) galima ir du, ir tris, ir daugiau kartų – tiek, kiek tai leidžia kurčia ir akla lietuviška Temidė. Tai reiškia: galima pakartoti tokį pat nusižengimą. Bet du ar daugiau kartų padaryti tą patį nusikaltimą realiame gyvenime, ne fantastiniame filme – neįmanoma. Net jei pažeidėjas sugebėtų toje pačioje kelio vietoje toje pačioje perėjoje partrenkti tą pačią neatsargią pensininkę ar tą patį (turint galvoje paso duomenis) išsiblaškiusį paauglį, sunku įsivaizduoti, kad ir oras būtų tas pats, ir automobilio greitis tas pats, ir promilės tos pačios. Pagaliau, kiekvienas eismo įvykio dalyvis būtų jau keliais mėnesiais ar net metais vyresnis, taigi, ir organizmo reakcija kitokia…
Dar aiškiau skirtumą tarp „tas pats“ ir „toks pat“ rodo toks pavyzdys: į tą patį posėdį penki KT teisėjai gali ateiti pasirišę tokius pat kaklaraiščius, bet neįmanoma, kad jie posėdžiautų pasidabinę tuo pačiu kaklaraiščiu.
Tai grįžkim prie Konstitucijos ir pamėginkime aiškintis, kokią žinią siunčia mums Konstitucija, drausdama antrą kartą bausti už tą patį nusikaltimą.
Automobilis po avarijos. Slaptai.lt nuotr.
Pagal mūsų įstatymus, neblaivus vairuotojas gali būti baudžiamas ir pagal Administracinių nusižengimų ar Baudžiamąjį kodeksą, ir pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą. Matyt, turėdami galvoje būtent šitą puokštę galimų nuobaudų, Konstitucijos kūrėjai perspėjo, kad baudėjai pasirinktų tik vieną iš tų trijų galimų bausmių, o ne sūdytų nusikaltusiajam už tą patį nusižengimą kelias galimas nuobaudas.
Tačiau Konstitucija nedraudžia bausti nusikaltėlį kiekvieną kartą, kai tik jis pakartoja (du ar daugiau kartų) tokį pat nusikaltimą! Būtent turėdami galvoje pakartotinus tokio pat pobūdžio (bet ne tuos pačius !) nusikaltimus, teisininkai numatė už tai vis griežtėjančias bausmes.
Saugaus eismo automobiliųkeliais įstatymo 24 straipsnio 7 ir 8 skyriuose nurodoma:
Asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų.
Asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta tris kartus, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų.
Beje, čia nekalbama apie pasekmes, kokias gali turėti vairavimas apsvaigus. O juk pasekmių būna įvairių, nuo lengvesnių (išverstas pakelės stulpelis) iki sunkesnių (kūno sužalojimas) ir net baisių (negyvai suvažinėtas praeivis), todėl vien teisių vairuot atėmimu tikrai ne visada apsiribojama. Bet apie tai – kita kalba.
Atvirai kalbant, ir mane nustebino, kad tokio pat dydžio bausmė skiriama tiek už antrą, tiek ir už trečią to paties pobūdžio pakartotinį nusikaltimą. Ir jei garbusis KT būtų ėmęs svarstyti ir sprendęs dėl to, kad bausmes kelių ereliams reikia susisteminti ir padaryti adekvatesnes nusikaltimui, nebūčiau įsivėlusi į svarstymus, kuo tas pats nusikaltimas skiriasi nuo tokio pat.
Apdaužytas automobilis. Slaptai.lt nuotr.
Beje, bylą Konstitucinis Teismas ėmėsi nagrinėti pagal Telšių ir Vilniaus miesto apylinkių teismų prašymus. Teises praradę vairuotojai šiems teismams teigė, kad numatyta sankcija yra neproporcinga ir prieštarauja Konstitucijos nuostatai, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.
Sakytum – raštingi piliečiai, susipažinę su Konstitucija…
Tačiau įsigilinus į bylas ir į pareiškėjų pareiškimus (čia aš mėgdžioju teisininkų stilių) aiškėja, jog skundžiamosios nutartys buvo priimtos dėl to, kad asmenys nusižengė pakartotinai (cituoju KT nutarties tekstą): „Tokie sprendimai buvo priimti atsižvelgus į tai, kad iš šių asmenų teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus (paryškinta mano – J.L.) už tai, kad jie padarė teisės pažeidimą būdami neblaivūs, ir dar nebuvo suėjęs dešimties metų terminas, nustatytas Įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje, kad teisė vairuoti transporto priemones galėtų būti grąžinta“.
