Vokietijos kancleris Olafas Scholzas. EPA – ELTA foto
Berlynas, rugpjūčio 13 d. (Ukrinform-ELTA). Nuolat vilkindamas labai reikalingos ginkluotės tiekimą Ukrainai Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo biuras dirba Rusijos prezidento Vladimiro Putino naudai, interviu kanalui „n-tv“ sakė Bundestago narys Roderichas Kiesewetteris iš opozicinės Krikščionių Demokratų Sąjungos, pranešė „Ukrinform“.
„Tai ekstremalus sekinimo karas, kurį sukelia dvejonės dėl paramos, galbūt netgi ypač Vokietijos dvejonės“, – sakė politikas.
Jis pabrėžė, kad Ukrainos kariai kovoja tokioje aplinkoje, į kokią Bundestagas niekada nesiųstų Vokietijos kariuomenės: nėra pranašumo ore, labai trūksta amunicijos, sunku tiekti atsargines dalis, yra problemų dėl personalo rotacijos.
R. Kiesewetteris priminė, kad jo šalis perdavė Ukrainai tik 16 tankų „Leopard“. Tuo pat metu Vokietija atsisakė dalyvauti „naikintuvų koalicijoje“, nors būtų galėjusi suteikti apie 30–40 savo lėktuvų „Eurofighter“, kurių netrukus pamažu bus atsisakyta. O dabar dėl politinės valios stokos Vokietija vis delsia perduoti sparnuotąsias raketas „Taurus“. Prezidentas Gitanas Nausėda ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas lankėsi Generolo Silvestro Žukausko poligone. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
„Vokietija per žiemą turėjo masiškai gaminti šaudmenis. Britai pasiūlė aštuonis kartus padidinti šaudmenų gamybą. Vokiečiai nepadarė nieko. Tai leido rusams įsitvirtinti (…) Jei Ukraina būtų anksčiau gavusi Vakarų naikintuvus, (Rusijos) gynyba galėjo seniai būti sunaikinta“, – sakė politikas.
Jis pridūrė, kad prie šūkio „remsime Ukrainą, kol to reikės“, turėjo būti pridurta ir tai, kad „privalome padėti kaip galima greičiau“.
Pasak parlamentaro, susidaro įspūdis, jog kai kurios šalys, tarp jų ir Vokietija, labiau nerimauja, „kad Rusija bus išsekinta dar nenugalėta, ir dėl to jos pasirengusios susitaikyti su Ukrainos pralaimėjimu“.
R. Kiesewetteris atkreipė dėmesį į dvi pagrindines klaidingas prielaidas, vyraujančias Vokietijos kanclerio biure: menką pasitikėjimą Kyjivu ir nepripažinimą, kad Ukraina trukdo karui išplisti ir taip gina laisvę Europoje.
„Svarbu pasitikėti Ukraina. Vietoj to sakoma, kad niekas nežino, ar tik ukrainiečiai neužpuls Rusijos teritorijos. Tačiau tarptautinė teisė tai leidžia, jei tai yra proporcinga ir nepuolami jokie civiliai taikiniai. Strategine prasme ir politiškai korektiška atakuoti prie karo prisidedančius objektus Rusijoje“, – sakė parlamentaras.
U. von der Leyen ir Olafas Scholzas. EPA – ELTA foto
Tuo metu O. Scholzas, pasak jo, nepakankamai aiškiai formuluoja Vokietijos piliečiams karo tikslus, sakydamas, kad „Rusija neturėtų laimėti“.
V. Putino tikslas yra ne tik prisijungti Ukrainą ir Baltarusiją (kas iš tikrųjų jau įvyko), bet ir Baltijos šalis bei Moldovą“, – perspėjo Vokietijos politikas ir paragino nepasitikėti Rusija, suinteresuota laikinomis paliaubomis, kad galėtų sukaupti pajėgas ir pradėti naują puolimą.
Pasak R. Kiesewetterio, Ukraina turi visiškai išlaisvinti savo teritoriją iki 1991 m. sienų, o jos partnerės privalo aprūpinti šalį viskuo, ko reikia šiam tikslui pasiekti.
Anksčiau Vokietijos kancleris O. Scholzas sakė, kad artimiausiu metu Vokietija neplanuoja tiekti Ukrainai sparnuotųjų raketų „Taurus“.
Olafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka
Berlynas, rugpjūčio 13 d. (dpa-ELTA). Vokietijos federalinis kancleris Olafas Scholzas pareiškė esąs už tolesnius tarptautinius pokalbius dėl būdų, kaip užbaigti Rusijos karą Ukrainoje. Interviu ZDF televizijai, kuris turėtų būti parodytas sekmadienio vakarą, jis „labai svarbiu“ pavadino praėjusį savaitgalį Saudo Arabijoje vykusį susitikimą. „Deja, tai tik pradžia“, – pridūrė jis.
O. Scholzas pažymėjo, kad pokalbiai Džidoje užsienio politikos patarėjų lygiu buvo išsiskiriantys. Susitikime dalyvavo daugiau šalių, įskaitant Kiniją, kalbėjo jis, turėdamas omenyje panašius pokalbius Kopenhagoje birželį. „Todėl prasminga tęsti šiuos pokalbius, nes jie labai konkrečiai didina spaudimą Rusijai, jog ji suprastų, kad pasirinko neteisingą kelią ir kad privalo išvesti dalinius“, – sakė kancleris.
O. Scholzas interviu pakomentavo ir diskusijas dėl „Taurus“ sparnuotųjų raketų tiekimo Ukrainai. Vokietijos vyriausybė, anot jo, kaip tai darė ir praeityje, visad labai rūpestingai įvertins kiekvieną atskirą sprendimą – kas įmanoma, kas prasminga, koks galėtų būti Vokietijos indėlis. „Sprendimai visuomet turi būti rūpestingai apsvarstyti“, – pabrėžė jis.
Kas šiomis dienomis labiausiai krito į akis? Ogi Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos įsivaizdavimai, kokios priežastys Vokietiją paskatino priimti sprendimą dislokuoti brigadą Lietuvoje. Duodamas interviu LNK Žinioms prezidentas pabrėžė, kad užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio aštri retorika derybose nepadėjo.
„Aštri retorika čia tikrai nepadeda. (…) Juk vokiečiai turėjo spręsti, ką suteikti Lietuvai, o ne Lietuva dovanojo Vokietijai kažką. Tai, žinoma, kad reikia kitokios retorikos, reikia kitokio bendradarbiavimo, pirmiausiai reikia labai aiškaus patikinimo, kad mes pasitikime savo partneriais“. Štai tokia mūsų prezidento nuomonė. Dar galima priminti ir šiuos G. Nausėdos žodžius: „Mes turime pastatyti kaip galima greičiau visą reikalingą infrastruktūrą ir tada Vokietija įgyvendins savo pažado dalį. Čia yra abipusio pasitikėjimo klausimas, kuris geriau įrodomas ne popieriais, o darbais“.
Beje, ELTA primena, kad neseniai viešėjęs Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas pareiškė, girdi, Berlynas pasirengęs visam laikui šalyje dislokuoti vokiečių karių brigadą. Vis dėlto, kada tiksliai brigados lygio karinis vienetas galėtų būti perkeltas į Lietuvą, gynybos ministras negalįs atsakyti. Jo teigimu, tai priklausys nuo infrastruktūros sąjungininkų kariams plėtros.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Mano supratimu, su savo sąjungininkais NATO ir Europos Sąjungos struktūrose lietuviai privalo kalbėti … labai ATVIRAI. Tiek nuolankiai atsiklaupę ant kelių, tiek piktai trinksėdami kumščiu į stalą. Nežiūrint, kokia padėtis. Pastarieji keliolika metų akivaizdžiai įrodė – baimė ištarti bent vieną piktesnį epitetą – tokia pat žalinga kaip ir nuolatiniai barniai, priekaištai. Vaizdingai tariant, reikalingas ne vien meduolis, bet ir bizūnas. Jei sąjungininkai elgiasi padoriai, sąžiningai – pagirkime juos, jei jie daro, mūsų manymu, lemtingas klaidas, tai taip ir rėžkime jiems į akis be jokių politkorektiškumų.
Štai mūsų šiaurinė kaimynė Švedija prieš pat lemtingus sprendimus NATO viršūnių susitikime Vilniuje liepos 11 – 12 dienomis ėmė ir sukvailiojo. Viešai deginti šventas knygas – jokia saviraiškos laisvė. Tai – viduramžius primenantis barbarizmas. Be kita ko, labai panašus į Rusijos specialiųjų tarnybų provokaciją, kurios užsakovai trokšta narystės NATO struktūrose siekiančiai Švedijai pakišti koją ir tuo pačiu … susilpninti visą NATO, ypač tris Baltijos valstybes.
Kaip Lietuva turėjo elgtis šiuo konkrečiu atveju? Lietuvos vadovai galėjo labai garsiai pasmerkti idiotiškai pasielgusią partnerę Švediją (kažin kokiam atvykėliui leido viešai demonstruoti cinišką nepagarbą viso pasaulio musulmonams – išniekinti Koraną). Sutikime, Lietuvai gyvybiškai svarbu, kad Švedija taptų NATO nare. Baltijos jūra taptų tarsi vidine NATO jūra. Bet Turkija greičiausiai dabar nepalaimins Švedijos narystės NATO aljanse. Kaip skelbia AFP – ELTA, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas piktai pasmerkė Švediją už tai, kad leido protestuotojui deginti Koraną. „Galiausiai pamokysime arogantiškus vakariečius, kad musulmonų įžeidinėjimas nėra žodžio laisvė“, – per televiziją sakė R. T. Erdoganas.
R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Taigi Švedija narystę NATO struktūrose šiemet greičiausia matys tarsi savo ausis. O tai reiškia, kad, žvelgiant rimčiau, Švedija pakenkė ne vien sau, bet ir Lietuvai, Latvijai, Estijai. Įsidėmėkime šitą aplinkybę – Švedija savo kvailiojimais susilpnino ne tik save, bet ir tris Baltijos valstybes ypač pavojingu metu, kai Rusija jau antrus metus tęsia nuožmų karą prieš Ukrainą.
Ką sakys Lietuvos prezidentas G. Nausėda liepos 11 – 12 dienomis, kai Turkija pareikš veto? Kaltinsime Švediją ar Turkiją? Mano supratimu, oficialusis Vilnius privalėtų priekaištauti tik … Švedijos valdžiai. Turkija – niekuo dėta. Turkijos prezidentas elgiasi nuosekliai, padoriai, principingai.
Panaši padėtis – dėl Vokietijos. Jei Vokietija išties dislokuos Lietuvoje savo karių brigadą, – didelis AČIŪ. Jei Berlynas griežtai laikysis savo įsipareigojimų – nuoširdžiausia PAGARBA. Bet turime karčių istorijos pamokų, kai sutartys laužomos, ignoruojamos, pamirštamos. Imkime garsųjį Budapešto memorandumą 1994-aisiais metais, kai JAV prezidentas Bilas Klintonas, Didžiosios Britanijos premjeras Džonas Meidžoras ir Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pažadėjo saugoti Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą mainais į atiduodamą atominį ginklą. Šiandien matome, kad iš šį dokumentą pasirašiusių valstybių duotų pažadų laikėsi tik Ukraina – tikrai atidavė atominius ginklus. Visos kitos valstybės ciniškai pamiršo savo pažadus.
Todėl Lietuva teturi tik vieną kelią – nepatikliai žiūrėti į bet kokius susitarimus. Taip, Vokietijos kancleris Olafas Šolcas (Olaf Scholz) šiandien palaimino vokiečių brigados kelionę į Lietuvą. Bet ką darysime, jei susiklostys paini padėtis – Rusijos agresijos išvakarėse oficialusis Berlynas, sugalvojęs įvairiausių priežasčių, lieps savo kariams bėgti iš Lietuvos? Ar bent plaukas nukris tuomet nuo O. Šolco galvos? Gal O. Šolcą jau bus pakeitęs kitas kancleris – Angelos Merkel arba Gerhardo Šrioderio sukirpimo politikai, tvirtinantys, jog neprivalo laikytis pirmtako skelbtų susitarimų.
