Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Šiaulių apskrities žydų bendruomenė prašo miesto savivaldybės nukabinti partizano Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) teigimu, prašymas jau nagrinėjamas. Centro direktoriui priėmus vieną ar kitą sprendimą, juo vadovautis turės Šiaulių miesto savivaldybė.
Atminimo lenta Šiauliuose J. Noreikai pakabinta 2010 m., ant buvusio apskrities viršininko administracijos pastato. Ji žymi, kad ten, 1941–1943 metais, J. Noreika dirbo Šiaulių apskrities viršininku.
Dėl J. Noreikos lentos nukabinimo kreipiasi ne pirmą kartą
Šiaulių apskrities žydų bendruomenės vadovas Sania Kerbelis sako, kad jau yra anksčiau kreipęsis į savivaldybę dėl Generolo Vėtros atminimo lentos nukabinimo, tačiau tą kartą procesas atsidūrė aklavietėje.
Šiaulių žydų bendruomenės vadovo teigimu, J. Noreikos veikla galėjo lemti pačio S. Kerbelio šeimos likimą – manoma, jog Generolas Vėtra galėjo duoti tiesioginius nurodymus Šiaulių krašto žydų žudynių ir uždarymo į getą atvejais, kur buvo nužudyti ir S. Kerbelio giminaičiai.
„Kadangi Jono Noreikos raštai, po kurių Šiaulių žydai pateko į Žagarės getą, tiesiogiai palietė mano gimines: mano šeimą, kurių dalis pateko į Šiaulių getą ir buvo nužudyti, o dalis buvo nužudyti Žagarėje. Turiu informacijos, kad tiesiogiai prie to prisidėjęs buvo Noreika“, – teigia S. Kerbelis. Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
„Pirmiausia prašau to kaip Lietuvos pilietis, žydas, kurio giminės nukentėjo nuo Holokausto. Man tai nepriimtina. Kai yra įstatymas, klausimų nebeturi kilti – juk ir valstybė priėmė įstatymą tam, kad būtų istorinis teisingumas“, – sako S. Kerbelis.
Jis pažymi šįkart su šiuo prašymu į savivaldybę kreipęsis vadovaudamasis dekomunizacijos įstatymu, kuris įpareigoja pašalinti bet kokius atminimo ženklus, skirtus asmenims, kolaboravusiems su totalitaristiniais režimais.
„Yra įstatymas, tai arba savivaldybė jo laikysis, arba suprasime, kad ne visiems įstatymai Lietuvoje galioja. (…) Jei savivaldybė nuspręs tos lentos nenuimti, į teismą tikrai nesikreipsime, bet pasidarysime išvadas, kad gyvename valstybėje, kurioje žmonės, kolaboravę su naciais, yra didvyriai“, – teigia Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas.
Prašymas jau pradėtas nagrinėti
Šiaulių miesto meras Artūras Visockas naujienų agentūrai ELTA patvirtino, kad savivaldybė gavo tokį prašymą ir jau renka medžiagą klausimui įvertinti.
„Paprašiau surinkti medžiagą tuo klausimu, nes jis keliamas nebe pirmą kartą. (…) Nėra iki galo aišku, kiek ten buvo tiesiogiai duotas vienas ar kitas nurodymas daryti vienokius ar kitokius dalykus. Čia yra labai sudėtingos temos. (…) Tai kai bus surinkta medžiaga, žiūrėsime, ką čia daryti“, – sakė A. Visockas.
„Nežinau, kodėl ta lenta buvo pakabinta. Juk vis tiek turėjo būti kažkokie motyvai. Tai ir pasižiūrėsime. Esmė – nesusipriešinti, tai niekam nereikalinga“, – sako A .Visockas.
Savo ruožtu LGGRTC Istorinės atminties įamžinimo skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas pažymi, kad skyrius jau pradėjo šio prašymo nagrinėjimą, tik šiuo metu laukiama daugiau duomenų dėl J. Noreikos istorinio vertinimo.
„Paprašėme papildomų duomenų iš LGGRTC dėl Noreikos, nes (…) oficialios pažymos neturėjome. Tai praeitame posėdyje buvo pirmas Noreikos nagrinėjimas ir padarėme pertrauką, kol centras pateiks išsamią pažymą“, – sako V. Karčiauskas.