Primenu, jog teisė vairuoti dešimčiai metų atimama po to, kai asmuo tam pačiam įstatymui nusižengia (padaro tokį pat, bet ne tą patį nusikaltimą) antrą ar trečią kartą. Todėl logiška būtų skųstis nebent dėl to, kad bausmė už antrą kartą (o ne trečią ar ketvirtą kartą) pakartotą nusikaltimą yra per griežta.
Tačiau šitie nusikaltėliai turėjo labai „gerus“ (šiuo atvejų teisingiau būtų sakyti – suktus) advokatus. Vildamiesi, kad KT teisėjai yra žmonės su visomis žmogiškomis savybėmis bei silpnybėmis, tarp kurių gali pasitaikyti ir neraštingumas, ir aplaidumas, ir nesąžiningumas, advokatai ieškinius surašė taip, kad „žmogiški“ teisėjai arba nesuprato, arba nenorėjo suprasti, jog skunde tyčia yra suveliamas skirtumas tarp to paties nusižengimo (už kurį negalima bausti du kartus) ir tokio pat pobūdžio antrą kartą padaryto nusižengimo, už kurį ankstesnis teismas teisėtai, t. y. pagal galiojančius įstatymus, atėmė teisę vairuoti dešimčiai metų.
Avarija. Vytauto Visocko nuotr.
Pareiškėjų pareiškimų stilistika buvo sudėliota taip, kad KT galėtų pasirinkti, ar gilintis į esmę ir svarstyti tik iš esmės teisingos bausmės griežtumo laipsnį, ar nutarti taip, kaip nutarė: antrą kartą bausti negalima.
O kad tokia dviprasmiška nutartimi KT stato dorus teisėjus bei viešojo intereso gynėjus prokurorus į keblią padėtį, KT nerūpi. Rūpi tik mums, eiliniams piliečiams, kuriuos visokio plauko nusikaltėliai, vieną kartą nubausti už vairavimą išgėrus (už išprievartavimą, už kūno sužalojimą ar net žmogžudystę…), pasibaigus bausmės galiojimo laikui, galės nebaudžiamai daryti tokius pat nusižengimus (vairuoti išgėrus, prievartauti, žudyti…), nes KT nutarė, jog antrą kartą jų bausti nebegalima. Ir kam ten, išskyrus aukas, rūpi, ar jie padarė tą patį, ar tokį pat nusikaltimą.
O tam, kad smalsūs piliečiai, panorėję patys paskaityti KT nutartis, nieko nesuprastų, nutartys rašomos tokia lietuvių kalba, už kurią – turiu galvoje stilių, – smetoninės ir net sovietinės mokyklos lituanistai būtų rašę žemiausią balą. Pavyzdžiui: „Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, konstitucinį teisinės valstybės principą, užtikrinti saugų eismą yra viešasis interesas. Todėl įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokius saugaus eismo reikalavimus, kurie yra būtini viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai užtikrinti, be kita ko, atitinkamus reikalavimus eismo dalyviams. Turi būti nustatyti reikalavimai asmenims, siekiantiems įgyti teisę vairuoti transporto priemones, susiję, be kita ko, su jų amžiumi, sveikatos būkle, saugaus eismo taisyklių išmanymu, transporto priemonių vairavimo gebėjimu, asmenų elgesiu. Pagal Konstituciją, be kita ko, konstitucinį teisinės valstybės principą, siekdamas užtikrinti eismo saugumą, įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisės vairuoti transporto priemones suteikimo teisinį reguliavimą, pagal kurį ši teisė nebūtų tam tikrą laiką suteikiama asmenims, padariusiems šiurkščiausius eismo taisyklių pažeidimus, be kita ko, neblaiviems ar apsvaigusiems pakartotinai vairavusiems transporto priemones ar sistemingai šiurkščiai pažeidinėjusiems eismo taisykles„.
