Ukrainos pirmoji ponia Olena Zelenska. EPA – ELTA foto
Kyjivas, lapkričio 25 d. (ELTA). Ji įkalbinėjo savo vyrą nekandidatuoti į Ukrainos prezidentus. Tačiau po trejų metų Olena Zelenska yra ko gero žinomiausia pirmoji ponia pasaulyje. Rusijos invazija visiškai pakeitė jos gyvenimą, sakė ji interviu BBC.
O. Zelenska teigė negalinti pasakyti, kada paskutinį kartą drauge su vyru vakarieniavo. „Aš gyvenu su vaikais atskirai, o mano vyras gyvena darbe“, – pasakojo Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio žmona. Labiausiai jai esą trūksta paprastų dalykų – „sėdėti nežiūrint į laiką – tiek, kiek mums norisi“.
Tačiau Rusijos atakos tęsiasi. „Mes jau patyrėme tiek daug siaubingų iššūkių, matėme tiek daug aukų ir tiek daug sugriovimų, kad dingusi elektra nėra blogiausia, kas gali mums nutikti, – kalbėjo O. Zelenska. – Mes pasirengę tai ištverti“.
Ji citavo neseniai atlikta apklausą, anot kurios, 90 proc. ukrainiečių pasirengę 2-3 metus gyventi su elektros tiekimo problemomis, jei matytų perspektyvą prisijungti prie ES.
Paklausta apie taiką, O. Zelenska pabrėžė: „Mes visi suprantame, kad be pergalės nebus taikos. Tai būtų netikra taika, ir ji netruktų ilgai“. O kas jai yra pergalė? „Grįžimas į įprastą gyvenimą“, – sakė Ukrainos pirmoji ponia.
V. Zelenskis: Ukraina juda pergalės link. EPA-ELTA nuotr.
Kyjivas, kovo 11 d. (ELTA). Ukraina, pasak prezidento Volodymyro Zelenskio, juda pergalės link. Šalis kare su Rusija pasiekė „strateginį lūžio tašką“, – sakė V. Zelenskis penktadienį per televiziją transliuotoje kalboje, praneša „Reuters“.
Anot V. Zelenskio, dar reikia laiko ir kantrybės, kol bus iškovota pergalė. „Neįmanoma pasakyti, kiek dienų mums dar reikės, kad išlaisvintume Ukrainos žemę. Bet mes galime pasakyti, kad mums tai pavyks. Nes mes jau pasiekėme strateginį lūžio tašką“, – pažymėjo prezidentas.
Egzistuoja ne tik melagingos, bet ir nereikalingos žinios. Slaptai.lt nuotr.
Maskva, vasario 28 d. (dpa-ELTA). Rusijos valstybinės žiniasklaidos priemonės per klaidą paskelbė apie tariamą Rusijos pergalę prieš Ukrainą.
Anot agentūros dpa, atitinkamas straipsnis „RIA Novosti“ portale buvo matomas daugiau kaip 24 valandas. Pirmadienį jis jau buvo ištrintas. Tačiau greičiausiai iš anksto parengtas komentaras liko buvusiai sovietinei respublikai Uzbekistanui skirtoje „Sputnik“ svetainėje.
„Rusija atkuria savo vienybę – 1991-ųjų tragedija, ši siaubinga mūsų istorijos katastrofa, įveikta“, – rašė RIA apžvalgininkas Piotras Akopovas „Rusijos puolimas ir naujas pasaulis“ pavadintame straipsnyje.
„Vladimiras Putinas, neperdedant, prisiėmė istorinę atsakomybę, kai nusprendė Ukrainos klausimo sprendimo nepalikti ateities kartoms“, – teigiama straipsnyje. Ir toliau: „Dabar šitos problemos neliko – Ukraina grįžo į Rusiją“.
Vakarų žvalgybų duomenimis, Rusijos invazija į kaimyninę šalį vyksta lėčiau nei tikėjosi Rusijos vadovybė.
Talibų kariškiai. EPA – ELTA nuotr.Po talibų šūvių į orą Afganistane žuvo 17 žmonių. EPA-ELTA nuotr.
Mažiausiai 17 žmonių žuvo, o 41 buvo sužeistas po to, kai penktadienio naktį Afganistano sostinėje Kabule buvo beatodairiškai šaudoma į orą, praneša TASS.
Anot pranešimų, į ligonines toliau plūsta sužeistieji, daugiausiai civiliai, patyrę įvairaus sunkumo sužalojimus.
Afganistano žiniasklaida anksčiau pranešė, kad Talibano kovotojai ėmė šaudyti į orą švęsdami pergalę pasklidus gandams apie neva užimtą Pandžširo provinciją, kurioje buvusios vyriausybės rėmėjai priešinasi talibams. Nacionalinio pasipriešinimo atstovai paneigė informaciją, kad jų kontroliuojamą teritoriją užėmė talibai.
Tuo metu Talibano atstovas Zabihullah Mujahidas socialiniame tinkle „Twitter“ ragino kovotojus Kabule nešaudyti į orą, nes tai gali kelti grėsmę gyventojams.
Joe Bidenas žada „ne skaldyti, o vienyti“ šalį. EPA-ELTA nuotr.
JAV Kongresas po riaušių Kapitolijuje patvirtino Joe Bideno pergalę prezidento rinkimuose.
Oficialiai J. Bideno pergalė paskelbta, kai Kongreso patvirtintų rinkikų balsų skaičius viršijo 270.
Bendra Kongreso rūmų sesija buvo nutraukta prieš kelias valandas, kai Donaldo Trumpo šalininkai sukėlė riaušes ir įsiveržė į Kapitolijaus pastatą, o parlamentarai buvo evakuoti.
Atstovų Rūmams ir Senatui atnaujinus darbą, Senato respublikonų daugumos lyderis Mitchas McConnellas pasmerkė Kapitolijuje surengtas riaušes ir pavadino tai „nepavykusiu sukilimu“.
„Jie bandė sutrikdyti mūsų demokratija. Jiems nepavyko. Jiems nepavyko. Jiems nepavyko sutrukdyti Kongresui“, – sakė aukšto rango respublikonas.
Tvirtinimo procesą kiek užlaikė ir dalis respublikonų, kurie bandė užginčyti rinkikų balsų tvirtinimą kai kuriose valstijose. Visi tokie bandymai buvo atmesti.
JAV Pensilvanijos ir Nevados valstijos antradienį oficialiai patvirtino demokrato Joe Bideno pergalę prieš Donaldą Trumpą per prezidento rinkimus šiose valstijose.
Pensilvanija skiria 20 rinkikų balsų, o Nevada – 6 balsus.
Pirmadienį rinkimų rezultatus patvirtino Mičigano valstija, skirianti 16 rinkikų balsų.
Pensilvanijos gubernatorius Tomas Wolfas antradienį per tviterį pranešė, kad Pensilvanijos valstybės departamentas patvirtino lapkričio 3 d. vykusio balsavimo rezultatus.