Jis pažymi, kad Istorinės atminties įamžinimo komisija priima tik rekomendaciją. Tuo tarpu galutinį verdiktą, vadovaudamasis pastarąja rekomendacija, priima LGGRTC direktorius. Centro direktoriaus sprendimas yra perduodamas vykdyti savivaldybei, akcentuoja V. Karčiauskas. Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Prieš keletą metų aršias diskusijas visuomenėje kėlė Generolui Vėtrai skirta atminimo lenta ant Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos, Vilniuje. Diskusijas ji sukėlė po to, kai atminimo lentą kūju sudaužė kontroversiškai vertinamas advokatu prisistatantis Stanislovas Tomas. Tąkart „Grindos“ darbuotojai lentą suklijavo ir grąžino ją ant bibliotekos sienos. Savo ruožtu savivaldybės atstovai pažadėjo tolesnį atminimo ženklo likimą spręsti konsultuodamiesi su istorikais.
Kad Generolui Vėtrai skirta atminimo lenta bus atkurta patikino ir tuometinis miesto meras Remigijus Šimašius. Vis dėlto, R. Šimašiaus sprendimu lenta buvo pašalinta 2019-ųjų liepą. Kaip žiniasklaidai tąkart teigė R. Šimašius, lentą jis nuimti apsisprendė siekdamas, kad būtų taikomas „vienodas principas“ visiems atminimo ženklams, kurie susiję su totalitariniais režimais, prilygindamas pastarąjį atvejį su 2015-ųjų rudenį nukeltomis Žaliojo tilto skulptūromis.
Vis dėlto, po kelių mėnesių, rugsėjį, Generolui Vėtrai skirta atminimo lenta vėl buvo pakabinta senojoje vietoje. Jos pagaminimu ir pakabinimu daugiausiai rūpinosi jaunimo sambūris „Pro Patria“.
ELTA primena, kad nuo gegužės 1-osios Lietuvoje įsigaliojo dekomunizacijos įstatymas. Jis taikomas bet kokia forma įamžintiems ar atvaizduojamiems asmenims, simboliams, informacijai, propaguojančiai totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.
Viešųjų objektų pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, atliks LGGRTC ir savivaldybių institucijos.
Grupė iškiliausių antisovietinio pasipriešinimo dalyvių, Laisvės premijos laureatų, kartu su dar keliais rezistencijos įamžinimu besirūpinančiais bendraminčiais kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktorių, prašydami leisti ant Centro valdomo KGB muziejaus pastato Aukų g. 6 Birželio sukilimo metinių proga pakabinti atminimo lentą pirmajam savanoriui ir Sukilimo organizatoriui pulkininkui Kaziui Škirpai.
„Kazys Škirpa (1895-1979) buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, faktinis Vilniaus karo komendantas, Vėliavos diena tapusio Trispalvės iškėlimo Gedimino pilies bokšte organizatorius, Steigiamojo Seimo narys, ambasadorius, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjas ir Birželio sukilimo organizatorius. Lietuvos valstybės istorijoje mažai taip pasiaukojamai visą gyvenimą tėvynės reikalams atsidavusių asmenų. 1918 metų pabaigoje dabartinio KGB muziejaus pastate buvo įsikūrusi Vilniaus miesto komendantūra, jai faktiškai vadovavo (ėjo pavaduotojo pareigas) ir čia dirbo Kazys Škirpa. Prašome […] leisti ant šio pastato sienos Aukų gatvės pusėje pakabinti su mūsų pritarimu jaunimo sambūrio „Pro Patria“ iniciatyva ir lėšomis pagamintą pulkininko Kazio Škirpos atminimo lentą.“, – rašoma prašyme.
Raštą pasirašo Laisvės premijos laureatai Jonas Kadžionis-Bėda, Albinas Kentra-Aušra, Bronislovas Juospaitis-Direktorius, Juozas Mocius-Šviedrys, kardinolas Sigitas Tamkevičius, Nijolė Sadūnaitė ir Antanas Terleckas, taip pat rezistentai vyskupas Jonas Kauneckas, kunigas Robertas Grigas, Petras Plumpa, Jonas Burokas, partizano Juozo Lukšos-Daumanto žmona Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė, skulptorius prof. Gediminas Karalius, architektas prof. Algis Vyšniūnas, istorikas prof. Bronius Makauskas, Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Prašyme atkreipiamas dėmesys, jog pastarąjį dešimtmetį Kazys Škirpa patyrė daug šmeižto dėl tariamo antisemitizmo, nors nėra jokių konkrečiai jo veiksmų ar asmeninių pasisakymų, palaikančių Holokaustą Lietuvoje. „Priešingai, iškilus Lietuvos žydas Vitalijus Karakorskis yra radęs dokumentų, liudijančių Kazį Škirpą gelbėjus Vokietijos žydus nuo nacių persekiojimo“, – teigiama rašte.
