Paulius Gritėnas

Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Dabar dažnai sakoma, kad mūsų situacijos keblumą lemia tai, kad šalia nesibaigiančios Covid pandemijos vargų krizės atsirado nauja, t. y. nelegalių migrantų krizė. Tačiau, kaip atrodo bent man, šiandien mūsų likimą labiausiai įtakoja paūmėjusi trečioji, o būtent valdžios krizė.

Taip sakydamas toli gražu neturiu piktų ketinimų įpiršti nuomonę, kad neva I. Šimonytės vyriausybei trūksta administracinių sugebėjimų ar resursų. Kas ne kas, o aš esu šventai įsitikinęs, kad Šimonytė yra talentinga administratorė. Žinoma, įsijungdama į diskusijas Ingrida Šimonytė dažniausiai pasako tik pusę tiesos, kaip taisyklė, bandydama užtušuoti nenaudingą sau pusę, tačiau tai vis tik yra geriau nei nieko. Štai besiginčydama dėl to, kas mums turėtų atstovauti Vadovų taryboje, ji  tvirtina, kad Lietuva yra parlamentinė respublika, tokiu būdu tarsi netyčiomis suapvalindama labiau tikslesnį mūsų konstitucinės santvarkos nusakymą, bylojantį apie tai, kad Lietuva yra pusiau parlamentinė, pusiau prezidentinė respublika. Ir t. t. ir t. t. Tačiau, kaip jau sakiau, pusė tiesos yra geriau nei atviras melas.

Šiandien mados reikalu tapo pavaryti ant Agnės Bilotaitės dėl to, kad ji neva kažko nepadarė ar padarė per vėlai. Žinoma, viešai išpažindama intymius prisisapnavimus apie mitinguotojų rezgamus antivalstybinius sąmokslus, ji pernelyg akivaizdžiai atidengia savo komiškąją pusę,  tačiau, tiesą sakant, nėra tokio tikro herojaus pasaulyje, kuris didesniu ar mažesniu laipsniu drauge nebūtų ir komiškas personažas. Kas be ko, nuo pat pradžių girdėjome protingus raginimus, kad reikia užkardyti Lietuvos sieną, tačiau lengviau yra pasakyti nei padaryti. O A.Bilotaitė ėmė ir padarė! Todėl dabar jau nesiruošiu slėpti savo nuomonės, kad ji yra mielas žmogus, tikra šaunuolė! Be visa ko kito, jaučiu piliečio pasididžiavimą ir dėl to, kad mūsų šalies Vidaus reikalų ministrė laisvai kalba vokiškai. Apskritai nelaikau didele Vyriausybės yda tai, kad ženklią ministrų kabineto dalį sudaro jaunos ir žavingos moterys.

Geri jausmai užliejo sielą, kaip retą turėjome progą didžiuotis savo šalimi šią savaitę, kai mūsų tarnybos parodė ryžtą ir išmoningumą gelbstint sąjungininkus iš Afganistano mėsmalės.

Didžiausiu nepriklausomybės laikų iškovojimu laikau Lietuvos vyriausybių plėtojamą principingą užsienio politiką. Kaip atrodo bent man, klausimas – ar  reikėjo būti labiau diplomatiškiems su A.Lukašenka – kyla anapus realistų ir vertybininkų ginčo ir gali būti prilygintinas klausimui – kaip reikėtų pateikti į stalą, kaip būtų galima serviruoti išmatų krūvelę? Tegul su tarakonu, krutinančiu kruvinus ūsus, derasi vabalų pasaulio atstovai. Nieko nėra nešvankesnio nei užuominos apie buvusią galimybę nuolaidžiauti Baltarusijos tironui, žinant, kad šis

Lukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.

nežmogus visados savo tarakoniškos garbės reikalu laikė kenkimą Lietuvai.

Kita vertus, administraciniai valdžios sugebėjimai yra tik geros prielaidos, o politinę katastrofą lemia tai, kad dabartinė valdžia Lietuvoje vis labiau persiima antilietuviškumo, taigi ir antivalstybiškumo dvasia. Kaip atrodo, ne be valdžios palaiminimo arba aktyvaus toleravimo, siautėjant politinių prostitučių politologinėms gaujoms, Lietuvoje zoologinis, kaip mėgsta sakyti broliai žydai, antilietuviškumas tampa gero tono ženklu. Drauge dar kartą priminsiu, kad net žiauriausių okupacijų sąlygomis Lietuvoje nepriklausomybės ir savarankiško valstybingumo idėja buvo išsaugota šeimose, taigi tikriausiai neatsitiktinai šiandien vėl svarbi tampa politinė šeimų sąjūdžio dienotvarkė, kvestionuojanti prasimušantį valdžios kolonialinį užkratą. Žinia,  net kai kurie okupaciniai režimai turėdavo kažkokius administracinius sugebėjimu, bet tai nekeičia esmės.

Lietuvių tauta sukūrė Lietuvos valstybę! Taip skamba pirmasis mūsų Konstitucijos sakinys. Tačiau ištartas kitame kontekste, be nuorodos į Konstituciją, šiandieninės konjunktūros aplinkoje toks teiginys iškart būtų pavadintas antisemitiniu ir homofobišku, nes čia net neužsimenama apie gėjų išgalvotų teisių kampanijos ir žydų populiacijos įnašą į pasaulio pažangą. Kaip skelbia visi be išimties vadinamieji pažangiečiai Lietuvoje, yra du XXI a. pažangos kovingi  orientyrai ir drauge kriterijai, tai esą yra kova už seksualinių mažumų teises ir kova prieš antisemitizmą, čia pabrėžiant dar ir būtinybę išpažinti istorines lietuvių kaltes.

Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.

