29. Vaišvilko ir jo bendraamžių kultūriniai interesai

Mėginant restauruoti vienuolio Vaišvilko ir jo lietuvių bendraminčių gyvenimą bei dvasinius siekius, atsižadėjus pasaulietinės buities, šlovės ir naudos, reikėtų išjudinti nemažus graikų ortodoksinės literatūros dirvonus, kurie, deja, beveik netyrinėti Lietuvoje. Tačiau bent keli Rusios religinės kultūros štrichai, manau, būtini, nes antraip sunkiai galėsim suvokti, ko ieškojo ir ką galėjo rasti viduramžių vienuolyne Lietuvos valdovo įpėdinis ir jo bendražygiai.

Kunigaikštis Vladimiras, pasak metraštininko,

perrašė Apaštalą aprakos, ir Prologą perrašė dvylikai mėnesių, šventųjų tėvų gyvenimų išguldymą ir šventųjų kankinių žygius, kaip jie apsivainikavo už savo kraują, pralietą už Kristų, ir dvylika minėjų[1]perrašė, ir triodes, ir oktoiches, ir irmologijas[2]. Perrašė jis ir mišių šv. Grigaliui knygą, ir vakarines bei rytines maldas perrašė greta maldaknygės. O maldaknygę nupirko iš protopopo žmonos už aštuonias grivinas, ir atidavė Šv. Grigaliaus cerkvei“ . Pačiai cerkvei „Šv. Grigaliaus ikoną nutapė ant aukso, ir aukso griviną padėjo, ir žemčiūgą, ir nutapė Švč. Dievo Motinos ikoną, ant aukso, ir ant jos uždėjo aukso monistą su brangakmeniais, ir nuliejo vario duris; jis pradėjo tapyti šventovę, ir ištapė visus tris altorius, ir visas kupolo pagrindas buvo ištapytas, bet nebaigė, nes liga sutrukdė. Nuliejo jis varpus nuostabaus skambėjimo, kokio nebuvo lig tol visame krašte (ibidem).

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XIX )”