LGGRTC direktorius atsakydamas nurodė, kad negali spręsti šio klausimo, nes dėl atminimo lentų kabinimo esą reikalinga kreiptis ne į pastato valdytoją, o į Vilniaus miesto savivaldybę ir Kultūros paveldo departamentą.
Atminimo lentos Kaziui Škirpai iniciatyvą iniciavęs „Pro Patria“ sambūris primena, kad 2019 metais jau pakabino atminimo lentą kitam Birželio sukilimo dalyviui, nacių kalintam ir sovietų nužudytam Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai. Jie akcentuoja, kad tada atminimo lentos kabinimas derintas tik su pastato valdytoju ir Kultūros paveldo departamentu, o į savivaldybę dėl leidimo nesikreipė.
„Vilniaus miesto valdžios atsakymas į kovai už tautos laisvę ir valstybės atkūrimą savo gyvenimus paskyrusių rezistentų prašymą atskleis tikrąjį Lietuvos ir sostinės valdančiųjų požiūrį į visą antisovietinio pasipriešinimo judėjimą, jo dalyvius ir organizatorius bei vadovus“, – sako „Pro Patria“ pirmininkas politologas Vytautas Sinica.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimui nukabinti atminimo lentą, skirtą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos padalinus visuomenę į dvi priešingas nuomonių stovyklas, Kultūros paveldo centras (KPC) pateikė Kultūros paveldo departamentui rekomendacijas dėl naujos Generolo Vėtros gerbėjų pakabintos lentelės vertingųjų savybių.
Taigi siūloma pripažinti, kad atminimo lenta yra bibliotekos vertingoji savybė.
Tai Eltai patvirtino KPC direktorius Virgilijus Kačinskas.
„Departamentas buvo davęs mums pavedimą patikslinti pastato vertingąsias savybes, mes tą darbą atlikome ir jau savo išvadas pateikėme departamentui“, – sakė V. Kačinskas.
Jo vadovaujamas Kultūros paveldo centras, pasak V. Kačinsko, rekomenduoja lentos nenukabinti, pripažįstant ją pastato vertingąja dalimi.
Tokia rekomendacija buvo suformuota, atsižvelgiant į patvirtintą vertinimo tvarką, sako KPC direktorius.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
„Mes siūlome, kad lenta Generolui Vėtrai būtų pripažinta pastato vertingąja savybe ir tai padarėme remdamiesi teisės aktais. Tai yra kultūros ministro įsakymu, kuriuo jis patvirtino vertinimo ir atrankos kriterijų aprašą. Ten yra punktai tokie, kad jeigu neatitinka amžiaus cenzo dalis ar objektas, yra išimtys numatytos: šiuo atveju pirmoji išimtis yra tai, kad tai susiję su laisvės išsivadavimo kovomis ir rezistenciniu pasipriešinimu“, – Eltai teigė V. Kačinskas.
KPC vadovo teigimu, bendruomenė kreipėsi į centrą, prašydama išsaugoti J. Noreikos atminimo lentelę.
„Dar vienas punktas yra, kuris atitinka išimtį, – tai, kad vietos bendruomenės atstovai kreipėsi su prašymu šitą lentą paskirti vertingąja pastato savybe, nes tai svarbu jų bendruomenės identitetui ir savimonei“, – tvirtino V. Kačinskas.
KPC pateikus rekomendacijas Kultūros paveldo departamentui, šis, pasak jo, turėtų įpareigoti vertinimo tarybą priimti galutinę išvadą.
„Departamento funkcija yra formuoti vertinimo tarybų darbotvarkę.
Departamentas turi įtraukti į vertinimo tarybos darbotvarkę šitą klausimą, ir jau tada vertinimo taryba savarankiškai, be visų kitų, kadangi yra sudaryta atskirai iš ekspertų, priima sprendimą galutinai“, – sakė V. Kačinskas.