Pradėkime, kaip kartais sakoma, nuo pradžių. Štai tokia ne Afroditė, o greičiau hermafroditė, lesbietė N. N. Delfi. lt portale tvirtina, kad homofobijos apraiškos mūsų laikais yra tiesioginė užsilikusių homo sovieticus kompleksų pasekmė. Paklauskime autorės – ar tai  reiškia, kad Sokratas, galiausiai Platonas yra tarybiniai žmonės, o krikščionybės istorija yra pažymėta varginančių homo sovieticus kompleksų ženklu? Įdomus tas žodis – homofobas. Parodykite man tokį keistuolį Lietuvoje, kuris bijotų gėjų ar juolab lesbiečių. Alergiją jaučiame ne gėjams ar lesbietėms, o lėkštai kaip kumelės sapnas homoseksualizmo ideologijai. Iš kitos pusės, aš labai užjaučiu gėjus ir lesbietes, nevalingai tapusius patrankų mėsa, jų teisių diskurso skraiste vis dažniau pridengiant vyraujančios politinės grupuotės kultūrinį nususimą ir globalistinį  tuščiaviduriškumą.

 Kitas dalykas yra tai, kad į pažangiečių skelbiamą kovos prieš antisemitizmą raginimą šiandien dažniausiai yra sudedamas sionistinių užkeikimų turinys.

Savo laiku sionizmas buvo labai pažangi ideologija, siekusi mobilizuoti žydų tautą šventam savosios valstybės sukūrimo reikalui. Toks užsiangažavimas yra artimas ir suprantamas Lietuvio širdžiai. Tačiau ir pažangios ideologijos gali išsigimti, kai ilgai ir beatodairiškai yra puoselėjamas vienos tautos išrinktumo statusas. Ta proga pastebėkime, kad joks kapitalistinis vyravimas galiausiai neišgali pridengti pristojusių sukaulėjimo apraiškų. Šiandien sionizmas dažniausiai reiškiasi kaip žydų interesų įtvirtinimo kitų tautų sąskaita ideologija, kaip doktrina, pateisinanti kitų tautų niekinimą, kvestionuojanti kitos tautos nacionalinės idėjos pažangos galimybę.

Slaptieji agentai

Sionistinio siautėjimo apoteoze Lietuvoje yra laikytina nešvanki istorija, kai Izraelio ambasadorius  įsivėlė į Genocido centro direktoriaus atleidimo / paskyrimo intrigas, kvestionuodamas lietuvių teisę patiems rašyti savo istoriją. Jeigu dabartinė Lietuvos valdžia bent truputėlį gerbtų valstybės idėją, ji privalėtų nedelsdama paskelbti tokį ambasadorių nepageidautinu asmeniu, nes jo buvimo mūsų šalyje kaip pasiuntinio kiekviena sekundė yra Lietuvos gėda ir pažeminimas. Kad nebūtų pasakyta per mažai, dar pridursiu, kad anksčiau ar vėliau iškils reikalas pradėti diskusijas dėl Mossad kaip nusikaltėliškos pasauliniu mastu organizacijos įvertinimo, nes ši Izraelio slaptoji tarnyba neretai veikia pagal tą patį principą kaip ir Putino budeliai užsienyje.

 Liūdniausia šioje istorijoje yra tai, kad prie Izraelio ambasadoriaus sionistinių užmačių įgyvendinimo tiesiogiai prisidėjo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Taigi tikriausiai neatsitiktinai mitingo dalyvis laiko plakatą su užrašu, skelbiančiu, kad Čmil yra išdavikė.

Nesakau, kad V.Čmilytė-Nielsen yra sionistinių sluoksnių statytinė, tarkime, ji yra tik besiblaškanti moteris, nė iš tolo negalinti prilygti tokiam sionistų šlykštberniui kaip Šimašius būtent pagal išsidirbinėjimo laipsnį. Kita vertus, nežiūrint to, kas būtų Čmilytė-Nielsen – žydė, rusė ar mordvė – ji yra prisiekusi Lietuvos valstybei ir anksčiau ar vėliau už savo kontraversiškus pasirinkimus privalės atsakyti kaip didelė mergaitė.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis tvirtina, kad nesilaikantis zoologinės konjunktūros peršamų „dviejų reikalavimų“ žmogus Lietuvoje niekados nepadarys karjeros. Kitas liūdnos šlovės pažangietis, ne profesorius, toks Paulius Gritėnas tvirtina, kad į šeimų maršo mitingus renkasi tik nepadarę karjeros žmonės, nevykėliai, lūzeriai, nepritapėliai. Tačiau man kyla dar toks klausimas – ar iš tiesų jau tokią svaiginančią karjerą padarė jie patys (Mažeikis ir Gritėnas), turint galvoje tai, kad šios gražios pavardės netrukus gali tapti  konjunktūrinio nuosmukio bendriniais pavadinimais, žmogaus prisitaikėliškumo ir servilizmo dvasios matavimo vieneto kodiniu įvardijimu? Tarkime, 1 gritėną sudaro 10 mažeikių.   

Į stulbinančias, neįtikėtinas karjeros aukštumas mūsų dienomis įkopė Nida Vasiliauskaitė, tapusi laisvės vėliavneše.

Kopimas į kalną. Slaptai.lt nuotr.

Neretai būna, kad nesutinku su mielosios N.Vasiliauskaitės išsakytais požiūriais, nė iš tolo nekviečiu Lietuvos gyventojų nesiskiepyti. Dar daugiau, – man patinka skiepytis nuo Covido, jau esu pasiskiepijęs du kartus, laukiu trečio skiepo ir t. t., galėčiau pasiskiepyti už tą vaikiną ir aną merginą, už Nidą – tikrai, patirdamas neįtikėtiną malonumą. Kodėl man taip patinka skiepytis? Vyriausybė sako, kad besiskiepijantis žmogus daro gerą darbą visai visuomenei, taigi ir aš, pasinešęs skiepytis, darau gerą darbą, nieko nedarydamas.

