Oršos mūšiui – saliutas. Vytauto Visocko nuotr.
Penktadienį Lietuvos kariuomenė minėjo 509-ąsias Oršos mūšio pergalės metines. Šia proga sostinėje surengta Garbės sargybos kuopos karių ir Lietuvos kariuomenės orkestro eisena nuo Aušros vartų iki Valdovų rūmų. Garbės sargybos kuopos kariai virš Valdovų rūmų iškėlė Lietuvos istorinę vėliavą, informuojama pranešime.
Penktadienį vyko Lietuvos kariuomenės kariams skirta karo istorijos konferencija „Oršos mūšio pamokos iš šiuolaikinės karybos perspektyvos“, kurioje pranešimus skaitė karo istorikai iš Lietuvos kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdybos Karybos instituto, Vytauto didžiojo karo muziejaus ir Vilniaus universiteto.
Pasak istorinių šaltinių, pažymint 1514 m. rugsėjo 8 d. vykusį Oršos mūšį, Vilniuje buvo surengtos triumfo eitynės, per kurias gyventojams demonstruoti belaisviai, trofėjai, ginklai, auksas, o paimtos priešo vėliavos pakabintos Vilniaus katedroje.
Triumfo eisenoje, kurią sveikino užsienio diplomatai, valstybės pareigūnai ir vilniečių bendruomenė, pirmasis žengė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis, o eisena nusidriekė per Lietuvos sostinę nuo miesto sienų iki didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje, primena Lietuvos kariuomenė.
Oleksiejus Arestovyčius
Rusija apie Ukrainą žinojo kone viską, tačiau iš tiesų nesuprato šios šalies. Tai ir buvo esminė Kremliaus klaida, nulėmusi jo strateginį pralaimėjimą jau daugiau, nei pusmetį trunkančiame kare.
Taip sakė Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas Oleksijus Arestovičius, kalbėjęs Vilniuje vykstančioje konferencijoje, skirtoje Oršos mūšio metinėms.
Šią konferenciją, skirtą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pergalei prieš Maskvos didžiosios kunigaikštystės pajėgas 1514 m. rugsėjo 8 d. dabartinės Baltarusijos teritorijoje.
Pasak O. Arestovičiaus, didžiausias smūgis ir netikėtumas Rusijai buvo tai, kad bene labiausiai ir atkakliausiai prieš ją kaunasi rusakalbė Ukrainos visuomenės dalis.
„Jie nesuprato ukrainietiškos tapatybės ir to, kad kalba joje – ne pagrindinis dalykas. Jie galvojo, kad jei žmonės kalba rusiškai, tai reiškia, jie jau priklauso Rusijos įtakos sferai“, – sakė Ukrainos pareigūnas.
Pamuštos Rusijos ginkluotės paroda Kijeve
Tuo tarpu, pasak O. Arestovičiaus, esminė ukrainietiškos tapatybės idėja – laisvė. Taip pat – saviorganizacija. „Rusus pribloškė ir tai, kad žmonės pradėjo į juos šaudyti, net negavę įsakymo”, – invazijos vasario mėnesį pradžią prisiminė patarėjas.
Jis taip pat citavo Napoleoną, pasak jo, sakiusį, kad viskas, ko reikia kare – „sėkmė ir kvailas priešas“.
„Rusai – labai kvaili. Jie pradėjo šį karą net 9 kryptimis, nors neturėjo pajėgumų tam. Jie neturėjo pajėgumų net užimti Kijevui, o vien bandymas tai padaryti buvo labai kvailas”, – sakė kalbėtojas.
O. Arestovičius priminė, kad aršiausios kovos, kur rusai patiria didžiausius nuostolius, vyko ir tebevyksta Donbase, dėl Chersono, Charkovo, aršiausiai priešinosi Mariupolis.
Prezidento administracijos atstovas sulaukė ir klausimų apie tai, kodėl Ukrainos valdžia iki pat invazijos išvakarių neigė jos tikimybę, nors turėjo žinoti apie ją. Taip pat – kodėl nebuvo pasiruošta Kijevo, Chersono puolimui.