Paklaustas, ar tai reiškia, kad vertinimo tarybai pritarus Generolo Vėtros lentelę laikyti Vrublevskių bibliotekos pastato vertingąja savybe, jos nebus galima nuimti, V. Kačinskas tai patvirtino. „Taip, tikrai taip“, – patvirtino V. Kačinskas.
ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos Generolo Vėtros atminimo lenta nuimta Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu. Kritikų teigimu, J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Vėliau prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame susirinkę J. Noreikos-Generolo Vėtros gerbėjai pareiškė susirūpinimą valstybės atminties politika, o tuo pat metu ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta šiai kontraversiškai vertinamai istorinei asmenybei.
Policija, vertindama, ar lentelės pakabinimo metu nebuvo pažeista viešoji tvarka, dalį tyrimo perdavė Kultūros paveldo departamentui, kuris turėtų nustatyti, ar nebuvo pažeistas vertingas pastatas.
Kol ketvirtadienį prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame susirinkę Jono Noreikos – Generolo Vėtros gerbėjai išreiškė susirūpinimą valstybės atminties politika, ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta Generolui Vėtrai.
ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos nuimtos Generolo Vėtros atminimo lentos kritikai teigė, kad J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo.
Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybą dėl Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimo nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos nuimti karininko Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą.
„J. Noreikos sulyginimas su totalitariniais režimais ne tik kad supriešino visuomenę, bet ir paneigia patį teismo sprendimą, kuriuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išaiškinimas dėl J. Noreikos veiklos, kad ji nelaikytina kolaboravimu, pripažintas pagrįstu. Tai neatitinka teisinės valstybės principo“, – teigia A. Ažubalis.
„Prašome Generalinės prokuratūros įvertinti, ar toks vienasmenis mero sprendimas neprieštarauja teisinės valstybės principui ir nepažeidė viešojo intereso“, – pabrėžia L.Kasčiūnas.
Seimo narys Audronius Ažubalis. Slaptai.lt nuotr.
Kreipimesi į Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnybą Seimo nariai pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė 1998 m. finansavo J. Noreikos atminimui skirtos lentos pastatymą 7741 litu. Tuo tarpu dabar meras, neturėdamas savivaldybės tarybos pritarimo, priėmė vienasmenį sprendimą šią lentą nuimti ir pavedė tai padaryti savivaldybės įmonei „Grinda“.
Todėl L. Kasčiūnas prašo įvertinti, ar meras, priimdamas vienasmenį sprendimą dėl J. Noreikos atminimo lentos nuėmimo, neviršijo savo įgaliojimų. Nes, pasak parlamentaro, dabar susidaro paradoksali situacija, kada skirtinguose Lietuvos miestuose, kuriuose taip pat yra J. Noreikos atminimo ženklų, skirtingai vertinama J. Noreikos veikla.
„Meras ignoruoja kompetentingų institucijų nuomones, supriešina visuomenę „perrašydamas“ istoriją“, – pridūrė A. Ažubalis.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Kreipimesi Seimo nariai priminė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas kovo 27 d. atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto A. Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC). Šioje byloje G. A. Gochinas prašė teismo įpareigoti LGGRTC pakeisti savo 2018 m. liepos 18 d. istorinę išvadą dėl J. Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, teigdamas neva J. Noreika kolaboravo su naciais ir dalyvavo Holokauste.
Teismas padarė išvadą, kad LGGRTC, atsakydamas pareiškėjui, savo poziciją dėl J. Noreikos asmeninės ir darbinės veiklos Žemaitijoje ir jo galimos įtakos žydų masinėse žudynėse pagrindė faktiniais duomenimis bei rašytiniais dokumentais. Pasak teismo, šis LGGRTC raštas yra išsamus, detalus, jame aptariami visi pagrindiniai pareiškėjo G. A. Gochino klausimai bei jo pateikti rašytiniai dokumentai, jis yra tinkamai pasirašytas, priimtas nepraleidus nustatyto termino. LGGRTC pareiga yra analizuoti istorinę medžiagą ir teikti išvadas dėl istorinių asmenybių veiklos, jis šią funkciją įgyvendino tinkamai.
