Pranciškonų gimnazija Kretingoje atvėrė naujo pradinės mokyklos pastato duris. Gedimino Numgaudžio OFM nuotr.
Rugsėjo 1-ąją Pranciškonų gimnazija Kretingoje pasitiko įkurtuvių nuotaikomis. Per kiek daugiau nei dvejus metus rekonstruotame istoriniame vienuolyno pastate įkurta pradinė mokykla.
1936 m. šalia Kretingos pranciškonų vienuolyno buvo pastatytas vadinamasis naujokynas. Jame buvo suformuotos celės jaunuoliams, kurie išreikšdavo norą tapti broliais pranciškonais. Vėliau, sovietmečiu, čia buvo įkurta Kretingos muzikos mokykla. Lietuvai atgavus nepriklausomybę pastatas buvo grąžintas tikriems savininkams broliams pranciškonams. Ilgus metus, iki 2017 metų, Kretingos bernardinų vienuolyno ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios statinių kompleksui priklausantis pastatas buvo nenaudojamas, jo būklė buvo itin prasta, nes nebuvo nei veikiančios kanalizacijos, nei elektros, netgi durų.
2017 metais nusprendus pradėti pradinį ugdymą gimnazijoje, Pranciškonų provincijos vadovybė pritarė šio pastato pritaikymui ugdymo reikmėms. Čia suplanuota įkurdinti pradinukų klases. Remonto darbai, kurių gimnazija ėmėsi 2019 metų sausio 2-ąją, truko iki šių metų rugpjūčio 31-osios. Tad rugsėjo 1-ąją į iškilmingai pašventintą naująją pradinę mokyklą sugužėjo pirmieji mokinukai.
Nors lyginant su centriniu Pranciškonų gimnazijos pastatu ar Šv. Antano rūmais, kur vyksta vyresniųjų klasių pamokos, naujojo pastato plotas gana kuklus – apie 450 kv. m, čia įrengti keturi šiuolaikiški kabinetai, gamtos mokslų laboratorija, aktų salė, valgykla, sanitariniai mazgai bei poilsio zona.
Šis istorinis, nekilnojamąja kultūros vertybe pripažintas vienuolyno pastatas buvo renovuotas privačiomis lėšomis: aukotojų ir gimnazijos pinigais bei gauta paskola.
„Džiaugiuosi, kad remonto darbus parėmė UAB „Perdanga“, išeivijos lietuviai iš Šiaurės Amerikos, Albina Žumbakis iš Niujorko, JAV bei Algis ir Irena Žemaičiai iš Toronto, Kanada. Aukotojų iniciatyva buvo įsteigtos vardinės klasės, skirtos T. Placido Bariaus OFM ir T. P. Giedgaudo OFM atminimui. Šie išeivijos pranciškonai tarpukariu buvo Pranciškonų gimnazijos mokiniai“, – sako Pranciškonų gimnazijos direktorius Alvydas Virbalis. Anot jo, naujame pastate kol kas skambės 34 pirmokų balsai, juos lydės mokytojos Vaida Adomavičienė ir Dalia Petreikienė. Kitąmet bus užpildytos jau visos keturios klasės.
Šiemet Mokytojo diena man buvo itin įspūdinga, nes ją praleidau kartu su pačiais laimingiausiais Lietuvoje pedagogais: Kretingos Pranciškonų gimnazijos pedagogų bendruomene.
Kodėl pačia laimingiausia?
Taip jau atsitiko, kad su tos gimnazijos bendruomene šiemet pasitikau ir Rugsėjo 1-ją. Negalėjau nejausti nerimo, įtampos, gal ir nepasitenkinimo, kuris tada vyravo ir toje, ir kitose rajono mokyklų bendruomenėse. Nerimą pedagogams kėlė neaiški, nesubalansuota, deramai nesureguliuota pedagogų darbo apmokėjimo reforma, kuri netapo aiškesnė ir prasidėjus mokslo metams.
Mokytojų dienos išvakarėse, rugsėjo 4-ją, Kretingos rajono pedagogus rajono valdžia sukvietė į bendrą šventę, kurioje netrūko sveikinimų, geriausių, labiausiai nusipelniusių mokytojų apdovanojimų, paįvairinamų koncertiniais numeriais. Šventėje pristigo … pačių pedagogų. Gal jie taip reiškė savo protestą prieš „valdišką šventę“?
Tačiau Rugsėjo 5-ją Pranciškonų gimnazijoje pedagogų nestigo. Noriu tikėti, kad bendruomenė nuoširdžiai šventė savo šventę. O laimingiausia gimnazija Lietuvoje ją pavadinau mažiausiai dėl poros priežasčių.
Pirmiausia, todėl, kad šiemet Lietuvą aplankė popiežius, pasirinkęs to paties, kaip ir gimnazija, šventojo Pranciškaus vardą.