Kaip jau užsiminiau, Nida Vasiliauskaitė kaip raketa iššovė į aukštumas, per vieną dieną tapusi nonkonformistinio nusiteikimo ikona. Kaip atrodo, ji nepralaimės net ir tokiu atveju, jeigu Delfi.lt daugiau nespausdins anosios straipsnių, nes tokiu atveju žiaurius nuostolius patiria pats Delfi.lt,  N. Vasiliauskaitės reputacijai kaip ant mielių kylant į viršų.

 Aš myliu Nidą Vasiliauskaitę tikriausiai dar labiau nei Bilotaitę.

2021.08.28; 07:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Per keletą savaičių išsitęsęs pasvarstymas tema Kas vienija ir skiria mus, lietuvius? galiausiai įgalino teikti išvadą, kad vadinamųjų pažangiečių dirbtinai forsuojami gėjų teisių ir judocentrizmo įtvirtinimo lozungai dabartiniame pasaulyje yra žiauriosios konjunktūros užkeikimai, neturintys nieko bendro su pažangos tikrąja to žodžio reikšme siekiais.

Temos plėtotėje siekėme aptarti tuos probleminius mūsų vienybės veiksnius, kurie naujai susiklosčiusiomis aplinkybėms gali tapti dezintegracijos ir atskirties faktoriais.

Kaip nesunku įsivaizduoti, idėjos su jų teikiamu potencialu gali būti vienu iš svarbiausių vienybės, susitelkimo ir mobilizacijos veiksniu, tačiau idėjos taip pat neretai pasitarnauja nesutarimų išryškinimui ir tolesnei susipriešinimo aktualizacijai. Kitą vertus, šiandien išpopuliarėjęs vadinamasis pažangos diskursas net ir negali būti vadinamas idėjų tikrąja to žodžio reikšme kalve, nes iš tiesų tokių pažangiečių skelbiamos tiesos yra neįtikėtinai lėkšti, bukai nuzulinti, dažnu kartojimu turintys tikslą apkvaitinti žmonių protus konjunktūros mobilizaciniai lozungai. Tokio tipo konjunktūra anksčiau buvo pavadinta žiauriąja konjunktūra jau vien dėl to, kad ji naikina sąmonę, nužudo refleksiją ir, tautologiškai tariant, baigia pribaigti Lietuvą.

Tos pažangiečių „idėjos“ iš tiesų yra mentalinės karikatūros, apgailėtinas išsidirbinėjimas, savo turiniu greičiau pašaipos nei rimto rūpesčio vertas dalykas. Taigi tarsi ir būtų galima viską nuleisti  juokais, jeigu ne jų užveista neskoningumo subkultūra, pasireiškianti visų pirma tuo, kad žmonės čia yra laikomi visiškais mulkiais, nesugebančiais atpažinti net akivaizdaus falšo. Kita vertus, pastaruoju metu tokie pseudopažangiečiai kaip Gritėnas ir Sadauskas – Kvietkevičius atviru tekstu kviečia susidoroti su

Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.

kitaminčiais, siekdami užsiundyti prieš savo oponentus jėgos struktūras.

Ar Tau ne keista, mielas skaitytojau, kad totalitarinės visuomenės nuomonių kontrolės metodų ilgisi žmonės, kurie save vadina pažangiečiais ir laisvės šaukliais, ar nekelia abejonių tai, kad Laisvės partija pasivadinusi žmonių grupelė išsiskiria mūsų šalies politiniame peizaže savo ypatingai agresyvia kova prieš žodžio laisvę? Neturiu teisės spręsti už visus, tačiau man ne keista dėl tokios dviveidystės, nes vadinamasis mūsų dienų pažangos diskursas yra tik kaukė, kuria prisidengia niekingiausios sieliūkštės ir pašlemėkai.

Ką siekia apgauti Ingrida Šimonytė, dažniausiai tiražuojamus konjunktūrinius lozungus pavadindama vakarietiškomis Europos vertybėmis? O gal yra taip, kad šiandien stovinti prie vyriausybės vairo moteriškaitė teturi tik labai apgailėtiną supratimą apie Europą ir vakarietiškas vertybes. 

Lukiškių aikštė, paversta paplūdimiu. Slaptai.lt

Dabartinė konjunktūra toli gražu nėra pakylėtos Europos idėjos manifestacija, o Europos Sąjungos viršūnės šiandien greičiau atstovauja nuosmūkio epochą, yra sofistinio tipo trivialiojo intelekto viešajame diskurse įsitvirtinimo reprezentavimas, tolstant šviesos greičiu nuo tikrųjų Europos vertybių, atsižadant net Europos susivienijimo idėjos kūrėjų keltų idealų.

Iš tiesų, šiandienos mentalinį nuosmukį galima būtų vertinti kaip Sokrato pralaimėjimo sofistams kraštutinę apraišką, drauge puoselėjant viltį, kad toks nešvankus sutrikimas yra tik menkas, neužtruksiantis laike epizodas, po kurio seks didingas atsigavimas ir atsigręžimas į mirtiną sofistikos kritiką Sokratą. O dabar, tiesą sakant, yra dar blogiau nei būtų galima pagalvoti, štai ir Lietuvoje daugėja tiesioginių liudijimų apie tai, kad jauniems vyrams, turėjusiems galimybę įsidarbinti Briuselio struktūrose, buvo aiškiai pasakyta, jog karjerą čia galima padaryti tik atiduodant savo užpakalį gėjų poreikių tenkinimo reikalams.

Vilnius. Katedros aikštė. Slaptai.lt nuotr.