„Šiandien Pensilvanijos valstybės departamentas patvirtino lapkričio 3 dienos JAV prezidento ir viceprezidento rinkimų Pensilvanijoje rezultatus“, – rašė gubernatorius T. Wolfas.
Netrukus po to žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad Nevados Aukščiausiasis teismas antradienį taip pat patvirtino J. Bideno pergalę per prezidento rinkimus valstijoje.
Kaip praneša CNBC, iš Skrantono miesto Pensilvanijoje kilęs J. Bidenas laimėjo šioje valstijoje, pelnydamas 50 proc. balsų. Dabartinis prezidentas D. Trumpas gavo 48,8 proc. balsų.
J. Bidenas Pensilvanijoje nugalėjo beveik 80 000 balsų persvara, o Nevadoje – 33 596 balsų persvara.
Prognozuojama, kad demokratas J. Bidenas iš viso užsitikrins 306 Rinkikų kolegijos balsus, o tai 36 balsais daugiau, nei reikia pergalei rinkimuose. Respublikonas D. Trumpas iš viso gaus 232 rinkikų balsus.
Prieš dieną D. Trumpas pažadėjo nebetrukdyti JAV vyriausybei teikti pagalbą išrinktojo prezidento J. Bideno pereinamojo laikotarpio komandai, tačiau vis dar nepripažįsta savo pralaimėjimo.
Kiekviena JAV valstija privalo iki gruodžio pradžios oficialiai patvirtinti balsavimo rezultatus.
Jei rezultatai nebus užginčyti, tada sausio 6 d. JAV Kongresas patvirtins prezidento rinkimų rezultatus, o sausio 20-ąją įvyks J. Bideno inauguracijos ceremonija.
Europos Sąjungos (ES) lyderiai Charlesas Michelis ir Ursula von der Leyen pasveikino Joe Bideną iškovojus pergalę JAV prezidento rinkimuose ir paragino stiprinti transatlantinius ryšius.
„Atsižvelgiame į naujausius rinkimų proceso įvykius,“ – sakė Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Ch. Michelis.
„Remdamasi tuo, ES sveikina išrinktąjį prezidentą Joe Bideną ir viceprezidentę Kamalą Harris pasiekus užtektinai Rinkikų kolegijos balsų“, – pridūrė jis.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas vėl aršiai kritikuojamas. Šį sykį į armėnų žiniasklaidos nemalonę jis pateko dėl melo apie savo senelį. Į viešumą patekę dokumentai byloja, kad Armėnijos Ministro Pirmininko senelis Nikolajus Pašinianas tarnavo ne Raudonosios armijos daliniuose. Senelis ištikimai talkino fašistinės Vokietijos kariuomenei – Vermachtui. Taip pat paaiškėjo, kad jis žuvo 1943-aisiais. Tik, suprantama, gyvybės neteko vilkėdamas Vermachto, o ne sovietų armijos kario uniformą.
Informacinis internetinis portalas Yerevan.doday teigia, jog Armėnijos premjerui N. Pašinianui nepalankias žinias patvirtina elektroninis duomenų bankas „Memorial“, registruojantis visus duomenis apie žuvusius, mirusius nuo žaizdų ir prapuolusius be žinios sovietų karius tiek Antrojo pasaulinio karo metais, tiek pokariu. „Memorial“ (tai – Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos sukurta speciali informacinė bazė, sukaupusi per 37 milijonus dokumentų iš įvairiausių Rusijos archyvų) sako, kad vienintelis Enokovano kaime (Tavušos sritis Armėnijoje) 1943 metais žuvęs Nikolajus Pašinianas buvo … Vermachto atstovas.
Nikolajus Pašinianas
Armėnijos žiniasklaidos priešiškumą sustiprino dar ir tai, kad 75-ųjų Pergalės metinių išvakarėse premjeras viešai melavo – esą jo senelis 1943 metais krito didvyrio mirtimi gindamas Sovietų Sąjungą. Pasirodo, tikrai žuvo, tik ne tą uniformą dėvėjo.
Išties – jei Armėnijos premjeras drįsta taip akiplėšiškai slėpti tikrąją tiesą apie savo artimuosius, kokias garantijas turime, kad jis elgsis sąžiningai ir kitais atvejais? Pavyzdžiui, kalbėdamas tarptautinėse organizacijose arba pasirašydamas svarbius valstybinius dokumentus?
Armėniška žiniasklaida priduria, kad jau perpratusi, kodėl Armėnijoje šiandien gerbiami ir kai kurie kiti Adolfo Hitlerio Vokietijai talkinę armėnai. Pavyzdžiui, Gareginas Nžde.
Tikroji Garegino Nžde pavardė: Gareginas Ter – Arutunianas. Jis buvo iš tų armėnų, kurie žavėjosi „revoliucinio teroro“ idėjomis, formavo nacionalinę Armėnijos kariauną, organizavo žiaurias azerbaidžaniečių išstūmimo iš Vedibasaro ir Nachičevanės akcijas.
1921-aisiais, kai Armėnija tapo sovietine, šis vyras persikėlė į Europą ir ten susižavėjo plintančiomis fašistinėmis idėjomis. Įkūrė fašistuojančią organizaciją „Cegakron“. O 1942 metais asmeniškai nuvyko į Berlyną pas Adolfą Hitlerį. Fiureriui jis oficialiai pareiškė pagarbą bei ištikimybę, įrodinėjo, jog armėnai kilę ne iš Azijos, bet yra tokie pat išrinktieji bei pateptieji kaip vokiečiai.
Gareginas Nžde. Paminklas Jerevane
Pagarba ir ištikimybė Adolfui Hitleriui rodyta ne tik žodžiais. Drauge su armėnų generolu Drastamatu Kanajanu – Dro kūrė armėniškąjį SS legioną, tapo šios karinės organizacijos vado pavaduotoju.
Būtent Antrojo pasaulinio karo metais Gareginas Nžde mėgo sakyti: „Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“.
1944-aisiais, kai tapo aišku, jog Hitlerio valdžia ilgai neišsilaikys, ponas Nžde pabėgo į Bulgariją. Tačiau ten buvo sučiuptas kaip fašistų bendrininkas. Sovietinis teismas jį nuteisė kalėti 25-erius metus. Visos bausmės atlikti nespėjo – mirė 1955-aisiais Vladimiro kalėjime.
Armėnijos sostinėje šiam žmogui pagerbti ne taip jau seniai buvo pastatytas įspūdingų dydžių paminklas vienoje iš prestižinių Jerevano aikščių.
75-ųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių proga Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tautiečius ragino būti vieningus, praneša AFP.
„Mes žinome ir tvirtai tikime, kad esame nenugalimi, kai būname vieningi“, – sakė V. Putinas per televiziją transliuotoje kalboje.
Šįmet Rusija planavo didžiulę Pergalės dienos šventę, kurioje dalyvauti turėjo pasaulio lyderiai ir 15 000 kareivių Raudonojoje aikštėje, tačiau Kremliui nenoromis teko keisti planus dėl koronaviruso pandemijos.
