Prezidentas Gitanas Nausėda tęsi rinkimų pažadus ir skiria dėmesį regionų politikai. Neseniai jo iniciatyva surengtas forumas, kuriame diskutavo specialistai, visuomenininkai, merai.
Pastarieji akcentavo poreikį didesnei savivaldai ir finansavimui, tada atsirastų daugiau gražių gatvių, baseinų ir parkų? Bet ar tikrai pinigų ir galių trūksta savivaldybėms, kad valstybės plėtra būtų tolygi?
Geresnė infrastruktūra kam?
Nuo 2002 m. į regionus plūsta milijardai ES paramos: infrastruktūrai, daugiabučių renovacijai, vandentvarkai, atliekų tvarkymui ir kt., bet tuo pačiu iš regionų išvyksta tūkstančiai. Lietuvoje yra 60 savivaldybių ir tik 15 galima priskirti prie augančių – didmiesčiai, gretimos savivaldybės, kurortai ir pajūris. Likusios, nepaisant pastebimai gerėjančios infrastruktūros, praranda gyventojus sparčiu tempu. O jeigu nėra gyventojų, tai gražesnėmis gatvėmis ne tik nebus vaikščiojančių, bet jas išlaikyti bus sunku.
Daug ką įkvepia šiemet gerėjanti migracijos statistika ir vėl augantis šalies gyventojų skaičius. Visada pavyzdžiu siūlau pasižiūrėti į Estiją, kurioje šie procesai prasidėjo keliais metais ankčiau. Estai jau 4 metus džiaugiasi augančiu gyventojų skaičiumi, bet augimas jaučiamas tik miestuose, o regionai toliau netenka gyventojų. Taigi ir Lietuvoje tikėtis, kad grįš išvykę tautiečiai į miestelius ir kaimus, būtų naivu.
Kai kurių kalbėtojų pasvarstymai apie gimstamumo skatinimą irgi nepamatuoti, nes jokia valstybė nėra atradusi stebuklingų paskatų. Net turtingiausios valstybės Austrija, Šveicarija, Norvegija neranda būdų, kaip padidinti gimstamumą iki teigiamos kartų kaitos, todėl neras ir Lietuva.
Regionams būtinos investicijos
Dabar Lietuvos plėtra vyksta labai netolygiai, viską lemia Vilnius. Per šiuos metus sostinėje gyventojų daugėjo 8,5 tūkst. (visas Kelmės miestas), dar keli tūkstančiai naujakurių įsikūrė gretimose Vilniaus rajono, Trakų, Širvintų savivaldybėse. Jeigu Vyriausybė mano, kad tokia koncentracija nėra palanki darniam šalies vystymuisi, reikia ieškoti sprendimų, kaip gyventojus paskatinti rinktis gyvenimą ir kitur.
Labai svarbu yra kokybiškos paslaugos, būstas, susisiekimas, pramogų įvairovė, aukštas švietimo lygis, bet kertinis yra patrauklios darbo vietos. Jeigu nebus darbo, negelbės niekas. Galime pasidžiaugti kai kuriose savivaldybėse investuojančiais verslininkais, Akmenėje ir Kazlų Rūdoje baldininkai, Marijampolėje langininkai, Pabradėje ir Visagine medicinos priemonių gamintojai.
O kaip su valstybe? Juk Radviliškyje įsteigtas „Sodros“ skambučių centras yra lygiai tokia pati investicija kaip ir baldų gamykla. Žmonės turi darbo, skatinami smulkesni vietos verslai, mokami mokesčiai.
Centralizuoti galima ne tik į Vilnių
Pastaruoju metu Lietuvoje vykdoma valstybės institucijų ir įmonių centralizacija. Tai yra sveikintina ir natūralu. Didėjant el. paslaugų skaičiui, padalinių mažėja. Bet nenormalu yra tai, kad centralizacija lemia darbo vietų koncentraciją išimtinai sostinėje. Valstybės sektoriuje, kurį sudaro viešojo administravimo institucijos, paslaugų įstaigos (policija, ugniagesiai, „Sodra“, ligonių kasos ir kt.) ir valstybės įmonės, dirba per 300 tūkst. darbuotojų, iš jų 100 tūkst. Vilniuje. Kasmet Vilniuje valstybės finansuojamų darbuotojų skaičius auga, o regionuose mažėja.
Danija irgi susidūrė su panašia tendencija, kad valstybės institucijos susikoncentravo Kopenhagoje, todėl Vyriausybė 2015 m. pradėjo atvirkščią procesą ir institucijas pradėjo kelti į regionus. Ne paneigė centralizaciją, bet tiesiog optimizuotas institucijas ir padalinius perkėlė į mažesnius miestus. Pasipriešinimas buvo nemenkas, bet rezultatai puikūs, Vyriausybė džiaugiasi ir jau vykdomas II papildomas perkėlimo etapas.
Kodėl Lietuvoje neiškėlus bent 10 proc. valstybinio sektoriaus darbo vietų iš sostinės? Tai būtų 10 tūkst. darbuotojų. Palyginkim, naujuose fabrikuose Marijampolėje ar Kauno LEZ kol kas dirba vos po kelis šimtus žmonių, o efektas jau juntamas!
Valstybinės darbo vietos irgi investicija
Valstybinio sektoriaus darbo vietos ne tik niekuo neprastesnės nei privataus, bet dažnai net patrauklesnės. Jos visada skaidrios, su visomis socialinėmis garantijomis, paprastai stabilesnės, o be to, jos labai traukia jaunus kvalifikuotus specialistus. Pasak apklausų, jaunimas veržiasi dirbti biuruose „su popieriais“. Net didesnis atlyginimas fabrike ar darbininkiškoje profesijoje nemotyvuoja. O regionuose kaip tik trūksta darbo vietų biuruose. Jau Klaipėdoje maža darbų „su popieriais“, ką kalbėti apie mažesnius miestelius.
Planas iškelti darbo vietas iš Vilniaus sulaukia didžiulio visuotinio pasipriešinimo. Iš profsąjungų, įstaigų vadovų, lobistų, net politikų, todėl tam būtinas rimtas politinis palaikymas. Verta svarstyti visos atsakomybės už regionų politiką sutelkimą vieno ministro rankose. Galbūt reformuojant Žemės ūkio ministeriją, kad ji taptų ne tik nišinė ūkininkų reikalų organizacija, bet rūpintųsi platesniu matymu. Dabar bėda, kad regionų politika yra nuleista iki ministerijų padalinių vedėjų sprendimų. O koks to rezultatas?
Ačiū, Prezidentui G. Nausėdai, kuris pagaliau tokiam aukštam lygyje pradėjo diskusiją apie Antrąją Lietuvą, bet kalbėti negana. Susitelkti tik į finansavimo savivaldai didinimą, reikštų neprisiimti atsakomybės ir tik aštrintų mažesnių savivaldybių agoniją. Būtinos investicijos ir pirmiausia parodyti, kad tiki savivaldybių ateitimi, turi Vyriausybė.
2019.10.20; 06:30
