G. Žagunis pirmas iš dešinės. VSAT nuotr.

Trečiadienį bus minimos pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo tarnyboje nužudyto pasieniečio Gintaro Žagunio 30-osios mirties metinės. Kaip ir kasmet Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) organizuoja renginius, skirtus šiai tragedijai prisiminti.
 
Rytą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje už G. Žagunį bus aukojamos šv. Mišios. Po jų ant G. Žagunio kapo sostinės Antakalnio kapinėse bus padėta gėlių. Dalyvaus valstybės institucijų atstovai, Gintaro sesuo Ramunė Grudzinskienė ir jo artimieji, VSAT vadovybė, kiti svečiai, Vidaus reikalų ministerijos (VRM) reprezentacinis pučiamųjų orkestras.
 
Vidudienį G. Žagunio žūties vietoje, pasienyje su Baltarusija esančiame Šalčininkų rajono Krakūnų kaime, prie paminklo Gintarui, vyks iškilmingas minėjimas laikantis visų karantino metu nustatytų saugumo reikalavimų, pažymima VSAT pranešime. Bus dedama gėlių, prisimintas pasieniečio žygdarbis. Čia taip pat dalyvaus VRM reprezentacinis pučiamųjų orkestras. Planuojama, kad renginio dalyvius iš oro pasveikins ir Gintaro žygdarbį prisimins tuo metu pasienyje patruliuosiančio VSAT sraigtasparnio „Eurocopter“ įgula, skrydį skirsianti kolegai Gintarui atminti.
 
Taip pat minėjimo metu bus pristatytas specialiai G. Žagunio žūties 30-mečiui VSAT iniciatyva pagamintas proginis atminimo medalis „Gintaras Žagunis 1957–1991“. Šis skulptoriaus Algirdo Boso sukurtas apdovanojimas, kaip teigia VSAT, bus įteiktas keliems kol kas neskelbiamiems asmenims. Minėjimo metu bus apdovanoti ir pasižymėję pasieniečiai.
 
Renginio metu bus pagerbtas ir šių metų kovą mirusios Gintaro mamos Aldonos Žagunienės atminimas.
 
Trečiadienį vidudienį visuose VSAT padaliniuose, įskaitant kontrolės punktus ir tarnybos vietas prie Lietuvos fizinės sienos, pasieniečiai Gintaro atminimą pagerbs tylos minute.
 
Tos pačios dienos rytą Pasieniečių mokykloje, veikiančioje Vilniaus rajono Medininkų kaime, dalyvaujant visiems kursantams ir mokyklos dėstytojams irgi iškilmingai bus prisimintas Gintaro žygdarbis. Pasieniečių mokykloje veikiančiame Pasieniečių muziejuje bus atidaryta G. Žagunio 30-osioms žūties metinėms skirta paroda.
 
Tarnybą pasienyje laisvės gynėjas G. Žagunis pradėjo 1990 m. lapkričio 11 d. Pusę metų iki žūties budėjo Krakūnų poste. 1991 m. gegužę Šalčininkų užkardos ruože susidarė pavojinga situacija. Nuspręsta laikinai nebudėti užkardos pasienio postuose, o pasieniečių vagonėlius pervežti į saugesnes vietas. Niekur neradę technikos Krakūnų posto pasieniečiai liko prie vagonėlio. Tarnybos draugams Šalčininkų užkardos Dieveniškių patrulių tarnybos baro pamainos viršininkas 33-ejų Gintaras liepė eiti ilsėtis, o pats liko budėti.
 
Lemtingą 1991 m. gegužės 19 d. rytą iš Baltarusijos įvažiavusios ginkluotos grupės agresyvūs veiksmai buvo nukreipti prieš Lietuvos pasieniečius. Tarnybą Krakūnų kaime vykdžiusio ir ten nušauto uniformuoto pasieniečio G. Žagunio žūties priežastis – posto užpuolimas iš pasalų, mėginant įvykdyti teroristinį aktą. Po mėnesio Gintarui būtų sukakę 34-eri.
 
Įamžinant pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo žuvusio pasieniečio atminimą VSAT savo užkardai Šalčininkų rajono Poškonių kaime suteikė G. Žagunio vardą. Užkardoje taip pat buvo atidengta paminklinė lenta G. Žaguniui.
 
2004 m. G. Žagunio žūties vietoje Krakūnuose buvo atidengtas granitinis paminklas. Tai ant pjedestalo iškilusi beveik penkių metrų granitinė skulptūra, simbolizuojanti Lietuvos pasienį ir išėjusį žmogų.
 
2008 m. VSAT išleido buvusio pasieniečio Vytauto Voverio knygą „Pasienietis Gintaras Žagunis – laisvės gynėjo kelias“.
 
Minint G. Žagunio žūties 20-ąsias metines VSAT Pasieniečių mokykloje Medininkuose vienai iš auditorijų suteiktas Gintaro Žagunio vardas.
G. Žagunis po mirties apdovanotas Pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, taip pat Šaulių Žvaigždės ordinu, Sausio 13-osios atminimo ir Kariuomenės savanorių kūrėjų medaliais, VSAT atminimo ženklais „Valstybės sienos apsaugai 85“, „Valstybės sienos apsaugai 90“, „Valstybės sienos apsaugai 95“ ir „Valstybės sienos apsaugai 100“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.19; 10:33

Aleksandras Barauskas su žmona ir dukromis. VSAT nuotr.