LGGRTC nuomone, J. Noreikos veikla nelaikytina kolaboravimu, nes nacių okupacijos metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis taip pat aktyviai veikė antinaciniame pogrindyje, padėjo Šiaulių žydų gelbėtojams. Už antinacinį pasipriešinimą J. Noreika dvejus metus buvo kalinamas Štuthofo koncentracijos lageryje.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
LGGRTC taip pat yra pažymėjęs, kad: Lietuvoje įvestas nacių okupacijos režimo tipas skyrėsi nuo okupacinio režimo tipo Vakarų Europos dalyje; vokiečiai stengėsi parodyti, kad už žydų žudymą atsakingi lietuviai; 1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies; 1975 m. JAV administracija iš kaltinamųjų sąrašų išbraukė Lietuvos Laikinosios vyriausybės vadovą ir vidaus reikalų ministrą, kurie buvo kaltinami panašiai kaip J. Noreika – kolaboravimu su naciais ir prisidėjimu prie žydų izoliavimo; geto vidaus struktūros – žydų taryba ir vidaus policija – taip pat susilaukia kaltinimų kolaboravimu, tačiau šių struktūrų vadovams Kaune kabo atminimo lentos.
Vilniaus miesto savivaldybė, vadovaujama Remigijaus Šimašiaus, liepė nuimti Jono Noreikos – generolo Vėtros atminimo lentą nuo Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos.
Paminklinės Jono Noreikos lentos šiuo metu nebėra…
Slaptai.lt skelbia keletą nuotraukų, pasakojančių, kaip buvo bandoma apginti Jono Noreikos garbę. Deja, neapgynėme…
Žvelgdami į tą tuščią vietą ant sienos, kur kabojo Lietuvos didvyriui Jonui Noreikai pagerbti skirta atminimo lenta, supraskime, kad jeigu nesitelksime ir tylėsime, tokia pat tuščia vieta liks iš Lietuvos valstybės.
Būtų labai naivu ir paviršutiniška manyti, kad buvo sudaužyta tik lenta. Šitaip kiekvieną akimirką yra daužoma Lietuvos valstybė. Be jokios abejonės, šito vandališko išpuolio iniciatorius ir vykdytojas siekė pigaus politinio populiarumo norėdamas surinkti parašus ir patekti į Europos Parlamento rinkimus.
Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Tikroji jo poelgio prasmė yra politinė ir kur kas gilesnė. Jis yra gerai žinomo pono K. Juraičio, viešai kvietusio Vladimirą Putiną „išvaduoti“ Lietuvą, artimas bendražygis. Taigi turime to, ką vadinu penktąja ir šeštąja Putino kolonimis Lietuvoje, sintezę. Vienas kreipiasi į Putiną ir šaukiasi pagalbos iš Rytų. Kitas, šitas vandalas, sudaužęs atminimo lentą, didžiuojasi, kad jis yra plačiai mąstantis ir europinėmis vertybėmis besivadovaujantis subjektas.
Bet juos sieja viena ir ta pati nuostata – neapykanta lietuvių tautai ir pačiai Lietuvos valstybei. Dar svarbiau suprasti, kad tokie išpuoliai niekada nenutinka tuščioje vietoje, nenukrenta iš dangaus. Juk tai yra logiška pabaiga kelio, kuriuo Lietuva eina jau daugelį metų. Taip, Lietuva šiandien yra šalis, kurioje galima knygose dergti iškiliausius Lietuvos partizaninio judėjimo vadus ir tai bus pavadinta menine kūryba ir vaizduotės polėkiu.
Tuo tarpu kitas žmogus, kuris tuos pačius partizanus viešai pavadina žudikais ir nusikaltėliais, yra teisiamas parodomuoju būdu. Skirtumas tik tas, kad vienas gauna valstybinę premiją, kitas – simboliškai nubaudžiamas. Visgi retoriškai paklausime savęs: kuri kolona pavojingesnė? Ar atviro Putino garbintojo, kuris dergia Lietuvos partizanus, ar tokį pat žeminantį ir žeidžiantį vaizdinį į tūkstančių Lietuvos žmonių – pirmiausiai jaunųjų piliečių – sąmones brukančio ir peršančio mintį, kad partizanų kova buvo beprasmiška.