 Ar esame laikmečio įkaitais? Kaip atrodo bent man, šiuo pareinamuoju laikotarpiu taupant jėgas galima apžaisti konjunktūrą, „sėjant  kukurūzus“. Tarkime, padorus žmogus vengia tiesioginės konfrontacijos, viešai demonstruodamas nuolankumą konjunktūrai, tačiau realiai viską daro atvirkščiai nei pageidauja konjunktūros pašlemėkai. Pagalvokite patys, ar galima padoriu laikyti tokį sprendimų priėmėją, kuris gėjus laiko lygesniais už lygius, traktuodamas juos kaip visuomenės privilegijuotą kastą, šalia vaikų, o žydų interesus iškelia aukščiau lietuvių tautos interesų? Antikonjuktūrinis nusiteikimas įpareigoja skelbti, kad visi žmonės yra lygūs, su vienodai traktuojamomis žmogaus teisėmis. Kas ne kas, o žydai tikrai nėra badaujantys Afrikos vaikai, dėl kurių privalėtume aukotis, laisvanoriškai išsižadant savo interesų.

Kita vertus, kai mes esame per jėgą stumiami tai daryti, kyla vidinis poreikis pasipriešinti tokiai prievartai, nevalingai užsimezga visokiausios sąmokslo teorijos. Taigi neatmetu ir tokios galimybės. kad dabartinei konjunktūros Lietuvoje valdžiai pasitraukus nuo arenos, būtent lietuviai pasauliniu mastu iš oficialių tribūnų inicijuos diskusiją dėl apartheido režimo Izraelyje, atsiteisdami žydams už nedraugiškumą ir bjaurų Izraelio ambasadoriaus kišimąsi ne į savo reikalus.

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas ne kas, o Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas tikrai nėra padorus žmogus, savo patarėju pasirinkdamas labiausiai atgrasų šiandieninės konjunktūros trubadūrą Gritėną. Dėl to ryškiai sumenksta Vilniaus universitetui garbė, kitaip nepasakysi. Kažkas čia atsitiko tikrai ne į gerąją pusę, nulūžo ar sugedo, nes pastaruoju metu, švelniai tariant, šio universiteto bendruomenei labai nesiseka su rektoriais…

 Kviečiu į talką Slaptai.lt skaitytojus, mokančius dirbti su kompiuterinės grafikos įrankiais.  Bandau įsivaizduot, jog pilietinės visuomenės telkimui pasitarnautų grafinė kompozicija su puslankiu pateiktu  užrašu ANTIKONJUNKTŪRA, likusią ovalo formos kompozicijos dalį užpildant labai pikto šuns snukio pavaizdavimu. Užuomina tokia: mes esame pasiryžę piktai sukandžioti konjunktūrą. Toks grafinis simbolis galėtų tapti pilietine nuosavybe, labiau plataus diapazono nei įprasta vienijimosi ir telkimosi, bendraminčių atpažinimo ženklu.  Tikiuosi, kad redakcija neatsisakytų, jeigu pasiūlytumėte publikuoti  jūsų pabandymų grafiškai įprasminti pilietinės visuomenės antikonjunktūrinį nusiteikimą.

2021.08.01; 16:40

Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jau anksčiau bandėme įvardyti tuos mūsų vienybės arba, kitaip tariant, bendruomeniškumo dvasios ugdymo, tautinio mentaliteto puoselėjimo  faktorius, kurie neretai piktavališkais sumetimais yra panaudojami dezintegracijos tikslams. Kaip jau matėme, būna ir taip, kad pagal pirminę savo intenciją mūsų sutelktumo priemonės, bendruomeniškumo dvasią turėję užtikrinti institutai yra nukreipiami priešinga linkme, vienybės potencialo faktoriai persidengia su ardančiaisiais veiksniais arba net pradeda pavaduoti vienas kitą. Tai kraštutinės patologijos atvejis, bylojantis apie tai, kad tautinio identiteto puoselėjimo priešininkai laimi dėl įsivyravusio mūsų savimonės nuosmukio ir kitų priežasčių.

Kita vertus, tikriausiai nėra kito tokio dalyko, kuris būtų telkiantis ir kartu ne mažiau skaldantis faktorius kaip idėjos. Kaip žinome, idėjos dažnai suvienija žmones, o, iš kitos pusės, neretai tampa ideologinės konfrontacijos pagrindu. Čia išryškėja ir tas vienybės per priešiškumą keblumas, kad alergija ideologiniam priešininkui neretai palaiko bendraminčių vienybės gyvastingumą.

Žinia, idėja idėjai – nelygi, menka idėjūkštė negali prilygti gyvenimą sukrečiančioms, taigi reikalaujančioms esminių permainų idėjoms. Kas nežino, kad tarp idėjų būna ir tokios generalinės idėjos, kurios pažadina dideles žmonių mases, pabudina tautos dvasią, sujudina visą visuomenę, leidžia gyvenimui pasistūmėti į priekį septynmyliais žingsniais. Istorinė patirtis rodo, kad visų pirma tokia generalinė idėja yra Nacionalinio išsivadavimo judėjimo programiniai pareiškimai, leidžiantys iš esmės mobilizuoti vos ne visą tautą išsilaisvinimo žygiui ir nacionalinės savimonės aktualizacijos užduoties įgyvendinimui, valstybingumo atstatymui ir gyvastingumo palaikymui. Sąjūdžio fenomenas čia yra labiausiai tipiškas pavyzdys. Kita vertus, tik aklas galėtų nepastebėti, kad šiandien mums per didžiausią prievartą yra bandomą įpiršti nuomonę, kad laikmečio dvasią neva labiau atitinkanti yra tarsi ir nepriekaištingai skambanti generalinė pažangos idėja.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Gintaro Visocko nuotr.