Kur tuomet ponas G. Nausėda dės savo žodžius „mes pasitikime savo partneriais“? Atkreipkime dėmesį – Vokietijos kancleris šiandien daug kur painiojasi, nenuoseklus, kalba dviprasmiškai. Jis tarsi praregėjo dėl labai bjaurių tikslų turinčios Rusijos. Šaunuolis. Bet kaip suprasti jo paskutiniąsias mintis, kuomet Jevgenijaus Prigožino kariauna „Wagner“ žygiavo Maskvos link, o kraugerys Vladimiras Putinas spruko iš Kremliaus kažkur į Valdajų? Vokietijos kancleris puolė šaukti, esą nei Vokietija, nei NATO neketina nuversti V. Putino. Girdi, Vakarams labai svarbus stabilumas Rusijoje. Tad, jei žvelgsime priekabiai, O. Šolcas – V. Putino sąjungininkas. Ar ponas G. Nausėda kreipėsi į Vokietijos kanclerį reikalaudamas pasiaiškinti? V. Putinas – padoresnis už „Wagner“ bosą J. Prigožiną?
Vokietijos kanclerio pozicija (panašiai dėl būtinybės išsaugoti V. Putiną po „Wagner” maršo suokė ir Baltieji rūmai Vašingtone, ir Prancūzijos prezidentas), esą Vakarai nenori V. Putino griūties, – stebina, glumina. Viena vertus, Vakarai rengia tarptautinį tribunolą – pasiruošę V. Putiną tupdyti į kalėjimą iki gyvos galvos, kita vertus, bijo perversmų, kad į Kremlių neateitų dar bjauresnis. Bet ar gali būti baisesnių už V. Putiną?
Šia proga verta prisiminti Helmutą Kolį. Šis Vokietijos kancleris, kuomet Lietuva siekė nepriklausomybės, priekaištavo mums, esą lietuviai neturi kenkti Michailo Gorbačiovo pertvarkai – neleistina skelbti Kovo 11-osios akto. Pasak H. Kolio – svarbiausia, kad M. Gorbačiovas leido išardyti Berlyno sieną. O lietuviai tegul ir toliau kenčia okupacijas, rusifikacijas, pažeminimus. Tegul palaukia geresnių laikų. Mano manymu, H. Kolis elgėsi niekšiškai ir ciniškai. Beje, jį tuomet palaikė JAV bei Prancūzijos prezidentai – vardan M. Gorbačiovo sėkmės Baltijos šalys privalo atsisakyti savos nepriklausomybės. Nejaugi pamiršome šį vakarietišką cinizmą? Nejaugi neverta šių niekšybių priminti J. Bidenui, O. Šolcui, E. Makronui?
Joe Bideno kritimai
Šiandien Vakarai, įskaitant ir JAV prezidentą Džo Baideną (Joe Bidenas), ir Vokietijos kanclerį O. Šolcą, ir Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, daro tą pačią klaidą, kaip ir jų pirmtakai, įskaitant kolius bei miteranus. Užuot nuo pat pirmųjų dienų elgęsi vyriškai, Vakarai tebenuolaidžiauja Kremliui. Leido naikinti Čečėniją, Paskui, 2008- aisiais, leido pulti Gruziją. Po to JAV prezidentas Barakas Obama ir jo tuometinė dešinioji ranka J. Bidenas leido okupuoti Krymą, drausdami ukrainiečiams priešintis. Šiandien, 2023-aisiais, kuomet Ukraina jau beveik dvejus metus didvyriškai ginasi nuo Rusijos ordų ir tuo pačiu gina Europą, Vakarai, pirmiausia – Amerika, nesiteikia ukrainiečių kariams atgabenti užtektinai modernių, galingų ginklų. Vakarai tiekia Ukrainai ginklus taip skūpiai, tarsi lašintų iš pipetės. Tai neduos toliašaudžių artilerijos sistemų, tai neduos tankų, tai neleis apšaudyti Rusijos teritorijos, tai neduos technikos, kuria įmanoma apsaugoti oro erdvę.
Paskutiniosios žinios irgi nieko gero nežada. Pasirodo, ukrainiečių lakūnų mokymai valdyti naikintuvus F-16 dar net nepradėti. Ukrainos valdžia tiki, jog Ukraina turės naikintuvus F-16, nes šis sprendimas jau priimtas. Bet Ukrainos karinė vadovybė tiesiog maldauja: „Mūsų karinės ir politinės vadovybės prašymas partnerėms, kad tai nebūtų atidėliojama, kai galima paspartinti procesus“, – skelbiama leidinyje „Ukrinform“.
Taigi – vien vilkinimai, vien vėlavimai ! Ką tai galėtų reikšti? Tokiais būdais Vakarai siekia, kad Rusija dar rimčiau įsitvirtintų užgrobtose teritorijose ir ukrainiečių kariams būtų žymiai sunkiau laimėti? Gal išties teisūs tie JAV prezidento J. Bideno kritikai (Andrėjus Ilarionovas, Gary Tabachas, Konstantinas Borovojus), kurie sako, kad tarp J. Bideno ir V. Putino – slapti susitarimai. Jie mano, kad J. Bidenas leido V. Putinui terioti Ukrainą (jei J. Bidenas būtų griežtai protestavęs 2022-ųjų vasarį, V. Putinas nebūtų drįsęs pulti). O gal teisūs tie, kurie mano, jog ginklų Ukrainai neduodama užtektinai tik todėl, kad Vakarai trokšta išsekinti tiek Kijevą, tiek Maskvą? Žodžiu, versijų užtektinai: Vakarams nusispjauti į Ukrainą, Vakarai paniškai bijo Kremliaus, Vakarai bijo Rusijos griūties (kad neišsivaikščiotų atominiai ginklai), Vakarai bijo Ukrainos konkurencijos, Vakarai bijo atominio karo. Lengviau išvardinti, ko Vakarai nebijo. Tiesiog patalogiški bailiai.
Taigi jau seniai nebesuprantu Vakarų. Nebesusigaudau, kada jie tiesą sako, kada meluoja, kuomet po gražiais lozungais slepia savąjį cinizmą, egoizmą ir nusikaltimus.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Lietuvos taip pat dažnai nesuprantu. Nesupratau tuomet, kai 2015-aisiais mūsų seimūnai, nė valandėlės nepabuvę nei Turkijos, nei Azerbaidžano, nei Armėnijos archyvuose, palaimino rezoliuciją, smerkiančią Osmanų imperiją dėl 1915-ųjų įvykių (girdi, tai neabejotinai – genocidas prieš armėnų tautą). Nesupratau tuomet Lietuvos, kai ji nė sykio nepasmerkė teroristų iš ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun, dar visai neseniai žudžiusių turkų ir azerbaidžaniečių politikus Vakarų sostinėse, kai nė žodeliu neužjautė milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių, išvytų iš savo gimtųjų namų Karabache ir gretimuose rajonuose. Nesuprantu oficialiojo Vilniaus ir šiandien, kuomet Lietuvos valdžia nepasveikino Azerbaidžano, 2020-ųjų rudenį ginklu atkovojusio beveik visą Karabachą.
Nesuprantu Lietuvos, kai ji nesiteikia statyti paminklo Prezidentui Antanui Smetonai, kai linkusi į savo alfabetą įsileisti svetimas raides ir sugriauti visą gramatikos struktūrą, kai itin nuolankiai pataikauja kiekvienam žydų priekaištui, tarsi būtume Izraelio okupuota kolonija, kai klusniai sutinkame Briuselio ir Strasbūro spaudimui Lietuvos sieną kirtusius pabėgėlius labiau mylėti nei savus, lietuvius…
Klaustukų, abejonių, nerimo – vis daugiau ir daugiau. Vakarus kritikuojantis Turkijos prezidentas šiandien man labiau suprantamas nei Vakarams pataikauti raginantis Lietuvos vadovas.
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas. EPA – ELTA foto
Briuselis, birželio 29 d. (AFP-ELTA). Vakarai nesiekia nuversti Rusijos vyriausybės, tačiau žada remti Ukrainą ginant jos suverenitetą. Tai ketvirtadienį Briuselyje prieš Europos Sąjungos (ES) lyderių susitikimą sakė Vokietijos kancleris Olafas Scholzas, pranešė „Ukrinform“.
O. Scholzo teigimu, praėjusį savaitgalį aptarus situaciją Rusijoje su JAV prezidentu Joe Bidenu ir Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu, Didžiosios Britanijos ministru pirmininku Rishi Sunaku ir Lenkijos vadovybe, „aišku viena: mes nesusiję su tuo, kas įvyko Rusijoje. Tai paties (Vladimiro) Putino sukurta problema, mes galime tik stebėti. Mūsų tikslas nėra režimo pasikeitimas Rusijoje. Mūsų siekiamybė – paremti Ukrainos nepriklausomybę“.
O. Scholzas pabrėžė, kad įvykiai Rusijoje yra tik jos vidaus reikalai, jie parodė, kad Kremliaus remiama grupuotė „Wagner“ tapo grėsme pačios Rusijos stabilumui.
Per ES viršūni susitikimą bus aptariami ąvykiai, susiję su nesėkmingu mėginimu įvykdyti perversmą, nestabili padėtis Baltarusijoje, grėsmės gretimoms valstybėms. Pasak O. Scholzo, svarbiausia tema – tolesnė visapusė parama Ukrainai.
Kancleris pabrėžė, kad ES reikia strategijos toliau bendrai remti Ukrainos gynybą. Tokios paramos gali reikėti ilgalaikėje perspektyvoje, todėl partnerės „pasirengusios teikti ilgalaikę“ finansinę, humanitarinę ir karinę pagalbą, pridūrė kancleris.
O. Scholzas priminė, kad Vokietija yra antra pagal dydį šalis po JAV pagal Ukrainai teikiamą karinę pagalbą. Vokietija suteikė labai veiksmingas artilerijos ir oro gynybos sistemas, sakė jis.
ES viršūnių susitikimas vyks birželio 29–30 dienomis.
Kiaulės snukis. Youtube.com
Maskva, birželio 16 d. (dpa-ELTA). Kremlius mažai tikėtinais, tačiau sveikintinais pavadino Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo planus pasikalbėti telefonu su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
„Galbūt tai leistų Berlynui bent sekundei nusimesti akidangčius, kurie trukdo blaiviai vertinti situaciją“, – ketvirtadienį per Rusijos televiziją pareiškė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas. Kartu jis pridūrė, kad šiuo metu šiuo klausimu nėra jokio poslinkio. O. Scholzo pareiškimas dėl galimo pokalbio telefonu esą „tikriausiai buvo hipotetinis ketinimas“.
Vis dėlto, anot D. Peskovo, tokie pokalbiai yra naudingi. Esą visiškai normalu, kad šalių vadovai kalbasi net sunkiausiu metu. „Ir tikriausiai būtų neblogai, jei toks pokalbis vyktų, kad jie bent jau iš pirmų lūpų išgirstų mūsų poziciją“, – teigė D. Peskovas. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas. EPA – ELTA foto
Berlyno ir Maskvos santykiai nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios smarkiai pablogėjo. Vokietija remia Ukrainą jos gynybinėje kovoje ir reikalauja išvesti rusų dalinius iš kaimyninės šalies.
O. Scholzas birželio pradžioje pareiškė, kad ketina „netrukus“ pasikalbėti su V. Putinu. Jis priminė, kad su Rusijos prezidentu kalbėjosi prieš 15 mėnesių, netrukus po to, kai šis davė įsakymą pradėti plataus masto invaziją į Ukrainą.
Lietuvoje gegužės 30-ąją viešėjo Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris. Dėmesio vertas susitikimas. Vokietija – svarbi Lietuvos partnerė gynybos srityje. Visi puikiai žinome, jog vokiečiai vardan bendrojo saugumo sutiko Lietuvoje nuolat laikyti savo karių. Tik dar iki galo neapsispręsta, kokio dydžio būtų vokiškasis kovinis vienetas.
