Didžioji Karabacho paslaptis. Slaptai.lt fotografija
Gintaras Visockas
Šiandien iš spaustuvės parsivežiau „Didžiąją Karabacho paslaptį”. „Didžioji Karabacho paslaptis“ – tai 2021-ųjų pabaigoje dienos šviesą išvydusio teksto „Ilga kelionė į Hankendį“ tęsinys.
Kaip ir pirmojoje, taip ir šioje apysakoje žvelgiu į Azerbaidžano istoriją lietuvio žurnalisto akimis. Azerbaidžanietiškas istorijas pasakoju prisidengdamas Mikio vardu.
Šį sykį specialiai pateikiu daug faktų: žiaurios kovos dėl Karabacho, armėniškos falsifikacijos, Armėnijos teroristinių organizacijų veiklos analizė, klastingi išpuoliai prieš turkų diplomatus Europoje, nutylėti istorikų komentarai dėl 1915-ųjų tragedijos, tikros ir tariamos Musa Dago liepsnos… Norėjau, kad skaitytojas, sekdamas mano pramintais keliais, išvystų kuo platesnį paveikslą. Tik tuomet prieš akis iškyla tikroji drama!
Painias, sudėtingas istorijas dar apipyniau klausimais, kodėl Lietuva labai nenoriai gilinasi į Pietų Kaukazo istoriją, tačiau, pasitaikius bent menkiausiai progai, būtinai stoja ginti Jerevano žvilgsnį į Pasaulį. Iš kur šis aklas tendencingumas?
Knygoje pažerta kritiškų pamąstymų apie lietuvių laikyseną bendraujant ne tik su armėnais, bet ir lenkais, žydais. Kodėl – visiems nusileidžiame, visų atsiprašome, tarsi būtume didžiausi begėdžiai?
Šis tekstas turi literatūrinį apvalkalą. Literatūriniai rėmai – neišgalvoti, nepramanyti. Taip nutiko. Net ir norėdamas neužginčysi: sykį pažeidžiau Azerbaidžano įstatymus, tarnaudamas sovietinėje armijoje – dirbau „zagonščiku“.
Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Ar rašau trečiąją dalį? Taip, esu sumanęs išleisti trečiąją knygą. Preliminarus numatyto literatūrinio darbo pavadinimas – „Karabacho sugrįžimas“.
Tuomet popieriuje turėsiu išguldęs užtektinai platų asmeninio pobūdžio vaizdą apie regioną, kurio istorija domiuosi dešimt metų. Sąvąjį tikslą – papasakoti neiškraipytą Azerbaidžano istoriją – būsiu pasiekęs.
Azerbaidžanas – vertas, kad jį giliau pažintume.
Tekstas – iš knygos „Didžioji Karabacho paslaptis” įžangos
Šiandieninį komentarą Pietų Kaukazo temomis pradėsiu nuo kelių Azerbaidžano žurnalisto Bairamo Elšadovo citatų day.az leidinyje. Skelbiu pirmąją citatą: „Lietuvos ambasadorius Armėnijoje Andrius Pulokas susitiko su Armėnijos parlamento pirmininku Alenu Simonianu ir svarstė Karabacho armėnų klausimą. Problema ta, kad Lietuvos ambasadorius arba nežino, kad Azerbaidžanas šiomis dienomis visiškai atkūrė suverenitetą ir Karabacho klausimas liko istorijos šiukšlyne, arba, o tai dar blogiau, Lietuvos diplomatui tarptautinė teisė yra antraeilės reikšmės klausimas“.
Andrius Pulokas. Lietuvos ambasadorius Armėnijoje
Padiskutuokime, kas teisus? Teisus – Azerbaidžano komentatorius. Kodėl? Remiantis tarptautine teise, Karabachas tikrai yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Jei Lietuvos diplomatui A. Pulokui parūpo Karabacho armėnų likimas, jis pirmiausia turėtų belstis ne į Armėnijos, o į Azerbaidžano valdžios duris. Juk Karabachas – Azerbaidžano žemė. Tad, vadovaujantis sveiku protu, mūsų diplomatui Karabache gyvenančių armėnų problemas aptarti derėtų Baku mieste. Jerevano poziciją reikia žinoti, bet tik po to, kai bus įsiklausyta į oficialius Azerbaidžano politikų komentarus. Nes Karabachas, dar sykį priminsiu, – tai ne Armėnijos teritorija. Jei mūsų ambasadorius ponas A. Pulokas apie Karabacho armėnų lūkesčius tariasi su Armėnija, vadinasi, jis grubiai kišasi į Azerbaidžano vidaus reikalus. Ar tai – oficiali Lietuvos URM pozicija?
O čia – dar viena citata iš prieš keliolika dienų viešojoje erdvėje pasirodžiusios Bairamo Elšadovo publikacijos. Štai azerbaidžanietiški priekaištai Lietuvai: „Lietuvos diplomatijos vadovo Gabrieliaus Landsbergio pasisakymų esmė tokia, kad lokalinės antiteroristinės Azerbaidžano priemonės pakerta tarptautinės bendrijos pastangas siekiant taikos. Mes net neakcentuosime kvailumo, šališkumo bei situacijos nesuvokimo. Tik pasakysime, kad ponas Landsbergis patraukė Vakarų politikų pamėgtu keliu, kai ieškoma ne tiesos, o „demonstruojama sava mielaširdystė“.“
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ir vėl – teisingi azerbaidžaniečių priekaištai. Begėdiška tvirtinti, esą 2023-ųjų rugsėjo 19-ąją Azerbaidžanas kažin ką pakirto. Ponas G. Landsbergis turėtų žino, juk jau nėra mažas vaikas, jog dažniausiai neįmanoma pasiekti rimtų susitarimų taikiomis priemonėmis. Tereikia prisiminti, kaip gražiuoju nepavyko sutramdyti Kuveitą puolusio Irako, Jugoslavijos karų, sutaikyti šiaurės ir pietų Vietnamo, pietų ir šiaurės Korėjos, kaip meiliais žodeliais nepasisekė Moldovai susigrąžinti Padniestrės, Sakartvelui – Pietų Osetijos ir Abchazijos, kaip pokalbiais nebuvo užbaigti karai Sirijoje, kaip, Vakarams svaičiojant demokratijos temomis, Ukraina neteko Krymo, Donbaso, Luhansko regionų.
Pietų Kaukazo bėdos – dar vienas puikus pavyzdys, ko teverta vakarietiška diplomatija siekiant sutaikyti besipykstančias tautas. Prisipažinsiu, per pastaruosius tris dešimtmečius nė sykio nesu girdėjęs oficialaus Vilniaus garsiai ir aiškiai ištariant, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl armėnų separatistai privalo nešdintis iš Šušos ir Hankendžio. Beje, šių žodžių aiškiai, garsiai nenorėjo ištarti oficialusis Paryžius, oficialusis Vašingtonas, oficialusis Briuselis, oficialusis Strasbūras. Kalbant atvirai, visus tris dešimtmečius Vakarai elgėsi taip, tarsi Azerbaidžanas privalo paaukoti Armėnijai savąjį Karabachą. O kai Baku nesutikdavo, Europos Sąjunga prigalvodavo įvairiausių priekabių, koks Azerbaidžanas neva blogas, piktas ir žiaurus. Tuo tarpu armėnai – tarsi šventesni net ir už patį Šventąjį Tėvą – Popiežių Pranciškų. Neva armėnai – demokratiški, taikūs, draugiški, be menkiausių korupcijų. Tad, mano supratimu, mažų mažiausiai netaktiška nurodinėti Azerbaidžanui, kad šis, trisdešimt metų kantriai laukęs „taikių susitarimų“, dar keletą dešimtmečių luktelėtų, kol mes, Vakarai, sužaisime savo dvigubų standartų politikas, skatindami armėniškąjį separatizmą ir platindami antiazerbaidžanietiška nuotaikas.
Azerbaidžaną mums derėtų sveikinti susigrąžinus Karabachą. Sveikinti Azerbaidžaną turėtume ne tik už tai, kad jis galų gale atkūrė savo šalies teritorinį vientisumą. Galėtume pasakyti ačiū dar ir už tai, kad savo karines operacijas 2020-ųjų rudenį ir 2023-ųjų rugsėjo 19-ąją dieną jis organizavo profesionaliai, ypač stengdamasis išvengti civilių aukų. O dabar, kai Karabachas – Azerbaidžano rankose, azerbaidžaniečiai vėl demonstruoja solidumą, orumą. Su vietiniais armėnais jie elgiasi pagarbiai, humaniškai, civilizuotai. Norite grįžti į Armėniją – važiuokite, niekas nedraudžia. Norite likti Karabache – pasilikite, tik turėsite gyventi pagal Azerbaidžano įstatymus ir tvarką. Jokios prievartos, jokio keršto. Sulaikomi, areštuojami tik Karabacho separatistų valdžios ir ginkluotųjų pajėgų atstovai. Žodžiu, nėra jokių „etninių valymų“, kaip mėgina teigti armėnų separatistams palankūs propagandistai. Azerbaidžanas – puikus pavyzdys visoms pasaulio valstybėms, patyrusioms teritorinių praradimų. Sakartvelas, Moldova, Ukraina širdies gilumoje pavydi Azerbaidžanui. O kaip elgiasi Lietuvos URM vadovas G. Landsbergis? Jam vaidenasi, kad „lokalinės antiteroristinės Azerbaidžano priemonės pakerta tarptautinės bendrijos pastangas siekiant taikos“.
O kokią poziciją užėmė Lietuvos parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis? Vienoje „Lietuvos ryto“ televizijos laidų tik tarp kitko užsiminė, jog, remiantis tarptautine teise, Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Kaip skelbė agentūra ELTA, Ž. Pavilionis puolė įrodinėti, jog Lietuvos diplomatai privalo nedelsiant skristi į Armėniją ir Armėnijos sostinėje Jerevane aptarti Pietų Kaukaze susidariusią situaciją. Man regis, mūsų parlamentaras pirmiausia turėjo organizuoti kelionę į Azerbaidžaną, ir tik po to, jei prireiks, – į Jerevaną. Juk agresorius šiuo konkrečiu atveju – ne Azerbaidžanas. Agresorius – Armėnija. Bet kaip ir diplomato A. Puloko atveju, taip ir čia – viskas atvirkščiai. Pirmiausia – į Armėniją, o į Azerbaidžaną – jei reikės…
O kaip leidinyje 15min.lt kalbėjo Lietuvos gynybos ekspertas Darius Antanaitis? Jis pripažino, jog Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, bet tuo pat pridūrė – „atsiprašau armėnų“. Nesuprantu, kam tie atsiprašymai? Kodėl bijome armėnams priekaištauti, kai jie elgiasi neteisingai, kodėl armėnams nenorime sakyti tiesos?
Štai Vilniaus Universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas, „Freedom House“ vadovas Vytis Jurkonis, duodamas interviu Lietuvos televizijoms ir internetiniams leidiniams, nė sykio aiškiau neužsimena, jog Karabachas, remiantis tarptautine teise, – Azerbaidžano teritorija. Neįsivaizduoju, kaip galima keliolika minučių „pilstyti iš tuščio į kiaurą“ ir aiškiai neužsiminti, ką apie Karabacho priklausomybę mums sako tarptautinė teisė? Ko verti tokie V. Jurkonio pasiplepėjimai?
Vienintelis Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius, davęs leidiniui 15min.lt interviu, kalbėjo aiškiai ir be užuolankų. Karabachas – tai Azerbaidžanas, ir šios aksiomos negalima pamiršti, kai kalbame apie Azerbaidžano karines operacijas Karabache 2020-ųjų ar 2023-ųjų rudenį.
Konstantinas Borovojus – Ukrainos vėliavos fone
Beje, ypač įdomių pastabų dėl paskutiniųjų įvykių Karabache internetinėje youtube.com erdvėje yra išdėstęs Rusijos disidentas, verslininkas, apžvalgininkas Konstantinas Borovojus. Kodėl remiuosi šiuo į JAV pasitraukusiu Rusijos opozicionieriumi? Jis vienas iš pirmųjų kaltino Rusijos vadovą Vladimirą Putiną 1999-iaisiais sprogdinus gyvenamuosius namus Maskvoje, Volgodonske ir Buinakske, kad turėtų pretekstą pulti Čečėniją. K. Borovojus – iš tų opozicionierių, kurie senų seniausiai kaltino tiek JAV, tiek Europą nusikalstamai pataikaujant V. Putinui.
Taigi jo komentarai bent šiuo metu man atrodo teisingi, įtikinami. Paklaustas, kurią pusę palaikąs dėl Pietų Kaukazo, K. Borovojus visuomet primena, jog pastaruosius tris dešimtmečius separatistams Karabache vadovavo … Kremliaus statytiniai. Pastaruosius tris dešimtmečius Karabachą valdė V. Putino šutvė. Tiesa, visi tie Karabacho premjerai, prezidentai, parlamento vadovai, gynybos ministrai, kariuomenių generolai vaidino demokratus, humanistus, laisvės gynėjus, o iš tikrųjų slapta padėjo V. Putinui diegti savąją „skaldyk ir valdyk“ politiką, specialiai kiršino armėnų ir azerbaidžaniečių tautas, trukdydami į priekį judėti ir Armėnijai, ir Azerbaidžanui. Pasak K. Borovojaus, vaduodamas Karabacho regioną iš armėnų separatistų Azerbaidžanas šiandien vaidina teigiamą vaidmenį – jis iš regiono veja lauk V. Putino komandą. K. Borovojaus teigimu, nereikia gailėti armėnų separatistų vadų. K. Borovojus taip pat nėra sužavėtas Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano politika. N. Pašinianas pasirodė ne toks kietas, drąsus ir principingas kaip kadaise, sakykim, buvo Gruzijos (Sakartvelas) reformatorius Michailas Saakašvilis.
Mano supratimu, Lietuva turėtų įsidėmėti šiuos K. Borovojaus žodžius.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
2024-aisiais sukaks lygiai dešimt metų, kai domiuosi Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiais. Mano sąskaitoje – du straipsnių rinkiniai . Omenyje turiu 2016-aisiais išleistas „Juodojo Sodo tragediją“ ir 2021-aisiais – „Juodojo Sodo bylą“. Beje, 2021 – 2022-aisias metais dienos šviesą išvydo ir du grožinio pobūdžio darbai – „Ilga kelionė į Hankendį“ bei „Didžioji Karabacho paslaptis“. Tad į Pietų Kaukazo istoriją pažvelgta iš pačių įvairiausių kampų. Tarsi jau daugiau nebėra ką pridurti – viskas pasakyta.
Bet štai – nauja tema, naujas žvilgsnis. Internetinėse Youtube erdvėse aptikau armėno autoriaus redaguojamą kanalą „V centre objektiva“ (rusų kalba). Įdomu tai, kad autorius – armėnas. Jis tvirtina niekad niekur necituojantis Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo. Tokia jo, komentatoriaus, valia. Gera ar bloga – ne tai svarbiausia.
Svarbiausia, kad šį sykį vedantysis elgiasi priešingai. Jis sąmoningai cituoja Azerbaidžano lyderį. Jis perpasakoja, už ką Ilhamas Alijevas dėkoja armėnų politikams, kariškiams, žurnalistams, dainininkams, saugumo tarnybų vadovams, šventikams, verslininkams. Maždaug dešimties minučių trukmės video komentare vedantysis pamini beveik keturiasdešimt armėniškų pavardžių ir armėniškų organizacijų, kurioms Azerbaidžano prezidentas taria žodį „ačiū“.
