Valdovų krėslai. Trakų pilis. Slaptai.lt nuotr.
Ateinančių 2022 metų kalendoriuje numatytas 14 istorinių datų ir asmenybių pagerbimas.
Nueinančiais 2021 metais tokių progų buvo šiek tiek mažiau – 11.
Seimo sprendimu, 2022 metai paskelbti Lietuvos valstybės konstitucijos, Lietuvos universitetų, Jaunimo, Krepšinio, Gyvūnų gerovės, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“, Sūduvos, Lietuvos karaimų, Savanorystės metais.
2022 metai taip pat bus Romo Kalantos, Ievos Simonaitytės, Pranciškaus Skorinos, Jono Meko, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais.
Šių metų gegužę Seimas priėmė rekordinį skaičių – net 13 nutarimų, kuriais siekiama paminėti 2022 metų šias svarbias istorines sukaktis, nusipelniusias asmenybes. Sprendimą dėl 2022-ųjų metų paskelbimo Lietuvos karaimų metais Seimas yra priėmęs pernai gruodžio 23 d.
ELTA primena, kokias istorines sukaktis minėsime 2022 metais.
2022 metais sukanka 50 metų nuo R. Kalantos žūties, 125 metai, kai gimė rašytoja I. Simonaitytė, 500 metų, kai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo išspausdinta pirmoji knyga – Pranciškaus Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“, Vilniuje buvo įkurta pirmoji Rytų Europoje spaustuvė, 100 metų, kai gimė avangardinio kino kūrėjas ir kino kritikas, rašytojas ir poetas Jonas Mekas. Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2022 metais sukanka 100 metų, kai 1922 metais buvo priimta Lietuvos valstybės konstitucija – pirmoji moderni, nuolatinė, demokratinio turinio Lietuvos Respublikos Konstitucija.
1922 m. vasario 16 d. Kaune buvo įsteigtas Lietuvos universitetas, kuriame pirmą kartą buvo pradėtos universitetinės studijos lietuvių kalba ir kuris suvaidino reikšmingą vaidmenį plėtojant universitetinį aukštąjį mokslą visoje Lietuvoje.
2022 m. bus minimos Lietuvos jaunimui svarbios sukaktys: Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos trisdešimtmečio ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos penkiasdešimtmečio įsteigimo jubiliejai.
2022 metais sukaks 100 metų Lietuvos krepšiniui, prasidėjusiam 1922 m. vykusiomis pirmosiomis varžybomis bei tais pačiais metais surengtomis Lietuvos moterų krepšinio pirmenybėmis.
Kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2022 metais „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, pradėta leisti 1972 metų kovo 19 dieną, minės 50-ies metų jubiliejų.
1422 m. rugsėjo 27 d. pasirašius Melno taikos sutartį, Sūduvos kraštas visam laikui buvo prijungtas prie Lietuvos, o 2022 m. bus švenčiamas Sūduvos susigrąžinimo 600-metis.
2022 metais sukanka 625 metai nuo didžiojo kunigaikščio Vytauto kvietimo karaimams įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
2022 m. balandžio 9 d. sukanka 100 metų, kai gimė politinis kalinys ir tremtinys, pirmasis atkurtos arkikatedros bazilikos klebonas, žinomas visuomenės veikėjas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.
2021-aisiais metais paminėta 11 svarbių šaliai datų
ELTA primena, kad Seimas yra paskelbęs 2021 metus Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado, Lietuvos totorių istorijos ir kultūros, Lietuvai pagražinti draugijos bei Archyvų metais. Prie Valdovų rūmų – viduramžių kariūnai. Slaptai.lt nuotr.
2021-uosius Seimas skyrė pagerbti Lietuvai nusipelniusias istorines asmenybes.
Nueinantys 2021-ieji metai yra Lietuvos ir Lenkijos karo vado Jono Karolio Chodkevičiaus, partizano Juozo Lukšos-Daumanto, kardinolo Vincento Sladkevičiaus, skulptoriaus Juozo Zikaro, poeto Vytauto Mačernio, mokslininkų Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos ir Marijos Gimbutienės metais.
Pranciškus Skorina. Slaptai.lt nuotr.
2022 metai paskelbti Lietuvos Valstybės Konstitucijos, Lietuvos universitetų, Jaunimo, Krepšinio, Gyvūnų gerovės, „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos“, Sūduvos, Savanorystės metais.
2022 metai taip pat bus Romo Kalantos, Ievos Simonaitytės, Pranciškaus Skorinos, Jono Meko, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais.