Pirmadienį bus minimos 1940-ųjų sovietinės invazijos į Lietuvą pirmosios aukos, anuometinės Pasienio policijos pareigūno Aleksandro Barausko, 80-osios žūties metinės. Alytaus baro VI rajono Ūtos sargybos viršininko A. Barausko gyvybę užpuolikai nutraukė 1940 m. birželio 15 d.
 
Kaip ir kasmet Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) organizuoja šiai datai paminėti skirtus renginius.
 
Rytą A. Barausko atminimas bus pagerbtas prie paminklinio ženklo jo žūties vietoje Varėnos rajono Ūtos kaime. Minėjime dalyvaus Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis, įvairių institucijų vadovai ir atstovai, A. Barausko dukra Ona Marija Brasiūnienė, kiti svečiai, VSAT vadovybė.
 
Minėjimo metu VSAT vadas generolas Rustamas Liubajevas A. Barauską apdovanos (po mirties) VSAT atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai – 100“. Šiemet įkūrimo šimtmetį mininčios Lietuvos sienos apsaugos sistemos vadovas ženklą įteiks A. Barausko dukrai O. M. Brasiūnienei.
 
Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje už A. Barauską bus aukojamos Šv. Mišios. Vidurdienį visuose VSAT padaliniuose pasieniečio A. Barausko atminimas bus pagerbtas tylos minute.
 
VSAT atstovai gėlių padės ir žuvusio pasieniečio atminimą pagerbs ir Varėnos rajono Perlojos miestelio kapinėse, kur A. Barauskas yra palaidotas.
 
2005 m. A. Barauskas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. Jo vardu yra pavadinta viena iš sieną su Baltarusija saugančių VSAT užkardų, įsikūrusi Varėnos rajono Dubičių kaime.
 
2010 m., minint A. Barausko žūties 70-ąsias metines, pasienietis po mirties apdovanotas VSAT atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai – 90“, o vienai iš VSAT Pasieniečių mokyklos Medininkuose (Vilniaus r.) auditorijų suteiktas Aleksandro Barausko vardas. Joje būsimieji pasieniečiai mokomi valstybės sienos apsaugos taktikos.
 
2013 m. VSAT iniciatyva buvo pagamintas atminimo medalis „Aleksandras Barauskas 1899 – 1940“. Pirmas toks medalis buvo įteiktas A. Barausko dukrai O. M. Brasiūnienei. Nuo tol juo apdovanojami asmenys ir įstaigos, prisidedančios prie pasieniečio atminties puoselėjimo.
Naujausiam VSAT patruliniam laivui irgi yra suteiktas Aleksandro Barausko vardas.
Namas, kuriame gyveno ir dirbo pasienietis Aleksandras Barauskas.
 
Iki pirmosios sovietų okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos valstybės sienos apsauga pareikalavo dešimčių aukų, primenama VSAT pranešime.
 
Paskutinė nepriklausomos Lietuvos valstybės sienos apsaugos auka buvo Pasienio policijos Alytaus baro VI rajono 2 (Ūtos) sargybos viršininkas vyresn. policininkas A. Barauskas.
 
Dar 1932-aisiais jo tarnybos atestacijos lape buvo pateiktas apibūdinimas apie A. Barauską: „Politiškai patikimas, doras, kartais truputį per griežtas. Tarnyboje paslaptingas, drausmingas. Vertas paaukštinimo“. Apibūdinime pavartotas terminas „paslaptingas“ dabar suprantamas kaip mokantis saugoti tarnybines paslaptis.
 
A. Barauskas buvo labai rūpestingas ir geras tėvas bei vyras. Jis turėjo didelį autoritetą tarp sargybos vyrų, įvedė gražias sargybos tradicijas. Kalėdos visada buvo švenčiamos pas Barauskus, kur susirinkdavo visi iki vieno laisvi nuo sargybos vyrai su žmonomis ir vaikais. Taip pat visi kartu sutikdavo Naujuosius metus, švęsdavo Velykas. A. Barauskas mokėjo gerai groti armonika, buvo visų bendrų pobūvių siela.
 
Paminklas Pasienio policijos pareigūnui Aleksandrui Barauskui. VSAT nuotr.

1939-aisiais sargybos viršininkui A. Barauskui buvo pavaldūs, įskaitant jį patį, 12 vyrų: du vyresnieji ir 10 eilinių policininkų. Kadangi Ūtos kaimas atsidūrė maždaug Pasienio policijos sargybos saugomos valstybės sienos ruožo viduryje, tai jame ir buvo įkurta 2-os sargybos būstinė. Kaimo pakraštyje, vienoje iš vieno aukšto trobų, A. Barauskas nusisamdė butą, kuriame kartu buvo ir pasienio sargybos būstinė.
 
1940 m. birželio 15-osios ankstų rytą, apie 3.40 val., A. Barausko šeima buvo pažadinta šūvių papliūpos. Iškart pabiro lango, išeinančio į miško pusę, stiklai. Kaip vėliau išaiškėjo, iš automatinių šautuvų ir kulkosvaidžio šaudė slapta perėjusi Lietuvos valstybės sieną apie 20 raudonarmiečių grupė.
 
Po kruvino susidorojimo su A. Barausku užpuolikai skubiai pasišalino. Kieme liko mirtinai sužeistas sargybos viršininkas ir du dideli kraujo klanai.
 
Tuo tarpu 2-os pasienio sargybos pasieniečiai, suradę paprastą vežimą, paguldė į jį dar rodantį gyvybės ženklus savo viršininką ir vežė pas gydytoją, tačiau kelyje A. Barauskas mirė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.15; 09:13