Vienas variantas – visa vokiečių karių grupuotė Lietuvoje dislokuojama nuolat. Tai, beje, būtų pats palankiausias mums sprendimas. Mes tikrai jaustume rimtą karinę paramą. Antrasis – ne toks palankus Lietuvai. Berlyne esama jėgų, kurios į Lietuvą atgabenti norėtų tik dalį brigados. Esą didžioji, smogiamoji, brigados dalis liktų Vokietijoje, tačiau, „esant poreikiui, brigados dydžio karinis vienetas greitai būtų permestas į Vilnių, Klaipėdą ar Šiaulius“. Jų teigimu, visos brigados nėra reikalo laikyti Kazlų Rūdos ar Pabradės miškuose.
Balandžio pabaigoje Berlyne viešėjęs G. Nausėda tvirtino, kad su Vokietijos kancleriu Olafu Scholzu sutarta Bundesvero brigadą Lietuvoje dislokuoti palaipsniui – priklausomai nuo Lietuvos progreso plėtojant specialiąją infrastruktūrą. Vis tik Vokietija oficialiai šio sutarimo kol kas nepatvirtinusi. Dėl Vokietijos brigados dislokacijos Lietuvoje jau senokai kilusios intensyvios diskusijos. Jos trunka pusę metų. Beje, Lietuvoje nėra vieningos nuomonės, ar reikėtų spausti Berlyną, kad šis tvirčiau įsipareigotų dėl terminų, kada į Lietuvą atvažiuos ne skyrius, ne būrys, ne kuopa, o skaitlinga, iki dantų moderniausiais ginklais aprūpinta Vokietijos karių brigada.
Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus
Šių metų gegužės 30-ąją mūsų prezidentas Gitanas Nausėda susitikimo su Vokietijos prezidentu metu teigė, kad Vokietijos vaidmuo yra esminis tiek remiant už laisvę kovojančią Ukrainą, tiek užtikrinant regiono saugumą. Be to, ilgalaikis Vokietijos įsipareigojimas Lietuvos saugumui yra reikšmingas visam NATO rytiniam flangui. Prezidentas, kaip parašyta oficialiame Prezidento Gitano Nausėdos internetiniame lrp.lt puslapyje, pabrėžė, kad Lietuva aktyviai investuoja į karinės infrastruktūros plėtrą, kad sukurtų sąlygas priimti vokiečių brigadą savo teritorijoje.
„Lietuva iš savo pusės pasirengusi padaryti viską, kad Vokietijos kariai mūsų žemėje jaustųsi kaip namuose. Sąjungininkų pajėgos būtinos Lietuvos saugumui ir apginamumui užtikrinti. Turime stiprinti NATO Aljanso rytinį flangą. Tai – priešakinė linija, kuri turi būti itin stipri, įskaitant oro ir priešraketinės gynybos elementus bei didesnį sąjungininkų pajėgų buvimą regione“, – kalbėjo šalies vadovas (citata – iš Prezidento Komunikacijos grupės parengto oficialaus pranešimo).
Taigi oficialiuose lietuviškuose pranešimuose pasigedau svarbiausio komentaro: mūsų teritorijoje bus dislokuota visa Vokietijos brigada ar tik, vaizdžiai tariant, štabas ir keletas vokiečių sargybinių.
Jei man būtų leista tarti savo žodį, kalbėčiau kategoriškai – vokiečius būtina spausti. Mums reikalingi raštiški vokiečių įsipareigojimai, jog į Lietuvą atvyks visa brigada, o ne vien brigados vadovybė.
Bet net jei išpešime iš besimuistančių vokiečių politikų oficialią sutartį, tai dar nereikš, jog artimiausiu metu tikrai turėsime vokišką brigadą. Skaudi gyvenimiškoji patirtis byloja, jog, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, laužomos net pačios solidžios sutartys. Nusispjaudami į savo pačių pasirašytus dokumentus politikai dažnusyk net neraudonuoja iš gėdos, net neatsiprašo. Puikiausias pavyzdys – liūdnai pagarsėjęs Budapešto memorandumas, kai JAV prezidentas Bilas Klintonas drauge su Didžiosios Britanijos premjeru Džonu Meidžoru ir Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu pažadėjo saugoti atominio ginklo atsisakiusią Ukrainą. Neprabėgo nė trys dešimtmečiai, ir puikiai matome, ko vertas 42-ojo JAV prezidento Bilo Klintono parašas saugoti Ukrainos nepriklausomybę bei teritorinį vientisumą. 46-asis JAV prezidentas Joe Bidenas nė sykio niekur Budapešto Memorandumo viešai neprisiminė. Tarsi jo nė nebūtų. O šios politikos šalininkai puolė įrodinėti, jog Budapešto memorandumas – nieko nevertas, jis neįpareigoja nei Vašingtono, nei Londono ginti Ukrainą. Tiesiog gražus popiergalis. Be to, turėtume suvokti, jog memorandumas nėra amžinas (tai kas trukdė ponui Dž. Baidenui tapus JAV prezidentu tuoj po inauguracijos slapta informuoti Kijevą, jog amerikiečiais oficialiai atsisako savo įsipareigojimų ir todėl Ukrainai … grąžina atominį ginklą).
Tad jei Vokietija ypač garsiai ir iškilmingai įsipareigotų Lietuvos poligonuose nuolat dislokuoti savo karių brigadą, net jei toji brigada tikrai atvyktų į Lietuvą, tai dar nėra jokių garantijų, jog, sakykim, galimos Rusijos agresijos išvakarėse Berlynas neišsigąs, nekapituliuos. Paties blogiausio varianto neatmeskime – karo išvakarėse Kremliaus šantažuojamas Berlynas skubiai išveža savo karius iš Lietuvos teritorijos. Vaizdžiai tariant, vokiečiai paaukoja Rytų Europą vardan taikos ir ramybės centrinėje, vakarų ir pietinėje Europoje.
Taip, šiandien ponai Frankas Walteris Steinmeieris ir Olafas Scholzas tarsi linkę saugoti rytinį NATO flangą, kaip kadaise B. Klintonas – Ukrainą. Bet po kelerių metų į valdžią Vokietijoje galbūt ateis Angelos Merkel sukirpimo politikai, kurie nusispjaus į savo pirmtakų pažadus, ir tuomet Lietuva liks apgauta, išduota, parduota, kaip Ukrainą pirmaisiais 2022-ųjų karo mėnesiais išdavė 46-asis JAV prezidentas J. Bidenas (dabar, žinoma, Baltieji rūmai pakeitė nuomonę, ukrainiečius šiek tiek remia ginklais, bet 2022-ųjų vasario mėnesį oficialusis Vašingtonas juk elgėsi išdavikiškai; šito nepaslėpsi, neužtušuosi).
Tad visi tarptautiniai susitarimai – paguoda tik lengvatikiams. Pafantazuokime: jei sutartyse būtų numatyta, pavyzdžiui, kokia bausmė laukia politikų, nesilaikančių sutartyse numatytų įsipareigojimų, būtų kita šneka. Sakykim, J. Bidenui už tai, kad iš karto pirmosiomis karo dienomis neįgyvendino savo kolegos B. Klintono įsipareigojimų Ukrainai, taikoma apkalta – garbusis senolis po viešo teismo ir pasmerkimo išvežamas į kalėjimą. Arba: F. W. Steinmeieris tupdomas į kalėjimą vien už tai, kad dar visai neseniai rengė Ukrainą išduodančius vadinamuosius „Minsko susitarimus“. Tuomet sutartys, žinoma, taptų solidesnėmis, svaresnėmis.
Olafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka
Bet taip niekad nebuvo ir niekad nebus. Gyvenimas klostosi pagal kitokias taisykles. Tokia skaudi realybė. Sutartį sulaužęs verslininkas, banko klientas, policininkas, kavinės virėjas, mobilųjį telefoną nusipirkęs vaikinas, girtas teisėjas sulaukia griežtų bausmių už tai, kad pažeidė bent vieną kokios nors sutarties punktą. Tik pamėgink kur nors suklupti. Tuo tarpu ištisas valstybes agresoriui aukojantys politikai džiaugiasi pagarba, turtais, neliečiamybe bei visokiausio plauko imunitetais. Ponia A. Merkel ir Gerhardas Šrioderis taip ir numirs, nesulaukę deramo atpildo už flirtus su Vladimiru Putinu. O juk turėtų, žvelgiant giliau, sėdėti kalėjimuose iki gyvos galvos.
Žodžiu, turime ne itin džiugią realybę, kurios nepastumsi į šoną, kurios neapeisi iš už nugaros. Vienintelė išeitis – su partneriais kalbėtis bent kiek atviriau, drąsiau. Pavyzdžiui, kokiais sumetimais vedinas į Lietuvą gegužės 30-ąją buvo atsibeldęs Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris, jei, remiantis vieša informacija, nieko konkretaus neištarė apie Lietuvoje dislokuojamos vokiečių brigados dydžius? Atskrido mūsų paguosti, mėgina patiklius lietuvius užliūliuoti saldžiais pažadais, panašiais į 1994-ųjų metų Budapešto memorandumą? Apsimeta, kad jam itin rūpi Lietuvos likimas, Lietuvos nepriklausomybė, Lietuvos teritorinis vientisumas?
Oficialiai: tikiu kiekvienu Vokietijos prezidento ir Vokietijos premjero žodžiu. O širdies gilumoje kirba didžiulis nerimas.
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas. EPA – ELTA foto
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas sako, kad Berlynas prisideda prie Baltijos regiono stiprinimo ir yra įsipareigojęs, esant poreikiui, greitai dislokuoti brigados dydžio karinį vienetą Lietuvoje.
„Mūsų kariai yra Lietuvoje. Tam dar reikia infrastruktūros, kuri šiuo metu yra statoma. Taip pat įsipareigojome labai greitai perkelti karius (į Lietuvą – ELTA). Atliekame pratybas, kad tai būtų įmanoma įgyvendinti. Dislokavimas turi būti įmanomas bet kuriuo metu“, – Taline, po susitikimo su trijų Baltijos šalių premjerais, sakė Vokietijos lyderis, paklaustas, ar Berlynas gali pažadėti, kad paruošus reikiamą infrastruktūrą vokiečių kariai bus dislokuoti Lietuvoje nuolatos.
„Netrukus dalis šios brigados bus dislokuota Lietuvoje pratyboms“, – pridūrė jis.
O. Scholzas pažymėjo, kad Vokietija remia rytinį NATO flangą ir kitomis priemonėmis.
„Kalbant apie Vokietijos paramą rytinio NATO flango šalims, mes turime puokštę įvairių priemonių – ne tik Baltijos šalių regione. Mūsų parama yra gana įvairi“, – akcentavo Berlyno lyderis.
„Mes pasirengę apginti kiekvieną centimetrą NATO teritorijos nuo atakų. Tai aš pasakiau prieš metus Vilniuje ir aš tai pakartoju šiandieną Taline“, – patikino jis.
ELTA primena, kad Berlyne balandžio pabaigoje viešėjęs prezidentas Gitanas Nausėda sakė, kad su Vokietijos kancleriu O. Scholzu sutarta Bundesvero brigadą Lietuvoje dislokuoti palaipsniui – priklausomai nuo Lietuvos progreso plėtojant tam reikalingą infrastruktūrą.
„Komunikatas (dėl Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje – ELTA) lieka galioti, jis yra vienareikšmis, jis numato galimybes dislokuoti brigadą Lietuvoje. Tačiau tą turime daryti laipsniškai“, – balandžio pabaigoje vizito Berlyne metu teigė G. Nausėda.
Dėl Vokietijos brigados klausimo Lietuvoje intensyvios diskusijos tęsiasi jau pusę metų. Politikai nesutaria, ar reikėtų spausti Berlyną, kad šis tvirčiau įsipareigotų dėl terminų, kada Lietuvoje galėtų atsirasti nuolatiniu režimu dislokuota Vokietijos karių brigada.