Nieko naujo po saule, ar ne? Kaip didžiausias paradoksas iš tolo kartais atrodo tai, – nors jokio paradokso čia nėra, – kad nacionalinę idėją pažangos ideokratiniam nusiteikimui dar anksčiau supriešino šiandienos pažangiečių idėjiniai protagonistai, o būtent Rusijos bolševikai, nežiūrint to, kad mūsų dienų pažangos trubadūrai tokios idėjinės giminystės yra linkę trūks plyš išsižadėti. Tačiau kaip ir gaisro perdžiūvusiame miške tos tiesos nepaslėpsi, kad mūsų dienų pažangiečiai su ne mažesniu entuziazmu pakartoja tokį generalinį supriešinimą.

Dar daugiau, – kaip atrodo bent man, Karlo Marxo teorijos numatomas pažangos kriterijus, keliantis užduotį pamatuoti proletariato revoliucinio išlaisvinimo sėkmę visuomenės perturbacijų metu, yra nepalyginamai racionalesnis arba bent ne toks skandalingai lėkštas ir nususęs kaip mūsų dienų pažangiečių ištarmės apie pažangą. Mūsų dienų pažangiečių kliedesiai apie pažangą yra negailestingas proto pažeminimas, kitaip nepasakysi.

Kokie pažangos kriterijai čia yra numatomi? Vadinamieji pažangiečiai šiandien nepasižymi dideliu išradingumu, jie, kaip užsikirtusi plokštelė, kartoja tą patį, kol nuo tokio buko kartojimo užsideda „mozoliai“. Tačiau leiskite šį kartą atskirai atkreipti dėmesį į tokį Paulių Gritėną, kuris šiandienos pažangiečių užkeikimus išsako labiausiai plakatiniu pavidalu, be mažiausios refleksijos, kartodamas tą patį su neįtikėtino koktumo įasmeninimu.

Iš tiesų, P.Gritėnas nepasako nieko naujo, lyginant su bendraminčiais, dar kartą pareikšdamas, kad atsiliekame nuo generalinės pažangos linijos neva dėl to, jog Lietuvoje nepakankamai skiriamas dėmesys seksualinių mažumų teisių gynimui, o kita vertus, lietuviai dar neva nepakankamai atgailauja už savo nusikaltimus prieš žydų tautą (tarsi būtų galima dar labiau muštis į krūtinę tokioje nešvankioje situacijoje, kai niekas neatgailauja dėl nusikaltimų prieš lietuvių tautą). Krinta į akis ir tai, kad šie du pageidavimai dėl gėjų ir žydų yra  parduodami viename įpakavime. Keista, ar ne?

Piketuotojai. Slaptai.lt nuotr.

Kas be ko, nedora būtų niekinti savo bendrapiliečius gėjus, apriboti jų teises. Tačiau ten, kur homoseksualumas nėra kriminalizuojamas,   seksualinių mažumų specifinius pageidavimus, jeigu tokių būtų, neturime jokio pagrindo priskirti žmogaus teisių diskursui. Homoseksualumas nieko prie žmogaus teisių negali nei pridėti, nei atimti, jokioje tarptautinėje žmogaus teisių deklaracijoje savitos homoseksualių asmenų teisės nėra minimos, nebent nauja žmogaus teise laikytume  valstybės pasižadėjimą teikti gėjams įsčių įsiuvimo medicinines paslaugas. Kita vertus, stebina ne kalbėjimas apie gėjų medicinines ir socialines problemas, o tas dirbtinai forsuojamas isterijos lygis, kuriama dūmų uždanga aplink seksualinių mažumų vadinamąją teisių problematiką, kai žmogaus teisėmis jau linkstama laikyti išimtinai tik tokio pobūdžio pseudoteises.

Čia išties yra tas atvejis, kai klaidinga ir mažareikšmė problema paslepia tikrąją. Jau ne vieną kartą turėjau progą pastebėti, kad tokiame nesveikai išpūstame skandale seksualinėmis mažumomis vadinamos žmonių bendrijos yra paverčiamos  patrankų mėsa labiau įtakingų žaidėjų užmačiose, dirbtinai keliamu triukšmu bandant nuslėpti užstojančias pasaulines negandas dėl vis didėjančios kapitalo finansiniu pavidalu koncentracijos, išaugančios visomis kryptimis socialinės atskirties. Taigi, kaip atrodo, gėjų klausimo skandalizacija yra tik gudrus bandymas atidėti socialinį sprogimą pasauliniu mastu, tačiau, kita vertus, toks nešvankus pagudravimas neturi nieko bendro su pažanga tikrąja to žodžio prasme. Kaip atrodo bent man, žiūrinčiam visiškai subjektyviai, kliedesių įsivyravimui pasauliniu mastu pasitarnauja ir nelabai doros žydų lobistų pastangos pristatyti JAV kaip Izraelio valstybės priedą be savarankiško turinio.

Sokratas

Pažanga yra prieštaringas procesas, kai kažką įgydami, kažką neretai ir prarandame. Todėl pažangos figūra greičiausiai yra zigzagas. Kita vertus, kalbėjimas apie homoseksualumą pažangos kontekste, neįvertinus antikos pamokų, yra savaime nusiteikimo dauginti klastotes požymis. Kaip žinome, homoseksualizmo praktika buvo paplitusi senovės Graikijoje ir Romoje, kartais tokia praktika būdavo net pašlovinama, intensyviai populiarinama. Sokratas ir Platonas buvo pirmieji žinomi laikmečio žmonės, išsakę savo, švelniai tariant, rezervuotą požiūrį į homoseksualizmo ir, kaip sako Sokratas, pederastijos paplitimą. Taigi – ar Sokratas ir, tarkime, krikščionybė yra regreso figūros? Štai aš būčiau linkęs manyti, kad būtent krikščionybė yra tikrasis Vakarų kultūros ir civilizacijos pagrindas. Būtent krikščioniškoji žmogaus kaip asmens samprata, pakeitusi anksčiau vyravusią žmogaus kaip mikrokosmo koncepciją, pasitarnavo žmogaus teisių diskurso užgimimui ir visados yra tokio diskurso tikrasis pamušalas ir moralinės gelmės neatstojamas pagrindas.