Šiandien Lietuva yra šalis, kurioje partizanų persekiotojai ir naikintojai yra nebaudžiami, motyvuojant tuo, kad jie vykdė to meto įstatymus. Taigi mes ateiname į tarpsnį, kai galime drąsiai pasakyti – kryptingai, nuosekliai ir metodiškai rengiama dirva naujai Lietuvos okupacijai. Šitos strategijos tikslas – sujungti visas antitautines ir antivalstybines jėgas, nesvarbu, į ką – į Rytus ar į Vakarus – jos būtų orientuotos. Jas siekiama sujungti bendram tikslui – įbrukti lietuviams į sąmonę, kad Lietuvos valstybė yra nesusipratimas, kad ji yra nereikalinga.
Ir jeigu mes nesuvoksime tikrojo šio išpuolio masto ir pavojingumo, iš tiesų sulauksime dienos, kai duš ne tik atminimo lentos, bet mums net nespėjus susivokti, kas vyksta, duš ir Lietuvos valstybė.
Vilniuje Odminių gatvėje ant namo pažymėto 10 numeriu 2012 m. rugsėjo 23 d. buvo atidengta memorialinė lenta prelatui Mykolui Krupavičiui.
Ant to paties namo, netoliese 2015 m. liepos 17 d. atidengta lenta Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatui, Lietuvos kariuomenės vyriausiajam kapelionui monsinjorui Alfonsui Svarinskui, nes jie čia gyveno. Pirmosios lentos iniciatorius buvo monsinjoras A. Svarinskas, autorius architektas Mindaugas Kerys, antrosios iniciatorė – Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, autorė skulptorė Daliutė Ona Matulaitė.
Monsinjoro Alfonso Svarinsko laidotuvės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iškalbingos lentų nuotraukos: pirmosios bareljefas atitinka M. Krupavičiaus portretą, užrašai ryškūs, todėl lenta laikytina meno kūriniu. Iš antrosios žvelgia visiškai nepanašus į A. Svarinską asmuo, užrašus galima perskaityti tik palypėjus kopėčiomis: („Šiame name 1991–2014 m. gyveno monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, politinis kalinys, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys“), todėl kurpinys laikytinas kūrybinės minties aborto išdava, skirta iškilios asmenybės užmarščiai.
Kodėl A. Svarinsko lentos sukūrimui nebuvo pasirinktas M. Kerys vien dėl profesionalumo ir pasiteisinusio kūrybos stiliaus, o D. O. Matulaitė, galima nesunkiai suvokti: pirmąjį projektą finansavo Vilniaus savivaldybė, antrąjį – Seimas, o čia jau suma „apvalesnė“.
Paminklinė lenta Alfonsui Svarinskui atminti. Tačiau užrašas beveik nematomas.
Lentos A. Svarinskui atidengimo metu renginio dalyviai pastebėjo ir aptarinėjo akivaizdų lentos broką, o netrukus visuomeninės organizacijos, kadangi nei su velionio artimaisiais, nei su visuomeninėmis organizacijomis projektas nebuvo derintas, kreipėsi į Signatarų klubą ir Seimą dėl lentos pakeitimo, tačiau jau paminėtos ir antrosios monsinjoro mirties metinės, o lenta nepakeista.
Labai panašu, kad užrašas neišryškintas sąmoningai, nes, ištrynus vardą, ištrinama atmintis apie žmogų; monsinjoras nėjo į kompromisus dėl vertybinių dalykų nei su sovietais, nei su dabartine valdžia, todėl atminimo įamžinimas buvo tik suvaidintas, tik pademonstruota įamžinimo regimybė.
Norėdamas išsiaiškinti netoleruotiną padėtį, šių eilučių autorius telefonu kreipėsi į Signatarų klubo prezidentę B. Valionytę, tačiau pastaroji, neneigdama lentos prastos kokybės, tepaaiškino, kad lentą kūrusi tituluota skulptorė (tarsi jos titulas kompensuotų blogą kokybę), Seimas esąs lentos savininkas, todėl ji nuo tolimesnio lentos reikalo atsiribojanti.
Minimu reikalu susirūpino ir į atminimo lentos tvirtintojus kreipėsi vyskupas Jonas Kauneckas. Tikėtasi, kad titulų garbintojai į vyskupo kreipimąsi atsilieps, kad akibrokštui prilygstanti padėtis bus nedelsiant pakeista, tačiau niekaip nesureaguota.
Ar tokiu Signatarų klubo ir Seimo elgesiu neprovokuojamas monsinjoro artimųjų ir laisvės kovotojų nesankcionuotas žingsnis – esamą lentą pašalinti ir pritvirtinti naują? Elgesys negarbingas, nedoras.