Savo kalboje V. Putinas apie koronavirusą tiesiogiai nekalbėjo, nepaisant to, kad, oficialiais duomenimis, Rusijoje infekuota 188 000 žmonių ir pagal atvejų skaičių ji užima penktą vietą pasaulyje.
Vietoje to Rusijos prezidentas padėjo vainiką prie Amžinosios ugnies memorialo Kremliuje ir pasakė kalbą.
Po prezidento kalbos žygiavo garbės sargybos kariai, o virš Maskvos demonstruodami Rusijos karinę galią praskrido kariniai sraigtasparniai, bombonešiai ir naikintuvai.
Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Sovietų Sąjungoje jau 1947 metų viduryje baigė surašyti ginkluotųjų pajėgų kare išeikvotą materialinį turtą – iki paskutinio šovinio ir autkojų. O kiek žmonių padėjo galvas, skaičiuojama nesuskaičiuojama iki šių dienų.
Stalinas ir Chruščovas nemėgo vienas kito. Ir teisybės nemėgo
„Neįtikėtina, bet faktas: Pergalės 65-mečio išvakarėse tebėra diskusijų dalykas tai, kiek žmonių neteko SSRS, – prieš dešimt metų rašė BBC rusiškosios redakcijos žurnalistai. Savo tyrimą jie pateikė atsiprašę dėl aritmetinių veiksmų kalbėjime apie didžiausią tragediją – bet priartėti prie tiesos teįmanoma taip, kaip sprendžiamas mokyklinis uždavinys apie baseiną su įleidžiamu ir išleidžiamu vandeniu. Iš tikrųjų – visus praėjusius septynis dešimtmečius pavieniai tyrėjai ir mokslininkų, specialistų komisijos skaičiavo skaičiavo, bet jų išvadose nurodomi skaičiai skiriasi milijonais. Kadangi visi sutinka jau niekada nepavyksiant nustatyti tikrą skaičių, pažiūrėkime, kaip buvo skaičiuojama.
Kremliaus valdovas Josifas Stalinas interviu pagrindiniam komunistų partijos leidiniui laikraščiui „Pravda” 1946 metų pavasarį pasakė, kad dėl vokiečių įsiveržimo Sovietų Sąjunga neteko apie 7 milijonų žmonių – dalyvavusių kautynėse, užkluptų okupuotoje teritorijoje, išvežtų į vokiečių katorgą. Ir pridūrė: Sovietų Sąjunga neteko daugiau, negu Anglija ir Jungtinės Amerikos Valstijos kartu paėmus (tebuvo praėjusi savaitė nuo Vinstono Čerčilio kalbos Jungtinėse Valastijose, Fultone, kurioje jis įspėjo apie komunistinio totalizmo grėsmę pasauliui). 1945-ųjų vasarą kariuomenės apskaitos ir kontrolės valdyba buvo pateikusi Stalinui tokius duomenis: tik Raudonosios armijos (RKKA) karių netekta 9 675 tūkstančiai, iš jų pateko į nelaisvę ir laikomi dingusiais be žinios – 3 344 tūkstančiai; iš 13 960 tūkstančių sužeistųjų 2 576 tūkstančiai liko invalidais. Neilgai trukus Kremlius gavo ir Ypatingosios komisijos vokiečių nusikaltimams Sovietų Sąjungoje tirti ataskaitą apie okupacijos aukas: 6 716 760 civilių ir 3 912 883 karo belaisvių. Tai buvo gerokai daugiau negu Stalino pasakyta ir jų Sovietų Sąjungoje jų nepaskelbė. Tačiau jais pasinaudojo SSRS kaltintojai Niurnberge vykstančiame Tarptautiniame karo tribunole, pateikę dokumentus apie 10 845 456 sovietinių žmonių žūtį.
Kaip žinoma, 1945 metų birželio 24 d. Maskvoje, Raudonojoje aikštėje, įvyko įspūdingas Pergalės paradas, bet jis nevirto kasmečiu, kaip kad gali atrodyti sprendžiant iš pastarųjų dešimtmečių (paskesnis įvyko tik 1965 metų gegužės 9-ąją, pradėjus valdyti Leonidui Brežnevui, vėliau – jubiliejiniais 1975, 1985 ir 1990 metais ir tik nuo 1995-ųjų būna kasmet). Ko džiūgauti, kai toks karo palikimas: miestuose elgetaujantys berankiai, bekojai karo invalidai, kaimai be vyrų (čia tikėtasi, bet nesulaukta kolūkių panaikinimo), 1946-ųjų badas; kai kurie vietiniai partiniai vadovai kreipėsi į Staliną su prašymu atšaukti demonstraciją 1917-ųjų socialistinės revoliucijos garbei: žmonės neturi kuo apsirengti. 1949 metais turėjo įvykti kas dešimt metų vykdomas gyventojų surašymas, bet Stalinas, matydamas išaiškėsiant tikrąjį žmonių netekties mastą, surašymo atsisakė. Diktatorius nepageidavo ir knygų su karo prisiminimais.
LRT studijoje komentuojamas Rusijos valdžios sprendimas uždraust rodyti filmą „Stalino mirtis”. Slaptai.lt nuotr.
Nikitai Chruščiovui ir jo šalininkams nuvainikavus Stalino asmens kultą, buvo pradėta rengti 6 tomų „Didžiojo tėvynės karo istorija”. Jos autoriai ketino paskelbti naujus duomenis apie tai, kiek „žmonių gyvybių nusinešė karas” – daugiau kaip 26 milijonus. Šiuo skaičiumi pasibaisėjęs Chruščiovas, liudijama, pasipriešino: pirmam kartui užteks ir 20 milijonų. Naujoji „Didžiojo tėvynės karo istorija” perskirstė nuopelnus: antai 3 tome Chruščiovas minimas 39 kartus (jis buvo Ukrainos komunistų vadovas, frontų karo tarybos narys), o Stalinas – tik 19 (nors karo metais ėjo visas įmanomas aukščiausias pareigas; „pergalės maršalas” Žukovas paminimas vos keturis kartus, Hitleris – 76. Ar Stalino nuopelnams liaudies akyse sumenkinti (tiek žmonių pražudė!), ar taip buvo nustatyta, bet tuo „atlydžiu” vadinamu SSRS istorijos tarpsniu akademiniuose veikaluose rašyta: tik kautynių lauke (neskaičiuojant negrįžusių iš nelaisvės) krito daugiau kaip 10 milijonų karių.