Sakote – neįtikėtina? I. Alijevas niekad nedėkotų tiems, kurie iš Azerbaidžano 1988 – 1994-aisiais atplėšė Karabachą ir iki pat 2020-ųjų rudens šį kraštą laikė okupuotą?
Ir vis tik – dėkoja. Tik padėka, žinoma, – ironiška, pašaipi, kritiška. Kanalo „V centre objektiva“ vedantysis pasakoja apie buvusius Armėnijos prezidentus, parlamentarus, generolus, visuomenininkus, kurie visus pastaruosius tris dešimtmečius šaukė, koks brangus jiems Karabachas ir kaip nuoširdžiai jie rūpinosi Karabacho armėnų saugumu bei gerbūviu. O iš tiesų, remiantis vedančiojo žodžiais, už milijardus vogtų dolerių ir eurų Karabacho patriotais pasivadinę armėnų politikai ir kariškiai pirko prabangius viešbučius ir vilas Maskvoje, Sankt Peterburge, Stavropolio krašte, Paryžiuje, Dubajuje, Graikijoje, Čekijoje, JAV, Kanadoje. Tvirtino, jog be Karabacho negalėtų išgyventi nė dienos, tačiau už pinigus, sukauptus vagiant iš biudžeto ir švaistant pasaulio armėnų surinktas aukas, statė asmeninius prekybos centrus Sočyje, Maskvoje, skraidydavo palošti į prabangius kazino Europoje, atostogaudavo ne Karabache, bet tik Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje.
Objektyvo centre. Youtube kanalas, kuriame armėnų apžvalgininkas pasakoja apie armėniškąją korupciją
Vogdavo iš Karabache dislokuotų karinių dalinių mėsos konservus ir juos pardavinėdavo savo asmeniniuose prekybos centruose. Atidarydavo asmeninius restoranus, o ten patiekalus virdavo karinio dalinio virėjai, elektra į restoraną atkeliaudavo iš to paties karinio dalinio. Žinoma net atvejų, kai buvo išvogti naktinio matymo prietaisai, ir į Karabachą permesti armėnų kariškiai liko be šių itin svarbių priemonių.
Vadinamasis Karabacho armėnų klanas, įskaitant už saugumą atsakingus kariškius ir slaptųjų tarnybų vadovus, šantažuodavo sąžiningus verslininkus. Išgalvoję keisčiausių pretekstų kišdavo juos į kalėjimus ir ten kankindavo, kol šie atsisakydavo savo firmų smurtautojų naudai.
Užuot investavę bent vieną centą į Karabacho ekonomiką keli ypač garsiai save Karabacho patriotais laikantys armėnai išlaikė dešimtis prostitučių, nusipirko Graikijai priklausančią kurortinę salą, nušvilpdavo pusę į Karabachą keliaujančių humanitarinio pobūdžio siuntinių. Tie, kurie šaukė, jog renka lėšas cerkvių atstatymui Karabache, už sukauptus milijardus rentė prekybos centrus visur, tik ne Karabache. Jų sūnūs nė dienos netarnavo Armėnijos kariuomenėje, juolab tuose daliniuose, kurie buvo permesti į Karabachą. Paminėta pavardė net armėno, kuris, užuot rūpinęsis Karabacho reikalais, plovė pinigus Vladimiro Putino aplinkos žmonėms ir už šį triūsą į jo asmenines sąskaitas pribyrėjo vienas milijardas amerikietiškųjų dolerių.
Juodojo Sodo byla. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto
Žodžiu, laidos „V centre objektiva“ vedančiojo komentaras – šokiruojantis. Visą jį peržiūrėjus paaiškėja, kodėl Azerbaidžano prezidentas ironiškai, pašiepiančiai dėkoja dešimtims armėnų politikų ir kariškių. Dėkoja už tai, kad šie tik žodžiais, bet ne darbais rūpinosi Karabachu. Vaizdžiai tariant, buvo korumpuoti nuo galvos iki kojų, nuo kojų – iki galvos. Juk ir armėniškoji korupcija (ne tik azerbaidžanietiškas patriotizmas ir azerbaidžanietiškieji ginklai bei Turkijos parama) padėjo Azerbaidžanui susigrąžinti unikalųjį regioną – Karabachą. Vedantysis pabrėžė net keliolika kartų: kol Ilhamas Alijevas statė miestus, armėnų politikai rentė vilas. Žinoma, omenyje turėtos asmeninės vilos.
Didžioji Karabacho paslaptis ir Ilga kelionė į Hankendį
O dabar norėčiau grįžti į Lietuvą. Nuo pat 2014-ųjų, kai susidomėjau Azerbaidžano ir Armėnijos istorija, lietuviškoje erdvėje, regis, nė sykio negirdėjau, jog mūsų politikai, žurnalistai, visuomenininkai būtų rimtai priekaištavę Armėnijai dėl korupcijos. Lietuviškoje erdvėje dažniausiai pabrėždavo, jog Armėnijoje esama sunkumų, bet ši šalis neva tvirtai, drąsiai, užtikrintai žingsniuoja pažangos ir doros keliu. Dar pakentėkime truputėlį, ir Armėnija neva bus atsikračiusi korupcijos vėžio visiems laikams. Armėnija dažnokai lyginta su Azerbaidžanu. Armėnija neva žiauriai nepakanti korupcijai, o Azerbaidžanas – neva jos antipodas.
Esu iš tų žurnalistų, kurie mano, jog korupcijos neįmanoma iki galo išnaikinti. Kol egzistuos pasaulis, tol egzistuos ir šis bjaurus reiškinys. Korupcijos esama ne vien Pietų Kaukaze – jos gausu net JAV, net Lietuvoje. Nėra šventas ir Azerbaidžanas. Tačiau Lietuvoje pastaruosius dešimt metų, kol domiuosi Pietų Kaukazo tema, buvo subtiliai peršama nuomonė, jog vis tik šiame Žemės rutulyje egzistuoja viena korupciją beveik iki galo pažabojusi šalis. Tai – neva Armėnija. Tik pmanyk. Armėnija – vienintelė Kaukazo viltis. O štai Azerbaidžanui iki Armėnijos neva taip toli, kaip iki Mėnulio.
Ar tik nebus taip, kad šį antiazerbaidžanietišką mitą mums mūsų diplomatai, ambasadoriai, prezidentai, apžvalgininkai tris dešimtmečius sąmoningai piršo stengdamiesi pridengti Armėnijos nuodėmes? Ar ilgainiui nepaaiškės, jog Armėnija – tokia pat nuodėminga kaip ir mes visi, todėl neverta principingos kovotojos su korupcija titulo?
Šiandieniniai Vakarai primena ramiai snaudžiantį pagiringą tinginį, nenorintį, o gal ir nebepajėgiantį suvokti tykojančių pavojų.
Ukraina – vienintelė valstybė, nūnai tikrai verta narystės NATO aljanse. Bet būtent ši šalis liepos mėnesį Vilniuje rengiamame NATO viršūnių susitikime nebus nei konkrečiai pakviesta, nei juolab priimta į šio politinio – gynybinio susivienijimo gretas. Tad liepos 11 – 12 dienomis Vilniuje nebus nuveikti svarbiausi darbai.
Švedijos priėmimas į NATO, įsipareigojimai gynybos reikmėms skirti ne mažiau 2 proc. nuo BVP, pažadas, jog karinė parama Kijevui nė akimirkai nesustos, iškilmingi pareiškimai, jog NATO labiau nei sotų gyvenimą myli laisvę, padorumą ir demokratiją, – visa tai prasminga.
Ir vis tik svarbiausias šiandien klausimas – nuo Rusijos agresijos besiginančios Ukrainos narystė NATO struktūrose. Deramai jo neišnarpliojus rizikuojame, jog artimiausiomis dienomis ne tik Ukraina, bet dar ir Baltijos šalys paplūs kraujuose. Vilniaus susitikimą, kuriame ukrainiečiai nesulauks rimtų postūmių dėl narystės, Kremliaus diktatorius supras kaip paskatinimą dar įžūliau, dar žiauriau puldinėti kaimynes. Juk NATO, žvelgiant Vladimiro Putino akimis, – jau dabar tėra išlepintų bailių ir ciniškų pragmatikų būrelis, drebantis tarsi drebulės lapas po kiekvieno stipresnio Maskvos treptelėjimo koja. O po neva istorinio Vilniaus NATO viršūnių susitikimo šių metų vasarą V. Putinas bus dar tikresnis – NATO tėra popierinė organizacija, priimanti į savo gretas tik tas nares, kurių narystei neprieštarauja Kremlius.
Vokiečių kareivis ant Leopard šarvų. Slaptai.lt foto
Vilniaus viršūnių susitikime Lietuva, regis, nesulauks nė konkrečių Vokietijos patikinimų kuo skubiau Lietuvoje dislokuoti rimtą atgrasymo priemonę – visą vokiečių karių brigadą. Mes, lietuviai, greičiausiai turėsime pasitenkinti tuo, kad Lietuvoje nuolat budės … vokiškos brigados štabas su keliais generolais ir keliomis apsaugos kuopomis. Žodžiu, mus prievartauja patikėti Berlyno pažadais, jog, kilus pavojui, vokiška brigada labai sparčiai bus permesta į Lietuvos miškus ir poligonus. Vokietijos kancleris, Vokietijos Bundestago vadovai seka mums pasakas, jog Vokietijos brigada į Lietuvą bus permesta greičiau nei V. Putinas mus užpuls. Manau, Lietuvos politikai šiomis vokiškomis stebuklinėmis pasakomis netiki. Bet ką jie gali pakeisti? Lietuva teturi teisę nuolankiai dėkoti net už stebuklines pasakėles. Juk Berlynas jau grasino Vilniui – daug triukšmausite, tai neturėsite nė vokiško štabo.
O ir pati Lietuva dažnai elgiasi tarsi nuo alkoholio ar narkotikų apdujęs, viskam abejingas tinginys. Lietuviai jau dažnai nebesupranta, kodėl mums vienoje iš centrinių Vilniaus aikščių reikalingas įspūdingas paminklas Antanui Smetonai. Sykį aukšto rango teisininkas specialioje televizijos laidoje net nusišnekėjo, esą šis politikas nevertas deramos pagarbos, nes kadaise buvo palaiminęs ne itin demokratišką Konstituciją. O tai, kad A. Smetona beveik dvidešimt metų sugebėjo išlaikyti laisvą, Rusijos agresorių neokupuotą Lietuvą, kad užtektinai kietai tramdė Lietuvoje siautėjančius priešiškų valstybių agentus, kad stiprino lietuvių kalbą ir lietuviškas tradicijas, lietuvišką savimonę, – tam konstitucijų ekspertui, žinoma, nė motais.
Taigi Lietuvoje bujote bujoja jėgos, kurios mums dieną naktį į galvas kala antilietuviškas idėjas. Pavyzdžiui, Prezidentas A. Smetona nenusipelnė paminklo, o štai Lietuvai milžiniškos žalos atnešęs Juzefas Pilsudskis, kadaise klastingai okupavęs visą Pietryčių Lietuvą, – vertas nuoširdžiausios meilės. Dar Lietuvai brukte brukama žinia, esą mes, lietuvaičiai, negalime neįsileisti per Lietuvos – Baltarusijos sieną į mūsų šalį besiveržiančių nelegalių migrantų. O per klaidą įleidę valstybinę sieną be leidimo kirtusius atvykėlius privalome juos dar globoti – myluoti rimčiau nei savo artimuosius. Dar mes neturime teisės domėtis istorijomis, kas, kaip ir kodėl mus išdavė 1939 – 1941-aisiais metais. Dar mums neleistina Lietuvos mokyklose ir Lietuvos universitetuose rimtai puoselėti lietuvių kalbos ir literatūros – šias vietas nusižeminę užleidžiame svetimoms kalboms, kultūroms, tradicijoms. Lietuviškai kalbėti iš Briuselio ir Strasbūro tribūnų jau – mažumėlę gėda. Ten kalbame tik angliškai.
Kinijos karys. Youtube.com
Oficialiai Lietuva – tokia pat laisva ir nepriklausoma valstybė kaip ir visos kitos NATO ir Europos Sąjungos šalys. Bet iš tikrųjų mes negalime net burbtelėti be Briuselio, Berlyno, Paryžiaus, Varšuvos ar Vašingtono nurodymų. Štai JAV, besipykdama su Kinija, pakurstė mažytę Lietuvą imtis antikinietiškų išpuolių užmezgant draugystę su Taivanu be Pekino palaiminimo. Lyg klusnūs šunyčiai mes draskome akis Kinijai. Oficialiai pripažįstame, jog Taivanas – tai ta pati Kinija, tik kita santvarka. Apie tai byloja net Lietuvos – Kinijos tarpvalstybinė sutartis, pasirašyta 1991-aisiais metais. Tačiau atidarydami įvairiausio pobūdžio atstovybes su Taipėjumi mes specialiai … ginčijame Kinijos teritorinį vientisumą. Tuo pačiu rizikuojame, jog, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, Kinija nusispjaus ir į Lietuvos valstybinių sienų neliečiamumą.
Nemanau, jog Lietuvos politikai nesuvokia šių niuansų. Įtariu, jog taip kvailai pasielgti dėl Kinijos mus išprievartavo viena strateginė partnerė. Greičiausiai – visur klupinėjančio, visur griūnančio, konferencijose saldžiai užmiegančio, be žmonos pagalbos švarko užsimesti ant pečių nesugebančio JAV prezidento Joe Bideno administracija. Pasipriešinti amerikietiškam spaudimui – neišdrįsome. Neužteko dvasios uždaruose posėdžiuose bent jau papriekaištauti Vašingtonui dėl to, kad Joe Bidenas – vos bepastovįs ant kojų, todėl jo prezidentavimas – ne itin solidus.
Panaši dilema – ir dėl Armėnijos. Nepanašu, jog Lietuvos politikai nesuprastų, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl azerbaidžaniečių kariai turi teisę iš Juoduoju Sodu vadinamo Karabacho vyti lauk separatistus, juolab – ginkluotus, bei neįsileisti naujų, savo kėslus pridengiančių įvairiausiomis humanitarinėmis misijomis. Karabachas – tai Azerbaidžano nuosavybė, tad jei nori ten likti, priimk Azerbaidžano žaidimo taisykles. Kas gi čia nesuprantamo?
Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
2005-aisiais metais Lietuvos Seimas priėmė prieš Turkiją nukreiptą rezoliuciją, esą 1915-aisiais tuometinės Osmanų imperijos karinės pajėgos prieš armėnų tautybės žmones surengė genocidą. Nė vienas mūsų istorikas, nė vienas mūsų politikas, nė vienas mūsų žurnalistas anuomet nebuvo studijavęs nei Turkijos, nei Azerbaidžano, nei Armėnijos archyvuose esančių dokumentų apie tuos sudėtingus, tragiškus 1915-uosius. Tačiau Lietuvos parlamentas vis tiek aklai puolė palaikyti Armėniją. Kvailiau, bjauriai nesugalvosi. Tikriausiai pats Lietuvos Seimas nebūtų sukurpęs tendencingosios rezoliucijos apie „vadinamąjį armėnų tautos genocidą“. Kažkas mus pakurstė, suklaidino, o gal net privertė elgtis tendencingai. Taigi tapome melagiais, dezinformatoriais. Kas surašyta turkiškuose, azerbaidžanietiškuose, armėniškuose archyvuose – neturime nė menkiausio supratimo, tačiau puikiai žinome, kas kaltas dėl 1915-ųjų?!
Armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas Filipas Ekozjancas viešojoje youtube.com erdvėje šiandien drąsiai ginčijasi su savo tautiečiais, kurie įsitikinę, jog armėnams neleistina domėtis, kas surašyta Ankaros, Stambulo, Baku ir Giandžos archyvuose. Puikios istoriją tyrinėjančios knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius F. Ekozjancas tvirtina atvirkšiai – armėnams būtina kuo dažniau varstyti turkiškų ir azerbaidžanietiškų archyvų duris, o savuosius – atidaryti. Kitaip tikrosios tiesos Armėnija niekad nesužinos.
Šių eilučių autorius dar pridurtų – lietuviams taip pat privalu studijuoti senuosius Turkijos ir Azerbaidžano dokumentus, o tada Lietuva turėtų ryžtis dar sykį atvirai vertinti, ko verta anoji rezoliucija dėl „vadinamojo genocido“.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Bet Lietuva tebesielgia tarsi visų stumdomas šunytis. Kai Azerbaidžanas karine jėga 2020-ųjų rudenį ėmė intensyviai vaduoti savąjį Karabachą (lygiai taip pat, kaip šiandien Ukraina vaduoja savo žemes), oficialusis Vilnius nepasveikino oficialiojo Baku su prasmingomis pergalėmis. Oficialusis Vilnius šaukė, esą Karabacho konfliktą būtina spręsti … taikiomis priemonėmis, nors Vakarai nesugebėjo jo taikiai sureguliuoti ištisus tris dešimtmečius, tad išsėmė visus laiko limitus.
Anuomet stebėdama Azerbaidžano karinę operaciją Lietuva elgėsi lygiai taip pat kaip tie, kurie šiandien rėkia, esą Ukraina privalo liautis šaudyti į okupantus. Girdi, Ukraina teturi teisę sėstis prie taikos derybų stalo su V. Putinu, o Donbaso, Luhansko ir Krymo išlaisvinimas – kada nors vėliau. Šitaip kapituliuoti Ukrainą verčiančius mes vadiname išdavikais.
Kaip tada derėtų vadinti lietuvius politikus, žurnalistus, apžvalgininkus, kurie vis dar palaiko armėnų separatistus, o savo žemes išlaisvinusius azerbaidžaniečius – smerkia? Galų gale kas tie, kurie privartauja Lietuvą neteisingai elgtis Pietų Kaukaze?
Namikas Alijevas. profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius
Fridricho Eberto fondas, ne kartą pasižymėjęs išankstiniu nusistatymu, angažuotais, Azerbaidžanui priešiškais straipsniais IPJ-journal, ir toliau užsiiminėja provokacijomis. Nepaisant neigiamos Azerbaidžano reakcijos, buvo tikėtasi, kad struktūra šiek tiek susilpnins propagandą prieš Azerbaidžaną, bet viltys buvo beprasmiškos.
Matyt, fondo korumpuotumas taip toli nuo Europos visuomenės dėmesio, kad bendradarbiai pasijuto visiškai nebaudžiami. Suteikdami galimybę armėnų autoriams skelbti straipsnius ir tarptautinius dokumentus, visiškai iškraipydami faktus, jie nesusimąsto apie jų objektyvumą ir neigiamą įtaką taikos derybų procesui.
2023 metų gegužės 5 dieną IPG-Journal, priklausantis Fridricho Eberto fondui, išspausdino straipsnį „Pašalinis stebėtojas. Rusijos neveiklumas Kalnų Karabache ir galimi padariniai Pietų Kaukazui“. Autorius – kažkoks Tigranas Grigorianas, 2020–2021 metais dirbęs Armėnijos Respublikos Saugumo taryboje ir neabejotinai suinteresuotas bei neobjektyvus asmuo šiuo klausimu, ir tai matyti straipsnyje.
Bet pereikime prie straipsnio.
Atsiliepdamas į tą straipsnį, aš, remdamasis Azerbaidžano prezidento, Armėnijos Respublikos ministro pirmininko ir Rusijos prezidento 2020 metų lapkričio 9-10 d. Trišaliu pareiškimu, pažymėsiu visus to tarptautinio dokumento iškraipymus, padarytus minėtame straipsnyje.
Autorius straipsnį pradeda žodžiais: „Balandžio 23 dieną Azerbaidžano pasienio tarnybos atstovai užėmė tiltą per Hakario upę, kuris yra Lačino koridoriaus, jungiančio Armėniją su Kalnų Karabachu, naujo maršruto pradžioje, tokiu būdu versdami suabejoti visa trapia po Karabacho Antrojo karo sukurta saugumo architektūra“.
Melagis ilga nosimi
Kokiu būdu tai, kad Azerbaidžanas ėmė kontroliuoti savo valstybės sieną ir atidarė pasienio punktą Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje savo pusėje, galėtų sugriauti „trapią saugumo architektūrą“? Turint omenyje, kad Armėnijos pusėje jau buvo toks punktas, nors ir nepakankamai įrengtas. Taip pat reikia turėti omeny, jog autorius rašo apie tai, kas vyksta visuotinai (taip pat jau ir Armėnijos Respublikos) pripažintoje suverenioje Azerbaidžano teritorijoje. Tos teritorijos išlieka suverenios, nepriklausomai nuo to, kad jose laikinai yra RTK (Rusijos taikdarių kontingentas), o separatistai jas laiko savomis. Norėtųsi žinoti, ar ties Vokietijos arba Europos Sąjungos siena esama nesaugomų teritorijų? O taip pat ar atsirastų kas prieštarautų tokiai suvereniai valstybės teisei?
Dabar apie „trapią saugumo architektūrą“, kuria taip susirūpinusi šalis, daugiau kaip 30 metų vykdžiusi ginkluotą agresiją prieš Azerbaidžaną, laikiusi okupuotus 20 proc. jo teritorijos ir iki šiol jos galutinai neišlaisvinusi, neišvedusi iš tos teritorijos savo ginkluotųjų pajėgų likučių. Nuostabu, bet nejuokinga! Ji išties „trapi“, nes ją lydi Armėnijos Respublikos permanentinės provokacijos, neteisėtas ginkluotės, taip pat ir po 44-ių dienų karo pagamintų minų, kovotojų bei šauktinių iš Armėnijos Respublikos armėnų pamainos pristatymas kariniam kontingentui Azerbaidžano Karabacho regione (toks teisingas, legitimus tų teritorijų pavadinimas), nepageidaujamų asmenų skvarba, o taip pat kiti neteisėti veiksmai Azerbaidžano teritorijoje!
Ir, pagaliau, Trišaliame pareiškime nėra nė žodžio, draudžiančio Azerbaidžanui įrengti pasienio punktą ties savo valstybine siena. Azerbaidžanas niekam neperdavė savo suverenios – valstybės sienos apsaugos – teisės, taip pat ir valstybinių muitinės funkcijų.
Antrasis straipsnio sakinys skelbia: „Svarbu pažymėti, kad iki šio incidento tiltas buvo kontroliuojamas vien tik Rusijos taikdarių kontingento, kuris ten yra įrengęs įsitvirtinimo punktą“. Toliau autorius rašo, kad „6-ame dokumento punkte nurodyta, jog Lačino koridorius turi būti kontroliuojamas Rusijos taikdarių kontingento, o Azerbaidžanas įsipareigoja garantuoti „saugų judėjimą Lačino keliu piliečiams, transportui ir kroviniams abiem kryptimis“.
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Lyg ir teisingai ir gražiai parašyta, bet panagrinėkime. Pirmiausia reikia pasakyti, kad autorius ne iki galo pacitavo Pareiškimo 6 punktą, kur antroje pastraipoje nurodyta užduotis Rusijos taikdarių kontingentui po jo dislokacijos keltis į naują maršrutą: Rusijos taikdarių kontingentą perdislokuoti „tam maršrutui apsaugoti“. Kitaip sakant, RTK imasi kontroliuoti maršrutą tam, kad apsaugotų. Tačiau „saugų judėjimą Lačino koridoriumi piliečiams, transportui ir kroviniams abiem kryptimis“ garantuoja gi Azerbaidžanas.
Skirtumas tarp „apsaugos“ užtikrinimo ir „saugumo garantijos“ akivaizdus. Tad Azerbaidžano karinės pajėgos (KP) ne tik gali, bet ir privalo būti ten, kur jos garantuoja saugumą. Kaip galima garantuoti saugumą, nebūnant tame kelyje? Ar kas nors gali imtis tokių garantijų ir dar pasitraukiant iš to kelio? Įdomu, kaip tai paaiškinti Armėnijai, tiems, kas tam priešinasi ir stengiasi įvedinėti savas taisykles svetimoje suverenioje teritorijoje? Norėčiau paklausti tų, kas ėmėsi tarpininkų bei jo gynėjų vaidmens, kuri iš šių dviejų valstybių leis palikti kurį nors atvirą savo valstybės sienos tarpą, netrukdomai gabenti į savo teritoriją uždraustus krovinius ir skverbtis užsienio piliečiams, siekiantiems savų tikslų? Ypač jei tai yra siena su valstybe, su kuria Azerbaidžanas daugiau nei 30 metų kariavo. Norėčiau pažiūrėti į tą, kuris galėtų man protingai, pagrįstai atsakyti į tuos klausimus.
Naratyvai apie „Kalnų Karabacho blokadą“ jau net Europoje verčia šypsotis. Užkliuvus pradžioje už sukeltos isterijos dėl dar vieno armėnų mito, tie, kas stebi įvykius, netrukus išsiaiškino, kad apie jokią „blokadą“ ir jokią „humanitarinę katastrofą“ negali būti nė kalbos. Tam pakanka žvilgterėti į Rusijos taikdarių kontingento kasdienes suvestines, paprašyti Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto (TRKK) būtinos informacijos apie tai, kokios apimties ir kaip vykdomi pristatymai visko, kas būtina, gyventojams armėnams Azerbaidžano Karabacho regione ir kaip jo gyventojai važinėja į Armėnijos Respubliką ir atgal. Problemų kilo tik tiems, kas bandė prasivežti ginklų, šaudmenų, išvežti iš Azerbaidžano neteisėtai įsigytus daiktus arba atliko kitus neteisėtus veiksmus. Šiandien net aršūs armėnų agresijos gynėjai liovėsi apie ją kalbėti.
Azerbaidžano Nachičevanės regionas jau daugiau nei 30 metų yra blokadoje. Armėnijos Respublika nevykdo Trišalio pareiškimo 9 p. dėl transporto judėjimo tarp Nachičevanės ir Rytų Zangezūro. Bet apie tai Fridricho Eberto fondo resursuose net neužsimenama. IPG-journal.io resurso redakcija paprasčiausiai privalėtų visus tuos faktus patikrinti.
Dabar – apie Azerbaidžano Karabacho regione gyvenančios armėnų mažumos integraciją. Tai normalus, natūralus procesas, kelias, kurį būtina nueiti, išvadavus teritoriją nuo okupacijos. Karabacho armėnų integracijos į Azerbaidžano visuomenę klausimas, ko gero, vienas iš sudėtingiausių. Šimtmetį armėnų visuomenėje puoselėti agresyvus nacionalizmas, ksenofobija, darkė armėnų tautos mentalitetą. Taip darkė, kad net gyvenant metų metus daugiatautėje Azerbaidžano tautų šeimoje, piliečiai armėnai lengvai pasidavė nacionalistinei propagandai.
Šiandien, kai okupacijai atėjo galas, Karabacho armėnams atsivėrė galimybė tapti vientisos, normalios, stabilios ir klestinčios šalies dalimi. Karabacho armėnai turi suvokti tą faktą. Tam trukdo masinė revanšistinių nuotaikų propaganda, sklindanti iš Armėnijos Respublikos. Kažkiek realybę Karabacho armėnams temdo ir Rusijos taikdariai, apie kuriuos buvusio separatistinio darinio gyventojai turi tam tikrų iliuzijų. Antai, svarstymai nepriimti Azerbaidžano pilietybės, o išsaugoti Armėnijos Respublikos pilietybę, kurią Karabacho armėnai masiškai perėmė okupacijos laikotarpiu, arba net priimti Rusijos.
Agresyvusis armėnų mitinguotojas. Slaptai.lt foto
Pagal Konstituciją ir kitus mūsų šalies įstatymus armėnai, iki konflikto gyvenę Azerbaidžano Karabacho regione ir pripažįstantys Azerbaidžano įstatymus, gali saugiai, laisvai gyventi tokiomis pat sąlygomis kaip ir visos kitos tautinės mažumos Azerbaidžane. Azerbaidžanas garantuoja tas teises visoms tautinėms mažumoms, taip pat ir armėnams.
Pagal Azerbaidžano Respublikos 1998 metų rugsėjo 30 dienos Įstatymą Nr. 527-IQ „Dėl Azerbaidžano Respublikos pilietybės“ ir jo pataisas bei papildymus visi fiziniai asmenys, taip pat ir armėnai, gyvenę Azerbaidžano Karabacho regione ir kituose regionuose, išvykę iš šalies nuolatinai gyventi ir įgiję užsienio pilietybę, laikomi praradę Azerbaidžano pilietybę. Be to, dalis Karabacho regiono gyventojų armėnų tuo laikotarpiu, kai Armėnijos Respublika buvo okupavusi Azerbaidžano teritorijas, atsisakė Azerbaidžano jurisdikcijos, o tai praktiškai reiškė, kad savanoriškai atsisakė Azerbaidžano pilietybės.
Reikia pažymėti, kad Azerbaidžano įstatyminės normos pilietybės srityje atitinka tarptautinius standartus ir tarptautinę praktiką bepilietybės ir dvigubos pilietybės atvejų išimtinumo srityje. Tad visi Karabacho armėnai, turintys teisę atkurti Azerbaidžano pilietybę, privalo oficialiai atsisakyti Armėnijos ar bet kurios kitos pilietybės, kurią jie turi šiuo metu, ir tik po to jie gali įgyti Azerbaidžano pilietybę bei teisę gyventi Armėnijos teritorijoje. Azerbaidžane, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, užsieniečiams ir pilietybės neturintiems asmenims buvimo šalyje terminas ribojamas.
Tam ir reikalinga armėnų mažumos integracija į Azerbaidžano visuomenę.
Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
Apie Trišalio pareiškimo vykdymą. Europos parlamentas, priėmęs visą paketą antiazerbaidžaniškų rezoliucijų, nepastebi esant neteisėtų armėnų ginkluotų formuočių suverenioje Azerbaidžano teritorijoje, RTK laikinos atsakomybės zonoje. Pagal 2020 metų lapkričio 9-10 d. Trišalio pareiškimo 4 punktą „Rusijos Federacijos taikdarių kontingentas dislokuojamas lygiagrečiai su Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimu“. O RTK buvo įvestas neužtikrinus Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo. Dėl šio pareiškimo straipsnio nevykdymo taikdarių kontingento buvimas Azerbaidžano Karabacho regione yra nelegitimus. Dėl to kaltas pats RTK, neužtikrinęs, kad būtų įvykdyti Pareiškimo 4 punkto reikalavimai. Todėl dalis Azerbaidžano teritorijų ir šiandien yra kontroliuojamos armėnų neteisėtų ginkluotų grupuočių.
