Jis kokį pusvalandį stovėjo metro stotelėje. Vagonai, akindami žibintais, dvelkdami vėsa, išnirdavo iš tamsos ir triukšmingai tamsoje pradingdavo. Iš niekur į niekur…
Ne iš karto žmogui kyla tokia beviltiška mintis. Gal tik tada, kai jis suvokia taip ir nepritapęs naujojoje aplinkoje? Ne pirmus metus gyvena šiame didžiuliame mieste, tačiau viskas, kas čia jį supa, – nemiela, neturi dvasinės traukos, kurią pastoviai jaučia skausmingai plūstant iš neregimos tolimos gimtinės. Traukiniai važiuoja į niekur, nes ne į Tėvynę…
Vyriškis priėjo prie spaudos kiosko. Akys raibsta nuo įvairiausių žurnalų ir laikraščių. Nemėgsta jų skaityti, nors svetimą kalbą moka. Tie spalvoti leidiniai giria sporto komandas, kurių pergalėms ir pralaimėjimams jis buvo abejingas, rašo apie miestus, kuriuose niekada negyveno nei jo proseneliai, nei seneliai, aprašinėja triukšmingas šventes, kurioms jis buvo aklas ir kurčias. Gomuryje vyriškis jautė tarsi skaudų nenuryjamą kąsnį, kankinosi kaip labai išalkęs žmogus prie valgiais nukrauto stalo, prie kurio jam nevalia prisėsti.
Kur važiuoti? Vėl į tvankų kokteilių barą, knibždantį įvairių šalių emigrantais? Sėdėti kampe prie staliuko ir spoksoti, kaip kiti ūžia, flirtuoja su moterimis? Bando apgauti save ir kitus: žiūrėkite, man nieko netrūksta, aš laimingas…
Vyriškis niekur nesugebėdavo užsimiršti. Lengviausia būdavo abejingai gurkšnoti kokteilį.
…Kai po kokteilio jis važiavo tramvajuje namo, į nejaukų savo butą miestelio pakraštyje, prieky sėdinčio berniuko rankose pastebėjo vaikišką žurnalą gimtąja kalba. Paauglė mergaitė vaikui kažką aiškino. Vagonas bildėjo, ne visus žodžius vyriškis suprato, bet pažįstamų garsų nuotrupos jam skambėjo kaip nuostabiausia muzika, vertė įtemti klausą. Kokie mieli veidukai tų vaikų, kaip jie gražiai apsirengę, koks nerūpestingas juokas! Užplūdo brangių prisiminimų banga. Tas žurnalas su spalvotais paveiksliukais – juk tai ir jo kažkada skaityta knyga!
Vaikai pajuto, kad į juos įdėmiai žiūrima ir atsisuko. Kad tik nebūtų apsirikęs. Bet ne, neapsiriko, tai patys tikriausi jo tautiečiai!
Reikia būtinai juos užkalbinti. Kaip dažniausiai tokiais atvejais nutinka, vyriškis nežinojo, nuo ko pradėti.
– Tai skaitote?
Vaikai nustebę išpūtė akis:
– Skaitome…
Ilgokai jie kalbėjosi apie viską. Vaikai vos spėjo atsakinėti į jo klausimus. Jam atrodė, kad paprastuose jaunųjų tėvynainių žodžiuose sypi gyvenimo grožis ir pasmė. Nėra didesnio stebuklo už tą nerigimą dvasinį ryšį, kuris dabar siejo nepažįstamus skirtingo amžiaus, skirtingų charakterių žmones. Tai gimtosios žemės, gimtosios kalbos ryšys.
– Kitoje stotelėje mes lipsime. Šiąnakt su tėvais išvažiuojame namo. Viso gero! – pasakė mergaitė.
Vyriškis tylėjo. Jis privalėjo jiems kažką pasakyti. Bet ką? Pradėjo raustis kišenėse. Staiga nuo rankos nusisegė brangų laikrodį ir padavė berniukui.
– Aš negaliu jo imti…
– Čia dovana.
Tada gintarinę gėlytę nusisegė mergaitė. Vyriškis apsidžiaugė, kad ji tokia supratinga. Ir mažas niekutis delne ėmė spinduliuoti gimtųjų pušynų tyla, ežerų ir upių vėsa, miestų ir kaimų jaukumu. Iš jo tarsi sklido melodijos, girdėtos seniai seniai, kai dar buvo gyva motina…
Vaikai išlipo. Gražus sapnas baigėsi. Nejaugi visą gyvenimą jis dirbs, prakaituos svetimam kraštui? Netikėtai šovė mintis: kol gyvens čia, traukiniai važiuos į niekur, išskyrus tą, kuris šį vidurnaktį laukais ir miškais neš tuos du vaikučius ir jų tėvus į gimtinę.
Tramvajaus gale tranzistorius grojo ilgesingą Oginskio polonezą…
„Komunistinis rytojus“; 1988 metų spalio 7 diena
2019.10.10; 21:00