Vis tik labiausiai mane liūdina tai, kad neįtikėtinai lėkštoms mūsų dienų pažangiečių idėjoms kartais dėl galimai perskaitytos literatūros nesuvaldyto antplūdžio ir indokrinacijos pertekliaus ima pritarti  žmonės, kurių jokiomis aplinkybėmis negalėčiau pavadinti tuščiaviduriais. Gintautas Mažeikis yra toks netrivialus arba greičiau labai simpatiškas žmogus, charizmatiška būtybė, gerbiamas studentų ir kolegų  profesorius, labai talentingas mokslininkas. Labai nusiminiau, kai kartą pastebėjau, kad jis antrina mūsų dienų pažangiečių idėjoms.

Kita vertus, čia tikriausiai bus tas retas atvejis, kai proto neįmanoma nuslėpti net skelbiant nuzulintas nesąmones. Iš tiesų, G.Mažeikis prasiplepa daugiau nei norėtų jo tariami bendraminčiai, sakydamas, kad nesilaikydami minėtų pažangos lozungų užsitrauksime likimo pasunkinimus, kai su mumis niekas nenorės prekiauti, o mes savo ruožtu nepadarysime karjeros. Ogi ir aš ne kartą esu tvirtinęs, kad  mūsų dienos pažangiečių keliamas triukšmas yra ne kas kita kaip karjeristų fiesta. Kiti pažangiečiai tikruosius savo užsiangažavimo motyvus yra linkę nutylėti, o G. Mažeikiui galima padėkoti dėl sąžiningumo, kai pasakius a, nenutylima ir b.

Kitas klausimas – ar karjera išties yra svarbiausias dalykas, tikrasis mūsų pašaukimas?..

(Bus daugiau)

2021.07.07; 19:20

Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Esu labai tingus, retai viešuose renginiuose pasirodantis žmogus, tačiau Didžiojo šeimos gynimo maršo akcijose buvau nusprendęs tiesiogiai nedalyvauti dėl to, kad pats nevairuoju automobilio, o, kaip supratau, čia rinksis ratuoti žmonės, vyks mašinų paradas, dėl karantino apribojimų dalyviams neleidžiant palikti transporto priemonės ribų. Mano šeimoje automobilį vairuoja žmona, taigi šiuo požiūriu esame netradicinė šeima. Tačiau pamatęs ir išgirdęs tai, kaip žvėriškai puolami, dedami į šuns dienas ir dergiami šio maršo organizatoriai, pasinešiau paspartintu tempu išlaikyti vairavimo įgūdžių egzaminą, drauge žvalgausi – kur būtų galimą įsigyti kokį nors drandalietą, o, stojus X dienai, ruošiuosi atjudėti į Vilnių.

Žmonių nuomonės neretai išsiskiria, visuomenėje vyksta diskusijos, tačiau mūsų padangėje dar niekados nebuvo girdėti tokio isteriško kiaulių choro žviegimo kaip dabar, stengiantis suniekinti maršo organizatorius arba įtikinti, kitas pavyzdys, kad Prezidentūros užsakyti sociologiniai tyrimai, siekiant išsiaiškinti pilietinės visuomenės požiūrį į Partnerystės įstatymą, Stambulo konvencijos ratifikavimo būtinybę ir užmačias sudarkyti rinkimų sistemą, neva yra baisi nesąmonė, marazmų marazmas. Taigi prisigyvenome iki to, kad, kraštutinai susiaurinus demokratijos idėjos supratimą, visuomenės tribūnų pozicijose įsitvirtino sofistinio mentaliteto gauja, bandanti įpiršti mums nuomonę, kad vartotojų visuomenės klestėjimo laikais žmonių nuomonės „darant politiką“ yra nereikalingas balastas, jog neva jau atėjo laikas apsivalyti nuo pilietinės visuomenės likučių kaip nuo pavojingo užkrato.

Ar jūs esate girdėję ką nors apie tai, kad viešai būtų išjuokiami gėjų paradų organizatoriai, lendant į jų privatų gyvenimą, išviešinant neskelbtinas detales? Tačiau štai Arkadijus Vinokuras daug sakančio pavadinimo straipsnyje „Apie šeimos gynėjų susidomėjimą kaimyno išange ir tamsius maršo organizatorių užkulisius“ (Delfi.lt) ne tik trumpai drūtai paporina vadinamųjų organizatorių biografijas nepalankiausioje šviesoje, bet ir paviešina  tokias graudžias žmogaus gyvenimo aplinkybes, kad, tarkime, vienas iš renginio krikštatėvių, toks Algimantas Rusteika paeitais metais vertėsi sunkiai, per mėnesį gaudamas tik minimalų uždarbį. Ar tai mirtina nuodėmė? Kaip atrodo, žiūrint iš A.Vinokuro taško, tokia nuoroda turėtų galutinai pribaigti oponentą. Žinia, pats A.Vinokuras neskursta, jeigu neklystu, yra net labai pasiturintis žmogus, užkūręs Lietuvos istorijos niekinimo ir lietuvių tautos dergimo versliuką. Ar klausiate – kas jam moka, kokia valstybė ar institucija yra tikrasis A.Vinokuro veiklos sponsorius? Atsakau – neužduokite kvailų klausimų, nekvaršinkite sau galvos, taip jau yra, kad Lietuvoje kiaulės akis įsistatę personažai vargo tikrai nemato, randa kur pritaikyti savo sugebėjimus, turi didelę paklausą.