Kaip matote, nėra nė vieno sakinio be parazitinio pertaro „be kita ko”, o paskutiniame sakinyje jis pakartotas net du kartus. Be jo sakiniai ne tik sutrumpėtų, bet ir taptų šiek tiek aiškesni. Nors vis tiek liktų neaišku, kodėl tiek daug kalbėjus (pliurpus?) apie viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, savo pagrindine nutartimi KT perbraukia juos riebiu juodu brūkšniu…
Manoji „nutartis“ kur kas trumpesnė ir, tikiuosi, aiškesnė: kol yra TOKIE teisėjai, TOKIE advokatai ir TOKIE žemi reikalavimai valstybinės lietuvių kalbos mokymo ir mokėjimo lygiui, viešasis interesas graudžiai rauda, valstybės nesaugomas ir neginamas.
Europos Parlamento (EP) narys Andrius Kubilius penktadienio rytą Žinių radijo laidoje „Opozicija“ sakė, kad jam vis labiau atrodo, jog Lietuvos valdžia, vis pratęsianti karantiną, dabar jau naudojasi pasitaikiusia proga ir ruošiasi artėjantiems Seimo rinkimams.
Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų atstovo teigimu, didžiausios grėsmės akivaizdoje buvo gana aišku, kodėl tai yra daroma. Pagyręs dabartinę valdžią, kad ji įvedė karantiną, jis pastebėjo, kad dabar kyla vis daugiau klausimų. „Karantinas yra karantinas, reikia labai aiškiai suprasti, koks yra karantino tikslas. Jo tikslas visoje Europoje ir Lietuvoje – neleisti pandemijos pikui užaugti iki to, kad ligoninės būtų perkrautos, kad nebūtų to, kas buvo Italijoje ar Ispanijoje… Bet dabar aš matau sveikatos apsaugos ministro psichologinį pomėgį toliau reguliuoti ir tie reguliavimai prasilenkiantys su sveiku protu“, – tikino jis.
Panašu, kad europarlamentaras Andrius Kubilius teisus.
Štai pažvelkime, ką turime per truputį daugiau, negu du mėnesius. Gegužės 13 d. patvirtintų ligos atvejų skaičius konkretiems žmonėms: 1505, sergančių žmonių skaičius: 537, mirusių nuo COVID-19 žmonių skaičius: 54, pasveikusių žmonių skaičius: 908. O dabar paklauskime, kiek per du mėnesius iš viso numirė žmonių. Statistika sako, kad per visus 2018 m. iš viso mirė 39,6 tūkst. žmonių. Galima spėti, kad daugiausiai – nuo ligų, Per du mėnesius – papildomai prie tų 54 virusinių vidutiniškai būtų 6 600 tragedijų. Vargu ar 2020 m. mirusių statistika labai skirtųsi nuo 2018 metų.
Gaila, nepateikia savo statistikos psichiatrinės ligoninės (bent aš nepastebėjau).
Apie ekonomikos susitraukimo pasėkmes, visų pirma – bedarbystę, aš net nekalbu.
Tai ar ne geriau nors pabandyti atleisti vadžias ir leisti žmonėms dirbti įprastus darbus? Jau žinodami pavojus, jie patys stengsis minimizuoti kontaktus, reikalui esant nesiliaus ir antveidžius nešioti, o apie muilą ir rankas aš net nekalbu. Apie 250 tūkst. nedirbančių pensininkų ir invalidų galėtų vadovautis dabartinėmis Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijomis, iš kurių pagrindinė – daugiau sėdėti namuose (ką padarysi) ir maksimaliai saugoti save ir aplinkinius nuo saves.
Apsauginės kaukės. Slaptai.lt nuotr.
Tiesa, reikia pagalvoti apie Seimo narius pensininkus, kurių atžvilgiu, deja, koronavirusui 62 Konstitucijos straipsnis “Seimo nario asmuo yra neliečiamas…” negalioja. Gal būt, jiems reikėtų Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtinti galimybę karantino metu dalyvauti Seimo veikloje nuotoliniu būdu?
Reikia pagaliau ryžtis išspręsti moralinę dilemą. Ar nedidelis mirusių nuo viruso skaičius, pats skaičius, tegul ir kažkiek didesnis, negu iki šiol, jei bus leista žmonėms grįžti prie ankstesnių užsiėmimų, bet nepalyginamas su visų mirčių skaičiais, yra vertas kitokios, ypatingos, užuojautos? Bet kokia mirtis, nesvarbu dėl ko, yra tokia pati tragedija mirusiojo (tarkime, nuo vėžio, ar nuo gripo viruso sukeltos sveikatos komplikacijos), ar žuvusio, ar nužudyto, – artimiesiems ir draugams.