Ir dar todėl, kad popiežius atvežė atsakymus į eilę klausimų, kurie jau ne vienerius metus kankina visą mūsų visuomenę, o pedagogus – ypatingai. O juk jei atsakymų nežino pedagogai, kuo jie gali dalintis su savo ugdytiniais?
Kokie tai klausimai? Ogi – pamatiniai: kas mes? Kas sudaro mūsų tapatybės esmę? Vardan ko gyvename? Ko ir kokiu būdu siekiame savo tikslų?
Kažkada panašius klausimus kėlė poetas Vytautas Mačernis, kurį citavo moksleiviai, sveikindami savo mokytojus: „Mes nežinome, KAM, bet gyventi/Kurt ir juoktis pasauly – puiku/…/ Mes nežinom, KODĖL, bet darbuotis/per šešias įtempimo dienas/tenka mums./…/Mes nežinome KAIP, KUO BŪDU…“.
Ar norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nežinojo poetas, nežinome ir mes šiandien. Bet popiežius Pranciškus žino, ir atvežė šias žinias mums.
Brangiausias turtas, pasak popiežiaus, yra „kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai“.
Tautai! Ne tautų bendrijai, ne valstybių sąjungai, net jei ta sąjunga labai moderni, labai demokratiška, garantuojanti saugumą (bent jau dauguma mūsų taip suvokia ES…).
Lankydamasis Baltijos šalyse, popiežius Pranciškus ne kartą pasidžiaugė, kad mes, Baltijos tautos, turime „tvirtą tapatybę. Tapatybę, kuri susiformavo kančioje, kovoje už jos išsaugojimą, kultūroje“.
Kažkodėl man atrodo, kad popiežius, kalbėdamas apie kultūrą, kuri padeda formuoti tapatybę, tikrai neturėjo galvoje „Eurovizijos“ ir į ją panašių globalių šou…
Popiežius Pranciškus mato, supranta ir, aišku, savaip vertina tuos globalizacijos, tautų niveliavimo procesus, kurie vykdomi ES vardu. Ne veltui jis labai tiksliai formuluoja klausimą: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę“?
Ir taip pat tiksliai, aiškiai atsako: „Sugrįžti prie šaknų“.
Šis sugrįžimo „prie šaknų“ siužetas buvo pakartotas dar ne kartą popiežiaus kelionės po Baltijos šalis metu. Ir reikia būti arba labai labai jaunu liberalu-konservatoriumi, arba Lietuvos švietimo ar užsienio reikalų ministru, kad raginimą „grįžti prie šaknų“ interpretuotum kaip būtinybę plėtoti europietišką tapatybę.
Grįžimas prie šaknų nėra lengvas procesas, juolab, kad visa ES viršūnėlė kartu su jai nuolankiais kai kurių (ir Lietuvos) valstybių lyderiais daro viską, kad tos šaknys būtų kuo greičiau pakirstos. Tai suprasdamas, popiežius Pranciškus ne kartą prisiminė ir priminė tas kančias, tas kovas, kurias teko išgyventi Baltijos tautoms, saugant savąją tautinę tapatybę. Jo nuomone, būtent „kova, siekiant išsaugoti savo tapatybę, padaro žmones stiprius.“
Ar mes išties stiprūs? Tik gyvenimas gali atsakyti į šį klausimą… Gyvenimas ir … mūsų Mokytojai.
Būtent Mokytojams, jiems pirmiausia skirtas šis popiežiaus Pranciškaus priesakas: „Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms UGDYMU ir DIALOGU…“ (paryškinta mano – J.L.).
Štai kodėl laiminga galėtų (ir turėtų) būti Kretingos Pranciškonų gimnazijos bendruomenė: jai nereikia blaškytis, ieškant, renkantis autoritetą, kuriuo vertėtų sekti. Ji apsisprendė senokai, pasirinkdama Pranciškaus vardą, o Kristaus vietininkas žemėje, aplankęs Lietuvą istoriniais jai metais, šio pasirinkimo prasmę bei vertę dar paryškino ir sutvirtino.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neabejoju, kad Pranciškonų gimnazijos bendruomenė popiežiaus Pranciškaus patarimus suprato ir jais vadovausis kasdienėje praktikoje.
O kaip kitų gimnazijų, mokyklų bendruomenės? O kaip mūsų valdžia valdžiukė?