Naujas Sovietų Sąjungos komunistų partijos, taigi ir šalies vadovas Leonidas Brežnevas 1965 metais, minint Pergalės 20-metį, kalbėjo: „Toks žiaurus karas, kokį patyrė Sovietų Sąjunga, nebuvo likimo lemtas nė vienai kitai tautai. Karas nusinešė daugiau kaip dvidešimt milijonų sovietinių žmonių gyvybes.” Maršalas Ivanas Konevas oficialiai paskelbė, kad šiame kare savo gyvybes paaukojo 10 milijonų sovietinių kareivių ir karininkų, įskaičiuojant mirusius nuo žaizdų ir nelaisvėje. Kitais metais buvo pradėta leisti „Antrojo pasaulinio karo istorija” (1966-1982 metais išėjo 12 tomų. Tas pats Konevas primygtinai prašė neskelbti RKKA nuostolių konkrečiose operacijose, kol jis ir jo bendražygiai gyvi (neseniai išardė paminklą šiam maršalui Prahoje). Beje, toje „Istorijoje” Brežnevas (baigė karą fronto politinės valdybos viršininku, generolas majoras) paminimas 24 kartus, Stalinas – 17, Žukovas ir Chruščiovas – po septynis).
Sovietų Sąjungos maršalą pataisė Rusijos generolai
1993 metais Maskvoje išleido knygą „Slaptumo žymės nelikus. SSRS ginkluotųjų pajėgų nuostoliai karuose, koviniuose veiksmuose ir kariniuose konfliktuose: statistinis tyrimas” (Гриф секретности снят: Потери Вооружённых Сил СССР в войнах, боевых действиях и военных конфликтах); paskesniais dešimtmečiais šis tyrimas kitais pavadinimais buvo išleistas bent 9 kartus (naujausias – šiais metais) su papildomais ar patikslintais duomenimis, bet su ta pačia išvada, kurią padarė buvusio Generalinio štabo viršininko pavaduotojo, generolo pulkininko Grigorijaus Krivošejino vadovaujami autoriai: kare galvas padėjo 8 668 400 RKKA karių, iš viso karo negandos nusinešė 26,6 milijono sovietinių žmonių gyvybių.
Dabar žinome, kad dar 1988-ųjų pabaigoje tuometis Gynybos ministras maršalas Dmitrijus Jazovas buvo pateikęs slaptą pažymą su šiais skaičiais Michailo Gorbačiovo vadovaujamam SSKP politiniam biurui: esą žmonės reikalauja, o ir nedraugai iškraipo, todėl siūlome paskelbti viešai. Biuro nariai nelinko skubėti ir visiškai slaptu nutarimu pavedė Valstybiniam statistikos komitetui, Gynybos ministerijai, Mokslų akademijai suburti mokslininkų grupę ne tik ginkluotųjų pajėgų, bet ir civilių gyventojų netekčiai Didžiojo tėvynės karo metais patikslinti (dabar žinome ir tai, kad ministro pateikti duomenys buvo anaiptol ne nauji, o dar 1966-1968 metais Generalinio štabo komisijos atlikto tyrimo išvadų kiek pataisytas variantas).
Michailo Gorbačiovo archyvai
Praėjus beveik pusantrų metų, Gorbačiovas, jau SSRS prezidentas, Aukščiausiosios tarybos (tuomečio parlamento) iškilmingame posėdyje Pergalės 45-mečiui paminėti pranešė: „Karas nusinešė beveik 27 milijonus sovietinių žmonių gyvybių.” Kitą dieną, gegužės 9-ąją, maršalas Jazovas paskelbė RKKA, karinio laivyno ir NKVD vidaus kariuomenės kovinių operatyvinių negrįžtamų nuostolių dydį: 11 444 100 karių; demografinis nuostolis – apie 8 700 tūkstančių (koviniai negrįžtami nuostoliai – tai kritę kautynėse, mirę nuo žaizdų, ligų, dingę be žinios, patekę į nelaisvę, nepriklausomai nuo jų tolesnio likimo; koviniai demografiniai nuostoliai – atėmus grįžusius iš nelaisvės ir atsiradusius laikytus dingusiaisiais be žinios).
2010-ųjų pavasarį, Pergalės dienos išvakarėse, Gynybos ministerija kreipėsi į šalies vyriausybę su prašymu oficialiai pripažinti nurodytą žuvusiųjų kare skaičių – 8,7 milijono ir 26,6 milijono – tačiau pritarimo nesulaukė. Vis dėlto šių duomenų tvirtai laikosi daugelis vadinamųjų Kremliaus istorikų. „Mes netekome 27 milijonų žmonių. Ir jeigu kas pamėgins padaryti ką nors panašaus, mes pakartosime”, – neseniai, kovo pradžioje, pasakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas interviu valstybinei naujienų tarnybai TASS. Ir pridėjo, gal suvokęs paleidęs dviprasmybę: „Kas pas mus su kardu ateis, tas nuo kardo ir kris.” Studijoje susirinkę klaustojai karštai plojo.
Klastingas profesoriaus Overmanso skaičius
Prie pirmojo skaičiaus nė vieneto nebuvo pridėta ar atimta ir naujame generolo Krivošejino statistinio tyrimo leidime, „Netekčių knygoje”, pasirodžiusiame 2009 metais (Великая Отечественная без грифа секретности: Книга потерь). Tačiau specialistams knygoje” negalėjo nekristi į akis kai kas skirtinga nuo ankstesniuose leidimuose skebta. Antai autoriai pridėjo pastabą, kad vokiečių mokslininkai, vadovaujami istoriko Riudigerio Overmanso, po kruopščių tenykščiuose archyvuose esančių dokumentų tyrimo nustatė Vermachto kovinius negrįžtamuosius nuostolius siekus 5,3 milijono kareivių ir karininkų. Autoriai rašo atsižvelgę į tyrimo išvadas ir atitinkamai patikslinę fašistinio bloko šalių nuostolius.
Iš tikrųjų – juk dar 2001 metais jie teigė, kad sovietų-vokiečių fronte žuvo 4 270 700 Trečiojo reicho karių. O dabar rodoma jau kita: nukauta mūšiuose, mirė nuo žaizdų ir ligų, dingo be žinios 5,3 milijono Vokietijos karių (RKKA – 6 885 mln.). Raudonosios kovinis negrįžtamasis nuostolis liko toks pat (11444,1 tūkst.), tuo tarpų vokiečių (8 876,3 tūkstančio) parodytas 1,8 milijono didesnis negu buvo 1993 metų leidime. Vokietijos su sąjungininkais ir RKKA demografinis nuostuolis (išskaičiavus grįžusius iš nelaisvės) sudaro atitinkamai: 6771,9 tūkstančio ir 8 744,5 tūkstančio; santykis – 1:1,29 . „Kaip matome, – parašyta, – Vokietijos ir jos sąjungininkų koviniai negrįžtamieji nuostoliai buvo milžiniški – 10,3 milijono žmonių.” Lentelėje nurodomas šių „milžiniškų” ir RKKA nuostolių (11,5 milijono) santykis – 1:1,1 (1993 m. buvo 1:1,3).