Kiekvienas nusikaltimas neįmanomas be užsakovų ir atlikėjų. Nuo visuomenės jie slepiasi. Nukentėjusieji elgiasi priešingai – „didvyrius“ stengiasi demaskuoti.
Šiomis dienomis Azerbaidžanas minėjo 28-ąsias Khodžaly tragedijos metines. Hodžaly miesto šturmas irgi turi išskirtinį braižą. 1992 metų vasario 25 – 26 dienomis taikų, jokių karinių objektų neturėjusį, tačiau armėnų separatistams strategiškai svarbų azerbaidžanietišką miestą puolė 4-osios Užkaukazės karinės apygardos būrio ir 2-osios motorizuotosios divizijos 366 pulko kariai.
Atakos metu 366-ąjame pulke turėjo tarnauti maždaug 1800 karininkų ir kareivių. Tačiau 1985-aisiais šis pulkas pakeitė dislokacijos vietą – iš Giandžos (sovietiniais laikais Azerbaidžano senoji sostinė buvo vadinama Kirovobadu) į Hankendį (Kalnų Karabacho sostinę, kurią armėnai dabar vadina Stepanakertu).
Tuo metu pulkas buvo performuotas, ženkliai sumažintas. 1992-aisiais metais pulke tarnavo perpus mažiau karininkų ir kareivių, nei turėjo tarnauti remiantis karine logika. Hodžaly šturmo išvakarėse pulke tebuvo apie 630 karininkų, puskarininkių ir eilinių. Nors oficialiai šis pulkas priklausė Rusijos Federacijai, jį iš tiesų kontroliavo armėnų tautybės karininkai ir puskarininkiai. Azerbaidžano teisėsauga tvirtina surinkusi neginčijamų duomenų, kad atakos išvakarėse pulke vadovaujančius postus užėmė būtent 49 armėnų tautybės karininkai ir puskarininkiai.
Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.
Pulkui, kurio kareiviams užpuolus Hodžaly miestą žuvo 613 azerbaidžaniečiai, 487 buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, o 150 dingo be žinios, vadovavo Jurijus Zarvigorovas. Būtent Jurijus Zarvigorovas šturmo metu buvo oficialus 366 pulko vadas.
Taip pat minimi ir svarbias pareigas užėmę 366 pulko majorai Valerijus Čitčianas, Seiranas Oganianas ir Jevgenijus Nabokichin.
Chodžaly aukoms atminti
Sraigtasparnius, kurie raketomis apšaudė Hodžaly miestą, pilotavo lakūnai Romb Galakčijan, Razdan Minojan, Ararat Saradčian ir Suren Pirimian.
Taip pat žinoma, jog vieną sraigtasparnį pilotavo iš Libano atvykęs Zachidas al – Muhammadas.
Azerbaidžanas nustatė visų Hodžaly žudynėse dalyvavusių 366 pulko kariškių tapatybes. Tarp tų, kurie puolė jokių karinių objektų neturėjusį, tačiau strategiškai svarbų Hodžaly miestą siekiant okupuoti Kalnų Karabachą, būta politikų, sovietinių milicininkų, kalėjimo viršininkų, prižiūrėtojų.
Kur jie dabar gyvena, ką veikia?
Po 1992-ųjų vasario 25 – 26-ąją surengtų skerdynių Hodžaly mieste dauguma 366 pulko kariškių tapo civiliais.
LGGRTC Genocido muziejuje Vilniuje 2017-aisiais buvo atidaryta paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.
Pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjęs pulko vadas J. Zarvigorovas šiuo metu gyvena Rusijos federacijoje – Pskovo mieste. Dirba draudimo kompanijoje. Vl.Ponomariovas – Kemerovo srityje. Tapo net vietinio universiteto docentu. O tūlas S.Oganianas keleriems metams buvo tapęs net Armėnijos gynybos ministru. J. Nabokichin – pasislėpė kažkur Pietų Amerikoje. Greičiausiai – Argentinoje.
Azerbaidžano valdžia paskelbusi tarptautinę paiešką visiems Hodžaly šturmo operacijoje pasižymėjusiems „didvyriams“. Juos būtų lengva išgaudyti. Deja, didžiausia kliūtimi tapo Rusija, atsisakanti juos išduoti. Žinoma, Hodžaly budelių neišduoda ir Armėnija.
