Taip ir nutiko, kaip įtariau: Lietuva nepasveikino Pergalės dieną šventusio Azerbaidžano. Pergalės diena Azerbaidžane minima lapkričio 8 dieną. Šiandien – lapkričio 11-oji. Oficialiuose Lietuvos Prezidento ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijos puslapiuose pastarosiomis dienomis – nė užuominos apie Azerbaidžaną, kuris 2020-ųjų rudenį per 44 dienų karą sėkmingai išvadavo iš jo 1992 – 1994-aisiais atimtą Karabachą.
Atidžiai peržiūrėjau mūsų institucijų oficialius puslapius. Pavyzdžiui, lapkričio 10-ąją Lietuvos Respublikos prezidento komunikacijos grupė išplatino pranešimus apie Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimą Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių 100-mečio proga, G.Nausėdos susitikimą su Kanados Senato Pirmininku Georgu J. Furey, apie G.Nausėdos ir Lietuvos Pirmosios Ponios Dianos Nausėdienės vizitus į Lenkiją, apie Pirmosios Ponios D.Nausėdienės padėką prisidedantiems prie kūdikių ankstukų gyvybių išsaugojimo. Visa tai, žinoma, svarbu. Bet apie Azerbaidžaną – nė žodžio.
Sakykim, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos puslapyje rašoma apie ministro Gabrieliaus Landsbergio susitikimus su Vokietijos pramonininkais, apie Vilniuje įsteigtą Kohortą, didinančią atsparumą autoritarizmui, viceministro Manto Adomėno pokalbius su ESBO Vyriausiuoju tautinių mažumų komisaru, apie URM vadovų susitikimą su Rumunijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretoriumi. Apie Azerbaidžano pergalę susigrąžinant prarastas teritorijas – nė užuominos.
Mano supratimu, tai – didelis Lietuvos netaktas. Azerbaidžanas – vienintelė buvusios Sovietų Sąjungos respublika, kuri, byrant SSRS imperijai, patyrė teritorinių netekčių, bet vis tik sugebėjo savas žemes susigrąžinti. Nei Gruzija (Sakartvelas), nei Moldova, nei Ukraina kol kas tokiais pasiekimais negali pasidžiaugti. Tad Azerbaidžaną, 2020-ųjų rudenį jėga išvijusį Karabachą prieš keletą dešimtmečių okupavusius armėnų separatistus, derėtų ne tik sveikinti su Pergale, bet ir demonstruoti kaip pavyzdį. Būtent – Azerbaidžanas yra puikus principingumo, atkaklumo, drąsos pavyzdys. Štai kaip atkuriamas šalių teritorinis vientisumas, kai taikiai ir teisingai sureguliuoti konflikto nepadeda bedantė, vien tuščiai pliurpti apie taiką temokanti Europos Sąjunga! Azerbaidžaną derėtų laikyti deramu pavyzdžiu dar ir todėl, kad jis demonstruoja, kas nutinka neteisėtai svetimas žemes užgrobusiems separatistams – jiems tenka gėdingai sprukti!
Mano supratimu, po 2020-ųjų rudenį Azerbaidžano karių sėkmingos operacijos daug kas sunerimo. Sakykim, separatistai, kurie atplėšė kelis žemės gabalus nuo Gruzijos, kurie iš Moldovos atėmė Padniestrę. O ir bent keletą ėjimų į priekį numatantys žaidėjai Kremliuje greičiausiai susimąsto: ar nereikės jiems bėgti iš Ukrainos kaip armėnų separatistams – iš Azerbaidžanui pagal visas tarptautines teises priklausančio Karabacho? Azerbaidžano pergalė 2020-aisiais – įtaigus perspėjimas net tiems, kurie dar tik planuoja pažeisti kaimyninių šallių teritorinį vientisumą: užpulsime, užgrobsime, aneksuosime, ir galbūt mūsų iš ten neišvys, o auka susitaikys su teritorinėmis netektimis; juk Europa – tokia išskydusi, neryžtinga, tesugeba vien posėdžiauti…
Beje, tiems, kurie viešai mėgina Azerbaidžaną palyginti su agresyviai besielgiančia Rusija, o Armėniją klastingai lygina su Ukraina, belieka dar sykį priminti: visos pasaulio šalys, pasiremdamos galiojančiais tarptautiniais teritorinio vientisumo principais, Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano dalimi. Žodžiu, Armėnija – ne auka, ji – agresorius. Armėnija – lygiai tokia pat kaip Rusija, tik žymiai mažesnė agresorė.
Tiesa, Armėnija, sumaniai manipuliuodama religiniais faktoriais bei savo mažumu, pasaulyje suranda lengvatikių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių stengiasi padėti Jerevanui bei pakenkti Baku. Štai Prancūzijoje keletas senatorių, regionų ir miestų vadovų pažėrė deklaracijų, esą oficialusis Paryžius, jei remia Ukrainą ginklais bei pinigais, neva turėtų karine amunicija ir eurais paremti ir „vargšę Armėniją“. Tie prancūziški lengvatikiai dar reikalauja, jog Europa taikytų Azerbaidžanui ekonomines sankcijas kaip ir Rusijai.
O juk viskas – atvirkščiai. Jei Europos Sąjunga būtų buvusi principinga, ji senų seniausiai privalėjo taikyti ekonomines sankcijas … Armėnijai! Gal tada nebūtų reikėję nei 2020-ųjų rudens karo. Armėnija pati būtų supratusi, jog gudrauti ir apsimetinėti nepavyks – vis vien teks grąžinti tai, kas jai nepriklauso. Tačiau Europa visus pastaruosius tris dešimtmečius glebesčiavosi su Armėnijos politikais ir ignoravo Azerbaidžano vadovus. Tokia dviprasmiška Briuselio, Paryžiaus, Berlyno, Romos laikysena skatino Jerevaną viltis, jog gal gi pavyks išlaikyti užgrobtą Karabachą. Kitaip tariant, Jerevanui teikė neteisingų iliuzijų.
Deja, lengvatikių, regis, esama ir Ukrainoje. Kaip praneša internetinis Ukrainos leidinys 5.ua, vienas Ukrainos šou verslo atstovas žinomas dainininkas Instagram-stories erdvėje rugsėjo 15-ąją pasidalio žinute, esą „Mes atsisakėme koncertuoti Azerbaidžane, nes ši šalis – agresorė“. Kaip tokiam „išminčiui“ išaiškinti, jog Azerbaidžanas tiesiog susigrąžino savo žemes, kaip dabar mūšio lauke savo teritorijas vaduoja Ukraina?
Taip, kvailumui nėra ribų.
2022.11.11; 08:05