Beje, rezoliucijos 2 punkte Europos parlamentas „primygtinai ragina Azerbaidžaną gerbti ir vykdyti 2020 metų lapkričio 9 dienos Trišalį pareiškimą“… Įdomu, kad jis ragina tik Azerbaidžaną, kuris kaip tik jo ir nepažeidžia. Ir neprisimena Armėnijos Respublikos, nepašalinusios iš Azerbaidžano savo ginkluotųjų pajėgų, nevykdančios susitarimo 9 p. dėl transporto judėjimo užtikrinimo tarp blokuojamos Nachičevanės ir Rytų Zangezūro ir kitų punktų. Prieš aptarinėjant ir minint Trišalį pareiškimą, pirmiausia derėtų jį perskaityti, o ne kartoti armėnų naratyvus. Tą aš rekomenduoju ir Fridricho Eberto fondo funkcionieriams.
Trišalio pareiškimo tekstas nei žodžiu, nei dvasia neriboja Azerbaidžano valstybės suvereniteto Karabacho regione. Bet koks faktinis ribojimas yra nelegitimus, vadinasi, jo pašalinimas yra teisėtas.
Melagingos informacijos apie tą dokumentą pateikimas teisina Armėnijos Respublikos agresiją Azerbaidžano atžvilgiu, taip pat Azerbaidžano teritorijų okupavimą ir menkina Fridricho Eberto fondo įvaizdį.
Straipsnio autorius Namikas Alijevas – Valstybės valdymo akademijos prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento Tarptautinių santykių ir užsienio politikos katedros vadovas, teisės mokslų daktaras, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius
Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Džeichunas Bairamovas ir Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis. Lietuvos URM foto
Gegužės 8 dieną surengtas Azerbaidžano užsienio reikalų ministro Jeyhun Bayramovo oficialus vizitas Lietuvoje bei Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvyriausybinės dvišalio bendradarbiavimo komisijos 7-asis posėdis.
Užsienio reikalų ministrų susitikime aptartas Lietuvos ir Azerbaidžano dvišalis bendradarbiavimas, parama Ukrainai jos kovoje su Rusijos agresija, padėtis Pietų Kaukaze ir Azerbaidžano bei Armėnijos konflikto sureguliavimas.
Ministras G. Landsbergis pažymėjo, kad Lietuva atidžiai seka padėtį Pietų Kaukaze, vildamasi taikaus konflikto sureguliavimo. „Esame įsitikinę, kad tvari taika yra ir Azerbaidžano, ir Armėnijos interesas. Lietuva tvirtai remia Europos Sąjungos ir JAV derybų tarpininkavimo pastangas“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Džeichunas Bairamovas. Lietuvos URM nuotr.
G. Landsbergis taip pat pabrėžė būtinybę remti Ukrainą iki jos pergalės – visiško teritorinio vientisumo atkūrimo, ir patikino, kad teisės viršenybė, žmogaus teisės ir laisvės yra ES ir Azerbaidžano santykių pagrindas ir tolesnio šalies klestėjimo sąlyga.
Azerbaidžano užsienio reikalų ministrą lydi tarpvyriausybinė delegacija, kurią sudaro Azerbaidžano ekonomikos, energetikos, transporto ir skaitmeninės plėtros, aplinkos apsaugos, žemės ūkio, mokslo ir švietimo, kultūros, jaunimo ir sporto, sveikatos ministrų pavaduotojai, kitų institucijų ir valstybės įmonių vadovai, dalyvausiantys 7-ajame Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvyriausybinio dvišalio bendradarbiavimo komisijos posėdyje.
Posėdžio metu apžvelgta plati bendradarbiavimo sričių panorama ir ieškoma būdų suteikti bendradarbiavimui naujų impulsų.
Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija (www.urm.lt)
Azerbaidžano vėliava. Slaptai.lt nuotr.Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Džeichunas Bairamovas. Lietuvos URM fotografija
Pirmadienį Vilniuje lankysis Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Džeichunas Bairamovas, praneša Užsienio reikalų ministerija (URM).
Dalijamasi žiniomis, kad D. Bairamovo susitikime su Lietuvos užsienio reikalų ministru Gabrieliumi Landsbergiu bus aptariamas dvišalis šalių bendradarbiavimas, padėtis Pietų Kaukaze, Azerbaidžano bei Armėnijos konflikto sureguliavimas, parama Ukrainai kovoje prieš Rusijos agresiją.
Oficialaus vizito metu įvyks Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvyriausybinės dvišalio bendradarbiavimo komisijos 7-asis posėdis.
Planuojama, kad D. Bairamovas susitiks ir su prezidentu Gitanu Nausėda. Taip pat, numatoma, kad ministras Antakalnio karių kapuose pagerbs sausio 13-osios aukas.
Keisti sutapimai. Vos tik į Armėniją atsibeldė gausi Europos Sąjungos stebėtojų misija, kurios uždavinys – neleisti naujiems karo įsiplieskimams tarp azerbaidžaniečių ir armėnų kariškių, Pietų Kaukaze kilo rimta įtampa. Paskutinėmis vasario dienomis, tiksliau tariant, nuo vasario 21 iki vasario 22-osios, armėnų karinės struktūros apšaudė Azerbaidžano kariuomenės dalinius, dislokuotus Tovyzo rajone ir Sadarakso regione Nachičevanėje, o taip pat – Hodžavendo, Šušos bei Kialbedžaro kryptimis. Taip pat iš sunkiųjų pabūklų armėnų karinės formuotės pliekė į teritorijas, kurias šiuo metu laikinai kontroliuoja vadinamieji „rusų taikdariai“.
Taigi iš tiesų keista: vos tik į Armėniją atvyko ES stebėtojų misija, kurios šventa pareiga – neleist įsiplieksti naujiems karo židiniams aplink Karabachą ir pačiame Karabache, armėnų pajėgos čia pat ėmė šaudyti iš stambiųjų ginklų. Vos per vieną parą (vasario 21 – vasario 22) armėnų kariškiai apšaudė azerbaidžaniečių dalinius 15 kartų!
Ką tai galėtų reikšti? Azerbaidžaniečių spaudoje gausu pastebėjimų, jog Europos Sąjungos stebėtojų misijos vadovai slapta suteikė Jerevanui teisę elgtis agresyviai. Esą bet kokiu atveju už šaudymus kaltė bus suversta Azerbaidžanui. ES stebėtojai tarsi specialiai kursto armėnų separatistus elgtis agresyviai provokuojant Azerbaidžano kariuomenę atsakomiesiems žingsniams. ES stebėtojai laukia nesulaukia galimybės apkaltinti būtent Baku nesilaikant taikos paliaubų.
Tuomet, nors pagal tarptautinę teisę Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija, ir Azerbaidžanas elgiasi teisėtai, iš Karabacho stumdamas lauk visas karines armėnų pajėgas, įskaitant ir neteisėtas karines formuotes, bus bandoma iš Azerbaidžano išpešti nuolaidų Armėnijai. Tokia azerbaidžaniečių politikų, karinių komentatorių, žurnalistų versija. Nes ES misijos Pietų Kaukaze vadovas Markus Riter nepastebėjo vasario 21 – 22 dienomis surengtų karinių Armėnijos išpuolių prieš Azerbaidžano pajėgas. Tarsi nė nebūtų penkiolikos rimtų apšaudymų (šaudyta juk ne iš automatų ir pistoletų).
Su Azerbaidžano versija dėl tikrųjų ES misijos tikslų Pietų Kaukaze negaliu nesutikti. Labai panašu į karčią tiesą: europietiškoji misija veržėsi į Pietų Kaukazą ieškoti ne teisybės. ES misijos tikrasis tikslas – palaikyti ne teisiąją pusę (Azerbaidžaną, kuris susigrąžina iš jo 1988 – 1994 –aisiais metais politinėmis ir karinėmis priemonėmis atimtą Karabachą), o agresorių (Armėniją, kuri jai nepriklausantį Karabachu vadinamą regioną neteisėtai valdė pastaruosius tris dešimtmečius). Taigi armėnų separatistai, provokatoriai ir revanšistai prisidengia gražiomis ES vėliavomis.
ES stebėtojų misija Pietų Kaukaze. Ar teisingai elgiamasi?
Šiuos įtarimus sustiprina ir žinia, jog stebėtojų grupę, kurioje – 100 darbuotojų, sudaro išskirtinai Prancūzijos ir Vokietijos atstovai. Abi valstybės visus pastaruosius tris dešimtmečius aktyviai palaikė agresyviąją, svetimas žemes iš Azerbaidžano neteisėtai atplėšusią Armėniją. Šis faktas byloja, jog stebėtojai atvyko iš Azerbaidžanui priešiškų valstybių (tereikia prisiminti paskutiniuosius Prancūzijos prezidento Emanuelio Makarono pataikavimus Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui bei Prancūzijoje gyvenančiai armėnų diasporai).
Dar viena svarbi pastaba: ši ES misija Pietų Kaukaze sudaryta ne vien iš civilių. Joje – daug Prancūzijos policininkų („žandarmerija) ir Vokietijos karinės policijos atstovų. Beje, dėl tokio ES kišimosi į Pietų Kaukazo reikalus visiškai neprieštaravo Europos nekenčiantis Iranas.
Ką į šias politines Europos intrigas atsakė oficialusis Baku? Azerbaidžano valdžia pabrėžė: daugiau jokių nuolaidų, atsitraukimų, dvejonių nebus. Azerbaidžanas užtektinai ilgai laukė, kuomet neva visuomet teisybės ieškanti Europa įtikins armėnų separatistus gražiuoju pasitraukti. Azerbaidžano kantrybė išseko. Į ugnį atsakys ugnimi. Ir tai bus ne Azerbaidžano, o slapta agresorę Armėniją palaikančios ES misijos kaltė.
Minval.az. Kritikuojama Lietuvos užsienio politika dėl Azerbaidžano – Armėnijos konfliktų
Azerbaidžane paskelbtas dar vienas straipsnis, kritikuojantis Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze. Šį sykį mūsų dėmesys krypsta į internetinį portalą Minval.az. Jame rasite gruodžio 20-ąją išspausdintą A.Šakiro rašinį „Kodėl Lietuva neturi teisės mokyti Azerbaidžano, kaip jis privalo elgtis“. Sutikite – pavadinimas piktokas. Bet Azerbaidžanas – teisus. Tūkstantį sykių teisus.
Žinoma, galima gūžčioti pečiais, kodėl trumputis Lietuvos URM įrašas socialiniuose tinkluose (Twitter), esą Lietuva labai susirūpinusi Lačino koridoriaus blokada, esą azerbaidžaniečių piketai Lačino kelyje gali sukelti humanitarinę katastrofą, esą protestuodami azerbaidžaniečiai neva žlugdo taikius procesus Pietų Kaukaze, – nevertas tokio rimto dėmesio.
Bet šių eilučių autoriui, besidominčiam Pietų Kaukazo reikalais jau daugiau nei dešimt metų, – viskas aišku ir akivaizdu. Azerbaidžaniečiai neteko kantrybės. Azerbaidžaniečiams nusibodo dvigubi Lietuvos standartai, nusibodo lietuviškos dviprasmybės ir lietuviški tendencingumai. Pastaruosius dešimt metų oficialusis Baku labai atsargiai, mandagiai, kukliai ragino oficialųjį Vilnių atkreipti dėmesį į Armėnijos nuodėmes, klystkelius, nusikaltimus. Azerbaidžanas ištisą dešimtmetį mėgino Lietuvai papasakoti apie Armėnijos sukeltas agresijas, Jerevano melus bei dezinformacijas. Bet Lietuva nenorėjo girdėti azerbaidžanietiškos versijos – jai terūpėjo armėniškoji. Į Azerbaidžaną visai neseniai buvo pakviesti Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis. Bet mūsų aukštojo rango politikai, regis, taip nieko ir nesuprato. Deja, Lietuva iki šiol elgiasi maždaug taip: „Karabachas – Azerbaidžano žemė, bet Azerbaidžanas kaltas, nes, tik pamanyk, nesiteikia Karabacho padovanoti armėnams“.
Belieka teatrališkai skėstelėti rankomis: o kodėl azerbaidžaniečiai turėtų atiduoti gabalą savo žemių Armėnijai? Vadovaujantis šia logika, Ukraina taip pat galėtų palikti Rusijos rankose Krymą, Donbasą ir Luhanską, ir 2022-ųjų vasarį prasidėjęs žiaurus karas greičiausiai liautųsi. Ir Lietuvos istorijoje užfiksuota daug akimirkų, kuomet galėjome svetimiesiems atiduoti Klaipėdą, Vilniaus kraštą. Bet juk neatidavėme – kariavome. Ir tai – labai gražu, šaunu, prasminga, kad neatiduodavome savo teritorijų. Gražūs ir ukrainiečiai, ginantys savo žemes. Taigi mums turėtų būti gražūs ir azerbaidžaniečiai, nes jie visomis priemonėmis, ir karinėmis, ir diplomatinėmis, stengiasi susigrąžinti pagal galiojančius tarptautinius teritorinio vientisumo principus jam priklausantį Karabachą. O štai Armėnija – labai negraži. Nes ji visomis priemonėmis, įskaitant karines diversijas, apgaulę, dezinformaciją, siekia išsilaikyti jai nepriklausančiose žemėse. Armėnija tokia pat negraži kaip ir Rusija, mėginanti okupuoti Ukrainą, kiek anksčiau atplėšusi žemių iš Sakartvelo (Gruzija), Moldovos.
Viskas akivaizdu – tarsi ant delno. Didžiausia bėda, kad Lietuva ne visuomet ieško Pietų Kaukaze tiesos ir teisingumo. Minėtame A.Šakiro rašinyje primenama, kaip 2013-aisiais prieš pat Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės susitikimą youtube.com erdvėje buvo nutekinti kelių Lietuvos diplomatų, rezidavusių Azerbaidžane ir Vengrijoje, privatūs pokalbiai. Vienas iš Lietuvos diplomatų prasitarė, jog armėnus jis palaiko todėl, kad šie … krikščionys. Maždaug taip. O ar Armėnija teisi, kalta – nusispjauti? Sutikit, išgirdus tokį argumentą net nupurto: nejaugi gyvename viduramžiais, kuomet Lietuvą puldinėjo kryžiuočiai ir kalavijuočiai?
Tiesa, tie Lietuvos diplomatai po paviešintų atviravimų atsistatydino iš pareigų.
Mano supratimu, taip ir turėjo nutikti. Tokiais atvejais atsistatydinimas – neišvengiamas. Jei tau nerūpi tiesa, tu neturi teisės dirbti Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje.
Lietuvos dioplomatė Inga Stanytė – Toločkienė ir Armėnijos Nacionalinės Asamblėjos pirmininkas Ararat Mirzoyan. URM nuotr.
Po incidento (tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pavadino jį „informacine provokacija“) prabėgo beveik dešimt metų. Ir vis tik įtarimai, jog J.T.Vaižganto gatvėje Vilniuje įsikūrusioje Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje dar esama tokių, kuriems nusišvilpt į tiesą ir teisingumą, – neduoda ramybės.
Šį retorinį klausimą (ar Lietuvos URM apsivalė nuo visų, kuriems tiesa ir teisingumas nė motais?) adresuoju ne vien Lietuvos diplomatijos šefui Gabrieliui Landsbergiui. Jį skiriu ir Lietuvos URM politikos direktorei Ingai Stanytei – Toločkienei, kuri iki tol ilgokai dirbo Lietuvos ambasadore Armėnijoje, kuri rūpinosi URM Rytų kaimynystės politikos gairėmis ir kuri apdovanota Lietuvos URM 3-iojo laipsnio medaliu „Už nuopelnus Lietuvos diplomatijai”.