Pasak O. Arestovičiaus, pačiose invazijos išvakarėse aukščiausi Ukrainos politiniai ir specialiųjų tarnybų pareigūnai, nors ir matė pavojų bei žinojo rusų planus, nesutarė dėl to, ar Rusija tikrai imsis juos įgyvendinti – pavyzdžiui, pulti Kijevą. Kijevo centre demonstruojas pamuštas rusų armijos tankas
Tuo tarpu Chersone esą centrinę valdžią išdavė vietiniai Rusijos agentai, sugriovę pasirengimą atremti Rusijos puolimą iš Krymo. „Bet mes tai dabar juk atsiimame. Vienas-du mėnesiai ir mes atsiimsime Chersoną”, – sakė O. Arestovičius. Sudegusi rusų karo mašina. Paroda po atviru dangumi Kijeve
Jis kartojo, jog iš Vakarų Ukrainai tereikia „dvigubai daugiau“ sunkiosios ginkluotės, nei jie teikia dabar ir Ukraina laimės karą – išstums agresorių iš visos savo teritorijos.
O. Arestovičius teigė, kad šis karas „bendras visų karas” ir kartojo Ukrainos valdžios pagrindinę ir nuolatinę mintį, jog jei Rusija įveiks Ukrainą, tai, pasinaudojusi jos resursais, puls Baltijos šalis ir Lenkiją.
Jis tvirtino „gerai žinąs” Rusiją, nes, kaip Ukrainos žvalgybos pareigūnas, dirbo ten, buvo infiltruotas į Rusijos imperialistų ir šovinistų struktūras, kurioms vadovavo Aleksandras Duginas. Pastarojo duktė neseniai buvo nužudyta Rusijoje.
Tad O. Arestovičius teigė, jog nors Rusija ir gali tapti demokratine šalimi ir Rusijos opoziciją reikia remti, jai turi būti duotas „vienas šansas” po dabartinio režimo žlugimo.
Rusija turi būti arba „demilitarizuota ir denuklearizuota”, arba „padalinta“ – kitaip po dešimtmečio vėl griebsis agresijos.
Prezidentas Kijeve inauguravo K. Ostrogiškio paminklą. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda tęsia vizitą Ukrainoje. Antradienį šalies vadovas dalyvavo Konstantino Ostrogiškio paminklo inauguracijoje.
K. Ostrogiškis, iš ukrainietiškų žemių kilęs, vienas žymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karvedžių, pasižymėjo išskirtinėmis asmeninėmis ir dalykinėmis savybėmis, kariniais gebėjimais ir nuopelnais.
„Šiandien jį geriausiai prisimename kaip 1514 metų Oršos mūšio nugalėtoją. Būtent ši pergalė sustabdė tuometę Maskvos ekspansiją ir pažabojo jos ambicijas. Konstantino Ostrogiškio triumfas ne tik perspėjo apie Rytuose kylančią grėsmę europietiškajai civilizacijai, bet ir akivaizdžiai įrodė, kad ši grėsmė yra įveikiama“, – sakė prezidentas. G. Nausėda Ukrainoje pagerbė Gediminaičių panteoną ir Konstantino Ostrogiškio atminimą. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Šio antkapinio paminklo autoriai – skulptoriai Olesis Sydorukas, Borisas Krylovas ir Arūnas Sakalauskas.
Šalies vadovas džiaugėsi, kad bendromis Lietuvos ir Ukrainos pastangomis pavyko atkurti kartu su Uspenjės soboru prieš 80 metų sugriautą K. Ostrogiškio antkapinį paminklą.
G. Nausėda Ukrainoje pagerbė Gediminaičių panteoną ir Konstantino Ostrogiškio atminimą. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda ir ponia Diana Nausėdienė oficialų vizitą Ukrainoje penktadienį baigė apsilankymu Kijevo Pečorų lauroje.
Tai Lietuvos istorijai svarbi vieta, atskleidžianti mūsų šalies ir Ukrainos istorinę bendrystę. Uspenjės sobore yra palaidoti du Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnūs Skirgaila ir Vladimiras, kiti Gediminaičių palikuonys.