Tai nutarė Seimas, ketvirtadienį priėmęs rekordinį skaičių – net 13 nutarimų projektų, kuriais siekiama paminėti 2022 metų svarbias istorines sukaktis, nusipelniusias asmenybes.
Beje, dar pernai gruodžio 23 d. Seimas, skatindamas Lietuvos visuomenę domėtis valstybės praeitimi, jos istorija ir kultūra, 2022-uosius paskelbė Lietuvos karaimų metais.
ELTA primena, kokias istorines sukaktis minėsime 2022 metais.
2022 metais sukanka 50 metų nuo R. Kalantos žūties, 125 metai, kai gimė rašytoja I. Simonaitytė, 500 metų, kai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo išspausdinta pirmoji knyga – Pranciškaus Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“, Vilniuje buvo įkurta pirmoji Rytų Europoje spaustuvė, 100 metų, kai gimė avangardinio kino kūrėjas ir kino kritikas, rašytojas ir poetas Jonas Mekas.
2022 metais sukanka 100 metų, kai 1922 metais buvo priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija – pirmoji moderni, nuolatinė, demokratinio turinio Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Lietuvos didvyris Romas Kalanta
1922 m. vasario 16 d. Kaune buvo įsteigtas Lietuvos universitetas, kuriame pirmą kartą buvo pradėtos universitetinės studijos lietuvių kalba ir kuris suvaidino reikšmingą vaidmenį plėtojant universitetinį aukštąjį mokslą visoje Lietuvoje.
2022 m. bus minimos Lietuvos jaunimui svarbios sukaktys: Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos trisdešimtmečio ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos penkiasdešimtmečio įsteigimo jubiliejai.
2022 metais sukaks 100 metų Lietuvos krepšiniui, prasidėjusiam 1922 m. vykusiomis pirmosiomis varžybomis bei tais pačiais metais surengtomis Lietuvos moterų krepšinio pirmenybėmis.
2022 metais „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika“, pradėta leisti 1972 metų kovo 19 dieną, minės 50-ies metų jubiliejų.
1422 m. rugsėjo 27 d. pasirašius Melno taikos sutartį, Sūduvos kraštas visam laikui buvo prijungtas prie Lietuvos, o 2022 m. bus švenčiamas Sūduvos susigrąžinimo 600-metis.
2022 metais sukanka 625 metai nuo didžiojo kunigaikščio Vytauto kvietimo karaimams įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2022 m. balandžio 9 d. sukanka 100 metų, kai gimė politinis kalinys ir tremtinys, pirmasis atkurtos Arkikatedros bazilikos klebonas, žinomas visuomenės veikėjas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.
Seimas 2021-uosius skyrė pagerbti Gegužės 3-iosios Konstituciją ir iškilias istorines asmenybes
ELTA primena, kad Seimas yra paskelbęs 2021 metus Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado, Lietuvos totorių istorijos ir kultūros bei Archyvų metais.
2021-uosius Seimas skyrė pagerbti Lietuvai nusipelniusias istorines asmenybes.
2021-ieji metai yra Lietuvos ir Lenkijos karo vado Jono Karolio Chodkevičiaus, partizano Juozo Lukšos-Daumanto, kardinolo Vincento Sladkevičiaus, skulptoriaus Juozo Zikaro, poeto Vytauto Mačernio, mokslininkų Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos ir Marijos Gimbutienės metais.