P.S.
Šiuo metu Azerbaidžano spaudoje paskelbti šie Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze kritikuojantys straipsniai ir videokomentarai: leidinyje Caliber.az publikuojamas Azerbaidžano Užsienio reikalų ministerijos spaudos tarnybos vadovo Aichano Gadžizadės komentaras „Lietuvos pareiškimas dėl Karabacho kelia nuostabą ir apgailestavimą“; Caliber.az publikuotas rašinys „Lietuva: „Baltijos“ susirūpinimas dėl Karabacho separatistų“; Caliber.az ženklu pažymėtas video reportažas “Akcija Lačino kelyje: kam skambina varpai“; dabar gi – Minval.az straipsnis „Kodėl Lietuva neturi teisės mokyti Azerbaidžano, kaip jis privalo elgtis“.
Namikas Alijevas, profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius
Po Friedricho Eberto fondo atstovybės Armėnijos Respublikoje projektų koordinatoriaus Nareko Sukiasiano ir Friedricho Eberto fondo atstovybės Pietų Kaukaze vadovo Felikso Heto (Felix Hett) provokacinių straipsnių, išspausdintų Fondo žurnale „IPJ-jurnal“ (atitinkamai „Smūgis į Achilo kulną“ 2021 metų lapkričio 18 dieną ir „Suskaldytas Kaukazas. Rusijos karas prieš Ukrainą sukrėtė Azerbaidžaną, Armėniją ir Gruziją, bet nepakeitė jų raidos kelio“ 2022 metų kovo 14 dieną) ir man po jų paskelbus atsakymus interneto svetainėje blacksea-caspia.eu (prie Sukiasiano straipsnio IPJ-journal (demaskuojam melą) / BLACKSEA CASPIA (blacksea-caspia.eu) ir Friedricho Eberto fondas tarnauja Armėnijos Respublikai (arba armėnų diasporai) / BLACSEA CASPIA (blaksea-caspia.eu), Fondas pusmetį liovėsi užsiiminėti provokacijomis, ir atrodė, kad iš atsakymų pasidarė išvadas.
Tačiau rugsėjo 14 d. Fridricho Eberto fondas vėl griebėsi senų darbų ir išspausdino to paties Nareko Sukiasiano angažuotą straipsnį, pavadintą „Precedento neturinti eskalacija“ (Nauja eskalacija tarp Azerbaidžano ir Armėnijos – Užsienio politika ir saugumas / IPG Journal (ipg-journal.io)). Juo buvo pratęsta tendencinga neobjektyvi Fondo politika, suteikianti tribūną vienai šaliai ir išsauganti sau tarnaujančius asmenis, nepripažįstančius tarptautinės teisės ir objektyvios tiesos. Netuščiažodžiausime ir dar kartą parodysime, kaip toli pažengė Fridricho Eberto fondas, tarnaudamas Armėnijos Respublikos interesams Pietų Kaukaze.
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
2020 lapkritį per 44-ių dienų Karabacho karą Azerbaidžanas išlaisvino pasaulio bendruomenės ir JTO pripažintas savo teritorijas, kurios 30 metų buvo okupuotos Armėnijos Respublikos. Beje, okupuotos teritorijos buvo atkariaujamos šiuolaikiškais labai tiksliais ginklais, todėl civilinė infrastruktūra ir taikūs gyventojai Azerbaidžano teritorijoje, kur gyvena armėnų tautybės Azerbaidžano piliečiai, nenukentėjo.
Ir priešingai, Armėnijos Respublika šaudė balistinėmis raketomis iš savo teritorijos į taikius Azerbaidžano miestus, esančius už šimtų kilometrų nuo fronto linijos. Buvo daugybė taikių Azerbaidžano gyventojų aukų. Armėnijos Respublika šiurkščiai pažeidė tarptautinės humanitarinės teisės normas. Tam nesunku rasti patvirtinimų: visas internetas pilnas patvirtintos foto bei vaizdo medžiagos. Tie faktai patvirtinti ir teisėsaugos nevyriausybinių organizacijų.
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė
Tai kodėl mes apie visa tai absoliučiai nieko nerandame Friedricho Eberto fondo internetinėje svetainėje „IPJ-jurnal“? Būtų neblogai, jei Fondas paaiškintų tą klausimą. Kitaip vertėtų jo paklausti, kuo gi jis užsiima Pietų Kaukaze?
Pralaimėjus karą, supratus, kad Armėnijos Respublika turės išlaisvinti okupuotas teritorijas, be to, suprantant Azerbaidžano teisę pribaigti pagal tarptautinę teisę Armėnijos karinę mašiną (agresoriaus ginkluotąsias pajėgas) Armėnijos teritorijoje, naktį iš lapkričio 9 į 10 dieną Nikola Pašinianas kartu su Azerbaidžano ir Rusijos lyderiais pasirašė Trišalį pareiškimą, taip išsigelbėdamas nuo sutriuškinimo.
Azerbaidžanas taip pasielgė iš žmoniškumo, kad išvengtų bereikalingų žmonių aukų, nors buvo už 5 kilometrų nuo Hankendžio (Stepanakerto, kaip jis buvo vadinamas sovietiniais laikais bolševiko komisaro ir teroristo Stepano Šaumiano garbei). Trišalis pareiškimas iš esmės – tai kelio į taiką Pietų Kaukaze žemėlapis.
Po karo išaiškėjo, kad visa Armėnijos Respublikos okupuota teritorija, iš kur išvaryti visi gyventojai azerbaidžaniečiai, visiškai sugriauta, išgrobstyta ir užminuota. Neužminuota liko teritorija, kur gyveno etniniai armėnai. Per trisdešimt okupacijos metų Azerbaidžano miestai ir kaimai, išsidėstę šių laikų Libano teritorijai prilygstančiame plote, buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, o kultūrinis, dvasinis, religinis ir istorinis to regiono paveldas be skrupulų sunaikintas arba rimtai sužlugdytas.
Tų, kas globojo Armėnijos Respubliką agresijoje, melas tris dešimtmečius laikė okupacijoje Azerbaidžano teritorijas, privedė jas iki totalios griūties. Dabar tuo melu stengiamasi sutrukdyti taikiam procesui, neleisti sudaryti taikos sutarties, nustatyti sienas.
Azerbaidžanas pradėjo tų teritorijų išminavimą ir atkūrimą. Azerbaidžano įtvirtinimų inžinerijos padaliniai iki šiol išlaisvintose teritorijose aptiko ir sunaikino viso 7559 priešpėstines, 2348 prieštankines minas ir 10052 nesprogusius šaudmenis, įmontuotus Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų. Gi mūsų šalis suteikė visiems galimybę susipažinti su okupantų barbarizmu ir nusikaltimais. Daugybė diplomatų, tarptautinės žiniasklaidos atstovų, politinių ir valstybės veikėjų vizitų į išlaisvintas teritorijas, informacija apie juos tarptautinėje žiniasklaidoje – visa tai liudija apie armėnų įvykdytus nusikaltimus. Įdomu, kodėl Fondas tais klausimais nesikonsultavo su Vokietijos ambasados Baku bendradarbiais (kurie lankėsi tose teritorijose), jeigu pats nežinojo, kad toks yra didžiausioje Pietų Kaukazo šalyje, kur Fondas veikia?
Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.
Atstatydamas tas teritorijas Azerbaidžanas kuria Karabache socialinę infrastruktūrą (tiesia šiuolaikiškus kelius, stato elektrines, įmones, atlieka agrarinius darbus ir t. t.), tvarko gyvenvietes, naudojant šiuolaikiškas skaitmenines technologijas urbanistikoje (statomi išmanieji kaimai ir miestai). Baigiamas statyti antras tarptautinis oro uostas, kurį numatoma atidaryti jau spalį. Trumpiau sakant, investuojamos milžiniškos lėšos į armėnų sugriauto regiono atstatymą.
Be to, Azerbaidžanas įvykdė visas Trišalio pareiškimo sąlygas, taip pat užtikrino ir Lačino koridoriaus nekliudomą funkcionavimą, – pastarasis užtikrina Armėnijos Respublikos komunikaciją su armėnų kompaktiškai gyvenama Azerbaidžano teritorija, kuri yra Rusijos taikdarių kontingento atsakomybės zona. Rusija prisiėmė užtikrinti armėnų saugumą Karabacho regione pagal minėtą pareiškimą.
Armėnijos Respublika, priešingai, neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Trišalį pareiškimą: iš Karabacho teritorijos neišvestos Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir neužtikrintas susisiekimas transportu tarp Azerbaidžano Respublikos vakarinių rajonų ir Nachičevanės Autonominės Respublikos, kad piliečiai, transporto priemonės ir kroviniai galėtų nekliudomai judėti abiem kryptimis.
Nesinori kartoti Sukiasiano kliedesių straipsnyje, bet pateiksiu tik vieną citatą: „bekompromisiai Azerbaidžano reikalavimai toli peržengia Armėnijos „raudonąsias linijas“, būtent: visiškai atsisakyti armėnų saugumo garantijų Karabache (nekalbant jau apie jų statusą), nuginkluoti armėnų vietines pajėgas Karabache ir suteikti suverenius koridorius į savo eksklavą Nachičevanę per Armėnijos teritoriją (faktiškai – tiesioginį susisiekimo kelią sausuma su Turkija)“. Bet juk tai įsipareigojimai, kuriuos Armėnijos Respublika prisiėmė pagal Trišalio pareiškimo 4 ir 9 punktus! Armėnai Karabache – Azerbaidžano piliečiai, ir jų saugumą valstybė garantuoja taip pat, kaip ir visų kitų piliečių, lygiai taip, kaip ir visiems kitiems 30–40-čiai tūkstančių armėnų, gyvenančių kitose Azerbaidžano teritorijose. Tam nereikia palikti Azerbaidžano teritorijoje okupacinės kariuomenės, kurios Azerbaidžanas nesunaikino humaniškais sumetimais, kad išvengtų taikių gyventojų aukų.
Azerbaidžanas pasiūlė Armėnijos Respublikai sudaryti taikos sutartį, remiantis penkiais punktais, įtvirtintais JTO Įstatuose ir ESBO 1975 metų Helsinkio Baigiamajame akte, o taip pat delimituoti ir demarkuoti sieną. Tai tikslus kelias į taiką. Tačiau visos tos Azerbaidžano iniciatyvos blokuojamos melagingais pažadais, nepatvirtinamos konkrečiais žingsniais ir nerealizuojamos.
Norėčiau pasiteirauti Fondo, kuris Pietų Kaukaze (kaip jau aiškėja) užsiima ne tik humanitariniais klausimais, kaip čia jo nesudomino klausimas, kodėl Armėnijos Respublika boikotavo kelio į taiką žemėlapį – Trišalį pareiškimą? Juk kas gali būti humaniškiau už talkinimą taikos procesui karo iškankintame regione?
Gana ilga įžanga į atsakymą būtina, kad skaitytojas suprastų visą angažuotos Friedricho Eberto fondo pozicijos amoralumą.
Po Europos Tarybos pirmininko Šarlio Mišelio, Azerbaidžano Prezidento Ilhamo Alijevo ir Armėnijos Respublikos premjero Nikolo Pašiniano ketvirto susitikimo 2022 m. rugpjūčio 31 dieną N. Pašinianas kelintą kartą atsidūrė zutzvango (priverstinėje, – vert. past.) situacijoje: tarp tarpininkams duotų pažadų ir tam tikrų jėgų Rusijoje remiamo Kočariano ir Sargsiano klano. Baigėsi tuo, kad jis viešai atsisakė tame susitikime pasiektų susitarimų.
Nepaisant viso šito, Azerbaidžanas, parodydamas gerą valią, perduoda armėnams penkis armėnų kariškius, sulaikytus Azerbaidžano teritorijoje jau po 44 dienų karo.
Tuo pačiu laikotarpiu, Pašinianui grįžus į Irevaną, Armėnijos Respublikos ginkluotosios pajėgos suaktyvina ankstesnius reguliarius Azerbaidžano teritorijos apšaudymus, ypač Kalbadžaro, Lačino, Daškesano ir kai kurių kitų rajonų. Suaktyvindami ir ankstesnius reguliarius Azerbaidžano pozicijų apšaudymus minėtomis kryptimis armėnai siekia vilkinti taikos susitarimo pasirašymą, taip pat trukdyti stambius atstatymus bei statybas išvaduotose nuo okupacijos teritorijose.
Ir dar vienas klausimas Fondui: ar Azerbaidžanas provokuos Armėniją artilerijos apšaudymams, tiek investavęs į išvaduotas ir pasienio teritorijas? Ar jis sieks tęsti karą ir skirti tiek išteklių teritorijoms, kurios virs mūšio lauku? Atsakymas aiškus.
Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų diversijų grupės rugsėjo 12 naktį užminavo Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų padalinių aprūpinimo kelius ir teritorijas tarp pozicijų. Naktį iš rugsėjo 12 į 13 Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų padaliniai apšaudė Azerbaidžano armijos pozicijas, 80 azerbaidžaniečių kareivių bei karininkų žuvo, 282 buvo sužeisti, padaryta žalos karinei infrastruktūrai. Azerbaidžano armijos kontrveiksmai rugsėjo 13-14 sunaikino Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų karinę infrastruktūrą, pozicijas, kurios kėlė pavojų Azerbaidžano pasienio regionams.
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Azerbaidžanas atsakydamas siekia užtikrinti savo ginkluotųjų pajėgų padalinių, o taip pat ir civilių asmenų, įtrauktų į atstatymo darbus bei statybas išvaduotose teritorijose, saugumą. Buvo nustelbta armėnų priešlėktuvinės gynybos sistema, išvestos iš rikiuotės radioelektroninės kovos priemonės, sunaikinta dešimtys artilerijos pabūklų ir kitokios technikos, subombarduotos 538-osios atskirosios kalnų šaulių brigados pozicijos link Zodo kaimo ties siena su Kalbadžaro rajonu, sunaikinti dviejų divizionų paleidimo įrenginiai C-300, tiek pat – C-125. Apie jokią žalą civilinei infrastruktūrai, taikiems gyventojams negali būti nė kalbos. Neatsitiktinai Armėnija negalėjo pateikti nė vieno patvirtinančio fakto.
Kur ir kokioje vietoje Azerbaidžanas peržengė sieną? Ar gali Sukiasianas ar koks nors kitas Fondo atstovas parodyti tą vietą? Apie tai bus galima kalbėti tik po sienos delimitacijos ir demarkacijos, kurių vengia Armėnijos Respublika, ir dabar jau aiškėja, kodėl.
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų rudenį
Azerbaidžanas laikosi įsipareigojimo 2020 metų lapkričio 9/10 Trišaliam pareiškimui, suinteresuotas, kad būtų pasitikėjimas regione pradėjus sienų delimitavimą ir demarkavimą, o taip pat, kad tarp dviejų šalių būtų pasirašyta taikos sutartis. Priešinga šalis, atvirkščiai, demonstruoja Pareiškimui prieštaraujantį elgesį, minuodama Azerbaidžano teritorijas, AR ginkluotųjų pajėgų padalinių aprūpinimo kelius. Ir tai akivaizdus įrodymas, kad Armėnijos Respublika laikosi karinės avantiūros ir revanšizmo pozicijos.
