Šiais metais sukanka 70 metų nuo tada, kai į buvusioje Sovietų Sąjungoje gyvenusių vokiečių namus atėjo tragiškai lemtingos permainos. Prasidėjus Rusijos–Vokietijos karui ir pastariesiems pirmomis dienomis sėkmingai žygiuojant į Rytų gilumą, 1941 m. rugpjūčio 28 d., SSSR Aukščiausios tarybos prezidiumas priėmė įsaką „Dėl vokiečių perkėlimo, gyvenančių Pavolgio rajone“.
Tuo pačiu kaip administracinis vienetas buvo panaikinta Vokiečių autonominė respublika su sostine Engelsu, įkurta 1924 metais Saratovo srities teritorijoje. Nors vokiečiai Rusijoje gyveno kelis šimtmečius, sovietinė valdžia jais nepasitikėjo. Įsake, kurį tuo metu pasirašė M. Kalininas ir A. Gorkis, buvo konstatuota: „Pagal patikimus duomenis, gautus iš karinės valdžios, tarp vokiečių gyventojų, gyvenančių Pavolgio rajonuose, yra tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių diversantų ir šnipų, kurie pagal signalą, gautą iš Vokietijos, privalo atlikti sprogdinimus rajonuose, apgyvendintuose Pavolgio vokiečių.