Politikai taip pat neturėjo identiškos nuomonės, kaip reikėtų vertinti Vokietijos ir Lietuvos lyderių praėjusių metų birželį paskelbtą komunikatą, kad šalies teritorijoje bus dislokuota brigada.
Debatus paskatino ir šių metų pavasarį Lietuvoje apsilankęs Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas. Jis kėlė klausimą, ar Baltijos šalims yra reikalinga nuolat dislokuota Vokietijos brigada. Kalbant apie Rytų flango apsaugą, jis svarstė, kad reikėtų ieškoti „lankstesnių struktūrų“. Todėl politikas vylėsi, kad į šiuos klausimus bus atsakyta vasarą Vilniuje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime.
O. Scholzas ir V. Zelenskis susitinka Hirošimoje: „Visada malonu“. EPA-ELTA nuotr.
Hirošima, gegužės 20 d. (dpa-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas susitiko antrą kartą per savaitę šeštadienį Japonijoje vykstančiame Didžiojo septyneto (G-7) viršūnių susitikime.
Beveik prieš savaitę O. Scholzas priėmė V. Zelenskį per trumpą vizitą Berlyne. Abu pasaulio lyderiai vėl susitiko šeštadienio vakarą Hirošimos viešbutyje „Grand Prince“, kuriame vyksta aukščiausiojo lygio susitikimas.
„Malonu jus matyti, taigi susitinkame gana dažnai“, – į V. Zelenskį kreipėsi O. Scholzas. „Visada malonu“, – atsakė V. Zelenskis.
Abu lyderiai kalbėjosi apie 20 minučių viešbučio 22-ajame aukšte. O. Scholzas ir V. Zelenskis pirmą kartą viešai neoficialiai kreipėsi vienas į kitą vardais.
V. Zelenskis netikėtai į Hirošimą atskrido šeštadienio popietę, kur dalyvauja G-7 viršūnių susitikime po to, kai JAV leido perduoti Ukrainai pažangius karo lėktuvus.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministro Gabrielius Landsbergis, komentuodamas praėjusią savaitę vykusį prezidento Gitano Nausėdos ir Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo susitikimą, neslepia, kad vis dar turi nuogąstavimų dėl vokiečių karių brigados dislokavimo Lietuvoje.
Ministras sako, kad nėra aišku, dėl ko konkrečiai valstybių vadovai sutarė, mat, G. Nausėdos ir O. Scholzo susitikimo išvakarėse pats Lietuvos prezidentas vokiečių leidiniui „Der Spiegel“ nuolatinį brigados dislokavimą įvardijo „kaip vieną iš variantų“.
„Tai dabar klausimas, dėl kurio iš tų įvairių variantų jis susitarė“, – interviu Eltai sakė G. Landsbergis.
Kaip tvirtino politikas, yra indikacijų, leidžiančių ir dabar sakyti, kad Vilnius ir Berlynas skirtingai supranta praėjusių metų birželį paskelbtą komunikatą dėl Vokietijos karių brigados Lietuvos teritorijoje dislokavimo.
„Susitarimai yra ne tik skirtingai skaitomi. Yra skaitomi apskritai skirtingi susitarimai. Mes skaitome anglišką variantą – dėl kurio derėjomės. Vokiečiai skaito vokišką, kurį jie išsivertė iš angliško, praleisdami tam tikrus žodžius. Tai yra nemaloni situacija. Tai yra apmaudi situacija. Aš nebūčiau norėjęs tokioje situacijoje atsidurti. Dabar aš norėčiau, kad Lietuva išgrynintų savo nacionalinio saugumo interesą, nenuleistų rankų ir toliau dėl jo dirbtų“, – teigė G. Landsbergis, išskirtinio interviu Eltai metu detaliai paaiškindamas savo pozicijos logiką. Prezidentas Gitanas Nausėda – Rukloje. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
„Tai (brigada – ELTA) yra mūsų strateginis imperatyvas. Mes esame saugesni, kai mes turime Aljanso partnerių karius. Nebent kažkas mano, kad to nebereikia dabar daryti. Kad interesas pasikeitė. Jei ne – mes turime dėti visas pastangas, visų institucijų pastangas, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau mūsų sąjungininkų karių. Aš stengiuosi perduoti tą suvokimą, bet dabar mes gavome atsakymus, kad gal kažkada, kad palaipsniui pas mus kažką didins“, – sakė G. Landsbergis.
Prezidentas pranešė, kad su Vokietijos kancleriu sutarta brigadą Lietuvoje dislokuoti palaipsniui
Praėjusią savaitę Berlyne viešėjęs prezidentas pranešė, kad su Vokietijos kancleriu O. Scholzu sutarta Bundesvero brigadą Lietuvoje dislokuoti palaipsniui – priklausomai nuo Lietuvos progreso plėtojant tam reikalingą infrastruktūrą.
„Komunikatas (dėl Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje – ELTA) lieka galioti, jis yra vienareikšmis, jis numato galimybes dislokuoti brigadą Lietuvoje. Tačiau tą turime daryti laipsniškai“, – Prezidentūros atsiųstame vaizdo komentare teigė G. Nausėda.
Anot šalies vadovo, Berlynas „išreiškė norą stebėti ir vertinti“, kaip Lietuvai sekasi kurti brigadai aprūpinti būtinas sąlygas.
„Jie visiškai palaiko mūsų pastangas netgi paspartinti infrastruktūros sukūrimą iki 2026 m. Šios mūsų pastangos bus atlygintos atitinkamu Vokietijos karinės galios didėjimu Lietuvoje“, – kalbėjo G. Nausėda.
„Toks yra mūsų sutarimas, vertiname sutarimą ir jo įgyvendinimą kaip tam tikrą procesą, žingsnis po žingsnio. Tikiu, kad mums pavyks šį planą įgyvendinti iki galo“, – pabrėžė jis.
Prezidentas Gitanas Nausėda ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas lankėsi Generolo Silvestro Žukausko poligone. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
ELTA primena, kad dėl Vokietijos brigados klausimo Lietuvoje intensyvios diskusijos tęsiasi jau pusę metų. Politikai nesutaria, ar reikėtų spausti Berlyną, kad šis tvirčiau įsipareigotų dėl terminų, kada Lietuvoje galėtų atsirasti nuolatiniu režimu dislokuota Vokietijos karių brigada.
Politikai taip pat neturėjo identiškos nuomonės, kaip reikėtų vertinti Vokietijos ir Lietuvos lyderių praėjusių metų birželį paskelbtą komunikatą, kad šalies teritorijoje bus dislokuota brigada.
Debatus paskatino ir šių metų pavasarį Lietuvoje apsilankęs Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas. Jis kėlė klausimą, ar Baltijos šalims yra reikalinga nuolat dislokuota Vokietijos brigada. Kalbant apie Rytų flango apsaugą, jis svarstė, kad reikėtų ieškoti „lankstesnių struktūrų“. Todėl politikas vylėsi, kad į šiuos klausimus bus atsakyta vasarą Vilniuje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime.
U. von der Leyen ir Olafas Scholzas. EPA – ELTA foto
Mesebergas, kovo 5 d. (dpa-ELTA). Europos Sąjunga iš Jungtinių Valstijų kol kas negavo „jokių įrodymų“, kurie leistų manyti, kad Kinija svarsto galimybę tiekti ginklus Rusijai, skirtus karui Ukrainoje, sekmadienį pareiškė Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen.
Kalbėdama apie sankcijas Kinijai tokio tiekimo atveju, U. von der Leyen pridūrė, kad tai „hipotetinis klausimas, į kurį galima atsakyti tik tuomet, jei jis taps realybe ir faktu“.
Pasak EK pirmininkės, Europos Sąjunga stebi santykius tarp Kinijos ir Rusijos „kiekvieną dieną“.
U. von der Leyen kalbėjo kartu su Vokietijos kancleriu Olafu Scholzu Mesebergo rūmuose, esančiuose rytinėje Vokietijos dalyje. ES vykdomosios valdžios institucijos vadovė dalyvavo už uždarų durų vykusiame O. Scholzo kabineto posėdyje.
„Mes visi sutinkame, kad neturi būti jokio ginkluotės tiekimo“, – pareiškė O. Scholzas.
Olafas Scholzas: Vokietija tiekia Ukrainai naujausius ginklus, kai kurių iš jų dar neturi ir Bundesveras. EPA-ELTA nuotr.
Berlynas, vasario 26 d. (dpa-ELTA). Praėjus metams po garsiosios Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo kalbos apie „Zeitenwende“ („Posūkio tašką“), buvęs Lenkijos užsienio reikalų ir gynybos ministras Radoslawas Sikorskis pasiskundė dėl Vokietijos lyderystės trūkumo remiant Ukrainą.
Nors Vokietijos vyriausybė finansine ir karine prasme daug padarė Rusijos užpultos šalies labui, tarp sąjungininkių vyrauja nuomonė, „kad Vokietija daro tik tai, kas būtina, tik paskutinę akimirką ir tik dėl išorinio spaudimo“, – agentūrai dpa sakė liberaliai konservatyvus politikas, Europos Parlamente atstovaujantis opozicinei Piliečių platformos (PO) partijai.
„Ir tai sudaro įspūdį, kad ji neišgyvena šios problemos kaip savo, kad esama nenoro, kad Vokietija nėra lyderė reaguojant į krizę, kad ji atsilieka“, – teigė R. Sikorskis.
Pirmadienį sukanka metai, kai Vokietijos parlamento žemuosiuose rūmuose (Bundestage) O. Scholz‘as pasakė kalbą apie „Zeitenwende“. Joje kancleris paskelbė apie Vokietijos saugumo politikos perorientavimą dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje.
R. Sikorskis šią kalbą pavadino drąsia. Tačiau per mažai iš to, kas buvo paskelbta, buvo įgyvendinta. „Amerikiečiai turi nuostabią frazę: „Neužtenka pakalbėti, reikia ir darbą padaryti. Taigi, kai paskelbėte, kad gynybai išleisite papildomus 100 mlrd. eurų, tikėjausi, kad iki dabar didžioji dalis tų pinigų jau bus išleista“.
2011 metais, per finansų krizę būdamas Lenkijos užsienio reikalų ministru, R. Sikorskis plačiai nuskambėjusioje savo kalboje Berlyne pareiškė, kad galingos Vokietijos jis bijo mažiau nei Vokietijos neveiklumo. Šis sakinys ir šiandien vis dar kartais cituojamas, kai kalbama apie Rytų Europos sąjungininkių norą, kad Vokietija imtųsi stipresnio lyderės vaidmens.
Olafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka
R. Sikorskis, jo nuomone, pernelyg neryžtingą kanclerio požiūrį į karą sieja su vidaus politikos priežastimis. „Manau, kad jis stengiasi patraukti savo elektoratą link savęs tokiu greičiu, kurį jo elektoratas yra pasirengęs priimti. Tačiau šis greitis yra nepakankamas atsižvelgiant į įvykių Ukrainoje tempą, todėl tai vyksta Vokietijos patikimumo užsienyje sąskaita“, – teigia jis.
Vokietija nuo karo pradžios suteikė Ukrainai ginklų už beveik 2,6 mlrd. eurų. Iš viso Vokietijos pagalba Ukrainai – įskaitant humanitarinę ir finansinę paramą – siekia 14 mlrd. eurų teigia Vokietijos vyriausybė.
Kylio pasaulio ekonomikos instituto (IfW) statistikos duomenimis, pagal karinę pagalbą Vokietija užima trečią vietą po JAV ir Jungtinės Karalystės. Tačiau absoliučiais paramos skaičiais Lenkija lenkia Vokietiją, nes priėmė itin daug pabėgėlių iš Ukrainos.
Skaičiuojant pagal suteiktą paramą nuo BVP (0,2 proc.) Vokietija užima tik 14 vietą ir lygiuojasi į tokias šalis kaip Čekija, Slovakija, Portugalija, Danija, Nyderlandai, Švedija ir Austrija. Palyginimui, čia pirmauja Estija (1,1 proc. nuo BVP), Latvija (1,0 proc.), Lietuva (0,7 proc.), Lenkija (0,6 proc.), JAV (0,4 proc.).