Šiame sobore ilsisi ir dar viena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) asmenybė – iškilusis LDK etmonas, Oršos mūšio prieš Maskvą nugalėtojas kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis.
Ukrainoje pagerbė Gediminaičių panteoną ir Konstantino Ostrogiškio atminimą. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Prezidentas aplankė ir pagerbė šio didžio karvedžio kapą. „Oršos mūšio, vykusio prieš daugiau nei 500 metų, reikšmė Europai buvo neįkainojama. LDK kariuomenė sustabdė Maskvos ekspansiją į Europą. Tai aktualu ir šiandieniniame geopolitiniame kontekste”, – sakė šalies vadovas.
1941 m. Uspenjės soboras ir jame buvęs renesansinis antkapinis paminklas K. Ostrogiškiui buvo susprogdinti. Šventovė visiškai atstatyta ir pašventinta 2000 metais. Šiuo metu baigiamas atkurti ir K. Ostrogiškiui skirtas memorialas.
Kijevo Pečorų lauros vienuolynas, įkurtas XI amžiuje, yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Aušros vartai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nieko neturiu prieš Ričardą Gavelį, kurio vardu Vilniaus meras Remigijus Šimašius siūlo pavadinti skverą prie Aušros Vartų. Oršos mūšiui – 500 metų. Vytauto Visocko nuotr.
Bet sutikite, Vilniuje, ir ypač Senamiestyje, vardai turi būti amžių patikrinimus praėję.
Laikau mero žinią – provokacija.
Pasak įžymaus Lietuvos istoriko Alfredo Bumblausko, išliko žinių, kad iš pasaulinio Oršos mūšio grįžtančiam Konstantinui Ostrogiškiui pagal romėnų paprotį Vilnius surengė triumfo žygį. Tuo metu dar neseniai pastatyti miesto gynybos rytiniai vartai, pro kuriuos jis atvyko, jo garbei buvo pavadinti „Ostrožkije varota“. Bėgant laikui pavadinimas kito į „Aštriuosius vartus“, „Ostra brama“, kol lietuviai išvertę pavadino „Aušros vartais“. Pridursiu, kad ta proga didvyriui buvo leista Vilniuje įsteigti kelias ukrainietiškas stačiatikų cerkves. Jos ir dabar egzistuoja, tik Maskvos pavaldume.
Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kastytis Stalioraitis
Žiniasklaidoje pasigirdo balsų, kad Aušros Vartų kaip kelionės pradžios pasirinkimas yra šiek tiek rizikingas, nes Aušros Vartai visų pirma turi religinę prasmę, o ne valstybinę.
Man, kaip Lietuvos istorijos mėgėjui, praeinant pro Vartus jie visų pirma asocijuojasi su pergalingu LDK mūšiu prie Oršos. M.Bielskio kronikoje teigiama, jog Oršos mūšyje buvo nukauta 40 tūkstančių maskvėnų, į nelaisvę paimti jų karvedžiai. LDK kariuomenė atsipirko nedideliais nuostoliais – manoma, jog žuvo apie 500 lietuvių riterių. Garsas apie mūšį pasklido beveik visoje būsimoje Europos Sąjungoje.
Pasak LDK žinovo istoriko Alfredo Bumblausko, išliko žinių, kad iš Oršos mūšio grįžtančiam Konstantinui Ostrogiškiui pagal romėnų paprotį Vilnius surengė triumfo žygį. Jis įžygiavo į Vilnių pro tuo metu dar neseniai pastatytus miesto gynybos rytinius vartus, dabar vadinamus Aušros vartais.
Prezidentas Gitanas Nausėda ir jo žmona Diana. LR Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Tad Gitano Nausėdos inauguracijos iškilmių pažymėjimo scenarijaus pradžia, Aušros vartai, yra labai valstybiškai simboliška. Priminimas Maskvai, kad neverta puoselėti nedorų vilčių Lietuvos, Ukrainos, o ir Baltarusijos atžvilgiu.