Karinis paradas Maskvoje
Kuris iš „Netekčių knygoje” pateiktų miriado skaičių jos autoriams – ir dar daug, daug kam – buvo svarbiausias? Ar tik jos pabaigoje pateiktasis – 1:1,1. Iš operatyvinių kovinių nuostolių didžiąja dalimi sprendžiama apie valstybėje pasiektą karo meno lygį, vadų kompetetingumą, asmeninės sudėties išmokymą. Kokia kaina sumokėta – pagal tai nustatoma valstybės politinės ir karinės vadovybės atsakomybė, klostosi šalies reputacija pasaulio visuomenės akyse.
Gal todėl kuriems generolams ir tokio santykio pasirodė maža. Antai minint Pergalės 70-metį per TV nuskambėjo naujiena: Gynybos ministerijos naujausi duomenys nuvainikuoja Vakarams pataikaujančių liberalų mitą, neva SSRS gyvosios jėgos nuostoliai buvo didesni negu nacistinės Vokietijos. Laidos svečias generolas Aleksandras Kirilinas (Gynybos ministerijos valdybos viršininkas, „Netekčių knygos” redaktorius) pareiškė: jeigu skaičiuotume tik kritusius sovietinių ir hitlerinių kariuomenių kautynėse, tai hitlerininkų ir jų sąjungininkų žuvo 207 900 daugiau negu sovietinių kareivių ir karininkų. Išbraukus iš kovinių nuostolių skilties vokiečių koncentracijos stovyklose numarintus 2,7 milijono sovietinių belaisvių (vokiečių belaisvių mirė nepalyginti mažiau) kariavusių pusių nuostolių santykis susilygintų… Tą patį apie vokiečių nuostuolius generolas pakartojo ir vienai federalinei naujienų tarnybai: „naujausiais duomenis, viršijo sovietinės kariuomenės nuostuolius.”
Tuo tarpu nepriklausomi istorikai vėl sukilo. Atkakliausiai su generolais tada susikovė ir dabar tebekariauja buvęs Karo mokslų akademijos docentas Levas Lopuchovskis (tarnavo SSRS raketinėse pajėgose, vadovavo pulkui, o brandžių metų sulaukęs istoriku tapo, jo paties žodžiais, norėdamas kadaise sužinoti kariavusio tėvo likimą ir išgirdęs jam sakoma: „Kapitone, neprasidėk, nes gali surasti visai ne tai, ko ieškai, ir tada gailėsies visą gyvenimą”). Net rašė abiems Rusijos prezidentams – Dmitrijui Medvedevui ir Vladimirui Putinui: „Neleiskite klastoti!” Skelbė atvirus laiškus. Jį kaltino kėsinimusi įžeisti kai kurių Gynybos ministerijos pareigūnų garbę ir orumą…
Trumpai sakant, Lopuchovskis atskleidė, kad „Netekčių knygoje” pateiktas vokiečių profesoriaus (laikomas autoritetingiausiu šios srities tyrėju) skaičius 5 318 000 rodo ne Vokietijos kare su SSRS žuvusiuosius, o Vokietijos kovinius demografinius nuostolius visuose Antrojo pasaulinio karo teatruose (Rüdiger Overmans. Deutsche militärische Verluste im Zweiten Weltkrieg). Profesoriaus duomenimis, Rytų fronte Vokietija neteko 3,5-4 milijonų karių (įskaičiuojant ir mirusius nelaisvėje). Oficialiais Vokietijos vyriausybės duomenimis, ginkluotosios pajėgos neteko 4 192 tūkstančių karių.
Lopuchovskis nuogąstavo, kad ši klastotė nepakliūtų į pradedamą rengti 12-os tomų „Didžiojo tėvynės karo 1941-1945 m. istoriją”. 2015-aisiais jis atsivertė pirmąjį tomą ir perskaitė: „Tyrimais nustatyta, kad bendri vermachto negrįžtamieji nuostoliai sovietų-vokiečių fronte nuo 1941 m. birželio 22 d. iki 1945 m. gegužės 9 d. sudarė 8 876,3 mln. (taip tekste – Lopuchovskio pastaba) kareivių ir karininkų (kai kurių vokiečių istorikų duomenimis – 5,3 mln.)…” Kaip generolo Krivošejino knygoje: sovietų-vokiečių fronte Vermachto patirti demografiniai nuostoliai (5 965,9 tūkstančio) yra 666 tūkstančiais… didesni negu visi vokiečių nuostoliai Antrojo visuose pasaulinio karo frontuose.
„Netekčių knygoje” skaitome: palyginę Vokietijos su sąjungininkais ir Sovietų Sąjungos patirtus visus – karių ir civilių gyventojų – demografinius nuostolius (atitinkamai 11,9 mln. ir 26,6 mln. žmonių), matome, kad SSRS karo metais prarado žmonių 2,2 karto daugiau, negu Vokietija ir jos sąjungininkai. Fašistinėje Vokietijoje iš visų kare žuvusiųjų daugiau kaip pusė buvo kariai. Tuo tarpu SSRS koviniai demografiniai nuostoliai (8,7 mln.) sudaro vieną trečdalį visų netekčių, o likusią dalį (17,9 mln.) sudaro netektis civilių gyventojų, kurių daugumą hitlerininkai numarino jų vykdyto genocido metu.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tiesiai nepasakoma, bet juk ir skaitytojai – nemaži. Kaip primena BBC žurnalistai, nepriklausomi istorikai seniai atkreipė dėmesį į SSRS, o vėliau Rusijos vadovybės politinį suinteresuotumą mažinti kovinius nuostuolius („ne taip blogai vis dėlto kariavome”) ir didinti bendruosius („štai kokią kainą sumokėjome už žmonijos išgelbėjimą nuo fašizmo”. Nepriklausomi istorikai neigia kovinius demografinius nuostuolius – 8,7 milijono ir SSRS bendrąjį demografinį nuostolį – 26,6 milijono (kaip jis buvo apskaičiuotas – atskira kalba). Viktoras Zemskovas manė, kad šių skaičių paskelbimu prasidėjo „propaganda apie ypatingą Didžiojo tėvynės karo pobūdį, karą, kuriame gyventojų prarasta nepalyginti daugiau negu karių”.
Istorikas archyvininko, karo archeologijos žurnalo („Военная археология”) redaktoriaus Sergejaus Sadovnikovo nuomonė: „Tikrieji koviniai nuostoliai yra daug didesni – gali būti, net du kartus.” Net nuo valdiškųjų istorikų labai nenutolstantis Aleksandras Isajevas pripažįsta, kad Grigorijaus Krivošejino vadovaujamų autorių pateikti duomenys (jis vadina juos oficialiais) „deja, yra sumažinti” ir linksta pasikliauti dviem autoriais, nurodantiems „labiau pagrįstą tų nuostolių dydį” – 10,9 milijono. O štai trys autoriai – Viktoras Zemskovas, Igoris Ivlevas ir Levas Lopuchovskis vienu balsu teigia, esą Raudonosios armijos negrįžtamieji nuostoliai yra nuo mažiausiai 11,5 milijono iki daugiau kaip 16,5 milijono karių.