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.
Ukrainai kare su Rusija prašant Vakarų valstybių pagalbos ginklais, kai kurios šalys pagalbos tiekimo Ukrainai klausimu vis dar nėra užtikrintai apsisprendusios. Valstybėms nesiryžtant Ukrainai tiekti naikintuvų, prezidentas Gitanas Nausėda viliasi, kad ši raudonoji linija bus peržengta.
„Mačiau daug raudonųjų linijų, kurios buvo nubraižytos, ir kartais net susidaro įspūdis, kad tas raudonąsias linijas nubraižome ne mes, Vakarų valstybės, demokratinės valstybės, o jas, pasitelkdama baimę ir grasinimus, bando nubraižyti teroristinė valstybė Rusija“, – LRT televizijai sakė G. Nausėda.
Visgi prezidentas atkreipia dėmesį, kad atsiradusias raudonas linijas jau ne kartą pavyko peržengti.
„Reikia pažymėti, kad vis dėlto mums pavyksta jas ištrinti ir tai įvyko jau ne vieną kartą. Aš priminsiu ne tik tankų istoriją – kažkada kandidatės statusas Ukrainai Europos Sąjungoje irgi buvo tabu, irgi raudonoji linija, puikiai tą prisimenu. Net ir karui prasidėjus, Vokietija iš pradžių kategoriškai sakė, kad siųs tiktai liemenes, šalmus ir panašią įrangą, bet jokiu būdu ne ginklus.
Tačiau raudonoji linija jau senokai peržengta. Šitas rubikonas peržengtas taip, kad labai tikiuosi, kad ir ši raudonoji linija – jeigu ji tokia tikrai egzistuoja, manau, ji egzistuoja tiktai galvose – taip pat bus peržengta“, – sako prezidentas.
NATO naikintuvai
G. Nausėdos teigimu, naikintuvai, ilgojo nuotolio raketos yra esminė karinė pagalba.
„Ir šiuo metu, kai karas yra tokioje lemiamoje fazėje, kurioje turi įvykti lūžis, nepaprastai svarbu, kad mes nevėluotume, nedelstume. (…) Tos raudonosios linijos privalo būti peržengtos“, – įsitikinęs G. Nausėda.
ELTA primena, kad Kyjivas vis labiau ragina Vakarus atsiųsti pažangesnių ginklų, kurie padėtų atremti Rusijos invaziją, įskaitant ir naikintuvus. Visi Vokietijos kancleris Olafas Scholzas sekmadienį pakartojo, kad Vokietija nesiųs naikintuvų į Ukrainą.
Pirmadienį Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pareiškė, kad neatmeta naikintuvų tiekimo Ukrainai galimybės, tačiau perspėjo dėl konflikto eskalavimo rizikos.
Tankas Leopard 2. Youtube.com
Berlynas, sausio 24 d. (ELTA). Vokietijos kancleris Olafas Scholzas priėmė sprendimą nusiųsti Ukrainai tankų „Leopard“, praneša „Spiegel“.
Pasak leidinio, „po kelis mėnesius trukusių diskusijų kancleris O. Scholzas nusprendė pristatyti Ukrainai kovinių tankų“.
„Spiegel“ žiniomis, Ukraina turėtų gauti iš Vokietijos bent jau vieną tankų „Leopard 2A6“ kuopą.
Jau esu ne sykį užsiminęs: Pasaulį stebime, vertiname iš įvairiausių kampų. Tačiau man atrodo, jog pats tikriausias tarptautinių santykių vertinimo kriterijus, nors šiandien ne itin populiarus, – teisinga ar neteisinga. Visos kitos temos – apsižioplino ar veikė sąmoningai, turėjo išeičių ar ne, – šalutinės. Pirmiausia atsakykime į klausimų klausimą – teisinga ar klaidinga?
Šiandien jūsų dėmesiui – trys pavyzdžiai.
Jurijaus Felštinskio argumentai
Jurij Felštinskij. Slaptai.lt foto
Štai JAV šiuo metu gyvenantis rusų istorikas Jurijus Felštinskis keliuose viešuose savo komentaruose minėjo, jog didžiosios NATO ir Europos Sąjungos valstybės buvo nutarusios paaukoti Ukrainą. Vakarai manė, jog Rusija – labai stipri, o Ukraina – silpna, todėl laikėsi taktikos, jog Kijevui neverta padėti, mat po kelių dienų ar kelių savaičių jis neabejotinai kris. Vašingtonas, Berlynas bei Paryžius buvo įsitikinę, jog jiems ir vėl teks derėtis su Kremliumi, nes Ukrainos tiesiog nebebus.
Štai kodėl JAV ir kitos NATO šalys deramai neparėmė Ukrainos rimtais ginklais karo išvakarėse. Štai kodėl Vakarai net dabar neduoda Ukrainai pačių svarbiausių ginklų – puolamosios ginkluotės, įskaitant tankus, toliašaudę artileriją ir naikintuvus. Jie tiesiog neatsikvošėję po patirto šoko, kai Ukraina užtektinai lengvai pasipriešino Rusijos agresijai puikiai parodydama, kad Velnias – ne toks juodas, kaip buvo galima manyti.
Tačiau Vakarai vis dar paniškai bijo Rusijos, todėl kiekvienas Vladimiro Putino pagrūmojimas net mažiausiu piršteliu verčia juos iš baimės tūpčioti, aikčioti, griebtis už galvos.
Esama vilčių, jog Vakarai po truputį atgauna žadą vis giliau suprasdami, esą Rusija, jei šiandien jos nesutramdysime, netrukus kels dar bjauresnių problemų. Tačiau tai, kad Vašingtonas, Paryžius ir Berlynas 2022-ųjų vasario pradžioje buvo nusprendę paaukoti Ukrainą lygiai taip pat, kaip kadaise aukojo Čečėniją, Moldovą, Gruziją (Sakartvelą), – didelė jų nuodėmė. Vakarai nebeturi nė menkiausios teisės vadinti savęs demokratais, kuriems pirmiausia – padorumas, sąžiningumas, garbė, tiesa. Vakarai pasirodė esą maždaug tokie pat cinikai, kaip ir tos valstybės, kurias jie kaltina korupcija, amoralumu ar žiaurumu. Ar šią mirtiną vakarietišką nuodėmę kada nors bus galima pamiršti, ją dovanoti nurašant į praeitį? – nežinau. 2022-ieji metai parodė, kad iki tikro nuoširdumo bei padorumo – dar labai toli.
Vokietijos kanclerio išdavystė
Būtent tokiu žvilgsniu vertinu Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo delsimą paremti Ukrainą moderniais Leopard 2 tankais. Man atrodo, jog Vokietijos politikas elgiasi gėdingai, bjauriai, neteisingai. Net jei rytoj ar poryt Vokietijos kancleris atsikvošės, šios nuodėmės jau niekad nenusiplaus. Nes kiekviena uždelsta diena – tai skaitlingos ukrainiečių netektys.
Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.
Visus Berlyno pasiteisinimus (vengia atominės tragedijos, neturi užtektinai ginkluotės, jau ir taip daug padeda ukrainiečių kariams, derina savo žingsnius su amerikiečiais, kaltina ukrainiečius korupcija) metu į šiukšlių kibirą. Vokietija neturi nė vieno bent kiek rimtesnio pasiteisinimo. Rusija senų seniausiai demonstravo agresyvumą. Tik kvailiai, idiotai ir Kremliaus agentai šito nematė. O kaip tuomet elgėsi Angela Merkel? Ji išsijuosusi griovė Vokietijos ginkluotąsias pajėgas: jos valdymo metais iš, regis, 26 stambių karinių junginių liko vos 6 ar 8 junginiai. Ponia Merkel savo kariuomenę sumažino beveik keturis sykius!
Puikiai prisimenu, kaip anuomet, būdamas jaunas žurnalistas, džiaugiausi, kai Lietuva sėkmingai įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Džiaugsmas liejosi per kraštus. Dabar puikiai matau, jog preteksto dideliems džiūgavimams nebuvo. Šios dvi organizacijos – labai gražios, puikios. Bet tik – šiltnamio sąlygomis. Užtenka Rusijai pradėt mojuoti savo kuokomis, ir europietiškos institucijos tampa bedantės, bailios, ištižusios.
Kai giliau žvelgiu vidun, matau vien klaidas ir klystkelius.
Europietiška korupcija
Štai Belgijos teismas atsisakė paleisti iš kardomojo kalinimo Graikijos europarlamentarę Evą Kaili, kuri viena iš svarbiausiųjų figūrų plačiai nuskambėjusioje Europos Parlamento korupcijos byloje.
Priminsiu: E. Kaili ir kiti trys sulaikytieji, įskaitant vieną, kuris tapo valstybiniu liudytoju, nes pripažino, kad skirstė kyšius, gautus iš Kataro ir Maroko, kaltinami korupcija. 44 metų buvusi žinių vedėja jau daugiau kaip mėnesį laikoma Belgijos areštinėje, nors ir pasisiūlė nešioti elektroninę sekimo apyrankę, jei bus laikinai paleista į laisvę iki teismo. Tačiau paskutiniojo teismo posėdžio metu Briuselio teisėjai paliko ją sulaikytą, nes prokurorai perspėjo, kad ji gali bandyti pabėgti, sunaikinti įrodymus arba susimokyti su kitais įtariamaisiais. E. Kaili suėmimo metu buvo EP vicepirmininkė, kaltinama gavusi dideles grynųjų pinigų sumas iš užsienio valstybių, norėjusių daryti įtaką EP pozicijoms ir gauti sau palankių sprendimų.
Kasparas Karampetianas ir Eva Kaili. Caliber.az foto montažas
Kad Europa demaskuoja savus kyšininkus, – puiku. Tačiau E. Kaili tema tarsi byloja, jog Europa mažai kuo skiriasi nuo tų šalių, kurias pastaruosius keletą dešimtmečių įkyriai kaltino korupcija. Pasipūtusi, išdidi Europa nurodinėjo kitoms šalims, kokius įstatymus šios privalo priimti, kokius saugiklius naudoti, kokias bausmes skirstyti. Dabar akivaizdu, jog pirmiausia derėtų apsišluoti savo kieme, ir tik po to – ieškoti svetimų nuodėmių. Lietuviai turi puikią patarlę: „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“.
Tačiau net E. Kaili byloje europiečiai elgiasi ne iki galo nuosekliai. Kodėl nagrinėjami vien E. Kaili ryšiai su Kataru ir Maroku. Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“. Ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklausė Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėniškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras pavertė „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).
Įsidėmėtina ir tai, kad EP Draugystės su Armėnija grupė, kuriai priklausė E.Kaili, bičiuliavosi (bent iki paskutiniųjų įvykių) su Europos armėnų ir organizacijomis. Vienai iš armėniškųjų organizacijų vadovauja labai turtingas Kasparas Karampetianas.
Nejaugi Belgijos teisėsaugai neįdomu, kas tas paslaptingasis Kasparas Karampetianas? Beje, apie jį nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun. Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais. Dar žinoma, kad 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.
Beje, pono K.Karampetiano šiandien ieško Azerbaidžano teisėsauga. Paieška paskelbta 2018-aisiais. K.Karampetianas kaltinamas, kad 2014- 2018 metais neteisėtai siuntė Europos politikus į Karabachą (vadovaujantis tarptautine teise, visi, kurie nori įžengti į Karabachą, privalo gauti Azerbaidžano leidimą – azerbaidžanietiškąją vizą). Šį įstatymą K.Karampetianas ignoravo (į Karabachą siųsdavo Europos politikus iš Armėnijos pusės).
Tad, jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant tarptautinėje arenoje nesąžiningai besielgiančią Armėniją. Kaip bežiūrėsi, Armėnija – agresorė. Visos draugystės su armėnų separatistais ir juos palaikančiomis įtartinomis europietiškomis organizacijomis Europos Parlamente turėtų būti smerkiamos.
