„Pasakysiu aiškiai: mūsų valstybei, mūsų tautai bus sudėtingi ne tik 2019-ieji, bet ir 2020 metai. Tai bus neįprasti metai, nes, pasakysiu nuoširdžiai, per šiuos dvejus metus bus ne kartą išbandoma mūsų ištvermė, konkrečiau – ar mes esame verti tos nepriklausomybės, apie kurią visada ir visur taip kalbame“, – pasakė Aleksandras Lukašenka.
Belta.by, 2019 01 11
Eiliniai šaunūs Baltarusijos prezidento Lukašenkos žodžiai nieko nenustebino. Kiek kartų jau girdėtas šis pasirėmimas suverenitetu ir apsisprendimas – nuoširdžiai vartoti Rusijos naftą ir dujas. Šįkart dėmesį patraukė šios ištarmės kontekstas. Rusija santykius su Baltarusija aktualizavo praeito amžiaus paskutinį dešimtmetį „suvienytos valstybės“ idėja. Šiandieną jau turėjo būti vieningas valiutos režimas ir viena armija. Tai verčia galvoti apie „2024 metų problemą“ – galimybę Putinui išlikti valdžioje nekeičiant Rusijos konstitucijos. Teoriškai visa tai elegantiškai išsispręstų Putinui tampant suvienytos valstybės prezidentu ir išsaugant Lukašenkai šiokio tokio prestižo sinekūrą, pavyzdžiui, viceprezidento postą.
Tokios manipuliacijos turi pagrindą. Putinas 2024 metais nenusišalins ir niekur nenueis, tuo tarpu Latvijai ir Vakarams, kaip tai keistai skambėtų, toks scenarijus nebūtų pats blogiausias.
Pagaliau alternatyvos sukasi apie kažkokį „mažą, pergalėmis vainikuotą karą“ pasienio valstybėje. Tačiau čia ne vieta ilgiems apmąstymams: „diktatoriaus dilema“ nėra jokia naujiena nei istorijai, nei politikos mokslui. Įdomiau paklausti, ką reiškia „ar mes esame verti tos nepriklausomybės“ ir ką mums atskleidžia Baltarusijos pavyzdys. Pagarbumas nepriklausomybei reiškia būti pasiruošusiems ginti nepriklausomybę ir kai ką aukoti vardan jos. Kitaip tariant: daugumai piliečių sava valstybė yra labai aukštas prioritetas, nugalintis kitas reikmes, ir valstybės nepriklausomybės vardan pasiruošiama ištverti sunkumus.
Aišku, tokią argumentaciją mobilizuoti gyventojus vartoja tiek Rusijos, tiek Baltarusijos elitas. Tačiau yra esminis skirtumas. Baltarusija buvo sovietinė respublika, 1991-ųjų referendume 84 proc. jos gyventojų balsavo už SSRS išsaugojimą, tuo tarpu šiandien dauguma baltarusių pritaria savo nepriklausomybei ir svajoja apie bendradarbiavimą su Europos Sąjunga, o ne su Rusija – nežiūrint į tai, kad baltarusiai masiškai žiūri Kremliaus televizijos propogandą, o Baltarusijos populiariausiu dainininku tapo Filipas Kirkorovas. Taigi kažkuria prasme baltarusiai neabejotinai yra verti nepriklausomybės.
Kaip tai paaiškinti? Paradoksalu, bet Aleksandras Lukašenka nuo 1994 metų mokėjo Rusijos pinigais kurti Baltarusiją kaip nacionalinę valstybę. Ši valstybė yra diktatūra, sutelktesnė ir represyvesnė nei Rusijos. Bravūriška Lukašenkos suvereniteto retorika, žinoma, buvo priemonė išsilaikyti valdžioje – ypač po 2004 metų, kai „batjka“ nesigėdindamas nukėlė prezidentavimo terminų apribojimą ir tapo „paskutiniuoju Europos diktatoriumi“. Čia sustiprėjo labai savita nacionalinė tapatybė: Baltarusijos valstybingumas prasideda nuo bolševikų, Baltarusija tampriai surišta su Rusija – etnografine prasme net daug „rusiškesnė“ už ją. „Didžioji 1945 metų pergalė“ tapo fundamentaliu nacionaliniu mitu ir Baltarusijoje – ir ne be pagrindo, nes tarp baltarusių buvo mažiau nacistinių kolaborantų nei tarp rusų. Ir vis dėlto labai svarbu įsivaizduoti galimybę – Baltarusija patenka į Rusijos Federacijos sudėtį, ypač po to, kai Rusija savo „integracijos“ sampratą jau pademonstravo Kryme ir Donbase.