Puiki pradžia, kad taip ir toliau…
Žinoma, ir religinis akcentas turėjo prasmę. Juo labiau, kad Aušros Vartuose įsikūrusioje Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje laikomas Šv. Mergelės Marijos paveikslas yra garbinamas, kaip stebuklingas, ne tik katalikų, bet ir unitų, ir stačiatikių, t.y. visų LDK krikščionių.
Neatsitiktinai netoli Koplyčios vienoje Aušros Vartų gatvės pusėje yra unitų Šv. Trejybės bažnyčia, kurią fundavo tas pats Konstantinas Ostrogiškis (jo laikais LDK unitų dar nebuvo), ir vienuolynas, kitoje – stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynas bei cerkvė (katedra).
Oršos mūšis. Paveikslas nutapytas XVI amžiuje nežinomo autoriaus. Originalas saugomas Varšuvos nacionaliniame muziejuje
Mano nuomone, summa summarum visas parodytas Prezidento kelias, jungiantis praeitį su dabartimi, priimant priesaiką, galėtų pretenduoti į tradiciją.
1514 metų rugsėjo 8 dieną įvyko Oršos mūšis, kuriame jungtinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės kariuomenė sutriuškino tris kartus galingesnį priešą.
Rugsėjo 26 d. Vilniuje buvo švenčiamos vienos reikšmingiausių Lietuvos pergalių 500-asis jubiliejus, prisiminta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų iškilmingų įžygiavimų į Vilnių tradicija.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys dr. Mantas Adomėnas pateikė nutarimo projektą 2014-uosius paskelbti Oršos mūšio metais. Nutarimo projektas parengtas atsižvelgiant į tai, kad 2014 metų rugsėjo 8 d. sukanka 500 metų, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė laimėjo istorinę pergalę Oršos mūšyje ir apgynė Lietuvos žemių vientisumą.
Anot projekto autoriaus, šis siūlymas leidžia aktualizuoti šį reikšmingą Lietuvos istorijos įvykį ir mūšyje dalyvavusių LDK bei Abiejų Tautų Respublikos tautų – lietuvių, baltarusių, ukrainiečių, lenkų bendradarbiavimą užtikrinant laisvės, pagarbos Europos teisės tradicijai ir saugumo erdvę Rytų Europoje.
Įvairiuose forumuose ir visai neseniai „Facebooke” įvyko gana aršūs ir, reikia pripažinti, iš mano pusės emocionalūs ginčai dėl draugystės su neva savo identiteto beieškančiais baltarusių nacionalistais. Iš karto pripažinsiu – baltarusiai turi pilną teisę ieškoti savo tapatybės šaknų, domėtis savo istorija, kultūra, etnografija. Kvaila būtų tam prieštarauti. Kai kurie forumo dalyviai netgi sutinka būti solidarūs su baltarusiais, ieškančiais tapatybės. Tačiau gerais norais kelias ir į pragarą grįstas – jie tiesiog nemato vieno esminio dalyko: baltarusių nacionalistai pasuko lengviausiu keliu – pradėjo savintis lietuvių Tautos istoriją, simbolius ir netgi teritorijas.
Ukrainos ir Lenkijos santykiai įvairiais istoriniais laikais paliko daug nuoskaudų: jau nuo kazokų sukilimo XVII amžiuje buvo kovojama tarpusavyje, o II Pasaulinis karas paliko daug randų šiose tautose.
Vienas bičiulis ukrainietis nusprendė įgyvendinti tokį projektą: kai dauguma kalba apie tarpusavio ukrainiečių ir lenkų kovas, jis nusprendė istorijoje paieškoti, o kada ir kur kartu kovojo lenkai ir ukrainiečiai. „Ir žinai, sako jis man, koks buvo nustebimas, kai tose kovose atradau ir lietuvius“.
Tikrai tiesa, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikotarpiu kovojome kartu prieš bendrus priešus. Tačiau tiesa ir tai, kad nors didžiuojamės savo istorine praeitimi, bet mūsų istorijos žinojimas apsiriboja dabartinės Lietuvos valstybės teritorijoje nutikusiais įvykiais. Tad bendros pergalės rytuose, kultūros pasiekimai mums nėra svarbūs. Juk kiek žmonių žino apie Oršos ar Chotino mūšius?
