lazutka_3
Romas Lazutka. Slaptai.lt nuotr.

Statistika rodo, kad daugiau nei pusė visų dirbančiųjų pensijai savarankiškai kaupia tik minimaliai arba visai nekaupia. Ekonomistas Romas Lazutka Eltai teigė, kad paskatinti žmogų, kuris uždirba minimalų atlyginimą, kaupti savo lėšomis pensijai – neįmanoma.

„Tų žmonių, kurie dabar uždirba minimalią algą, kuriems pritrūksta pinigų iki mėnesio pabaigos, neįmanoma paskatinti kaupti ir jiems nėra prasmės jos kaupti, todėl, kad kokia prasmė kaupti pensiją po 30 metų, jeigu numirsi per paskutines dvi savaites likus iki algos išmokėjimo. Yra norma, kad žmonės, kurie uždirba mažai, jie nekaupia. Tokiu atveju turi pasitikėti valstybine pensijų sistema ir tos pensijos sistemos turi veikti. Žmonės renka politikus, todėl turi jų reikalauti, kad tos pensijos būtų išsaugotos“, – Eltai kalbėjo R. Lazutka.

Pasak ekonomisto, tie žmonės, kurie uždirba daug, senatvės pensijai kaupia savanoriškai, todėl jų nereikia raginti, tačiau vidutines pajamas gaunančius darbuotojus paskatinti labiau prisidėti prie savo senatvės būtų galima atidedant mokesčius.

„Dabar Lietuvoje žmogus, pasiimdamas algą, nuo jos turi sumokėti mokesčius, o iš likučio gyvena ir važiuoja į keliones. Jeigu jis dalį pinigų atideda senatvei, į pensijų fondą, tai reiškia, kad nuo tos dalies iš jo nepaimami mokesčiai. O kai jis gaus tą privačią pensiją, ji bus apmokestinama. Kadangi pensija bus mažesnė nei jo alga, o mokesčių sistema – progresinė, tai žmogus laimi dėl to, kad nuo jo pensijos bus paimami mažesni mokesčiai, nei kad nuo jo algos. Kitose šalyse tai naudojama kaip pagrindinis instrumentas“, – kalbėjo R. Lazutka.

Ekonomisto teigimu, tam, kad pensijų sistema veiktų kiekvienam žmogui, daugumoje šalių yra kolektyvinės pensijų sistemos, daromos darbuotojų ir darbdavių susitarimo būdu. R. Lazutkos nuomone, kad tai būtų galima įgyvendinti ir Lietuvoje.

„Lietuvoje pastaraisiais metais algos auga vidutiniškai 8-10 proc., tai labai būtų lengva sutarti su darbdaviais ir profsąjungomis, kad 2 proc. to algų kilimo atidėtų į pensiją fondą. Žmonėms, kuriems kyla algos, tai būtų visai neskausminga, nes algos didėjimas ir taip 5-6 proc. yra neblogas dalykas. Reikėtų pasinaudoti šia situacija, kas buvo padaryta Švedijoje ar Danijoje – būtent šiuo būdu buvo išplėstos privačios pensijos“, – Eltai sake R. Lazutka.

Pinigai. Slaptai.lt nuotr.

Pasak ekonomisto, Lietuvoje tai įgyvendinti būtų palanki situacija: turime ne tik gana spartų kainų augimą, tačiau ir algų. Vis dėlto R. Lazutka perspėja, kad į tai reikėtų žiūrėti diferencijuotai, kadangi yra sričių, kuriose tas atlyginimas neauga, o vidutinis atlyginimo augimas susideda iš to, kad kol vieniems alga neaugo, kitiems ji ūgtelėjo 15 proc.

„Žmonės žino, kad senatvei reikia pinigų, tačiau taip pat reikia, kad jie ir dabar kažkaip išgyventų, maitintųsi sveikai, augintų vaikus. Tas taupymas reikalauja dar kelių žingsnių – reikia pasirinkti, kur taupyti. Kodėl jie turėtų pasitikėti pensijų fondais, kurie daugiausia Lietuvoje yra privatūs? Žmogus žino, kad iš jo paslaugos norima uždirbti. Tuomet prasideda nepasitikėjimas. Tikėti reikia Dievu, o ne pensijų fondu“, – sakė R. Lazutka.

Remiantis Lietuvos banko statistika, 800 tūkst. žmonių šiuo metu pensijai savarankiškai kaupia tik minimaliai arba visai nekaupia, o du trečdaliai kaupiančiųjų antrosios pakopos fonduose yra pasirinkę jiems pagal amžių netinkamus fondus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.21; 08:14

Belgai smerkia valdžios pasiūlytą pensijų reformą. EPA – ELTA nuotr.

Dešimtys tūkstančių žmonių trečiadienį žygiavo Belgijos sostinės Briuselio gatvėmis, protestuodami prieš šalies vyriausybės planus reformuoti pensijų sistemą.

Policijos teigimu, demonstracijoje prieš pensijų sistemų, paremtą taškų skaičiavimu, ir ketinimus apytikriai 2030 metais pensinį amžių padidinti nuo 65 iki 67 metų, dalyvavo 55 tūkst. žmonių.