Atrodo, ji, valdžia, arba nesiklausė, arba nieko nesuprato…
Dar nespėjo ištirpti Popiežių skraidinusio lėktuvo takas danguje, kaip spalio 2 d. užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas pasirašė tarpinstitucinio bendradarbiavimo švietimo ir ugdymo Europos Sąjungos klausimais deklaraciją. Kaip rašoma pranešime spaudai, „šiuo žingsniu siekiama suvienyti institucijų pajėgas skatinant su Europos Sąjunga susijusių temų integravimą į mokyklų programas.“
Deklaracijoje skelbiama, jog ši tarpinstitucinio bendradarbiavimo platforma įkuriama siekiant „stiprinti“ „europinę tapatybę“ (?!! – J.L.) bei „gerinti švietimo ir ugdymo apie ES padėtį Lietuvoje, gerinti mokinių ir jaunimo žinias apie ES veikimą ir gebėjimus naudotis ES teikiamomis galimybėmis“.
Įsitikinote patys: popiežius šiedviem ponam ir poniai – ne autoritetas. Jie tebesvaitėja, kaip svaitėjo ir iki popiežiaus Pranciškaus vizito, apie „europinę tapatybę“. Jiems nė motais, kad mūsų mokyklas baigę mokiniai nebemoka be klaidų lietuviškai nei rašyti, nei kalbėti, kad apie Lietuvos istoriją turi itin miglotą supratimą, bet, eikvojant taip sunkiai iš biudžeto išsunktus milijonus, jiems bus kemšamos „žinios“ apie ES, kaip savo laiku sovietinėse mokyklose būdavo brukamos kassavaitinės „politvalandėlės“, „gerinančios mokinių ir jaunimo žinias apie ES“, – oi, atsiprašau, – apie SSSR „veikimą“.
Beje, anuomet tam pačiam tautinės tapatybės išplovimo tikslui dar buvo sukurtas ir mokslinio komunizmo kursas, bet neabejoju, jog neilgai trukus panašus kursas, liaupsinantis ES, pasieks mūsų mokyklas. Ar tai blogai?
Jei kalbėtume vien apie labai reikalingas, doru, veikliu žmogum tapti padedančias žinias, – pirmyn! Tačiau šiuo atveju susiduriame su brukama „gryna ideologija“. Ir tai negali nekelti priešiškos reakcijos, jau vien dėl to, kad tie patys „euroentuziastai“ aršiai priešinasi bet kokiems siūlymams mokyklose stiprinti tautinį auklėjimą, patriotizmo ugdymą, didinti naujausios Lietuvos istorijai skiriamų valandų skaičių, kad plačiau, detaliau būtų galima išdėstyti moksleiviams žinias apie partizaninį judėjimą, jo didvyrius. Atseit, tų ponų nuomone, patriotizmo mokyti ir išmokyti negalima.
O „europatriotizmo“, išeitų, galima?
Popiežius Pranciškus. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
O gal ir šiuo atveju priežastis tūno ne kokioje nors „meilėje“, o šeimininko ir protingos paskirties nerandančių pinigų įsisavinime?
Na, o mes, eiliniai lietuviai, švaria galva, neužteršta valdžia ir karjeros troškimais, dar kartą prisiminkime, ką apie mūsų šalis žurnalistams sakė popiežius Pranciškus jau lėktuve, grįždamas į Romą: „Svarbu pasigilinti į dar vieną toms šalims būdingą reiškinį – jūs savo darbe į tai pasigilindami nuveiktumėte gerą darbą – tai kultūros, tapatybės ir tikėjimo perdavimo reiškinys. Paprastai tai perduodavę seneliai, nes tėvai dirbo, tėtis ir mama turėjo dirbti, o be to, buvo pajungti partijai, sovietų atveju, arba turėjo paklusti nacizmui. Ugdymas buvo ateistinis. Tačiau sugebėjo perduoti tikėjimą ir kultūrą. Tais laikais, kai Lietuvoje buvo uždrausta lietuvių kalba, kai ji buvo pašalinta iš mokyklų, buvo prižiūrima, kokias maldaknyges žmonės atsineša į katalikų ar liuteronų pamaldas – lietuvių, rusų ar vokiečių kalba. Daug žmonių, visa karta tuo laikotarpiu, išmoko gimtąją kalbą iš senelių – jie išmokė juos skaityti ir rašyti gimtąja kalba. Būtų gražu, kad jūs parengtumėte laidų apie tikėjimo ir kultūros perdavimą sunkiais diktatūrų ir persekiojimų laikais. Nebuvo lengva perduoti tas vertybes, nes valdžia kontroliavo viešąją erdvę.“
Bet juk ir dabar, kaip matome, nelengva perduoti tas vertybes!… Juk ir dabar valdžia kontroliuoja viską, kas tik patenka į jos priklausomybės lauką.
Kas gi atsitiko?
Atrodo, kad valdžią ne šiemet ir net ne prieš dešimtį metų būsim atidavę tiems patiems, kurie nieko kito ir nemoka, tik nurodinėti bei kontroliuoti…
Neseniai Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija išplatino visuomenei pranešimą apie Lietuvos Respublikos Premjero Sauliaus Skvernelio planus atiduoti istorinio Vilniaus pranciškonų vienuolyno architektūrinį ansamblį (Pranciškonų g. 1/9) Lenkijos Gdansko provincijos vienuoliams.