Tarp tų, kas „parašyta moterų“ Lietuvoje, yra parašyta ir Emilijos Liegutės/anksčiau Balionienės. Ir parašyta visai neblogai. Kur galima pastatyti Emilijos kūrybą? Tikriausiai ne „moteriškosios literatūros epistemos“ viršūnėje, o gal arčiau pamatų, laikančių visą literatūrinį panteoną su jo viršūne?…
Čia pasiremsiu literatūros žiniuone Viktorija Daujotyte: „Ar būtinai reikia orientuotis tik į aukštumas? Juk visa, kas kuriuo nors būdu veikia visuomenės ar jos dalies mintis, jausmus, turi būti analizuojama, vertinama… Kur tik kuriuo nors būdu yra reiškęsis moters savitumas, kūrybingumas, ten tekėjo ir požeminės, paviršiuje nepasirodžiusios upės. “Emilijos Liegutės kūrybiška, nerimastinga asmenybė reiškėsi abiem būdais. Per Atgimimo, per Sąjūdžio laikotarpį su Emilija nebendravau, bet buvome artimi dvasiškai, nes stovėjome toje pačioje barikadų pusėje. Per radiją, per spaudą, per kolegų pasakojimus vis sužinodavau apie Emilijos plačią patriotinę veiklą Dzūkijoje, Kabeliuose. Taip, – kūrybiška Asmenybė gali reikštis tautos kultūroje ne tik raštu, net tik grožiniu žodžiu, bet ir savo dvasia, energija, per sociumą, per humanistiką. O aukščiausią Moters kūrybą galima aiškinti kaip kreacinę, t.y. gyvybę teikiančiąją, naują žmogų gimdančiąją…
Šitaip samprotaudamas, pakeliui prisiminiau savo bendrakursio, garsaus poeto Sigito Gedos mintį, – „gyvenimas yra aukščiau už meną“… Taip Sigitas manė jau pasiekęs savo kūryboje daug ko, mokėdamas, kaip tinkamas, valdyti meną savyje. Deja, gyvenimo savyje nesugebėjo suvaldyti, nes jis yra aukščiau…
Grįžtant prie Emilijos, prisipažinsiu – ilgai nesisekė sutapatinti Jos nueito gyvenimo kelio „kilometražo“ su Jos fizine išvaizda, veido apnašu /pavartojau žemaitizmą/, su Jos dvasine jaunyste.
Ir internetine statistika negalima pasikliauti: viename portale radau parašyta, kad Emilija išleidusi 26 knygas. Bet kai pati autorė kruopščiai pasižiūrėjo į savo kūrybinį kraitį, rado 44-ias. Tame skaičiuje – ir knygų perleidimai, ir vertimai į anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų, baltarusių, latvių, azerbaidžaniečių, kalbas. O 26-ios knygos vien tiktai iš vaikų literatūros žanro! Paprašyta pamotyvuoti savo kūrybinio kelio pradžią, Emilija jaunatviškai atsako: „Labai džiaugiuosi, kad ir tarybiniais metais nesėdėjau sudėjusi rankų, o rašiau vaikams, nes apie „tėvelį“ Staliną ar šviesų tarybinį rytojų bei apie kolchozus rašyt nenorėjau. O vaikiškas, pavyzdžiui, pasakas ar ką nors apie gyvūnėlius, prašom, – rašyk!“
Knygos viršelis „Emilija Pliaterytė”
Emilijos pirmoji knyga (apsakymai suaugusiems) „Palaukių vasara“, sudėta, kaip tada buvo juokaujama, į bendrą „grabą“, pasirodė 1967 metais. Neprisimenu jos turinio, tad negaliu pasakyti, ar ten buvo koks apsakymas apie kolchozus. O jeigu ir buvo, tai tematika niekuo dėta, jeigu ji neužgožė gyvų žmonių, neiškraipė jų charakterių, leido skverbtis į gyvenimo gelmę. O jeigu jis buvo toks, kaip Emilijos daug vėliau parašytas apsakymas „Apžavėtoji“, galintis būti užskaitytas už apysaką, tai kalbant ir rašant apie Emiliją Liegutę, reiktų meninės kokybės kartelę pakelti aukštokai. Apsakymas visai ne idiliškas, kaip galėtų pagalvoti jo neskaitę, o priešingai, – rūstokas, dramatiškas. Jo meniškumo kartelę aukštyn kelia realistinio ir sąlyginio laikų pavykęs supynimas, – apie savo fatališką meilę nestandartiniam kolūkio pirmininkui Adomėliui pasakoja pati melžėja Klemetina, ir ji pasakoja jau… mirusi. Taigi, balsas iš Anapus. Sąlyginė forma tarsi savaime pakelia aukštyn autorės akis, pakeičia jos žvilgsnio projekciją į pasakojamą istoriją, padeda išgriebti iš kolchozinės tikrovės nenudailintus, autentiškus gabalus ir naujai nušviesti juos bei interpretuoti…
Tokios projekcijos trūko pokario prozoje, štai kodėl nei Liegutės, nei kitų rašytojų kūryboje negalėjo anksčiau atsirasti tokių rezistentiškai nusiteikusių kolūkio pirmininkų kaip Adomėlis, nei tokių fatališkai juos įsimylėjusių moterų… O gyvenime tokių pasitaikydavo, manau, kad ir Emilija rėmėsi žinomais prototipais… Antroji apsakymo dalis meniškai silpnesnė, – kontrastą nulėmė kitoniško pobūdžio siužetas, dokumentiniai faktai apie Adomėlio rezistencinę veiklą; autorė padarė per staigų siužetinį posūkį, kuris reikalavo kitokios stilistikos. Ankstesnioji nebetiko, nes buvo pritaikyta tiktai prie Klementinos pasaulėjautos, jos dorovinių principų, pagrįstų Gerumu, Žmoniškumu.