(Karo istorikas generolas pulkininkas Dmitrijus Volkogonovas (sovietinės kariuomenės vyriausiosios politinės valdybos viršininko pavaduotojas, vėliau SSRS gynybos karo istorijos instituto viršininkas, Rusijos prezidento Boriso Jelcino patarėjas ir kita, mirė 1995 metais) turėjo galimybę valstybiniuose archyvuose šeimininkauti kaip namų bibliotekoje (beje, joje sukauptus dokumentus duktė perdavė JAV kongreso bibliotekai). Parašė apie 30 knygų, tarp jų visų SSSR vadovų politines biografijas. Volkogonovas teigė, kad SSRS karo metais negrąžinamai prarado 16,3 milijono karių (3,2 karto daugiau nei Vokietija), o pridėjus žuvusius taikius gyventojus, partizanus, pasipriešinimo kovotojus žuvo ne mažiau kaip 25-26 milijonai žmonių.)
Rusiško skaičiavimo naconaliniai ypatumai
Rusijos tyrėjams iš tiesų keblu rasti tiesą, nes Sovietinėje kariuomenėje apskaita, kaip pripažįstama, šlubavo ir karo pabaigoje. O vadinamuoju pradiniu karo periodu, RKKA traukiantis prie katastrofos krašto, buvo visiškai padrika. 6 dešimtmetyje buvo sunaikinti beveik visi RKKA eilinių ir atsargos prievolininkų įskaitos dokumentai, iki šiol tyrėjams neleidžiama susipažinti su archyvuose slepiamais kitais dokumentais. Antai po karo liko duomenys apie daugiau kaip apie 7 milijonu dingusių be žinios karių asmens duomenys – karinių dalinių vadų pranešimuose (1 720 951) ir karinių komisariatų įskaitos dokumentuose (5 435 311).
Generolas Kirilinas (tas – siūlęs išbraukti mirusius nelaisvėje iš kovinių demografinių nuostolių) prieš dešimt metų interviu „Echo Moskvy” tvirtino, kad dingusieji be žinios neabejotinai įtraukiami į kovinius negrįžtamuosius nuostuolius. Bet ne demografinius. Kai 937 tūkstančiai dingusiųjų išlaisvintose nuo okupantų teritorijose buvo pašaukti antrą kartą, tokiu skaičiumi buvo sumažinti demografiniai nuostoliai.
„Netekčių knygos”(2009) autorių pateiktame abiejų kariavusių šalių nuostolių palyginime esama skilties „nukauta, mirė nuo žaizdų ir ligų, dingo be žinios, nekovinis nuostolis” (6 885,1 tūkst.). Kaip sužinoti, kiek vienų, nukautųjų ir mirusiųjų, ir kiek kitų, dingusiųjų be žinios? Iš 1993 metų generolo Krivošejino „Slaptumo žymės nelikus” sužinome: nukauta, mirė nuo žaizdų 6 329,6 tūkstančio; mirė nuo ligų, dėl nelaimingo atsitikimo, nuteisus mirties bausme – 555,5 tūkstančio, iš viso – 6 885,1 tūkstančio karių. Taigi dingusiųjų be žinios – 0. 1993 metų leidime matome skiltį „dingo be žinios, pateko į nelaisvę, nebuvo įtraukti į nuostolių apskaitą pirmaisiais karo mėnesiais” – 4 559 tūkstančiai. 2009 metų leidime randame tik „pateko į nelaisvę” – 4 559 tūkstančiai, iš jų 2 723 tūkstačiai mirė, 1836 tūkstančiai išgyveno (pastarųjų 180 tūkstančių liko svetur); nurodoma ir 937 tūkstančiai antrą kartą pašauktųjų, bet jų prie nieko nereikia pridėti). Dingusiųjų be žinios nėra.
2009 metais tuometis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasakė, kad dingusiais be žinios laikomi 2,4 milijono karių. Kitais metais „Netekčių knygoje” rasta vietos ir 1 783,3 tūkstančio dingusių be žinios karių. „Daugelis nepriklausomų istorikų mano, kad iš tikrųjų dingusių be žinios karių skaičius gerokai didesnis už oficialiai skelbiamą”, – teigia jiems pritariantis Sergejus Sadovnikovas.
Dmitrijus Medvedevas. EPA – ELTA nuotr.
2011 metais Budapešte vykusioje tarptautinėje konferencijoje Antrojo pasaulinio karo aukų apskaitos dalyku vienas Rusijos federalinės archyvų tarnybos vadovų paaiškino, kaip buvo nustatytas civilių gyventojų netekties SSRS mastas – 26,6 milijono. Kadangi karo metais neįmanoma buvo surinkti duomenų apie civilių gyventojų netekimą, specialistai pasitelkė tam reikalui sukurtą metodiką. Pagal ją nustatė, kad 1941 metų viduryje šalyje gyveno 196,7 milijono žmonių,o 1945 metų pabaigoje gimusių iki karo pradžios buvo 159, 5 milijono. Šalis neteko 37,2 milijono gyventojų. Buvo apskaičiuota, kad pagal 1940 metais buvusį žmonių mirtingumą 1941-1945 metais bus numirę 11,9 milijojo žmonių. Prie šio skaičiaus pridėjo karo metais gimusius ir jo eigoje mirusius vaikus (1,3 mln.).
Istorikas Viktoras Zemskovas paliko ainiams (mirė 2015 metais) skaičiavimą, kurį galima pavadinti jo paties parašytais žodžiais „Ylos maiše nepaslėpsi”. Palyginęs gyventojų surašymo 1939 ir 1959 metais duomenis: „Ylos maišė nepaslėpsi.” 1939 metais SSRS moterų gyveno apie 7,2 milijono daugiau negu vyrų (visų amžių). Pokariu gyventojų skaičius šalyje didėjo labai smarkiai – po 3 milijonus ir daugiau per metus ir berniukų gimė daugiau (bendras prieaugis – beveik 50 milijonų), bet 1959 metais moterų ir vyrų skaičiaus skirtumas siekė 20,7 milijono, tai yra palyginti su prieškario surašymu padidėjo 13,5 milijono žmonių. Paskesnių surašymų duomenimis, prie 1939 metais buvusio moterų ir vyrų skaičiaus skirtumo (7,2 milijono) kiek priartėta, bet 1989 metais to skirtumo padidėjimas dar buvo 8,8 milijono žmonių.
Istorikas skaičiavo toliau: patikėję oficialiai skelbiamu 8 668 400 karių netekimu ir turėdami galvoje nurodomą visą SSRS demografinį praradimą – 26,6 milijono žmonių, turėtume pripažinti, kad šalis karo metais nustojo apie 18 milijonų civilių gyventojų. Akivaizdu, kad vyrams kariaujant tarp likusiųjų namuose didesnę dalį sudarė moterys, tad ir tarp civilių aukų jų turėtų būti ne mažiau kaip pusė, leiskime, 10 milijonų. Jeigu jų iš tikrųjų būtų tiek netekta, o karių būtų prarasta tiek, kiek oficialiai skelbiama, tai moterų ir vyrų skirtumas ir po 1945 metų būtų išlikęs daugiau mažiau toks pat kaip ir prieš karą (7,2 milijono). Tuo tarpu tas skirtumas 1959 metais siekė 20,7 milijono. Iš to istorikas daro išvadą: akivaizdu, kad civilių gyventojų nuostoliai buvo mažesni negu karių arba bent apylygiai, o ne du kartus didesni, kaip oficialiai teigiama.