Keli į Lietuvą atvykę Lenkijos pranciškonai jau ne pirmus metus mėgina įsitvirtinti Vilniaus Pranciškonų vienuolyne, pretenduodami į daugiau kaip 5000 kv. m. ploto architektūrinio ansamblio „nuosavybės teisių atstatymą“.
Kovo 24 d. 14 Lietuvos visuomenės veikėjų, susirūpinusių Premjero S. Skvernelio ketinimais atiduoti Lenkijos vienuoliams šį nacionalinės reikšmės istorijos ir kultūros objektą, išplatino kreipimąsi į Lietuvos Respublikos vadovus, prašydami viešai atšaukti anksčiau skelbtus planus dėl šios išimtinės Lietuvos nuosavybės perdavimo trečiųjų šalių nuosavybėn.
„Neįkainojamą nacionalinį turtą, kurį gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, neįsigilinę politikai pasišovė atiduoti žmonėms, kurie neturi ryšio su Lietuva ir nedorai spekuliuoja pranciškonų vardu. Vadinamasis „nuosavybės atkūrimas“ grindžiamas tik tuo, kad prieškarinės Lenkijos okupacinė valdžia 1938 m. nutarė atiduoti šį vienuolyną pranciškonų Lenkijos provincijai, kuriai vienuolynas iki jo uždarymo nepriklausė“, – rašoma viešame kreipimesi.
Pasak kreipimosi autorių, jei šį neįkainojamą nacionalinį turtą, kurį gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, būtų leista atiduoti su juo nesusijusiems Gdansko provincijos vienuoliams, būtų padaryta „sunkiai išmatuojama žala Lietuvos valstybei ir piliečiams, paniekinta jos istorinė atmintis ir tęstinumas“.
„Lietuvos Respublika niekad nepripažino pilsudskinės Lenkijos įvykdytos Vilniaus krašto aneksijos teisėtumo. Lietuvos Respublikos institucijos negali pripažinti teisėtumo jokių okupacinių valdžių sprendimų, kuriais buvo nusavintas ar perduotas mūsų nacionalinis turtas. 2001 m. Lietuvos Respublikos konkordato sutartis su Vatikanu neįpareigoja automatiškai atiduoti cariniais laikais nusavintą turtą tokiems juridiniams asmenims, kurie negali pagrįsti savo pretenzijų nei teisiškai, nei istoriškai ar kultūriškai, vien tik todėl, kad jie save sieja su Katalikų Bažnyčia“, – rašoma visuomenininkų kreipimesi.
Kreipimąsi pasirašė 14 žinomų Lietuvos visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų: Kazys Almenas, akad. Grasilda Blažienė, Vydas Astas, Vidmantė Jasukaitytė, dr. Napalys Kitkauskas, Edmundas Kulikauskas, dr. Dainius Razauskas, dr. Edmundas Rimša, dr. Vytautas Rubavičius, Gintaras Songaila, akad. Antanas Tyla, dr. Dalia Urbanavičienė, inž. Algirdas Vapšys, Petras Vyšniauskas.
Pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo vardo vienuolynas iki carinės okupacinės valdžios nusavinimo priklausė pranciškonų konventualų ordino Lietuvos provincijai. Tai buvo ne tik centrinė Lietuvos pranciškonų būstinė, bet ir patriotinis lietuviškos savimonės židinys, išreiškiantis senosios ir šiuolaikinės Lietuvos valstybės istorinį tęstinumą. Šiame viename didžiausių Lietuvoje vienuolyno ansambių išliko gotikinė architektūra. Vienuolynas yra ne tik vienas didžiausių ir seniausių Lietuvos architektūros paminklų, bet ir lietuviškos raštijos bei istorinės tradicijos lopšys. Šį vienuolyną, turėjusį ir misijų funkcijas, nuo pat pradžių labai rėmė Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytautas, jo brolis Žygimantas, Alšėnų kunigaikščiai, kiti didikai ir valstybės pareigūnai (Goštautai, Giedraičiai, Svirskiai ir kt.).
Medinė pranciškonų bažnyčia čia galimai stovėjo jau nuo XIII a. (karaliaus Mindaugo laikais). Iki polonizacijos procesų įsigalėjimo XVIII a. čia buvo ir lietuviškos raštijos centras (1503 m. čia rasti pirmieji spausdinti lietuviški poteriai). Prieš Lenkijos okupaciją čia veikė pirmoji Vilniaus lietuviška mokykla, Lietuvių mokslo draugija, čia darbavosi nacionalinio atgimimo patriarchas daktaras Jonas Basanavičius.
Kreipimąsi pasirašiusiųjų vardu – Gintaras Songaila.