Tačiau šią temą šiandien atidžiai nagrinėja, regis, tik Azerbaidžano spauda.
Švediška kvailystė
Kurdų karinė grupuotė
Kita europietiška nesąmonė, kurią užfiksavau, – Švedijoje. Prie Ankaros ambasados Stokholme buvo sudegintas Koranas – musulmonams šventa knyga. Keista, kad išsilavinusi Švedija nemato nieko blogo, kai viešai deginamos knygos. Juolab keista, jog išsilavinusi Švedija nesutrukdė prieš islamą nusiteikusiam politikui Rasmusui Paludanui viešai deginti Korano teisindamasi neva „plačia savo šalies žodžio laisvės samprata“. Tiesa, Švedijos politikai smerkė Koraną išniekinusį kraštutinių dešiniųjų pažiūrų aktyvistą. Tačiau tvirtino, jog būtent tokia „žodžio laisvės samprata“. O man atrodo, kad šiuo konkrečiu atveju teisesnis Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, įsitikinęs, jog Korano deginimas yra „neapykantos nusikaltimas“, jog „niekas neturi teisės tyčiotis iš šventųjų“.
Nesuprantu švedų net tada, kai jie leido Švedijoje gyvenantiems kurdams prie Stokholmo rotušės žemyn galva pakabinti R. T. Erdoganą vaizduojančią lėlę. Jei Turkijos prezidento iškamšą Švedijoje būtų išniekinę švedai, – būtų viena byla. Dabar gi įsidėmėkime: Turkijos prezidentą įžeidinėja ne švedai, o į Švediją atvykę kurdai. Įžeidinėja būtent tuo metu, kai Stokholmui verkiant reikia Turkijos pritarimo stojimui į NATO.
Kaip į tokius antiturkiškus, antimusulmoniškus išpuolius reaguoja oficialioji Ankara? Akivaizdu, jog turkai įsižeidę. Suprantama, jog Turkijoje reziduojantys švedų diplomatai buvo iškviesti pasiaiškinti dėl antiturkiškų išpuolių. Nenuostabu ir tai, kad Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas pareiškė: „Tegul Švedija nesitiki mūsų paramos siekdama įstoti į NATO“.
Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Tad kaip dabar bus, jei Turkija tikrai mirtinai supyko ir niekad niekaip nepritars Švedijos narystei NATO aljanse? Beje, nepritardama Turkija teisi: jei sėdime vienoje valtyje, privalome tarpusavy derinti savus interesus. Jei Švedijai nusispjauti į turkiškas problemas, turkai turi teisę nusispjauti į švediškas problemas. Turkai turi teisę pareikšti: „dabar švedus nuo galimos Rusijos agresijos tegul gina kurdai“.
Visiems aišku, jog kurdai niekad negins Švedijos. Švedijos saugumas jiems tiek ir terūpi. Bet gal tai ir yra didžioji Kremliaus afera: kurdų pagalba Švediją sukiršinti su Turkija?
Labai paprasta, genealu, jei naivieji švedai Rusijos žvalgybinėje operacijoje temato „žodžio laisvę“…
Pasaulį stebime, vertiname iš įvairiausių kampų. Kiek žmonių – tiek nuomonių. Kiek valstybių, tiek požiūrių. Kiek tautų, tiek žvilgsnių. Vieniems rūpi grožio, naudos temos. Kiti gilinasi į istorijos, kultūros klausimus. Tretiems įdomiausi teisiniai aspektai.
Man dingojasi, kad pats tikriausias tarptautinių santykių vertinimo kriterijus, nors šiandien ne itin populiarus, – teisinga ar neteisinga. Taip, mums turėtų labiausiai rūpėti, teisingai ar klaidingai elgiasi žmogus, tauta, valstybė, įstaiga. Visos kitos temos – apsižioplino ar veikė sąmoningai, turėjo kitų išeičių ar neturėjo, – šalutinės, ne pačios svarbiausios. Pirmiausia atsakykime į klausimų klausimą – teisinga ar klaidinga? Nes jei šį galvosūkį nustumiame šalin, pakeičiame kitais, šalutiniais, pavyzdžiui, naudos – žalos kriterijais, beviltiškai susipainiojame.
Jei išgirdęs pasiteiravimą „teisinga – neteisinga“ pašnekovas puola muistytis, girdi, „neturėjome kitos išeities“, girdi, „rūpinomės išskirtinai savo interesais“, girdi, „buvome suklaidinti“, – turime kelią, vedantį į chaosą, į naujas priešpriešas. Privalome suvokti: priimdami visus pasiteisinimus mes užgožiame svarbiausiąją – teisingumo – temą. O tai reiškia, jog, pasirinkdami vien teisinimų ir pasiteisinimų taktiką, elgiamės neteisingai, nes paminame teisingumo kriterijus. Jeigu norite, skatiname aplinkinius elgtis negarbingai, nes jie viliasi taip pat rasią, kaip išsisukti, jei bus pagauti už rankos.
Niekad niekur nesakiau, jog draudžiama išklausyti nusidėjelio argumentų. Išklausykime, įsigilinkime. Šiame pasaulyje visaip nutinka: gal nuoširdžiai klydo. Bet vis tik neleiskime, kad mus visur ir visada užliūliuotų neva įtikinamais, neva pagrįstais pasiteisinimais. Žingsniuodami šiuo klystkeliu, žiūrėk, pajėgtume išteisinti net Staliną ir Hitlerį.
Būtent šiuo žvilgsniu vertinkime Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo delsimą paremti Ukrainą moderniais Leopard 2 tankais. Akivaizdu, jog Vokietijos politikas elgiasi gėdingai, bjauriai, neteisingai. Šiandieninės vokiškos dvejonės atitolina Kijevo pergalę, o agresoriui suteikia vilčių, jog, organizavus milžiniškas mobilizacijas, iš ukrainiečių pavyks išpešti bent šiokių – tokių nuolaidų. Todėl ir klausiu: Olafai Scholzai, jūs norite, kad kruvina Rusijos agresija prieš Ukrainą užtruktų kuo ilgiau? Jūs nenorite taikos? Jums nusispjauti, kad kiekvieną dieną beveik pačiame Europos centre žūsta šimtai ukrainiečių, nuo žemės paviršiaus nušluojami dideli miestai?
Visus Berlyno pasiteisinimus (bijo Trečiojo pasaulinio karo, vengia atominės tragedijos, neturi užtektinai ginkluotės, baiminasi, jog Rusija subyrės į šipulius, jau ir taip daug padeda ukrainiečių kariams, laukia, kaip pasielgs amerikiečiai, įtaria ukrainiečius korupcija) metu į šiukšlių kibirą. Vokietija neturi nė vieno bent kiek rimtesnio pasiteisinimo. Rusija senų seniausiai demonstravo agresyvumą: 1994-aisiais -pradėdama karą prieš vos milijoną gyventojų turinčią Čečėniją, 2008-aisiais – atakuodama Gruziją (Sakartvelas), 2014-aisiais – iš Ukrainos atplėšdama Krymą. Tik kvailiai, idiotai ir Kremliaus agentai šito nematė. O kaip tuomet elgėsi Vokietijos politikė Angela Merkel? Ji išsijuosusi griovė Vokietijos ginkluotąsias pajėgas: jos valdymo metais iš, regis, 26 stambių karinių junginių liko vos 6 ar 8 junginiai. Ponia Merkel savo kariuomenę sumažino beveik keturis sykius.
Tankas Leopard 2. Youtube.com
Beje, tuometiniai Berlyno gudročiai, atsisakydami kariuomenės, nė nesiteikė pasiteirauti Lietuvos, Latvijos ir Estijos, ar Baltijos šalys sutinka, kad Vokietija susilpnintų Bundesverą keturis kartus. O juk privalėjo sulaukti mūsų pritarimo: mes esame lygiaverčiai, vieni kitiems įsipareigoję partneriai NATO ir Europos Sąjungoje (tai neutralioji Šveicarija gali elgtis kaip tinkama).
Dabar į viešąją erdvę prasprūdo net argumentų, esą Vokietija atlieka reviziją savo ginkluotosiose pajėgose – vis dar skaičiuoja, kiek garažuose turi tankų, šarvuočių, naikintuvų. Vaizdžiai tariant, kai suskaičiuos, tuomet žinos, kiek galima Ukrainai padovanoti šarvuotosios technikos. Mano supratimu, – niekingas pasiteisinimas. Vladimiras Putinas rimtą karą prieš Ukrainą pradėjo beveik prieš metus, o vokiečių politikai per vienuolika mėnesių vis dar nesugeba suskaičiuoti, kiek angaruose turi tankų?
Šiuo kampu analizuojant JAV paramos ukrainiečiams temą akivaizdu, jog ir Amerika neduoda ukrainiečių kariams tiek ginklų, kiek prašo Kijevas. Vėl – bjauriai neteisinga. Nes JAV, skirtingai nei Vokietija, angaruose saugo užtektinai daug modernių tankų, modernių šarvuočių, kad galėtų ištiesti tvirtą pagalbos ranką.
Tiesa, visiems puikiai žinomas karo apžvalgininkas Aleksėjus Arestovičius, duodamas kanale youtube.com video komentarus Markui Feiginui, dažniausiai linkęs Vakarus teisinti dėl vėlavimų. Esą Vakarų demokratija taip surėdyta: ilgai svarsto, skaičiuoja, vertina, po to – juda į priekį; jei žengtas į priekį žingsnis pasiteisina, žengia antrą, trečią…
Apibendrinus paskutiniuosius A. Arestovičiaus ir M. Feigino debatus viešojoje erdvėje, susidariau įspūdį, jog Vakarai gelbėja Ukrainą užtektinai rimtai, todėl ukrainiečiai privalo būti labai dėkingi. Taip, jei ne šiandieninė Vakarų pagalba, Ukrainai dabar būtų kur kas sunkiau. Paskutinysis susitikimas JAV karinėje bazėje Ramšteine byloja, jog karinės technikos paketas Ukrainai – įspūdingas.
Tačiau ten vis dar nesurašyta tiek daug puolamosios ginkluotės, kiek jos prašo Ukrainos prezidentas, Ukrainos užsienio reikalų ministras, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas. Ko dar laukiama? JAV prezidento Joe Bideno neskubėjimas duoti tiek, kiek reikia, – toks pat įtartinas kaip ir Olafo Scholzo baimės (laukiama, kuomet nusilps Rusija, pamirštant, kad jėgų netenka ir Ukraina?). Tiksliau tariant – ir įtartinas, ir neteisingas.
Neteisinga ir tai, kad viešojoje erdvėje pradėtas žodinis puolimas prieš visuomet skeptiškai nusiteikusį JAV Center for Security Policy vyriausiąjį mokslinį bendradarbį Andrėjų Ilarionovą. Kodėl jį pradėjo puldinėti, net atvirai teiraujasi, ar jis nėra užsislaptinęs Kremliaus agentas? Keliuose savo komentaruose A. Arestovičius užsiminė, girdi, A. Ilarionovas kursto paniką, prognozuodamas naujas skaitlingas Rusijos atakas, bei sąmoningai klaidina Kijevą, jog Kremlius galbūt atakuos kelius, kuriais iš Vakarų gabenama karinė amunicija. Pasak A. Arestovičiaus užuominų, tai panašu į kapituliantiškų nuotaikų platinimą bei bandymus Ukrainą sukiršinti su sąjungininkais. Užsiminta net apie sąmoningą Ukrainos karinės vadovybės klaidinimą dėl įmanomo vakarinių šalies teritorijų puolimo siekiant Ukrainą atkirsti nuo Vakarų (tektų kai kuriuos dalinius atitraukti iš rytų; Kremlius pasinaudotų šiuo atitraukimu ir vėl smogtų pietryčių kryptimis?).
Olafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka
O man atrodo, kad A.Ilarionovas nuoširdžiai siekia padėt Ukrainai, įvairiausiais kampais lygindamas, kokia vis tik nedidelė Vakarų parama ukrainiečiams (gal vis tik Vakarai susigės ir ims duoti daugiau?), bei perspėdamas, jog, puldamas į neviltį, V. Putinas galbūt atakuos vakarines teritorijas, kuriomis į Ukrainą keliauja ginklai (informuotas, vadinasi, – apginkluotas). Tiesa, kokia skaudi bebūtų, visuomet geriau nei „rožiniai akiniai”.
Šį komentarą baigiu lietuviškuoju apgailestavimu. Lietuvai labai nepasisekė, kad mums priskirtas būtent vokiškas karinis dalinys. Vokiečių kariai, žinoma, niekuo dėti. Tikiu, kad jie drąsūs, profesionaliai parengti, niekur, nelaimės atveju, neišsibėgiotų. Dėl mano skeptiškumo kalčiausi olafai scholzai. Jei Vokietijos kancleris Olafas Scholzas paniškai bijo Ukrainai padovanoti keliolika Leopard 2 tankų, tai kaip išdrįs duoti įsakymą vokiečių brigadai ginti Lietuvą? Nors užmuškite, niekaip neįsivaizduoju Olafo Scholzo, skelbiančio lemtingąjį įsakymą vokiečių kariams saugoti Lietuvą. O štai jį, įsakantį vokiečių kariams skubiai palikti Lietuvą, nesiveliant į susidūrimus su Rusijos kariuomene, – oi kaip įsivaizduoju.
Džo Baidenas. Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
Vokietijos ir JAV vyriausybės stengiasi viena kitą paremti ir surasti viena kitai argumentų, kaip užvilkinti karinę paramą Ukrainai. Tokį jų elgesį lemia pagrindo jau seniai nebeturinti Rusijos baimė, tačiau laiko delsimui jau nebėra.
Taip Eltai sakė vieno iš žymiausių JAV analitinių centrų „Atlantic Council“ vyresnioji ekspertė, buvusi viena iš šio centro Eurazijos instituto vadovių Melinda Haring. Ji lankėsi Užsienio reikalų ministerijos organizuojamame „Sniego susitikime“.
Tokiomis įžvalgonis M. Haring dalijosi komentuodama penktadienį Vokietijoje, karinėje Ramšteino bazėje įvykusį viršūnių susitikimą, kuriame taip ir nebuvo priimtas sprendimas siųsti vokiškus tankus į Ukrainą.
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas aiškino, kad Berlynas pasiųs „Leopard“ tankus į Ukrainą tik tuo atveju, jei pirmieji savo „Abrams“ tankus ten pasiųs amerikiečiai. Pastariejji teigia, jog amerikietiški tankai reikalauja sudėtingos priežiūros bei ilgo pasirengimo juos naudoti, todėl jų siuntimas neturėtų didelės karinės reikšmės.
Taigi, kai kurios Europos šalys, kurios taip pat turi vokiškus tankus, pavyzdžiui, Lenkija, paskelbė, jog vis vien siųs juos į Ukrainą, nelaukdamos Vokietijos palaiminimo tai daryti.
„Tai kažkokia nesibaigianti frustracija, o ją lemiantys dalykai vyksta užkulisiuose. Jake‘as Sullivanas (JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais – ELTA) ir jo partneris Vokietijoje nuolatos bendrauja vienas su kitu ir vienas kitam stengiasi numušti ryžtą bei ūpą, atkalbinėti vienas kitą nuo šio sprendimo, paremti vienas kito nenorą tai daryti. Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.
Man atrodo, kad būtent tai ir yra pagrindinis dalykas – jie vienas kitą savotiškai dengia, remia. Jie dažnai kalba ir vienas kitam suranda argumentus, kodėl reikia delsti. Taigi, mes dėlto dabar ir esame įstrigę aklavietėje“, – Eltai sakė M. Haring.
Pasak ekspertės, būtent dabar Ukrainai reikia duoti ne tik tankus, bet ir kitą sunkiąją ginkluotę, reikalingą puolimui.
„Būtent dabar yra laikas tai daryti, prieš tai, kai Rusija persigrupuos ir sutelks naujas jėgas su tūkstančiais mobilizuotųjų.
Žinome, kad Rusija savo puolimą pradės šį pavasarį. Taigi, ukrainiečiai turi smogti dabar. O tam jiems reikia papildomos sunkiosios ginkluotės. Tačiau dabar mes matome daugybę išsisukinėjimų nuo to, kad jiems padėtume. Vašingtonas dengia Berlyną, Berlynas dengia Vašingtoną. Bent aš taip matau padėtį“, – tvirtino pašnekovė.
Ji ragino JAV administraciją žengti pirmąjį žingsnį, kuris atimtų iš vokiečių paskutinius argumentus, kodėl nereikia „išlaisvinti „Leopardų“.
„Kodėl amerikiečiams neduoti ukrainiečiams poros „Abrams“ tankų, jei tai padėtų išlaisvinti „Leopardus“? Tai – vienas pagrindinių klausimų, kuriuos mes kėlėme „Sniego susitikime“. Tankai vokiški Leopard 2. Youtube.com
Administracija atsako, kad tai būtų beprasmiška kariniu požiūriu – jų neišeitų tinkamai prižiūrėti, jie vartoja per daug degalų. Tačiau juk galima pasiųsti du tankus, kaip simbolį. Jeigu tai išlaisvins „Leopardus“, padarykite tai. Būtent tai ir būtų esminis dalykas“, – sakė ekspertė. Pasak jos, pagrindinė tokio elgesio priežastis – Rusijos baimė. M.Haring teigė, jog tiek JAV, tiek tokių valstybių, kaip Vokietijos, valdžioje vis dar bijoma „eskalacijos“, to, jog karas gali išsilieti per sienas, imti grasinti ne tik kitoms Europos valstybėms, bet ir tapti pasauliniu atominiu karu.
„Tačiau mes neturėtume bijoti. Rusija visuomet grasina ir gąsdina. Ji nuolatos grasina branduoliniu smūgiu ir niekados savo grasinimų neišpildo.
Žinoma, mes neturime būti beatodairiški ir nutrūktgalviai. Tačiau tankų siuntimas neperžengia jokios „raudonosios linijos“, kuri net neegzistuoja. Ši JAV administracija nuolatos teisindavosi, kodėl negalime siųsti vis sunkesnės ginkluotės. Tačiau esminis dalykas – jokia „raudona linija“ neegzistuoja“, – sakė M. Haring.
Ji pridėjo, jog, jos nuomone, nuolatinį Vokietijos delsimą priimti ryžtingus sprendimus gali lemti ir išskaičiavimas, jog ji galės pirmoji grįžti prie „įprasto biznio“ su Rusija po to, kai baigsis karas.
Paklausta, kaip vis dėlto baigsis „Leopard“ istorija, ji prognozavo, kad po kelių savaičių Vokietija vis dėlto leis kitoms šalims siųsti šiuos tankus į Ukrainą, nors pati greičiausiai jų ir nepasiųs.
M. Haring, kalbėdama apie strateginį visų Vakarų mąstymą Rusijos atžvilgiu, teigė, jog jis keičiasi, tačiau pernelyg lėtai.
„Manau, kad apie esminius strateginio mąstymo pokyčius vis dėlto galime kalbėti. Aš tikiu prezidentu Joe Bidenu, kai jis nuolatos kartoja, kad mes būsime ten tiek, kiek reikės. Bet ar tie pokyčiai vyksta pakankamai sparčiai? Ne. Aš nuolatos dėl to kritikuoju J. Bideno administraciją. Mano nuomone, ji veikia per lėtai, vilkdama kojas.
Amerikiečių karinė kolona. Vytauto Visocko nuotr.
Deja, manau, kad jūs teisus – Vakarų mąstymas išlieka iš esmės reaktyvus. Jis keičiasi tik po naujos Bučos, Borodiankos, po naujo Dniepro bombardavimo“, – sakė ekspertė.
Pasak jos, toks Vakarų delsimas kelia ir vis didesnį pyktį Ukrainos visuomenėje, kuri vis labiau kenčia nuo karo.
„Auga pyktis ir nusivylimas Vakarais. Jie padeda Vakarams kovoje su Rusija, jie silpnina Rusiją. Mes norime apmokėti didelę dalį to karo sąskaitos, tačiau patys aukotis nesame pasiryžę“, – sakė M. Haring.
ELTA klausė JAV ekspertės, ką ji mano apie tai, jog tiek JAV politikoje garsėja raginimai sustabdyti arba apskritai nutraukti paramą Ukrainai, o lėšas verčiau nukreipti Amerikos reikmėms.
„JAV Kongrese visada buvo stipri bendra abiejų partijų koalicija, kuri remia Ukrainą. Ji neišnyks ir tai man teikia daug vilties. Net, nepaisant visos Donaldo Trumpo administracijos beprotybės, bendra politika Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu buvo iš esmės gera. Tačiau tas augantis skepticizmas išties yra ir šį procesą reikia atidžiai stebėti“, – sakė M.Haring.
Ji paminėjo įtakingo konservatyvaus analitinio centro „The Heritage Foundation“ neseną ataskaitą, kurioje visiems konservatyviems JAV parlamentarams nurodoma neberemti J. Bideno administracijos prašymų skirti papildomą finansavimą Ukrainai, o ankstesni paramos Ukrainai paketai vadinami „nepagrįstais“ ir „neskaidriais“.
„Taigi, ta grupuotė Respublikonų partijos viduje toliau puls paramą gynybai ir tai procesas, kurį tikrai turėsime atidžiai stebėti. Aš maniau, kad parama Ukrainos gynybai bus neliečiama bent iki J. Bideno administracijos kadencijos pabaigos. Tačiau jie tai vis vien puls, aiškindami, kad išleidžiame tam per daug pinigų, kuriuos verčiau turėtume išleisti keliams Montanoje. Dar labiau nerimauju dėl pavojaus Ukrainos biudžeto rėmimui. Juk tai pinigai, kurie leidžia išgyventi pačiai Ukrainos valstybei. Tai – daugiau nei vien tik ekonomikos palaikymas. JAV pernai skyrė 9 milijardus ir tai leido veikti mokykloms, geležinkeliams, išmokėti pensijas. Ukraina nėra žlugusi valstybė, tai ne Afganistanas ir didele dalimi tai yra būtent dėl šitos paramos biudžetui. O daliai respublikonų labai nepatinka ši parama. Tad šiemet šiai paramos Ukrainai daliai kils tikrai didelė grėsmė“, – sakė M. Haring.
Klausiama, kiek ši tendencija gali plėstis, ji teigė, jog padėtis dabar daugmaž stabili, be to, su radikaliausiais respublikonais mėginama kalbėtis bei derėtis šiuo klausimu.
„Tačiau aš nežinau, ar jie girdi kokius nors argumentus ir juos priima. Aš manau, kad jie nelaiko Ukrainos tikra šalimi. Jie mano, kad Ukraina yra politinis futbolas, kurio pagalba galima įmušti įvarčius prezidentui J. Bidenui.
Tai – vienas iš baisiausių dalykų, kuriuos aš matau šiose diskusijose. Jie nežino nei kas yra Buča, nei Dniepro bombardavimas, jiems apskritai tai nesvarbu.
Aš visą gyvenimą esu respublikonė, bet aš šiandien nebeatpažįstu savo partijos. Jie atrodo tarsi pamiršę Šaltąjį karą. Jie nepagalvoja, kaip buvęs prezidentas Ronaldas Reaganas elgtųsi tokioje situacijoje. Tai iš tiesų gąsdina. Senieji argumentai, kurie buvo naudojami kalbant su konservatyvių pažiūrų, į gynybos klausimus orientuotais politikais, dabar neturi jokios prasmės ir efekto“, – sakė M. Haring.
Kaip kitą „problemą“ ji paminėjo dešiniąją JAV žiniasklaidą, pirmiausia – televizijos kanalą „Fox news“, kuris kursto priešiškumą Ukrainai.