Zemskovas padarė išvadą, kad SSRS per karą neteko apie 16 milijonų žmonių, iš jų 11,5 milijono karių ir 4,5 milijono civilių gyventojų. Jo skaičiavimu, 1945 metų pabaigoje iki karo gimusių gyventojų skaičius buvo sumažėjęs apie 38 milijonų žmonių (su emigravusiais), įskaičiuojant karo metais gimusius, tačiau jo pabaigos nesulaukusius vaikus. Kitas istorikas, Igoris Ivlevas, apskaičiavo, kad karo metais šalis neteko 52 milijonų gyventojų.
2017 metų vasarį Rusijos valstybės dūmoje buvo pristatytas pranešimas dėl dingusių be žinios Tėvynės gynėjų likimo nustatymo projekto, kurį rengiant buvo atliktas gyventojų skaičiaus mažėjimo 1941 – 1945 metais tyrimas. Išslaptintais SSRS valstybinio plano komiteto duomenimis, Antrojo pasaulinio karo metais šalies gyventojų skaičius sumažėjo 52 812 tūkstančių žmonių (Ivlevas). Tais metais, skaičiuojama, savo mirtimi mirė iš viso 10 833 tūkstančiai žmonių (iš to skaičiaus – 5 760 tūkstančių vaikų iki 4 metų amžiaus). Dėl karo veiksnių netekta 41 979 417 žmonių; Iš jų negrąžinami nuostoliai – daugiau kaip 19 milijonų tarnavusių kariuomenėje ir apie 23 milijonai civilių gyventojų.
Kremliaus bokštai
„Kiek tau, Rusija, kainavo 1945 metų Pergalė, – klausia pasaulinio garso menotyros profesorius iš Sankt Peterburgo Nikolajus Nikulinas savo „Karo prisiminimuose”, parašytuose 7 dešimtmetyje (išleista 2008) – Oficialiais duomenimis – 20 milijonų žuvusių, nedraugų duomenimis – 40 milijonų ir dar daugiau. To neįmanoma įsivaizduoti! Paguldyti petys į petį jie gulėtų nuo Maskvos iki Vladivostoko.” Jaunas seržantas nužygiavo iki Berlyno, buvo keturis kartus sužeistas, daug matė ir girdėjo. Antai Leningrado fronte vieno korpuso vadui pasakę: „Generole, negalima atakuoti šitos aukštumos, mes paguldysime galybę žmonių ir nieko nelaimėsime. Tas atkirtęs: „Pamanykite, žmonės! Žmonės – tai dulkės, pirmyn!” Šitas generolas, autoriaus žodžiais, nugyveno ilga gyvenimą ir pasimirė savo lovoje.
Paprastų kareivių tiesa kitokia nei generolų, bet tai – atskira tema.
Dmitrijus Medvedevas. EPA – ELTA nuotr.
Ukrainos prezidentu išrinkus Volodymyrą Zelenskį, Maskvai atsirado galimybė pagerinti santykius su šia šalimi, pirmadienį pareiškė Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas.
Tai buvo pirmoji aukšto Rusijos pareigūno reakcija po V. Zelenskio, jokios politinės patirties neturinčio komiko, sekmadienį rinkimuose pasiektos triuškinamos pergalės. „Yra galimybė pagerinti bendradarbiavimą su mūsų šalimi“, – po aktoriaus laimėjimo feisbuko įraše mintimis dalijosi D. Medvedevas.
V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.
Pasak Rusijos premjero, Ukrainos prezidento rinkimų rezultatai, t. y. triuškinama V. Zelenskio pergalė prieš nueinantį Petro Porošenką, „rodo aiškų poreikį rasti naujus būdus, kaip išspręsti Ukrainos problemas“.
Pasak D. Medvedevo, jis neturi jokių iliuzijų dėl išrinktojo prezidento.
„Neabejotinai, naujasis valstybės vadovas Rusijos atžvilgiu naudos tą pačią retoriką, kurią demonstravo ir savo rinkimų kampanijos metu“, – rašė Rusijos ministras pirmininkas.
Viktoras Janukovyčius (dešinėje) su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu
Kaltu dėl valstybės išdavystės pripažintas buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius pasveikino aktorių Volodymyrą Zelenskį su įspūdinga pergale šalies vadovo rinkimuose, paskelbė Rusijos naujienų agentūra TASS.
Pasak eksprezidento, ukrainiečiai V. Zelenskiui šį postą patikėjo „šaliai artėjant prie sudėtingo momento savo istorijoje“. „Taiki ukrainiečių tauta yra kaip niekad anksčiau susiskaldžiusi ir radikalizuota“, – pareiškė V. Janukovyčius, kuris dėl visų šalies nelaimių kaltina netrukus kadenciją baigsiantį Petro Porošenką.
Pagal TASS, V. Janukovyčius pagyrė teisingą pasirinkimą padariusius „išmintingus ukrainiečius“, kurių „nepavyko apgauti“, nepaisant esą nuolat kurstomų provokacijų ir melo. „Ukrainiečiai jumis patikėjo ir tikisi, kad mūsų tautai atnešite taiką bei suklestėjimą. Nenuvilkite jų“, – kreipdamasis į V. Zelenskį sakė eksprezidentas.
Šiuo metu, suskaičiavus kiek daugiau nei 95 proc. visų per antrąjį rinkimų turą atiduotų balsų, su 73,17 proc. (12,8 mln. rinkėjų balsų) pirmauja V. Zelenskis. Dabartinis prezidentas P. Porošenka yra surinkęs 24,50 proc., arba 4,3 mln. gyventojų balsų.
Ukrainos centrinė rinkimų komisija oficialius rezultatus turi paskelbti per 10 dienų po rinkimų, t. y. iki gegužės 1 d. Naujasis prezidentas bus prisaikdintas iki gegužės 31 d.
Sekmadienį minint Laisvės gynėjų dieną 2018 m. Laisvės premija įteikta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei – Jonui Abukauskui, Vytautui Balsiui, Jonui Čeponiui, Bronislovui Juospaičiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Kadžioniui, Juozui Mociui.