Jeigu A.Vinokuras netraukia iki sofisto pagal apibrėžimą, – jo žinomumą lemia truputėlį kiti veiksniai nei principinis neprincipingumas, – tai Romas Sadauskas-Kvietkevičius, kitas Delfi.lt autorius, kartas nuo karto pademonstruoja aukštojo pilotažo sofistinius sugebėjimus. Tačiau bėda ta, kad sofistai paprasta užstringa žodžiuose, neprisikasę iki sąvokos turiningumo nusakymo. R.Sadauskas- Kvietkevičius praeitos savaitės pabaigoje publikuotame straipsnyje (Tikrasis šeimų maršas vyks Motinos dieną; Delfi.lt), skirtame, be visa ko kito, Motinos dienos garbei, bando mus įtikinti, kad tradicinės šeimos vaizdinys yra priplėkęs vaizdinys, tikriausiai nepagalvojęs apie tai, kad iš tokio teiginio toliau seka silogistinės figūros išvada, jog jo Motinos vaizdinys yra priplėkęs vaizdinys.

Delfi.lt redakcija. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau niekas negali prilygti Pauliui Gritėnui, tikriausiai labiausiai gličiam sofistinės išminties pardavinėtojui arba greičiau perpardavinėtojui Lietuvoje. Paprastai sofistai maitinasi iš antrų rankų, jeigu vienas kažką pasakė į temą, tai kiti kartos ir kartos, kol žodžiai susidėvės iki skutų.

Praeitą savaitę jie visi vienu balsu staugė apie Prezidentūros užsakytų sociologinių tyrimų menkavertiškumą, tvirtindami, kad demokratinės šalies elitui daugumos nuomonė nieko nereiškia. Esą, jeigu būtų įsiklausoma į daugumos nuomonę, tai mirties bausmė niekados nebūtų panaikinta. Tačiau niekas ir nesako, kad demokratija prasideda su mirties bausmės panaikinimu, štai demokratijos bastiono JAV kai kuriose valstijose mirties bausmės panaikinti niekas neskuba, o tai, kad Putino Rusijoje mirties bausmės vykdymas yra sustabdytas, nedaro Rusijos demokratiškesnės nei per kotą. Kita vertus, dirbtinai forsuojamos abejonės dėl daugumos teisės  tapti lemiamu teisėkūros veiksniu didesniu ar mažesniu laipsniu veda į mūsų nepriklausomybės teisėtumo pagrindų užginčijimą.

Tas pats P.Gritėnas leidžia suprasti, kad aukštuomenės, sudarančios mažumą, nuomonė yra  svarbesnė nei prastuomenei priskiriamos daugumos nuomonė. Tačiau jeigu tik pabandome suskirstyti visuomenę į aukštuomenę ir prastuomenę, tai net nežiūrint daugumos ir mažumos kiekybinių parametrų nusakymo variacijų, nelieka nieko kito kaip aiškiai konstatuoti faktą, kad P.Gritėnas savo publicistikos vojažais atstovauja labiausiai agresyvios prastuomenės domeno interesams. Tai tiesiogiai nurodo Sokrato susidūrimo su sofistais istorinis precedentas.

Sokratas

Sokratas, diskusijose su sofistais, buvo pirmasis senovės Graikijos laikų žmogus, pasisakęs prieš to meto visuomenėje paplitusią homoseksualizmo ir pederastijos praktiką. Kaip rodo dialogas Puota, sofistai netaupė gražbylystės resursų, siekdami pateisinti pederastijos įpročius, tačiau diskusijos erdvėje jie yra įspraudžiami į kampą Sokrato argumentų. Diskusijose su lipnia sofistų gražbylyste užgimsta  aukštasis Sokrato prokalbių stilius. Dar toliau šia kryptimi pasistūmėjo Platonas.

Taigi, ar galime uždrausti žodį „pederastija“, jeigu jį į vartoseną įvedė pats Sokratas, o dar labiau išpopuliarino Platonas. Turėdamas galvoje su pederastijos paplitimu antikoje atsiradusią nepilnamečių atžvilgiu ištobulintą meilikavimo subkultūrą ir visuomenės prijaukinimo taktiką, Sokratas perspėja: „Pederastai yra vilkai ėriuko kailyje“.

Senovės filosofas Platonas

Kas be ko, mažumų teisės demokratinėje visuomenėje turi būti ginamos, tačiau užginčijus tautos valios konceptą ir apribojus pilietinės visuomenės dalyvavimą procese, valdžia gali tapti siaura, nutolusia nuo populiacijos lūkesčių, toli gražu neatspindinčia daugumos žmonių interesų sekta. Dauguma savo ruožtu turi teisę tokiais kritiškais momentais viską pervynioti iš naujo.  

Kaip atrodo bent man, tik silpnaprotis gali tvirtinti, kad tradicinės  šeimos gynėjai kažkokiu tai rakursu yra V.Putino bendraminčiai arba gali būti artimi jam savo dvasia. Ar ne per daug garbės Vladimirui Vladimirovyčiui?

Kaip matėme, užsienio kapitalo valdoma žiniasklaidos bendrovė Delfi.lt suteikia aukštas tribūnas mūsų laikų sofistams. Ar nepavydžiu aš jiems? Tikriausiai kažkur pasąmonės gelmėse pavydžiu net labai, tačiau šįkart bandžiau pateikti tik nuomonių išsiskyrimo protokolą. Dėl teisybės reikia pastebėti, kad Delfi.lt interneto dienraštis kartas nuo karto pateikia ir priešingus nei čia įvardytų oponentų požiūrius. Tačiau tai būna taip retai, iš tiesų, ne dažniau nei man, ne pirmos jaunystės vyriškiui, ima ir nusišypso jauna bei graži panelė gatvėje.