Tačiau Azerbaidžano teisėsauga šios bylos nėra padėjusi į archyvą. Paieškos tęsiamos. Informacija apie žudikus teberenkama.
Seimo narių grupė įregistravo Pranešėjų apsaugos įstatymo projektą, kuriuo siekiama nustatyti aiškų ir veiksmingą asmenų, pranešančių apie korupciją ir kitus įstatymų pažeidimus, apsaugos mechanizmą. Lietuvoje tokiems asmenims iki šiol nebuvo užtikrinama pakankama apsauga.
Įstatymo projektą parengė Seimo valdybos kovo 29 d. sprendimu sudaryta darbo grupė Pranešėjų apsaugos įstatymo projektui parengti. 17 narių darbo grupėje buvo Seimo nariai, Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Lietuvos teisės instituto, Valstybinės darbo inspekcijos, Nacionalinės kovos su korupcija asociacijos bei organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus atstovai.
„Su įvairių institucijų atstovais pavyko sutarti dėl esminių įstatymo nuostatų. Labai tikiuosi, kad įstatymas, kurio taip ilgai neturėjome ir kuris toks svarbus Lietuvai, bus priimtas kuo greičiau“, – teigia darbo grupės vadovė Agnė Bilotaitė.
Seimo valdybos sprendimu Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas įtrauktas į Seimo rudens sesijos darbų programą.
„Pilietiški žmonės, padedantys kovoti su korupcija, kitais teisės pažeidimais, yra didelė atrama valstybei. Todėl valstybės pareiga – ryžtingai juos palaikyti ir apsaugoti nuo galimo neigiamo poveikio darbovietėje ar kitų grėsmių, – sako teisingumo ministrė Milda Vainiutė. – Septynioliktoji Vyriausybė prisiėmė įsipareigojimą tobulinti pranešėjų apsaugos teisinį reguliavimą. Po Kalėjimų departamente atskleistų pažeidimų tai buvo ir mano asmeninis prioritetas. Džiaugiuosi, kad bendradarbiaudami su Seimo nariais šį darbą kartu galėjome atlikti labai sparčiai“.
Visuomeninė organizacija „Oficery Rossiji“, kuri anksčiau rėmė Visos Rusijos liaudies frontą, nusprendė sukurti valdžiai lojalią partiją. Išankstiniais duomenimis, ji vadinsis „Zaščitniki otečestva“. Balandžio 27 dieną organizuotas šios partijos steigiamasis susirinkimas.
Tikimasi, kad partija vienys apie 100 tūkst. žmonių, o pati organizacija „Oficery Rossiji“ turi apie 30 tūkst. šalininkų, kurie yra buvę Gynybos ir Vidaus reikalų ministerijų, Federalinės saugumo ir Užsienio žvalgybos tarnybų, Ypatingųjų situacijų ministerijos pareigūnai. Savo tikslų partija sieks remdama išrinktąjį prezidentą Vladimirą Putiną ir atsisakiusi kovos dėl valdžios.
Kovo 28-ąją Vilniaus apygardos teisme buvo toliau narpliojama Medininkų žudynių byla. Tiesa, kovo 28-osios teismo posėdis buvo itin trumpas.
Teismo posėdžio metu tepranešta, jog gautas oficialus Latvijos generalinės prokuratūros atsakymas, ar Ryga leidžia lietuviams teisti buvusį omonininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną už karo nusikaltimus.
Po šio pranešimo paskelbta pertrauka iki balandžio 25-osios. Pertrauka reikalinga tam, kad tiek kaltintojai, tiek gynėjai, tiek pats buvęs Rygos OMON milicininkas K.Michailovas – Nikulinas galėtų deramai susipažinti su oficialia Latvijos pozicija.
Beje, Latvijos teisėsaugos pozicija – nepalanki Lietuvos prokurorams. Latvijos prokurorų atsakymas – labai konkretus. Oficialioji Ryga leidžia lietuviams teisti K.Michailovą – Nikuliną už karo nusikaltimus. Bet persekioti leidžia tik už tuos karo nusikaltimus, kurie padaryti Lietuvos teritorijoje. Pridėti karo nusikaltimų, kurie neva padaryti Latvijos Respublikos teritorijoje, – draudžia.