Laisvės premijos įteikimo ceremonija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Septyni partizanai – prieš ketvirtį amžiaus atkurtos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizacijos tuometės vadovybės nariai, atstovaujantys skirtingoms apygardoms ir tarsi sujungiantys visus, kovojusius už Laisvę. Visus tūkstančius, kurie yra ir buvo labai gražios prigimties, kuriems yra aukštas dangus, nes jie tarsi nepagautas paukštis, sklendžiantis skliautu, nes jiems duota aukštesnė misija – įkvėpti ir saugoti. Taip, tai buvo paprasti žmonės, bet jų stipri dvasia leidžia juos matyti nepaprastoje šviesoje. Jie yra drąsi, laisva ir laiminti Lietuva. Ir jie yra PERGALĖ, kurią galutinai užtvirtinote Jūs, Sausio 13-osios Laisvės gynėjai“, – iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje sakė Seimo narė, Laisvės premijų komisijos pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Lietuva, anot jos, turi savo gyvą legendą. „Tai ne pasaka apie milžinus, tai yra tikra legenda, modernios Lietuvos mitas su tikrais žmonėmis, iš kurių mes semiamės tikėjimo ir pasitikėjimo“, – sakė ji.
Minėjimo dalyviams Seimo narė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė pristatė partizanų asmenybes.
Bronislovas JUOSPAITIS-Direktorius:
1944-1951 m. Vyčio apygardos partizanas, „Vėtros“ būrio vadas. Po lemtingų kautynių įkalintas, tardytas, nuteistas 25 metus kalėti griežtojo režimo lageryje Norilske – kur „žiema tęsiasi 12 mėnesių, o likęs laikas – vasara… “ Sovietai išsekintą ir keturiasdešimt kelis kilogramus tesveriantį partizaną užregistravo numeriu F412. Į Lietuvą jis grįžo 1966 m.
Z787 – okupantų primestas kalinio numeris Vytautui BALSIUI-Uosiui
1944-1948 m. buvo Tauro apygardos partizanas, 1945 m. sunkiai sužeistas Žiemkelio kautynėse. 1948 m. sausio 13 d. išduotas ir suimtas. Nuteistas 10 metų kalėti griežtojo režimo Norilsko lageryje ir 15 metų tremties. 8 metus priverstinai dirbo anglies kasyklose „Kajerkan“, 10 metų Karagandos vario kasykloje. Į Lietuva grįžo 1966 m. Atkūrus Nepriklausomybę ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizaciją, ilgą laiką buvo jos štabo viršininku.
Jonas ČEPONIS-Vaidila (Vaidevutis):
Nuo 1944 m. rėmė partizanus, aprūpindavo juos ginklais, dokumentų blankais, pogrindine spauda, palaike ryšius su jų štabais. 1945-1948 m. ginkluotojo pasipriešinimo dalyvis. Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanas. Jis buvo įgaliotas palaikyti ryšį su kitomis partizanu apygardomis, tartis centralizacijos klausimais. Suimtas Kaune 1948 m., nuteistas 25 metams lagerio be teisės grįžti į Lietuvą.
Jonas puikiai prisimena, kaip pasitiko savo nuosprendį: „Perskaitė, kad skiria dvidešimt penkerius metus. Nusišypsojau. O jie ir sako: svoločius dar juokiasi, gavo dvidešimt penkerius metus ir nebijo. Rusai verkdavo, o mes juokdavomės, kad dvidešimt penkerių metų nereikės sėdėti, nes tiek ilgai ta valdžia neišsilaikys.”
Partizanas Vaidila kalintas Norilsko, Kemerovo lageriuose. 1953 m. Norilsko politinių kalinių sukilimo dalyvis. Į Lietuvą grįžo 1968 m. Atkūrus Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizaciją – ilgametis jos vadas.
Partizanų vado Vanago ryšininkas Juozas JAKAVONIS-Tigras:
1944-1946 m. Dainavos apygardos Merkio rinktines ryšininkas ir partizanas. Jo tėvų sodyboje įrengtas bunkeris – partizanų vadų Vanago ir Kazimieraičio vadavietė. Suimtas 1946 m., nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metų tremties bausme. Kalintas Kolymos ir Magadano lageriuose, ištremtas į Krasnojarsko kraštą.
Į Lietuvą grįžo 1959 m. Jau nepriklausomoje Lietuvoje toje pačioje sodyboje Kasčiūnų kaime atkūrė bunkerį, kur ir šiandien yra laukiamas kiekvienas, kuriam svarbios ir įdomios Lietuvos Laisvės kovos.
Didžiulį šviečiamąjį darbą dirba ir Jonas KADZIONIS-Bėda, jis taip pat atstatė savo būrio bunkerį, kurį lanko šimtai moksleivių.
1948-1953 m. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanas. 1949 m. paskirtas Butigeidžio kuopos vadu. Laisves kovų metais sukūrė šeimą – vedė partizanę Malviną Gedžiūnaitę-Sesutę. Apie tą laiką Jonas jautriai sako: „Nežinojau, kiek mums dar liko gyvenimo, todėl pasiūliau susituokti kur esame (kluone, „dobilų soste“) ir daugiau nelaukti. Tą naktį, kai vienas kitam pasižadėjome mylėti amžinai, prisimenu lyg vakarykštę dieną“. 1953 m. įviliotas į pasalą ir agentų smogikų suimtas. Nuteistas 25 m. kalėti ir 5 m. tremties bausme. Iškalėjo visą 25 m. bausmės laiką Omsko, Irkutsko, Mordovijos, Permes lageriuose. 1978 m. grįžo į Lietuvą. 1983 m. ištremtas į Kaliningrado sritį, galutinai į Lietuvą grįžo tik 1989 m.
Jonas ABUKAUSKAS-Siaubas – taip pat patyrė per 20 metų nelaisvės.
1949-1952 m. Algimanto apygardos partizanas, „Audros“ būrio vadas. Prisimena, kaip jungiantis prie partizanų bendražygiai sakė jam: „Čia ne bulkučių valgyti ateisi“. 1952 m. legalizavosi, tais pačiais metais suimtas, 24 metus kalintas Omsko, Taišeto, Vladimiro ir Mordovijos lageriuose. Į Lietuvą grįžo 1976 m.
Juozas MOCIUS-Šviedrys:
Nuo 1944 m. bendradarbiavo su pogrindžiu, platino partizanų spaudą, buvo partizanų ryšininkas. 1945-1947 m. Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės partizanas, dirbo rinktinės štabe. Spausdino pogrindžio laikraštį „Laisves varpas“. Suimtas 1947 m., paskirta mirties bausmė, tačiau ji pakeista į 25 metus lagerio. Kalėjo Komijos lageriuose, priverstinai dirbo anglies kasyklose. Į Lietuvą grįžo 1977 m., po 29 metų ir 6 mėnesių. Po beveik 30 metų…
Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.
Kaip primena ELTA, Laisvės premija yra skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui, „45-ių pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriui, politiniam kaliniui Antanui Terleckui, kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariui, arkivyskupui Sigitui Juozui Tamkevičiui, Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš „Solidarumo“ lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui, prezidentui Valdui Adamkui ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Vytautui Landsbergiui, laisvės gynėjai, politinei kalinei Nijolei Sadūnaitei.