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius
Šiuo metu laikomasi ugnies nutraukimo režimo, tad svarbu, kad Armėnijos Respublika susilaikytų nuo provokacijų ir klausimus tarp dviejų valstybių spręstų derybomis. Azerbaidžanas suinteresuotas normalizuoti santykius su Armėnijos Respublika politiniu ir diplomatiniu lygiu kaip šalis, siūlanti taikos darbotvarkę ir vykdanti atstatymo darbus regione.
Tokio pobūdžio publikacijos liudija, kad esama jėgų, trukdančių įvesti ilgalaikę taiką Pietų Kaukaze. Fondo globėjams nekenktų išsinagrinėti, kaip galima laikyti Fondo atstovu šalyje žmogų, proteguojantį jo supratimu savus etninius interesus, Fondo, iš kurio jis gauna algą, įvaizdžio sąskaita.
Straipsnio autorius – Namikas Alijevas, prof., teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius
Gegužės 18 dieną šalies vadovas Baku susitiks su Azerbaidžano Prezidentu Ilhamu Alijevu. Valstybių Prezidentai aptars dvišalį bendradarbiavimą energetikos ir ekonomikos srityse, saugumo situaciją Kaukazo regione, Azerbaidžano ir Europos Sąjungos (ES) bendradarbiavimą, taip pat dalyvaus Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forume. Lietuvos Prezidentas Azerbaidžane taip pat susitiks su Ministru Pirmininku Ali Asadovu, Baku gyvenančiais lietuviais, padės vainiką Kankinių alėjoje 1990 m. Kruvinojo sausio aukoms.
Gegužės 19–20 dienomis šalies vadovas Jerevane susitiks su Armėnijos Prezidentu Vahagnu Chačaturianu, Ministru Pirmininku Nikolu Pašinianu, Parlamento Pirmininku Alenu Simonianu. Susitikimuose bus aptarta saugumo situacija Kaukazo regione, demokratinės reformos šalyje, ES ir Armėnijos bendradarbiavimas Rytų partnerystės formatu, taip pat dvišaliai Lietuvos ir Armėnijos santykiai. Prezidentas taip pat susitiks su Armėnijos Patriarchu Karkinu II, lietuvių bendruomene, padės vainiką armėnų Genocido aukoms.
Kartu su Prezidentu į Armėniją ir Azerbaidžaną vyks pirmoji ponia Diana Nausėdienė. Ji susitiks su šių šalių vadovų sutuoktinėmis, dalyvaus socialinių ir kultūrinių projektų pristatyme.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
Prabėgo kelios savaitės, kai elektroniniu paštu kreipiausi į Lietuvos prezidentūrą, prašydamas paaiškinti, kodėl tokia tendencinga mūsų valstybės politika Pietų Kaukaze. Omeny turiu akivaizdų Lietuvos pataikavimą Armėnijai, kuri prorusiškai nusiteikusi, toleruoja terorizmą ir iki pat 2020-ųjų rudens laikė užgrobusi Azerbaidžanui priklausančias Karabacho teritorijas (po kelis dešimtmečius trukusių nesėkmingų derybų Azerbaidžanui nieko kito nebeliko, kaip 2020-ųjų spalio – lapkričio mėnesiais tas žemes susigrąžinti jėga, vadinamojo 44 dienų karo metu). Jokio Prezidentūros patarėjų atsako. Mirtina tyla.
Beje, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai buvau nusiuntęs analogiškus klausimus. Ši atsiliepė po kelių dienų. Savo atsakymuose tvirtino, jog Lietuva nėra priešiškai nusiteikusi nė prieš vieną Pietų Kaukazo respubliką, jog Lietuva palaiko draugiškus santykius su visomis šio regiono valstybėmis. Pasak Lietuvos URM, jokių dvigubų standartų.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
Žinoma, Lietuvos URM manęs neįtikino, girdi, Lietuva sąžiningai elgiasi Pietų Kaukaze. Štai tik keletas argumentų, kurie, man regis, labiausiai akis bado. Lietuvoje jau svečiavosi Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona (ją buvo priėmusi pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė, Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos žmona). Vilniuje viešėjo ir pats ponas N.Pašinianas. Azerbaidžano vadovų žmonos į Vilnių nebuvo pakviestos. Aukščiausi Azerbaidžano pareigūnai į Vilnių taip pat nekviečiami. Jei Lietuva siunčia į Pietų Kaukazą humanitarinės pagalbos, skiepų siuntas, medikų komandą, – tai tik į Armėniją. Kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre kadaise buvo minima armėnų tragedija 1915-aisiais, į renginį atėjo tuometiniai aukščiausi LGGRTC vadovai. O kai LGGRTC patalpose buvo minimos Hodžaly aukos, aukščiausių LGGRTC vadovų nebuvo nė vieno. Dauguma Lietuvos politikų, politologų, žurnalistų kritikavo Azerbaidžaną, kad šis pasirinko karinį Karabacho susigrąžinimo būdą. Kad Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklauso Azerbaidžanui, kad oficialusis Baku ir taip jau labai ilgai ir kantriai laukė Vakarų pagalbos, bet nesulaukė, – visa tai buvo subtiliai nutylima. Armėnija nebuvo kritikuojama, kad beveik tris dešimtmečius okupavusi laikė apie 20 proc. Azerbaidžano žemių. Lietuvos spaudoje paskelbti Azerbaidžanui palankią publikaciją, ypač apie konfliktą dėl Karabacho, – itin sudėtinga. Nespausdina. Būta daug televizijos laidų, kai diskusijos dalyviai ginčydavo azerbaidžaniečių teisę į Karabachą. Kad Karabache, net Jerevane, kadaise gyventa daug azerbaidžaniečių, kurie buvo išvyti iš gimtųjų žemių, – nė eilutės. Apie azerbaidžaniečių pabėgėlių kančias – nieko. Kad Armėnija klastingai 2020-ųjų rudenį apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius Giandžos, Tertero, Bardos miestus ir kad po šių išpuolių žuvo civilių azerbaidžaniečių, – nė žodelio. Kad armėnams valdant Karabachą sunaikinta, išniekinta daug azerbaidžanietiškų kultūros, istorijos ir religijos paminklų, – nė eilutės. Vien tik pergyvenimai, esą dabar musulmonai azerbaidžaniečiai, įsiveržę į Karabachą, griaus krikščioniškosios kultūros ir istorijos paminklus.
Tačiau šiuo atveju svarbu ne tai, kad Lietuvos URM ir šių eilučių autoriaus nuomonės – kardinaliai priešingos. Svarbu, kad Lietuvos URM atsakė į klausimus. Deja, Prezidento patarėjai bei ryšių su visuomene specialistai – tarsi vandens į burną prisisėmę.
O juk pavyzdžių, kaip Lietuvos valdžia tendencingai ignoruoja Azerbaidžaną (vienintelė buvusi sovietinė respublika, kuriai pavyko susigrąžinti savas teritorijas; Moldova, Gruzija ir Ukraina šiandien tokiomis pergalėmis dar negali pasigirti), – vis daugėja. Štai lapkričio 3 dieną Vilniaus Rotušėje Azerbaidžano ambasada Vilniuje minėjo Pergalės dieną (Karabacho išlaisvinimo operacija 2020-aisiais truko nuo rugsėjo 27 iki lapkričio 8 dienos). Pats buvau, pats mačiau, kiek daug, ironiškai kalbant, į Rotušę sugužėjo aukšto rango Lietuvos politikų. Tą vakarą Rotušėje pasigedau svečių ir iš Lietuvos Prezidentūros, ir iš Lietuvos Seimo, ir iš Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos. Tad vėl klausiu Prezidento Gitano Nausėdos: ką tai galėtų reikšti? Lietuva nesidžiaugia, kad Azerbaidžanui galų gale pavyko atkurti teritorinį vientisumą?
Baku Forumas
Kitas pavyzdys: lapkričio 4 – 6-ąją Azerbaidžano sostinėje buvo surengtas 8-asis Globalusis Baku forumas, turintis specialųjį pavadinimą – „Pasaulis po COVID-19“. Į šį tarptautinį pripažinimą iškovojusį renginį atvyko per 300 svečių iš viso Pasaulio – Šiaurės Amerikos, Europos, Azijos. Ar bent vienas Lietuvos politikas buvo nuvykęs į Forumą? Ar nusiuntė oficialų sveikinimą?
Beje, į šį azerbaidžanietišką tarptautinį forumą buvo nuvykę (arba nuotoliniu būdu sveikino) buvę Latvijos prezidentai. Buvusių Latvijos prezidentų vardai – Valdis Zatleras, Vaira Vykė – Freiberga. Net dabartinis Latvijos prezidentas Egilis Levitas neliko abejingas azerbaidžanietiškoms iniciatyvoms. Azerbaidžane lapkričio 1-ąją svečiavosi ir Estijos parlamento Draugystės su Azerbaidžanu grupės pirmininkas Svenas Sesteras. O koks Lietuvos prezidentų dėmesys teritorinį vientisumą atkūrusiam Azerbaidžanui? Pavyzdžiui, Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės? Gal pražiopsojau, gal nepastebėjau?
Kodėl dėstau šiuos argumentus? Norėčiau, kad Lietuva būtų visur ir visada teisinga – ne tik tuomet, kai kalbama apie Rusijos, Baltarusijos ar Kinijos nuodėmes. Tik tuomet galima sulaukti tarptautinio pripažinimo ir pagarbos. Tik tuomet Lietuva turės moralinę teisę prašyti, kad ir su ja visi bendrautų sąžiningai.
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija
O kol kas protu nesuvokiama: per Rytų partnerystės programas Lietuva temte tempia Armėniją į Vakarus. Lietuva apsimeta nepastebinti, jog Armėnijoje ilgam dislokuota Rusijos karinė bazė, jog šiais metais prie Lietuvos sienų surengtose agresyviose Rusijos – Baltarusijos karinėse pratybose „Zapad – 2021“ okupuoti Baltijos šalis mokėsi ir armėnų kariniai instruktoriai.
Galų gale Lietuva apsimeta nežinanti, ką visai neseniai Rusijos televizijai „Rossija-24“ yra pareiškęs Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas. Be kita ko, jis tvirtino, esą Vladimiro Putino valdoma Rusija – didelis, nuoširdus Armėnijos partneris. Armėnija be Rusijos nepajėgi žengti nė vieno žingsnio. Jei ne Rusija, gal Armėnijos išvis nebūtų buvę…
Tad kaip šiandien pasielgs Prezidentas Gitanas Nausdėda? Nejaugi į Baku nenusiųs nė mažyčio sveikinimo?
Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Spalio 20 dieną dalyvavau nuotoliniu būdu surengtoje konferencijoje „Pietų Kaukazas: politiniai – teisiniai aspektai po 2020-ųjų rudens karo“. Šiai Azerbaidžano organizuotai konferencijai vadovavo ambasadorius, profesorius Namikas Alijevas iš Azerbaidžano. Konferencijoje be šių eilučių autoriaus kalbėjo politologai, mokslininkai, žurnalistai iš Gruzijos (Sakartvelo), Izraelio, Lenkijos, Moldovos, Rusijos, Azerbaidžano, Kazachstano, Kirgistano. Šios konferencijos įrašą galima rasti internetiniame leidinyje day.az.
Be kita ko, konferencijos metu kritikavau Lietuvos poziciją visur ir visaip pataikauti azerbaidžanietiškas teritorijas 30 metų okupacijoje išlaikiusiai Armėnijai (daugiau argumentų rasite mano dviejuose straipsnių rinkiniuose „Juodojo Sodo tragedija“ ir „Juodojo Sodo byla“, išleistuose 2016 ir 2021 metais).
Po šios konferencijos sulaukiau Azerbaidžano žurnalistų, pavyzdžiui, Jamila Chebotareva, prašymų atsakyti į keletą klausimų. Spalio 25-ąją juos nusiunčiau Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui. Spalio 27-ąją sulaukiau Lietuvos URM atsakymo. Štai tie atsakymai. Jie – kardinaliai priešingi, nei mano pastabos, išdėstytos straipsnyje „Gintaras Visockas. Lietuvos politika Pietų Kaukaze – bjauriai tendencinga”.
Pagarbiai – Gintaras Visockas
Kokiose sferose Lietuva ir Azerbaidžanas gali sėkmingai bendradarbiauti?
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
Dvišalį bendradarbiavimą su Azerbaidžanu sėkmingai plėtojame daugelyje sričių. 2020 m. liepos mėnesį vykusiame šeštajame Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvyriausybinės dvišalio bendradarbiavimo komisijos (TVK) posėdyje buvo apibrėžtos gairės tolesniam bendradarbiavimui prekybos, investicijų, inovacijų, inžinerinės pramonės, transporto, energetikos, žemės ūkio ir aplinkos apsaugos srityse. Lietuva ir Azerbaidžanas aktyviai bendradarbiauja įgyvendindami ES Dvynių projektus, tokių projektų jau turime 12. Džiaugiamės Azerbaidžano jaunimu, besirenkančiu studijas Lietuvoje. Kai pandeminė situacija leis keliauti, Lietuvoje lauksime azerbaidžaniečių turistų. Azerbaidžanas dalyvauja Rytų partnerystės programoje, tolesnis Azerbaidžano – ES santykių stiprinimas atveria galimybes ir dar glaudesniam dvišaliam bendradarbiavimui.
Kaip Lietuva reagavo į žinią, jog 2020-ųjų rudenį per 44 dienas Azerbaidžanas kariniu būdu atsiėmė savo žemes?
Dešimtmečius trunkantis konfliktas ir 2020 m. karas pareikalavo daugybės žmonių aukų, dėl kurių žūties apgailestaujame, tačiau tvarios taikos į regioną neatnešė. Matome, kad lieka daugybė neišspręstų iššūkių. Kad jie būtų išspręsti, svarbu atkurti pasitikėjimą ir dialogą. Manome, kad tvarus politinis konflikto sprendimas turėtų būti pasiektas tarpininkaujant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupei.
Ar užtektinai lietuviai informuoti apie Karabacho konfliktą?
Tai ilgametis konfliktas, plačiai atspindėtas tiek Lietuvos, tiek užsienio žiniasklaidoje. Besigilinantys asmenys ras tikrai daug informacijos, analizės ir kitos medžiagos apie šiuos tragiškus įvykius.
Ar Lietuva gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą, t.y. ar sutinka, kad Karabachas – tai Azerbaidžano, o ne Armėnijos teritorija?
Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą, nepripažįsta Kalnų Karabacho ir remia tvarų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą derybų keliu, remiantis esminiais Jungtinių Tautų Chartijoje ir Helsinkio baigiamajame akte įtvirtintais principais ir tarpininkaujant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupei.
Ar buvo įmanoma konfliktą dėl Karabacho sureguliuoti taikiu būdu?
Kaip jau minėta, vienareikšmiškai pasisakome už konfliktų sprendimą derybų kelių, vadovaujantis tarptautinės teisės principais.
Ar įmanoma, kad azerbaidžaniečių ir armėnų tautos draugiškai sugyventų?
Tvirtai tikime, kad azerbaidžaniečių ir armėnų tautos sugebės susitaikyti ir savo žmonių ateitį kurti santarvėje. Europos istorija po II pasaulinio karo duoda daugybę pavyzdžių, kaip galima sėkmingai įveikti priešpriešą ir sujungti jėgas dėl ateities.