Tuo tarpu sąjungos teigia, kad protestuotojų skaičius siekė 70 tūkst.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.17; 00:30

„Luminor“  banko vyriausioji analitikë Indrė Genytė-Pikčienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Kol šypsenomis ir šampanu buvo laistomas šviežiai pasirašytas nacionalinis susitarimas, ne vienas ir ne du Lietuvos piliečiai pakavosi lagaminus ir ieškojo lėktuvo bilietų. Kad vis daugiau gyventojų nebetiki senais, bet vis į kitą popierėlį perpakuojamais pažadais, iliustruoja operatyvūs emigracijos duomenys.

Per devynis šių metų mėnesius Lietuvą paliko 47 tūkstančiai gyventojų – tai maždaug tiek pat žmonių, kiek gyvena Telšių ar Kėdainių rajonuose.

Grubiai tariant, prarandame po rajoną kasmet. Tuo tarpu politinis elitas, užliūliuotas atsigaunančių ekonominių rodiklių švenčia popierines pergales. O juk tiek emigracijos duomenys, tiek iki raudonumo įkaitusi darbo rinkos situacija rodo, kad šis Nacionalinis susitarimas yra stipriai vakar diena. Tai, dėl ko susitarta, – elementarūs pamatiniai dalykai, kurie turėjo būti padaryti labai seniai, kad Lietuva būtų patraukli veikti – gyventi, kurti, dirbti ir mokytis. Analogiškų susitarimų, strategijų ir kitokio pobūdžio popierinių pažadų buvo daugybė, bet dauguma jų nugulė archeologiniais sluoksniais biurokratų stalčiuose. Nenuostabu, kad ir šią iniciatyvą visuomenė sutinka skeptiškai – darosi vis sunkiau tikėti, kad šįkart jau tikrai bus kitaip.

Analizuojant emigracijos priežastingumą, be ekonominių aplinkybių, būtent nusivylimas valdžia, pasitikėjimo ir tikėjimo nebuvimas Lietuvoje yra vienos kertinių priežasčių išvykti. Devalvuotas valdžios plačiąja prasme autoritetas, reputaciją trypia vis įsiplieskiantys kyšininkavimo, viešųjų išteklių iššvaistymo, nepotizmo ir korupcijos skandalai. Todėl žmonėms patikėti tos pačios valdžios žadamu šviesiu rytojumi darosi ypač sunku. Iš dalies būtent nepasitikėjimas sąlygoja ir nemažėjantį ekonominį šešėlį Lietuvoje – tokios reputacijos administratoriui nesinori patikėti savo sunkiu darbu uždirbtų pinigų. Akivaizdu, kad kol nebus tinkamo valdančiojo elito pavyzdžio, naivu būtų tikėtis kitokio elgesio iš „paprastų mirtingųjų“.

Problema ta, kad tikėjimą ir reputaciją įmanoma užsitarnauti tik per ilgą laiką sunkiu rezultatyviu darbu. Tam būtinas strateginis planavimas ir efektyvus planų vykdymas. Reikia tik valios ir noro, nes labai aiškų tikslą – viduriniosios klasės auginimas ir jos gerovė – jau sudėliojo aplinkybės.

Juk tvirta, iniciatyvi, mąstanti, pasiturinti vidurinioji klasė yra pažangios ekonomikos ir darnios visuomenės pagrindas. Pavyzdžiai Vakarų ir Šiaurės šalyse rodo, kad būtent nesuvaržyti ir galintys oriai gyventi stambios viduriniosios klasės atstovai kuria didžiausią pridėtinę vertę, išlaiko save ir labiau pažeidžiamus visuomenės sluoksnius. Ir tam, kad sukurtume privačiai iniciatyvai palankią terpę, nereikia didelių finansinių išteklių, užtenka politinės valios ir noro tesėti pažadus.

Tuo tarpu šiandienos realijos visai kitokios – vietoj to, kad matytume pastangas telkti viduriniąją klasę, vis dar tenka stebėtis priešingomis iniciatyvomis. Kelios jų: aukšti darbo jėgos mokesčiai, pasikartojantis keisto progresyvumo apmokestinimo leitmotyvas, nemotyvuojanti pensijų sistema, besitęsianti epopėja dėl „Sodros“ lubų, dešimtmečiais trunkantys švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų reformavimo eksperimentai, administraciniai barjerai bei perteklinis privačios iniciatyvos reguliavimas ir daugelis kitų pavyzdžių. Problema ta, kad nėra vieningos strategijos, o melodija, pagal kurią šoka ekonomikos dalyviai, keičiama kaskart naujai valdžiai išsidalinus postus. Natūralu, kad galiausiai nuo tokios kakofonijos pavargstama ir imama dairytis darnesnio ekonominės politikos sąskambio svetur. Taip elgiasi ne tik fiziniai asmenys, neretas verslininkas užsimena apie palankesnės terpės veikti paieškas.

Taigi nebėra kur trauktis, būtina veikti. Belieka palinkėti, kad šis Nacionalinis susitarimas nebūtų tik pavienis kuolas, įkastas dėl akių, nes jo tokiam emigracijos potvyniui sustabdyti tikrai nepakanka.

ELTA (Gediminas Savickis) nuotraukoje: „Luminor” banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė. 

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.21; 06:10