O paklausta apie paties karo eigą šiais metais, ji nedrįso prognozuoti, ar Ukraina tikrai gali šiemet jį laimėti.
Amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Visi nori, kad Ukrainai šiais metais laimėtų. Bet ar tai pavyks, labai priklauso nuo mūsų, Vakarų. Itin daug – nuo Vašingtono.
Rusija nebegali pasiekti didelių pergalių mūšio lauke, nors dabar žūtbūt stengiasi tai daryti. Jie meta viską į Bachmutą, tačiau jų aprūpinimo grandinės, kariuomenės kovinė dvasia – prastos būklės. Nežinia, kiek V. Putinas dar gali mobilizuoti žmonių. Galbūt tiek, kiek jam reikės, tačiau aš manau, kad gali būti pasiektas taškas, kai visuomenė ims su tuo nebesutikti.
Žiema buvo šilta ir ne tokia sunki, kaip tikėjomės. Europa išlaikė vienybę ir tai labai svarbu. Ukrainiečiai kaunasi kaip padūkę. Bet jie pavargę, jiems dar daug visko reikia, o mane labai neramina tas visuomenėje augantis pyktis“, – sakė JAV ekspertė.
Mateuszas Morawieckis. EPA – ELTA nuotr.
Varšuva, sausio 22 d. (AFP-ELTA). Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis griežtai sukritikavo tolesnį Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo delsimą perduoti Ukrainai „Leopard“ tankų. Vokietijos pozicija šiuo klausimu yra „nepriimtina“, – pareiškė jis interviu lenkų agentūrai PAP.
Jei Vokietijos vyriausybė ir toliau priešinsis „Leopard 2“ tankų tiekimui Ukrainai, Lenkija suburs „nedidelę“ šalių koaliciją, kuri aprūpins Ukrainą „modernia įranga“ ir „moderniais tankais“ iš savo atsargų, pareiškė vyriausybės vadovas.
Lenkija jau prieš Ukrainos kontaktinės grupės susitikimą Ramšteine penktadienį pareiškė, kad skirs „Leopard“ tankų iš savo atsargų. Tačiau kadangi šie tankai yra vokiečių gamybos, jų perdavimui turi pritarti Berlynas.
Olafas Scholzas. EPA-ELTA nuotr.
Davosas, sausio 18 d. (AFP-ELTA). Kancleris Olafas Scholzas trečiadienį pažadėjo Vokietijos paramą Ukrainai „tiek, kiek reikės“, tačiau nepaminėjo tankų, nors tarptautinė bendruomenė spaudžia jį leisti juos perduoti Kyjivui.
Europos sąjungininkai maldauja Vokietijos kanclerį sutikti eksportuoti Vokietijoje pagamintus sunkiuosius tankus „Leopard“, kurie padėtų Ukrainai atremti Rusijos invaziją.
Didėjant spaudimui kai kas tikėjosi išgirsti tokį pranešimą per O. Scholzo kalbą Pasaulio ekonomikos forume Davose trečiadienį, kitą dieną po to, kai tame pačiame renginyje keli ES lyderiai ragino priimti sprendimą.
Bet O. Scholzas apie tankus neužsiminė, tik pakartojo, kad Vokietija „nuolat tiekia Ukrainai didelį kiekį ginklų, glaudžiai konsultuodamasi su savo partneriais“.
Po kalbos O. Scholzo buvo atvirai paklausta apie Vokietijos nuolatinį neryžtingumą šiuo klausimu.
Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau išvardydamas ginklus nuo oro gynybos sistemų „Iris-T“ iki daugkartinių raketų paleidimo įrenginių ir šarvuočių „Marder“, jis pabrėžtinai nepaminėjo taip prašomų „Leopardų“. Prezidentas Gitanas Nausėda ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Vietoj to jis pakartojo, kad „mes remiame Ukrainą ne tik finansinėmis lėšomis, humanitarine pagalba, bet ir daugybe ginklų“. „Niekada nieko nedarome vieni, bet kartu su kitais, ypač Jungtinėmis Valstijomis“, – pridūrė jis.
Suomijos, Lietuvos, Lenkijos, ir Jungtinės Karalystės vadovai bei ministrai prisidėjo prie vis garsiau skambančių raginimų, kad Berlynas uždegtų žalią šviesą „Leopardų“ siuntimui į Ukrainą.
Ukrainą remiančios Vakarų šalys penktadienį susitiks JAV valdomoje Ramšteino karinėje bazėje Vokietijoje, kad suderintų savo naujausius pažadus Ukrainai.
Kyjivo meras Vitalijus Klyčko trečiadienį sakė turįs „labai gerų ir pozityvių signalų“, kad susitikime bus paskelbta apie naujus ginklus Ukrainai.
Nuo karo pradžios Vokietija ne kartą buvo kritikuojama dėl nenoro siųsti ginklų Ukrainai. Šis klausimas bus vienas svarbiausių naujai paskirto ir antradienį pradėjusio eiti pareigas Vokietijos gynybos ministro Boriso Pistoriuso darbe.
Olafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka
Berlynas, gruodžio 6 d. (ELTA). Vokietijos kancleris Olafas Scholzas gina vasario mėnesį vykusį savo vizitą pas Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną kaip mėginimą išvengti Ukrainos puolimo. „Tikrai turėjau vilčių, kad dar įmanoma užkirsti kelią šiam beprasmiškam ir žiauriam karui, – sakė O. Scholzas interviu žurnalui „Stern“, apžvelgdamas pirmuosius savo kadencijos metus. – Tačiau įvyko kitaip“.
O. Scholzas papasakojo detalių iš beveik keturias valandas trukusio savo susitikimo su V. Putinu. „Jis (susitikimas) buvo svarbus, nes suteikė man galimybę kalbėti apie visas dingstis, kurias V. Putinas dabar naudoja šiam karui pateisinti – ir jas atmesti“, – sakė kancleris. Jis teigė paklausęs Rusijos prezidento: „Ar gali atsitikti taip, kad man išskridus rusų naikintuvai pakils Ukrainos kryptimi?“ V. Putinas esą į šį klausimą neatsakė „ne“. „Aš tai prisimenu iki šiol“, – teigė O. Scholzas.
Paklaustas apie nuotrauką, kurioje jis su V. Putinu sėdi prie ypač ilgo stalo skirtinguose jo galuose, O. Scholzas sakė: „Buvo keista situacija kalbėti prie šio beprotiškai ilgo stalo. Mes patalpoje buvome vieni. Abiejose stalo pusėse buvo mikrofonai ir ausinės vertimui, kurio man bet kokiu atveju reikėjo“. Anot O. Scholzo, stalas galėjo būti ir trumpesnis. „Tačiau tada rusų gydytojai būtų turėję patikrinti mane dėl koronaviruso. Bet mes to nedarome. Mes to nereikalaujame ir iš savo svečių“, – teigė kancleris.
O. Scholzas teigė buvęs sukrėstas po keturių mėnesių įvykusios kelionės į Ukrainą. Birželio 16 dieną jis lankėsi Irpinėje netoli Kyjivo. „Ten labai tiesiogiai buvo matyti, kokie dideli sugriovimai ir kaip žiauriai elgėsi rusų kareiviai, – sakė kancleris leidiniui „Stern“. – Matėme automobilius, kuriuose sėdėjo bėgančios šeimos, kurios tiesiog buvo sušaudytos“. Jis pridūrė to tikrai niekada nepamiršiąs.
Savo bendradarbiavimą su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu kancleris pavadino „geru“. Jis sakė nuo karo pradžios 18 kartų telefonu kalbėjęs su V. Zelenskiu. „Pokalbiai niekada nebūna trumpi, ir jie visad draugiški“, – atskleidė O. Scholzas.
Turėdamas omenyje ginklų tiekimą, kancleris gynė savo politiką. „Aš sulaužiau tradiciją, kurios daug dešimtmečių laikėsi Vokietija – netiekti ginklų į krizių ir karo teritorijas“. Dabar Vokietija esą yra tarp šalių, kurios „teikia Ukrainai didžiausią politinę, finansinę ir humanitarinę paramą, taip pat paramą ginklais“. Ir Ukraina, anot O. Scholzo, labai dėkoja už šią paramą.
Vokietijos kariai Kazlų Rūdos poligone. Vokietijos kariuomenės nuotr.
Reaguodamas į krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko pareiškimą, kad Lietuvai yra tinkamas dešimties dienų terminas, per kurį į šalį atvyktų vokiečių karių brigada, Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis sako, kad A. Anušausko vadovaujama ministerija turėtų aiškiai įvardinti, kada Lietuvoje galėtų būti dislokuotas nuolatinis Vokietijos brigados dydžio karinis vienetas.
„Šiandien situacija de facto yra tokia. Vokiečiai patvirtino – taip, mes pas jus atvyktume, jeigu jums kiltų pavojus. Mes tą žinome, bet susitarimas yra ne toks. Prezidento Nausėdos ir kanclerio Scholzo pasirašytas susitarimas kalba apie kovai pasiruošusią brigadą Lietuvoje“, – pirmadienį Seime žurnalistams sakė ministras.
„Komunikuojant tokius faktus, reikia labai labai tiksliai pasakyti, apie ką mes kalbame. Ir to nerimo kyla, jis yra suprantamas. Čia ne tiek politinis priekaištas, bet norėtųsi žinoti, kada ta brigada bus Lietuvoje, dėl kurios susitarėme Madride“, – nurodė G. Landsbergis.
Ministras neatmetė galimybės, kad Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcija prašys ministrą paaiškinti susiklosčiusią situaciją ir atsakyti į klausimus dėl derybų su Vokietija.
„Aš neatmetu, kad mes galbūt šiek tiek ir frakcijoje ketintume pasikviesti ir ministrą, galbūt ir kariuomenės atstovus – gal šiek tiek išgryninti tas pozicijas ir aiškias komunikacines linijas, kad visiems būtų lengviau vieni kitus palaikyti“, – teigė konservatorius. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
TS-LKD lyderis pastebėjo, kad Lietuva yra įsivertinusi, kada šalyje galėtų pradėti veikti nuolatinė vokiečių brigada – šiuo metu vis dar kuriama reikiama infrastruktūra priimti Vokietijos kariams. Tačiau ar siūlomi karių priėmimo terminai tinka Vokietijos gynybos lyderiams, ministras sakėsi nežinąs.
„Kadangi Vyriausybė, sutarusi kartu su krašto apsaugos ministerija, patvirtino ilgalaikį infrastruktūros įrengimo planą su datomis, iš tų datų yra aišku, kada Lietuva bus pasirengusi priimti brigadą. Turbūt nėra keista, kad norėtųsi, kad ir iš ministro ir apskritai iš Lietuvos nuskambėtų labai aiškus kvietimas vokiečiams įvardinti, ar tos datos, kurias Lietuva teikia, yra priimtinos ir atitinka jų planavimo kalendorių“, – kalbėjo ministras, akcentuodamas, jog susitikimo su Vokietijos gynybos ministre aiškios Berlyno pozicijos neišgirdo.
„Tikiuosi, kad galbūt mūsų gynybos ministrui yra žinoma daugiau, tik tada keista, kodėl jis to nepasako“, – svarstė G. Landsbergis.
Ministras pabrėžė, jog atsakyti į klausimus dėl Vokietijos karių brigados svarbu ir dėl kitais metais Vilniuje vyksiančio NATO viršūnių susitikimo. Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Susirinks visi vadovai būtent į Vilnių, kuriame yra norima patvirtinti, kad tą, kas buvo sutarta Madride, pavyko pasiekti. Vien šituo remiantis, norėtųsi sužinoti – tai ką pavyko pasiekti“, – sakė jis.
ELTA primena, kad birželį Lietuvoje lankęsis Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pažadėjo stiprinti šalyje dislokuotą tarptautinį NATO batalioną iki brigados dydžio vieneto. Vokietijos padidinto budrumo brigada Lietuvoje – dvišalis Lietuvos ir Vokietijos susitarimas, sudarytas įgyvendinant NATO sprendimus, priimtus Rusijai pradėjus karą Ukrainoje.