Kodėl Lietuva per Rytų partnerystės programas į Europą tempia Rusijos karinę bazę įsileidusią, svetimas terotorijas okupuoti linkusią, teroristinių organizacijų ASALA, Gnčak ir Dašnakcutiun nepasmerkusią Armėniją?
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Armėnijos dalyvavimo Rytų partnerystėje programoje turinys ir apimtis yra suverenus šios šalies apsisprendimas. Tvirtai tikime, kad Pietų Kaukazo šalių bendradarbiavimas su ES atveria didžiules galimybes pačiam regionui, nes ES pati yra visų pirma taikos ir sugyvenimo projektas. Regioninis bendradarbiavimas yra ekonominės plėtros ir taikaus žmonių sambūvio varomoji jėga.
Ar teisingai pasielgė Lietuva, prieš keliolika metų Seime priėmusi rezoliuciją dėl armėnų genocido 1915 –aisiais metais? Juk nei tuomet, kai rezoliucija buvo priimta, nei dabar niekas iš Lietuvos istorikų, politologų, žurnalistų nestudijavo nei Turkijos, nei Azerbaidžano, nei Armėnijos (neįsileidžia svetimų) archyvuose.
Lietuva, pati patyrusi tragiškus valstybei ir jos žmonėms 1940–1991 okupacijos metus, supranta kitų tautų išgyventas tragedijas. Seimo rezoliucijos dėl tragiškų pasaulio istorijos momentų stiprina tarptautinės bendruomenės siekį užkirsti kelią panašioms tragedijoms ateityje.
Ar Lietuvą galima vadinti demokratine šalimi, jei Lietuvos Mokslų Akademija leidžia Armėnijos ambasadoriui ir jį lydintiems istorikams, politikams rengti diskusiją dėl tragiškų 1915-ųjų, o štai Turkijos ambasadoriaus ir iš Turkijos atvykusių istorikų – neįsileidžia?
Lietuvos Respublikos įstatymai akademinės bendruomenės nariams laiduoja akademinę laisvę, kurios esminis elementas – Konstitucijos garantuojama minties ir išraiškos laisvė. Lietuvos mokslų akademija yra nepriklausoma institucija ir ji galėtų geriausiai pakomentuoti savo sprendimų motyvus.
Ko į Lietuvą visai neseniai buvo atvykęs Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas? Juk šis politikas nesutiko taikiai, draugiškai grąžinti Karabacho teritorijų Azerbaidžanui. Būtent jo valdymo metu Armėnija apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius azerbaidžanietiškus miestus – Giandžą, Bardą, Terterą. Žuvo dešimtys civilių, sugriauta dešimtys namų. Ar Lietuva pareiškė užuojautą Azerbaidžanui dėl šių aukų, ar pasmerkė tokias Jerevano atakas?
Šiemet Lietuva ir Armėnija pažymi diplomatinių santykių trisdešimties metų sukaktį. Armėnijos Respublikos Ministro Pirmininko N. Pašiniano vizitas buvo svarbi galimybė įvertinti, kas per tris dešimtmečius buvo pasiekta dvišalių santykių srityje bei apibrėžti tolesnes Lietuvos ir Armėnijos dvišalių santykių perspektyvas, aptarti Europos Sąjungos ir Armėnijos bendradarbiavimą, pasirengimą 2021 m. gruodžio 15 d. vyksiančiam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui.
Kalnų Karabacho karas sukėlė daug skaudžių žūčių, apgailestaujame dėl netekčių, kiekviena nutraukta gyvybė yra neįkainojama. Nuoširdžią užuojautą dėl aukų Lietuva ir ES yra ne kartą išsakiusi tiek viešai, tiek ir susitikimuose su aukščiausiais vadovais.
Kodėl Lietuva, būdama demokratine šalimi, domisi armėniškojo paveldo išsaugojimu Karabache ir nesidomi, kaip su azerbaidžaniečių kultūros, istorijos, religijos paminklais Karabache elgėsi armėnų separatistai, kai valdė šį regioną?
Lietuvai ir Armėnija, ir Azerbaidžanas yra svarbūs partneriai, esame suinteresuoti taikos ir stabilumo regione užtikrinimu.
Paveldo užsienyje išsaugojimo srityje prioritetą teikiame tokiems paveldo objektams, kurie yra svarbūs Lietuvos istorijai ir kultūrai, neišskiriant nei vienos valstybės.
Informacijos šaltinis–Lietuvos užsienio reikalų ministerija (Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamentas)
Spalio 20 dieną nuotoliniu būdu dalyvavau konferencijoje „Pietų Kaukazas: politiniai – teisiniai aspektai po 2020-ųjų rudens karo“. Šiai Azerbaidžano organizuotai konferencijai vadovavo ambasadorius, profesorius Namikas Alijevas. Konferencijoje be šių eilučių autoriaus kalbėjo politologai, mokslininkai, žurnalistai iš Gruzijos (Sakartvelo), Izraelio, Lenkijos, Moldovos, Rusijos, Azerbaidžano, Kazachstano, Kirgistano. Šios konferencijos įrašą galima rasti internetiniame leidinyje day.az.
Konferencijos metu kritikavau Lietuvos poziciją visur ir visaip pataikauti azerbaidžanietiškas teritorijas 30 metų okupacijoje išlaikiusiai Armėnijai (daugiau argumentų rasite mano dviejuose straipsnių rinkiniuose „Juodojo Sodo tragedija“ ir „Juodojo Sodo byla“, išleistuose 2016 ir 2021 metais).
Jamila Chebotareva, Azerbaidžano žurnalistė
Tuomet sulaukiau Azerbaidžano žurnalistų prašymų, pavyzdžiui, Jamilos Chebotarevos, atsakyti į keletą klausimų. Štai mano atsakymai Azerbaidžano žurnalistei Jamilai Chebotarevai.
Kokiose sferose Lietuva ir Azerbaidžanas gali sėkmingai bendradarbiauti?
Mūsų šalys galėtų bendradarbiauti daugelyje sferų. Tiek politinėse, tiek ekonominėse, tiek kultūrinėse. Tačiau oficiali Lietuva nenori bičiuliautis su Azerbaidžanu. Lietuvos politikai teieško kelių, kaip užmegzti kuo daugiau ryšių su Armėnija. Oficiali Lietuvos užsienio politika Pietų Kaukaze – stiprinti Armėniją. Visa kita – nesvarbu. Mano supratimu, tokia oficialiojo Vilniaus laikysena – neteisinga. Tačiau meluočiau, jei slėpčiau, jog Lietuva neva elgiasi objektyviai. Pataikavimas Armėnijai – akivaizdus. Jei Lietuvos vadovai skrenda į Pietų Kaukazą, pirmiausia svečiuojasi Jerevane. Į Baku atskrenda tik tam, kad būtų išlaikytas įspūdis, esą Lietuva – vienodai teisinga tiek armėnams, tiek azerbaidžaniečiams.
Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Pavyzdžiui, Lietuvoje jau svečiavosi Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona (ją buvo priėmusi pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė, Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos žmona). Vilniuje viešėjo ir pats ponas N.Pašinianas. Azerbaidžano vadovų žmonos į Vilnių nebuvo pakviestos. Aukščiausi Azerbaidžano pareigūnai į Vilnių taip pat nekviečiami. Jei Lietuva siunčia į Pietų Kaukazą humanitarinės pagalbos, skiepų siuntas, medikų komandą, – tai tik į Armėniją. Kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre kadaise buvo minima armėnų tragedija 1915-aisiais, į renginį atėjo tuometiniai aukščiausi LGGRTC vadovai. O kai LGGRTC patalpose buvo minimos Hodžaly aukos, aukščiausių LGGRTC vadovų nebuvo nė vieno. Paskutinysis Vilniaus ir Jerevano bendradarbiavimo pavyzdys – Susisiekimo ministrai atidarė tiesioginius skrydžius Jerevanas – Vilnius ir atvirkščiai.
Kaip Lietuva reagavo į žinią, jog 2020-ųjų rudenį per 44 dienas Azerbaidžanas kariniu būdu atsiėmė savo žemes?
Žinoma, galbūt kai ką būsiu pražiopsojęs, tačiau, man regis, dauguma Lietuvos politikų, politologų, žurnalistų kritikavo Azerbaidžaną, kad šis pasirinko karinį Karabacho susigrąžinimo būdą. Kad Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklauso Azerbaidžanui, kad oficialusis Baku ir taip jau labai ilgai ir kantriai laukė Vakarų pagalbos, bet nesulaukė, – visa tai buvo subtiliai nutylima. Armėnija nebuvo kritikuojama, kad beveik tris dešimtmečius okupavusi laikė apie 20 proc. Azerbaidžano žemių. Toks mano įspūdis.
Ar užtektinai lietuviai informuoti apie Karabacho konfliktą?
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Tikrosios Karabacho istorijos lietuviai neišmano. Labai daug įtakingų lietuvių vis dar įsitikinę, jog Karabachas – tai armėniškos žemės. Lietuva nežino arba nenori žinoti, jog 1992 – 1994-ųjų kare dėl Karabacho armėnų pajėgoms talkino rusų kariškiai. Lietuvos spaudoje paskelbti Azerbaidžanui palankią publikaciją, ypač apie konfliktą dėl Karabacho, – itin sudėtinga. Remiuosi asmenine patirtimi. Nespausdina. Jei paklausite lietuvių, kas yra Dašnakcutiun, ASALA ar Gnčak, dažnas lietuvis atsakys, kai „tai – teroristinės azerbaidžaniečių organizacijos“. Tikrai ne visi lietuviai žino, jog Armėnijoje iki šiol dislokuota Rusijos karinė bazė, juolab ne visi žino, jog šiais metais prie Lietuvos sienų surengtose agresyviose Rusijos – Baltarusijos karinėse pratybose „Zapad – 2021“ okupuoti Baltijos šalis mokėsi ir armėnų kariniai instruktoriai. Tik mano portale rasite straipsnių, kuriuose gilinamasi į Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykius. Lietuvoje išleistos tik kelios knygos, kuriose įsiklausoma ne tik į Armėnijos, bet ir į Azerbaidžano argumentus. Tai istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai“ ir mano straipsnių rinkiniai „Juodojo Sodo tragedija“ bei „Juodojo Sodo byla“. Viskas.
Ar Lietuva gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą, t.y. ar sutinka, kad Karabachas – tai Azerbaidžano, o ne Armėnijos teritorija?
Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai
Oficiali Lietuvos politika – teisinga. Mes gerbiame Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Tačiau užkulisinė veikla – kardinaliai priešinga. Galėčiau pateikti ilgoką sąrašą lietuvių, kurie, ignoruodami oficialųjį Baku, per Armėniją keliavo į Karabachą ir sugrįžę Lietuvos žiniasklaidoje apašydavo, „kokių moralinių ir fizinių kančių patiria vargšai armėnai, baimindamiesi žiaurių azerbaidžaniečių atakų.“ Galėčiau prisiminti ne vieną televizijos laidą, ne vieną publikaciją solidžiose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse, kai diskusijos dalyviai ginčydavo azerbaidžaniečių teisę į Karabachą. Kad Karabache, net Jerevane, kadaise gyventa daug azerbaidžaniečių, kurie buvo išvyti iš gimtųjų žemių, – nė eilutės. Apie azerbaidžaniečių pabėgėlių kančias – nieko. Kad Armėnija klastingai 2020-ųjų rudenį apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius Giandžos, Tertero, Bardos miestus ir kad po šių išpuolių žuvo civilių azerbaidžaniečių, – nė žodelio. Kad armėnams valdant Karabachą sunaikinta, išniekinta daug azerbaidžanietiškų kultūros, istorijos ir religijos paminklų, – nė eilutės. Vien tik pergyvenimai, esą dabar musulmonai azerbaidžaniečiai, įsiveržę į Karabachą, griaus krikščioniškosios kultūros ir istorijos paminklus.
Ar buvo įmanoma konfliktą dėl Karabacho sureguliuoti taikiu būdu?
Mano supratimu, šį konfliktą buvo galima taikiai sureguliuoti tik tuomet, jei JAV, NATO ir Europos Sąjunga būtų pasielgusios principingai – griežtai reikalavusios, jog Armėnijos pajėgos pasitrauktų iš Karabacho. Tada – taip. Bet Vakarai visus pastaruosius tris dešimtmečius dėl man nesuprantamų priežasčių akivaizdžiai pataikavo svetimas teritorijas okupavusiai Armėnijai. Todėl Azerbaidžanas neturėjo kitos išeities. Arba jėga susigrąžina tai, kas jam priklauso pagal tarptautinę teisę, arba dar 30 metų klausosi vakarietiškių pliurpalų apie būtinybę „konliktą spręsti tik taikiu būdu“. Dėl to, kad Azerbaidžanas buvo priverstas 2020-ųjų rudenį karinėmis priemonėmis susigrąžinti savo žemes, kalti Vakarai ir jų bedantės derybininkų grupės.
Klaipėdą išvadavę savanoriai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Beje, Lietuva kadaise buvo patekusi į labai panašią situaciją, kaip ir Azerbaidžanas – dėl Karabacho. Omenyje turiu Klaipėdos krašto išvadavimo operaciją 1923-aisiais. Tais metais, užuot klausiusi Vakarų sapaliojimų apie būtinybę teisingai sureguliuoti Klaipėdos likimą, Lietuva perrengė savo kariškius civilių drabužiais ir jėga atsiėmė uostą, išvydama užsienio šalių kariškius. Jei ne toji karinė operacija, Lietuva greičiausiai būtų praradusi Klaipėdą visiems laikams.
Todėl man priimtina žymaus rusų ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo pastaba, jog taikiai susigrąžinti teritorijas pavyksta labai retai. Pastangos ieškoti taikių susigrąžinimo būdų dažniausiai būna bevaisės. Okupantai gera valia neatiduoda užgrobtų teritorijų.
Ar įmanoma, kad azerbaidžaniečių ir armėnų tautos draugiškai sugyventų?
Įmanoma. Bet Armėnija turėtų elgtis taip, kaip savo tautiečiams pataria armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas Filipas Ekozjancas. Armėnijai reikia atsisakyti falsifikacijų. Armėnijai būtina žvelgti į savo istoriją blaiviai. Reikia ne tik patiems be išankstinių nusiteikimų tyrinėti savo archyvus, bet ir įsileisti kitų šalių istorikus, tyrinėtojus. Tuomet bus aiškiau, ko verti mitai „apie didžiąją Armėniją nuo jūrų iki jūrų“.
Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Bet į istoriją žvelgti sąžiningai – ne taip paprasta. Sąžiningai analizuoti istorijos įvykius ne visuomet pavyksta net Lietuvai. 2005-aisiais metais Lietuvos Seimas priėmė specialiąją rezoliuciją dėl „armėnų genocido tragiškais 1915-aisiais metais“. Mano supratimu, klaikiai neteisingas oficialiojo Vilniaus žingsnis. Tuomet, kai buvo priimta rezoliucija, nė vienas Lietuvos istorikas, politologas, žurnalistas nebuvo net trumpam užsukęs į Turkijos, Azerbaidžano, Armėnijos (iki šiol nesileidžia svetimų) archyvus. Sveiku protu neįmanoma suvokti, kaip tokius pareiškimus galima skelbti neišanalizavus pirminių šaltinių.
