Viena iš aktualiausių mūsų nūdienos problemų – švietimas. Stebimės, jog šiuolaikinis jaunimas yra apolitiškas, pasyvus, savanaudis. Bet kodėl stebimės? Juk kokia švietimo sistema – toks ir jaunimas.
Dabartinė valdančioji dauguma vėl užsimojo atlikti aukštojo mokslo reformą. Daug triukšmo, bet rezultato nėra. Vargu ar jis bus pasiektas, o jei ir bus, tai ar turės teigiamą efektą? Lietuvos respublikos prezidentė savo metiniame pranešime minėjo vykdomų reformų neefektyvumą bei neryžtingumą, t. y. jų vykdymo imitaciją. Švietimas yra vienas iš strateginių Šalies nacionalinį saugumą užtikrinančių veiksnių. Šis procesas nėra vienadienis ar trumpalaikis, tai dešimtmečius trunkantis darbas. Tam tikslui turi tarnauti tiek Valstybė, tiek visi jos piliečiai. Žmogaus mokymo bei auklėjimo procesas turi būti atliekamas nuo jo gimimo iki mirties.
Prieš daugelį metų aš pradėjau savo darbinę karjerą kaip mokytojas, tad patyriau, koks tai sunkus ir atsakingas darbas. Mano asmeninė pasaulėžiūra buvo formuojama dvejomis kryptimis. Vidurinėje mokykloje sovietinėje armijoje bei institute man buvo skiepijamas sovietinės santvarkos privalumai ir šviesus „komunizmo rojus“, kur žadėjo duoti kiekvienam pagal jo poreikius, paimti pagal jo sugebėjimus. Kita, mažiau patraukli realybė laukė namuose, kur mano tėtis ir mama, buvę sovietų lagerių politiniai kaliniai, o vėliau ir tremtiniai, pasakojo, kokia „humaniška ir teisinga“ yra sovietinė „Temidė“ bei visa sovietinė ideologija.
Esu dėkingas likimui, kad vis tik sulaukiau Lietuvos nepriklausomybės. Apie tai svajojo tūkstančiai Lietuvos patriotų, dėl šios idėjos, paaukojusių gyvybes. Mano šeimos nariai „savo oda“ patyrė „Stalino saulės spindulių šilumą“ Sibiro platybėse. Šiandien mes esame Europos Sąjungos „šeimoje“. Esame NATO aljanso nariai, atrodytų, viskas yra gerai. Bet kodėl Lietuva nyksta? Kodėl jos piliečiai masiškai išvažiuoja? Kokia valstybė gali egzistuoti be piliečių? Atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvą paliko jau apie milijonas mūsiškių. Būtų gerai, jei šis procesas sustotų. Kasdien Lietuvą palieką per šimtą darbingų jos piliečių, tad pritariu minčiai, jog tai jau ne emigracija, o evakuacija.
Privalome rasti tinkamas priemones šiam reiškiniui stabilizuoti bei sukurti palankias emigrantams grįžti sąlygas. Atliktos apklausos moksleivijos tarpe tik dar kartą patvirtina , jog apie 70 proc. abiturientų, baigę mokslus, linkę emigruoti. Nieko nedarant po 20-ties metų Lietuvoje gali nebelikti darbingo amžiaus piliečių. Sunku suvokti, kokia perspektyva mūsų laukia. Natūraliai kyla klausimas, ar dėl tokių rezultatų reikėjo mūsų protėviams aukotis „vardan tos Lietuvos“, jeigu čia gyvens trečiųjų šalių „daugumos“, o lietuviai tesudarys „mažumą“? Nesu nusiteikęs prieš pabėgėlius, tačiau nuvykęs į vakarų Europos miestus pasigendu europietiškos išvaizdos piliečių, darosi neramu ir pagalvoju, jog Lietuvos irgi laukia panaši ateitis. Dabartiniu metu, kai Londone, Paryžiuje, Briuselyje ir kituose vakarų Europos miestuose griaudėja teroro aktai, žūsta nekalti žmonės, o tuos aktus dažniausiai atlieka emigrantai, – tenka susimąstyti.
Nesuprantama, kodėl tai vyksta ir kur slypi imigrantų integracijos į visuomenę problemos. Matant tokias ES pabėgėlių skirstymo vykdomos politikos tendencijas, mažos ir ekonomiškai silpnos ES šalys turėtų reikšti pasipriešinimą pabėgėlių priėmimo kvotoms. Lietuva įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius, tai nėra labai didelis skaičius, tačiau pavojus slypi pabėgėlių atrankoje. Nėra garantijos, jog pas mus nepateks koks nors radikalaus islamo šalininkas. Manau, kad didžiausi pavojai galimi, priimant pabėgėlius iš artimųjų rytų. Jeigu nieko nedarysim, tai Lietuvai gresia tapti daugianacionaline įvairiaspalve valstybe. Rytai taip pat ne už kalnų, taigi nereiks nei invazijos, nei okupacijos, mes patys savo neveiklumu išprovokuojame savus išvykti, o kitus atvykti, kurie vargu ar gerbs mūsų šalį taip, kaip ją vertina totoriai ir karaimai, atvykę LDK laikais, prieš šešis šimtmečius. Vargu ar šiuolaikiniai arabai galėtų taip adaptuotis Lietuvos žemėje.