2021.05.03; 16:00

Aktualijos

VU rektoriaus R. Petrausko patarėju dirbs apžvalgininkas P. Gritėnas. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prie naujojo Vilniaus universiteto (VU) rektoriaus prof. Rimvydo Petrausko komandos prisijungė apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas.
 
VU filosofiją studijavęs ir šiuo metu Žmogaus teisių stebėjimo instituto tarybos nario pareigas einantis P. Gritėnas dirbs rektoriaus patarėju.
 
„Pauliaus Gritėno patirtis ir išmanymas bus svarbūs siekiant ir toliau stiprinti Vilniaus universiteto vaidmenį viešajame diskurse. Taip pat kartu sieksime, kad akademinė ekspertizė kuo geriau pasiektų visuomenę ir pagrindines valstybės institucijas“, – pažymėjo VU rektorius R. Petrauskas.
 
P. Gritėnas yra dirbęs užsienio ir Lietuvos aktualijų žurnalistu, politikos komentatoriumi naujienų portaluose lrytas.lt, 15min.lt, vedė pokalbių laidas, moderavo diskusijas, o šiuo metu rašo socialinės kritikos komentarus naujienų portalui delfi.lt.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.17; 00:30
Politinės intrigosSkaitomiausios

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Įsisiūbavus diskusijai apie generolą Vėtrą, Kazį Škirpą, jų atminimo įamžinimą, paminklų likimą ir vietinių politikų atsakomybę, kažkaip nuošalyje lieka, atrodytų, toks vertingas visuomeninis nusiteikimas kaip patriotizmas. O juk jis yra svarbus valstybės atsparumo, netgi nacionalinio saugumo, tautinės tapatybės dėmuo. Apie tai ne kartą rašiau.

Bet štai šiandien akivaizdu, kad patriotizmas išplaunamas, jis tampa menkaverte detale, dažnai niekinama ar netgi tapatinama su juodžiausiais nacionalizmo pasireiškimais. Šiomis dienomis „didžiausias Lietuvos portalas“ savo titulinį puslapį atveria tiems, kurie pateisina Lietuvos laisvės kovotojų naktinį atminimo naikinimą (čia puikiai tiktų nelietuviškas „istrebiteli“ terminas), pasirenkant brėkštantį rytą, kai visi giliai įmigę, ir prie Vrublevskio bibliotekos nė gyvos dūšios (vėlgi asocijuojasi su NKVD trėmimų praktika).

Vieni tiesmukai tokio atminimo naikintojų kritikus vadina atgimstančiais fašistais (Bernardas Gailius), kiti, mėgaudamiesi moksline terminologija, giria Vilniaus mero sprendimą kaip „politiškai drąsų ir teisingą“ (Paulius Gritėnas), o čia staiga išdygsta save disidentu laikantis reemigrantas, šlovinantis P. Cvirką, S. Nėrį ir teigiantis, kad nei nuo jų, nei nuo Justo Paleckio ar Antano Sniečkaus Lietuvos likimas nepriklausė (Tomas Venclova).

Baikite juodinti Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.

Tuomet kas nuo Vėtros, Škirpos priklausė, kad jų atminimas šiuo metu taip niokojamas? Ko gero, ir juos garbusis politologas pavadintų fašistais, nes vienu metu pasidavė galingai nacių įtakai…

Ar tai tik sutapimas, kad ir Kremliaus propagandistai Ukrainos Maidano gynėjus tebevadina fašistais, o garsusis „Sputnik News“ visaip niekina „miško brolius“ ir garbina tuos, kurie atvežė Stalino saulę, bei politiniu kankiniu vadina šiandien cypėje laikomą šnipinėjimu įtariamą Algirdą Paleckį?..

Rašytojas Vytautas Rubavičius, anksčiau rašęs apie „pseudopatriotus“ nuolat linčiuojantį ir nacionalizmą keikiantį T. Venclovą, tvirtina, kad tokie žmonės rikiuojasi į vieną gretą su Rūta Vanagaite, Mariumi Ivaškevičiumi, visokiais judėjimo „Lietuva be nacizmo“ ar „Būkime vieningi“ veikėjais, ir jie tampa – sąmoningai ar ne – Kremliaus paspirtukais.

Visi šie paminklų nukėlimai, paminklinių lentų daužymai ir laisvės kovų dalyvių diskreditavimas susipina į vieną pynę, kurioje nėra patriotizmo gijos, sveiko tautinio pasididžiavimo audinio. Jis sąmoningai ištrinamas iš lietuvio savimonės, pakeičiant neva moderniomis globalistinėmis arba atvirai kai kam naudingomis ideologinėmis sąvokomis.

Jau ne kartą dalinausi tokiu įspūdžiu: prieš šešerius metus, artėjant Kovo 11-ajai, Dalia Grybauskaitė, kaip įprasta, savo pozicijos nevyniojo į vatą ir į kitos šalies žurnalisto klausimą apie nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo eitynes Vilniaus gatvėmis aiškiai atkirto: „Jūs pasakėte nacionalistai, o aš juos pavadinčiau patriotiškai nusiteikusiu tautiniu jaunimu…“

Gulinėti prie paminklo Vincui Kudirkai, pasirodo, – galima. Slaptai.lt nuotr.

Toks atsakymas ne juokais užpykdė patriotizmo kritikus, o Prezidentė rizikavo prarasti jų paramą artėjančiuose antros kadencijos rinkimuose. Bet taip neįvyko…

O jeigu dabar šį atsaką perkeltume į naujai išrinktojo Prezidento lūpas?

2019.07.30; 18:30