Man gėda ir dėl kito lietuviškojo žingsnio. Imkime 2019-uosius metus. Lietuvos Mokslų akademijoje armėnai surengė diskusiją dėl 1915-ųjų tragedijos. Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė pasielgė teisingai, įsileisdama armėnų politikus, istorikus, armėnų bendruomenės atstovus. Bet Lietuvos MA vadovybė išdavė demokratijos ir padorumo principus, kai dėl tų pačių 1915-ųjų į salę diskutuoti neįsileido Turkijos ambasadoriaus ir turkų istorikų. Armėnams – prašom, turkams – parodytos durys.
Maniau, kad po šio akibrokšto Turkija atšauks savo ambasadorių pareikšdama, girdi, nuo šiol turkų naikintuvai nebesaugos Lietuvos oro erdvės. Bet oficiali Turkijos laikysena, ačiū už tai, išliko solidi.
Štai tokie pesimistiški mano atsakymai.
Redakcijos prierašas.
Azerbaidžano žurnalistės Jamilos Chebotariovos klausimus nusiunčiau Lietuvos Prezidentui Gitanui Nausėdai, Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui ir Lietuvos Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkui Žygimantui Pavilioniui.
EVT pirmininkas Charles’is Michelis. EPA – ELTA nuotr.
Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Charles’is Michelis šeštadienį pareiškė, kad Europos Sąjunga pasisako už tarptautines pastangas mažinti įtampą tarp Armėnijos ir Azerbaidžano po pernai vykusio karinio konflikto dėl Kalnų Karabacho regiono, informuoja AFP.
Lankydamasis Armėnijos sostinėje Jerevane Ch. Michelis išreiškė ES paramą Minsko grupės pastangoms tarpininkauti sprendžiant teritorinius nesutarimus. Šią grupę sudaro Prancūzijos, Rusijos ir JAV diplomatai.
2020 m. rudenį Armėnija ir Azerbaidžanas kariavo dėl Kalnų Karabacho regiono, o karinis konfliktas nusinešė 6 500 gyvybių. Rusijai tarpininkaujant buvo susitarta dėl paliaubų. Pagal jų sąlygas Armėnija prarado daugelį metų kontroliuotas teritorijas.
Įtampa tarp dviejų Kaukazo valstybių vėl paaštrėjo gegužę, kai Armėnija apkaltino Azerbaidžano karines pajėgas pažeidus peržengus šalies sienas pietuose. Nuo tada abi pusės praneša apie kartais pasienyje įvykstančius susišaudymus.
EVT vadovas paragino Minsko grupę „prisiimti atsakomybę ir aptarti įvairias temas“ siekiant spręsti konfliktą.
Minsko grupė buvo ne itin aktyvi po to, kai buvo susitarta dėl paliaubų, o Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas pareiškė, kad „Kalnų Karabacho konfliktas yra visiškai išspręstas“ ir atmetė Armėnijos raginimus derėtis dėl regiono politinio statuso.
Ch. Michelis šiomis dienomis lankosi Pietų Kaukaze – šeštadienį vyksta jo vizitas Jerevane, o sekmadienį jis vyks į Baku, kur susitiks su I. Alijevu. Pirmadienį EVT pirmininkas lankysis Batumyje, kur kalbėsis su Sakartvelo, Ukrainos ir Moldovos lyderiais.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis susitikimais Tbilisyje baigė vizitą Pietų Kaukaze. URM nuotr. Gintaras Visockas
Slaptai.lt atidžiai sekė, kaip Lietuvos, Austrijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrams savaitgalį sekėsi svečiuotis Pietų Kaukaze – aplankant Armėniją, Azerbaidžaną ir Sakartvelą (Gruziją). Apie šį vizitą skelbta ir oficialiame Lietuvos URM.lt puslapyje, apie tai pranešė ir agentūra ELTA. Slaptai.lt redakcijai parūpo patikslinti keletą niuansų.
Štai slaptai.lt portalo klausimai, kurie šį rytą buvo nusiųsti Lietuvos URM Informacijos stebėjimo ir komunikacijos skyriui.
Ar ponas G.Landsbergis teiravosi Armėnijos lyderių, koks Rusijos karinės bazės likimas Giumri mieste? Ar ji ten ir toliau bus dislokuota, ar Armėnijos valdžia ilgainiui linkusi atsisakyti Rusijos kariuomenės paslaugų? Ar Jerevane buvo diskutuojama, kodėl Armėnijos kariškiai Azerbaidžanui neparodo (neatiduoda) Kalnų Karabacho minų laukų žemėlapių? Ar Armėnija pasiruošusi oficialiai pripažinti, jog Kalnų Karabachas, vadovaujantis tarptautine teise, tai – Azerbaidžano teritorija, ar Armėnija linkusi pasirašyti su Azerbaidžanu taikos sutartį? Ar Armėnijos valdžios buvo klausiama, kas konkrečiai atsakingas už 2020-ųjų metų pabaigoje iš sunkiųjų pabūklų apšaudytus Azerbaidžano miestus Giandžą, Bardą ir Terterą?
15 valandą po pietų Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Informacijos stebėjimo ir žiniasklaidos skyriusatsiuntė atsakymus. Juos pateikiame savo skaitytojams be kupiūrų ir nutylėjimų, dėkodami ministerijai už operatyvumą.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos, Austrijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrų G. Landsbergio, A. Schallenbergo ir B. Aurescu vizitas į Pietų Kaukazo valstybes buvo surengtas Europos Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio ir saugumo politikai J. Borrellio pavedimu.
Ministrų vizitu į šias šalis siekta parodyti didesnį Europos Sąjungos dėmesį regiono problemoms, stiprinti ES įsitraukimą į spręstinus P. Kaukazo šalių klausimus, taip pat paskatinti didesnį Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio pasitikėjimą.
Pokalbių metu buvo aptarta saugumo situacija po antrojo Kalnų Karabacho karo, buvo akcentuota humanitarinių problemų sprendimo, įskaitant ir pasidalinimo minų laukų žemėlapiais, svarba. Ministras pasveikino svarbius įtampos tarp Armėnijos ir Azerbaidžano mažinimo žingsnius, kurie buvo padaryti ir ES tarpininkavimu, akcentavo ES pasirengimą dalyvauti tiek prisidedant prie situacijos Armėnijos-Azerbaidžano pasienyje stabilizacijos, tiek skatinant pasitikėjimo atmosferos regione atkūrimą.
Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis išreiškė ES pasirengimą tęsti bendradarbiavimą su demokratiškai išrinktu Armėnijos parlamentu ir naujai suformuota Vyriausybe. Susitikimuose taip pat kalbėta apie tolimesnį Europos Sąjungos ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimo (CEPA) vykdymą bei pasirengimą 2021 m. pabaigoje planuojamam Rytų Partnerystės viršūnių susitikimui.
Pagarbiai – Lietuvos URM Informacijos stebėjimo ir žiniasklaidos skyrius
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis susitikimais Tbilisyje baigė vizitą Pietų Kaukaze. URM nuotr.
Baigdami vizitą Pietų Kaukaze Lietuvos, Austrijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrai Gabrielius Landsbergis, Alexanderis Schallenbergas ir Bogdanas Aurescu šeštadienį Tbilisyje susitiko su Sakartvelo ministru pirmininku Irakliu Garibašviliu ir vicepremjeru bei užsienio reikalų ministru Davidu Zalkalianiu.
Susitikimuose ministrai akcentavo Europos Sąjungos (ES) įsitraukimą Sakartvele, paramą Sakartvelo suverenumui ir teritoriniam vientisumui, ES ir Sakartvelo asociacijos susitarimo ir tolesnio reformų įgyvendinimo svarbą. Užsienio reikalų ministerija pažymi, kad ypač pabrėžta būtinybė visoms Sakartvelo politinėms jėgoms laikytis balandžio 19 dieną tarpininkaujant Europos Vadovų Tarybos pirmininkui Charlesui Micheliui sudaryto susitarimo tarp valdžios ir opozicijos atstovų, numatančio reikšmingas šalies teisingumo ir rinkimų sistemos reformas.
Trijų ES valstybių ministrų susitikimuose su Sakartvelo kolegomis taip pat aptarta situacija Rusijos kontroliuojamuose Sakartvelo regionuose, saugumo padėtis Pietų Kaukaze bei pasirengimas šių metų pabaigoje planuojamam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis Tbilisyje. URM nuotr.
„Asociacijos susitarimą su ES pasirašęs Sakartvelas yra artimiausias bloko partneris Pietų Kaukaze. Raginame mūsų draugus Sakartvele nesustoti ir tęsti šalies žmonių ateičiai svarbias reformas, nes tik taip bus įmanoma pasiekti ambicingų tikslų. Taip pat matome ir vertiname labai svarbų asmeninį Sakartvelo ministro pirmininko Iraklio Garibašvilio vaidmenį prisidedant prie pasitikėjimo tarp Armėnijos ir Azerbaidžano atkūrimo, palaikome Sakartvelo pastangas šia linkme“, – viešėdamas Tbilisyje sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras, pažymėdamas, kad Sakartvelo vidaus reformų pažanga ES sostinėse bus matuojama pagal balandžio 19 dienos susitarimo įgyvendinimą.
Vizito metu ES ministrų delegacija taip pat lankėsi prie linijos su Rusijos okupuotu Cchinvalio regionu (Pietų Osetijos). Apsilankydami ministrai patvirtino ES paramą Sakartvelo suverenitetui ir teritoriniam vientisumui bei paragino Rusiją įgyvendinti jos prisiimtus įsipareigojimus pagal ES tarpininkauto 2008 metų ugnies nutraukimo susitarimą.
Trijų ES valstybių narių užsienio reikalų ministrai birželio 24-26 dienomis lankėsi Pietų Kaukazo regione ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio ir saugumo politikai ir Europos Komisijos vicepirmininko Josepo Borrellio pavedimu, primena Užsienio reikalų ministerija.
Lietuvos, Austrijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrai susitiko su Armėnijos vadovais. URM nuotr.
Tęsdami vizitą Pietų Kaukaze, Lietuvos, Austrijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrai susitikimuose su Armėnijos vadovais pareiškė ES pasirengimą tęsti bendradarbiavimą su demokratiškai išrinktu šios šalies parlamentu bei naujai suformuota Vyriausybe.
„Sveikiname teigiamus žingsnius ir iniciatyvas, skirtus mažinti įtampai tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, esame pasirengę dalyvauti tiek prisidedant prie situacijos Armėnijos-Azerbaidžano pasienyje stabilizacijos, tiek skatinant pasitikėjimo atmosferos regione atkūrimą, tiek palaikydami tolesnį demokratinių reformų procesą Armėnijoje“, – susitikimuose Jerevane sakė užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
G. Landsbergis su Austrijos ir Rumunijos kolegomis Alexanderiu Schallenbergu ir Bogdanu Aurescu penktadienį atvyko į Jerevaną, kur susitiko su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkissianu ir laikinuoju ministru pirmininku, išankstinius parlamento rinkimus laimėjusios partijos „Pilietinis susitarimas“ lyderiu Nikolu Pašinianu.
Trijų Europos Sąjungos (ES) šalių ministrai susitikimuose su Armėnijos vadovais pažymėjo birželio 20 dieną vykusių išankstinių Nacionalinio Susirinkimo rinkimų, kuriuos tarptautiniai stebėtojai pripažino laisvais ir sąžiningais, svarbą tolesnei šalies raidai. Ministrai pažymėjo, kad po rinkimų šalies politinėms jėgoms svarbu susitelkti ties svarbiausių iššūkių sprendimu. Pokalbiuose buvo aptarta saugumo situacija po antrojo Kalnų Karabacho karo, taip pat kalbėta apie tolesnį ES ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimo (CEPA) vykdymą bei pasirengimą šių metų pabaigoje planuojamam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui.
Šeštadienį trijų ES valstybių narių užsienio reikalų ministrai vizitą regione baigs susitikimais Sakartvelo sostinėje Tbilisyje.
G. Landsbergio susitikimai Azerbaidžane. URM nuotr.
Tęsdami regioninį Pietų Kaukazo vizitą Lietuvos, Austrijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrai Gabrielius Landsbergis, Alexanderis Schallenbergas ir Bogdanas Aurescu penktadienį pradėjo susitikimais Baku su Azerbaidžano Respublikos prezidentu Ilhamu Alijevu ir užsienio reikalų ministru Džeichunu Bairamovu.
Europos Sąjungos (ES) vyriausiojo įgaliotinio užsienio ir saugumo politikai ir Europos Komisijos vicepirmininko Josepo Borrellio pavedimu į regioną atvykę ministrai išsakė ES suinteresuotumą Pietų Kaukazo saugumu ir stabilumu bei pabrėžė ES siekį prie to prisidėti. Gabrielius Landsbergis susitikimais Baku tęsė vizitą Pietų Kaukaze. URM nuotr.
„Kartu su kolegomis ministrais perduodame žinią, kad Europai rūpi taika ir gerovė jos rytinėje kaimynystėje. Sveikiname svarbius neseniai Baku ir Jerevano padarytus pasitikėjimą kuriančius žingsnius, norime toliau reikšmingai prisidėti prie skaudžių konfliktų sprendimo ir darnios regiono valstybių raidos. Šiame kontekste taip pat svarbu pabaigti derybas dėl naujo ES-Azerbaidžano susitarimo“, – susitikimuose su Azerbaidžano vadovybe sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras.
Kaip praneša Užsienio reikalų ministerija, ES ir Azerbaidžano politikų pokalbiuose daugiausiai dėmesio skirta situacijai regione pasibaigus antrajam Kalnų Karabacho karui, ES ir Azerbaidžano ryšių stiprinimo perspektyvoms, taip pat aptartas pasirengimas šių metų pabaigoje planuojamam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui.
Penktadienį vizitas Pietų Kaukaze bus tęsiamas susitikimais Armėnijos sostinėje Jerevane, o šeštadienį, birželio 26 dieną, ministrus Tbilisyje priims Sakartvelo vadovybė.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis kartu su Austrijos kolega Alexanderu Schallenbergu ir Rumunijos diplomatijos vadovu Bogdanu Aurescu birželio 24-26 dienomis viešės Pietų Kaukaze.
Trijų Europos Sąjungos (ES) valstybių narių ministrų vizitas į Azerbaidžaną, Armėniją ir Sakartvelą rengiamas ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio ir saugumo politikai ir Europos Komisijos vicepirmininko Josepo Borrellio pavedimu, sakoma URM pranešime. Dėl šio vizito susitarta gegužės 27 dieną Lisabonoje vykusiame neformaliame ES užsienio reikalų ministrų (Gymnich) susitikime, kurio metu, be kita ko, diskutuota apie įšaldytus konfliktus ES Rytų kaimynystėje.
„Džiaugiuosi, kad buvo išgirstas Lietuvos kvietimas skirti didesnį geopolitinį dėmesį Pietų Kaukazui. Puikiai pažįstame šį regioną ir žinome, kaip svarbu regiono valstybėms jausti ES paramą jų saugumui ir stabilumui. Norime labai aiškiai pasakyti – Europa yra ir bus tik dar aktyvesnė Pietų Kaukaze. Lietuva kartu su kitomis ES šalimis yra pasiryžusi visapusiškai prie to prisidėti, taip pat išnaudojant ir Rytų partnerystės teikiamas galimybes“, – prieš vizitą sakė užsienio reikalų ministras G. Landsbergis.
Birželio 25 d. numatomi G. Landsbergio, A. Schallenbergo ir B. Aurescu susitikimai su Azerbaidžano ir Armėnijos lyderiais šių šalių sostinėse, o birželio 26-ąją ministrus Tbilisyje priims Sakartvelo vadovybė.