Senoji Europa atvėrusi savo sienas atvykėliams iš arabų ir kitų kraštų prieš kelis dešimtmečius jau skina „draugiškumo“ vaisius. Teroro aktai tampa vos ne kasdienybė, skiriasi tik metodai ir aukų skaičius. Nesu nacionalistas, tačiau smagu, kai Lietuvių tauta yra bene gryniausia Rytų Europoje, nes buvo nepakantūs kitataučiams, o ypač okupantams. Turime būti dėkingi pokario laisvės kovų gynėjams, kurių pasiaukojimas užkirto norą daugeliui Rytų gyventojams atsikelti į Lietuvą ir čia kurti „komunizmą“.
Mano nuomone, nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos savitos kultūros išlikimas yra mūsų pačių rankose. Lietuvos piliečiai gimę ir augę „sovietmečiu“ yra daugiau patyrę ir moraliai atsparesni įvairioms krizėms. Nūdienos jaunimas gimęs ir augęs nepriklausomybės laikotarpyje turi kitokį požiūrį į gyvenimą. Jie nori gyventi ten, kur geriau ir dabar. Mes, vyresnioji karta, esame pratę prie įvairiausių negandų, užgrūdinti socialinių bei moralinių sunkumų. Gyvendami kone totalaus kolaboravimo sąlygomis, mes turėjome atsirinkti, kur baigiasi kolaboravimas, norint išgyventi, o kur prasideda išdavystė ar Lietuvai kenkėjiška veikla.
Šių dienų jaunimui kyla kiti egzistencinio pobūdžio klausimai. Kokią profesiją pasirinkti, kad galėtum gauti gerai apmokamą darbą, kad galėtum gyventi kaip nepriklausomas ir pilnavertis žmogus? Jei tai nepavyksta įgyvendinti namuose, Lietuvoje, tai emigruoju?. Manau, esminė klaida auklėjant jaunąją kartą po 1990 metų – praleista proga mokyti juos gerbti Tėvynę, skiepyti tautiškumą bei patriotizmą. Manyta, jog atkūrus nepriklausomybę Lietuvos piliečiai ir toliau automatiškai išliks tokie pat patriotiški, kaip buvo per 1991 metų sausio įvykius. Lietuvoje tai pasiekti nėra paprasta. Klestinti korupcija, nepotizmas, socialinės bei darbo santykių psichologinės problemos – tai bene pagrindinės priežastys, lemiančios jaunimo emigraciją.
Manau, jog pirmoji atkurtosios Lietuvos karta – tai prarastoji karta. Nesustabdžius šio proceso, galime prarasti antrąją kartą. Trečiosios kartos praradimas gali būti paskutinis, Lietuvai žadantis žlugimą. Mano moralas būtų toks: niekas kitas Lietuvoje nepalankios aplinkos nepakeis, tą padaryti galime tik mes patys, jeigu padėsime vieni kitiems pasikeisti. Pradėkime tą daryti nuo savęs. Tuomet Lietuvoje bus gera gyventi visiems.
Pirmoji Lietuvos savanorių karta dar XX a. pradžioje įrodė dvasinės stiprybės galią Lietuvos nepriklausomybės kovose. Vėliau, antroji savanorių karta, po II–jo pasaulinio karo ištisą dešimtmetį svajojo atkurti Lietuvos laisvę, bandė išvyti tautos „išvaduotojus“, „pamiršusius“ laiku išeiti. Skaudžios praeities pamokos ligi šiol išliko lietuvių tautos atmintyje. Trečioji savanorių karta, vedina karčių patirčių, pirmieji stojo ginti 1990 m. atkurtos Lietuvos laisvės.
Pažvelgus į Švietimo ministerijos paruoštas mokymo programas pasigendu šiuolaikinės Lietuvos nepriklausomybės kovų išsamaus istorinio vertinimo bei šių dienų jaunimo orientacijos į tautiškumą ir patriotizmą krypčių. Valstybės mastu trūksta audiovizualinės patriotinio auklėjimo tematikos medžiagos. Vis dar didžiuojamės tokiais kino meno šedevrais kaip „Niekas nenorėjo mirti“. Ką mes sukūrėm turėdami laisvę ir teisę laisvai kurti? Beveik tris dešimtmečius tik ginčijamės ir kaltiname vieni kitus, kad nemokame tinkamai įsisavinti savo bei ES lėšas. Šiuo klausimu galėtų daugiau prisidėti nevyriausybinės organizacijos, tačiau ir čia be vyriausybės paramos vyksta tik skurdaus paramos krepšelio dalybos, o ne konkreti Lietuvą vienijanti veikla dėl Lietuvos kaip valstybės išlikimo. Mankurtų mums nereikia. Nejaugi būtinas didelis „sujudimas“, kad Tauta vėl susivienytų išlikimo vardan? Matyt, mūsų tautai taip jau lemta vienytis tik nelaimės akivaizdoje.
Visus pedagogus ir visus Lietuvos piliečius raginu nelikti abejingais, linkiu kantrybės skiepijant meilę Tėvynei, pagarbą žmogui, pilietiškumą ir patriotizmą. Tikiu, kad ši viena iš garbingiausių profesijų visada tokia ir liks. Didžiausias mokytojo atlygis – išlikti mokinių atmintyje. Turiu viltį, jog mūsų pasiaukojimas auklėjant jaunąją kartą nulems tautos pažangą ir Lietuva vėl klestės.
2017.06.12; 05:00