Kiti knygos „Apžavėtoji“ apsakymai apie moteris„Ledonešis“, „Mataušų Damukos istorija“, „Stiprybės žemė“, „Besiilginti moteris“, trumpesni, juose nebėra apysakinio užmojo. Žanras verčia autorę pasakoti apibendrintai, remtis sąlygiškesniu stiliumi, kurį galima susieti su padavimų, sakmių tradicija. O, kaip žinoma, ši tradicija turi gerą istorinę atmintį. Liegutė apsčiai naudojasi ja, todėl geba akumuliuoti vaizduojamų moterų paveiksluose agrarinės atminties archetipus, bylojančius apie sunkią moterų dalią, vyrų viršenybę bei neteisybę, gautą turtinės padėties, patriarchinės/diktatorinės laikysenos sąskaita.
Labai stiprus apsakymas „Mataušų Damukos istorija“, – Damukos paveiksle rašytoja meistriškai derina pagrindinę „apžavėtosios“ Klementinos charakterio dominantę – meilę, ir suranda naujų Damukos asmenybės bruožų. Damuka nešasi pavogusi iš morgo mylimą vaikelį („Savo Juozuką lyg duonos kepalą ant pečių užsivertusi“), prausia jį, rengia, šnekina. Paskui ji niūniuoja giesmes apie siratėlę savo vyrui Vaciukui, idant jisai sugrįžtų į šeimos židinį… Šios moters paveikslas įtaigus ir apibendrintas. Meniškai tikslinga ir apsakymo antroji dalis, įvedanti naują personažą, – Damukos anūką Gedą. Jo paveikslas taip pat lakoniškai nutapytas, keliuose epizoduose girdime tokią pačią liūdną, nostaligišką gaidą. Apsakymas byloja apie laikų kaitą, apie archainės sanklodos irimą, negalinčią nepalikti pėdsakų žmonių sielose, likimuose…
„Stiprybės žemė“ dedikuotas tetos Gabrielės atminimui, vadinasi, pasitvirtina faktas, kad Emilija prozoje, beje, kaip ir poezijoje, remiasi autentiška savo ir gentainių patirtimi. Sakmiško pobūdžio kūrinius kurdama, Emilija Liegutė identifikuojasi su agrariškąja tautos pasaulėjauta, o leksikoje, kalbos stilistinėje architektonikoje suranda nemaža susilietimo taškų. Šviesios atminties profesorė Elena Bukelienė rašė: „E. Liegutei iki šiol artimiausias lyrinės prozos stilius, kuriuo ji linkusi reikšti savo atvirą, jausmingą, net šiek tiek egzaltuotą natūrą/…/ Ji daug stipresnė tada, kai kalba apie praeities ar dabarties pasaulį greta savęs, kai „slepia“ emocijas“* (E. Bukelienė. Tarp rašytojo ir skaitytojo. LRS l-kla, 2006, p. 166, 167)…
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
Ir dar profesorė Elena Bukelienė labai vertina Emilijos Liegutės istorinę prozą (apysakas „Pranciškus Skorina“ (2001), „Emilija Pliaterytė“ (2004). „Tokios knygos šiandien labai aktualios. Istorinė sąmonė yra vienas svarbiausių dalykų individui apsiprendžiant dėl savo priklausomybės vienai ar kitai tautai“. (Ten pat, p. 163).
Ne iš studijų, ne iš knygų, bet iš autentiškų atminties kontaktų su tautos socialine istorija bei dvasine kultūra Liegutės knygose atsiranda ir Širdies dosnumas, ir Gerumo etika, – kaip Humanizmo vėliava, aukštai iškelta virš visos jos kūrybos. Neatsitiktinai jinai daugiau kūrinių parašo vaikams, paaugliams, ir, sakyčiau, jos pasaulėjautos romantiškumo, lyriškumo pertekliumi galima aiškinti Emilijos pasukimą į poezijos žanrą, kurių ji parašė dvi knygas. ..
Žengdama dar per vieno savo gyvenimo devintojo dešimtmečio slenkstį, Emilija, manau, yra suradusi tapatybę su savo likimu, nuskaidrinusi sielą bei protą savo paskirties bei misijos žemėje žinojimu.