Platesnė teorinė perspektyva, atsigręžus į netolimą istoriją, verčia kelti „nacijos statybos“ ir demokratijos santykių klausimą. Didžiuma Centrinės Europos ir Rytų Europos tautų atsimena savo valstybingumo „tėvus“ kaip ne itin demokratiškas figūras: Pilsudskį Lenkijoje, Petsą Estijoje, Smetoną Lietuvoje, karalių Borisą Bulgarijoje ir t.t. Čia, žinoma, priklauso ir Karlis Ulmanis, kurį priminus daugelis pasijaučia nejaukiai. Šis politikas, sunaikinęs demokratiją, neabejotinai daugiau už bet kurį kitą padirbėjo „nacijos statyboje“ – visa savo patriotine ideologija, ūkio „latvinimu“, masinėmis organizacijomis, armijos paradais ir taip toliau. Neatsitiktinai „Ulmanio laikais“ folkloriškai vadinamas Latvijos nepriklausomybės periodas, ne vien paskutinieji šešeri autoritarizmo metai. Priešinga situacija, kai jaunos valstybės politinę vyriausybę simbolizuoja demokratas. Jis Europos istorijoje yra kur kas retesnis atvejis: galbūt išimtis būtų Masarykas Čekoslovakijoje.
„Nacijos statyboje“ demokratija susiduria su natūraliomis kliūtimis. Jai tenka ištverti pliuralizmą, dažnai sugyventi su silpnai integruotomis mažumomis, turinčiomis galingą globą užsienyje. Kai prioritetinė politikos užduotis tampa „nacijos statyba“, autoritarizmas ją savaip įrėmina.
Kaip ateityje galėtų atrodyti šiandien Lukašenkos bandoma sėkmingai įgyvendinti „tautos formavimo“ užduotis, su kuria tarpukario Europoje kamavosi daugelis valstybių? Vis dėlto šios paralelės yra nepilnavertės. Šių dienų Baltarusija neformuojama kaip etninė baltarusių valstybė: kultūrine prasme ji išlieka Rusijos palydove, posovietine valstybe. Pagaliau tas pats Lukašenka dar paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atnaujino rusų kalbos, kaip valstybinės, statusą, nes tuomet jam buvo politiškai naudinga.
Šio režimo mechanika, kaip pagrindinis bet kurio autoritarizmo motyvas, yra buvimas valdžioje, suteikus pirmenybę bet kokioms ideologinėms užmačioms. Iš pradžių tai atrodo labai jaukiai, patraukliai ir patriotiškai. Tačiau autoritarizmas išnaikina bet kokias nepriklausomas institucijas, o kai lyderis dėl kokių nors aplinkybių nebepajėgia konsoliduoti valdžios, pasirodo – valstybė nejučia atsidūrusi prie bedugnės krašto. Todėl bet kuris realistinis stebėtojas, kuris šiandieną baiminasi Putinu ar Lukašenka, privalo turėti pagrindą baimintis tuo, kas nutiks po Putino ir Lukašenkos.
Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis
Ivaras Yjabas (1972) – latvių politologas, filosofas. Knygose ir straipsniuose analizuoja Latvijos ir Europos santykius, probleminius globaliosios politikos, demokratijos, pilietinės visuomenės klausimus. Šis tekstas buvo paskelbtas žurnale „Rīgas Laiks“, 2019, Nr.2.
2019.03.15; 10:38
