Prezervatyvai
Paryžius, gruodžio 8 d. (AFP-ELTA). 18-25 metų amžiaus Prancūzijos jaunimas ateityje vaistinėse galės nemokamai gauti prezervatyvų. „Tai maža revoliucija prevencijos srityje“, – ketvirtadienį sveikatos ir jaunimo klausimams skirtoje konferencijoje Fontene le Konte šalies vakaruose sakė prezidentas Emmanuelis Macronas. Ši tvarka turėtų įsigalioti sausio 1-ąją. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Nuo šių metų pradžios Prancūzijoje visos jaunos moterys iki 25 metų amžiaus gali nemokamai gauti kontraceptinių piliulių ar kitokių apsaugos priemonių. Anksčiau tai buvo taikoma tik merginoms iki 18 metų. Vyriausybė skaičiuoja, kad tai per metus atsieis 21 mln. eurų.
Valstybėje sprogo kanalizacijos vamzdis, todėl šalies miestus ir kaimus apgaubė nepakeliamas srutų dvokas. Norėčiau pasakyti švelniau, tačiau nerandu kitų žodžių, siekiant atkreipti dėmesį į konservatorių pradėtą ir pastaruoju metu ypač paūmėjusį karą su prezidentu, kai vadinamųjų konservatorių leksikoje jau akivaizdžiai dominuoja stichijos, kurią sutramdyti yra pašauktas santechnikas, ypatybės – spalva, kvapas ir, kaip galima nuspėti, skonis. Ne vieno iš konservatorių burna, purslojanti srutomis, vis labiau tampa panaši į pakiurusį kanalizacijos vamzdį, kitaip nepasakysi.
Ne, naujojo šaukimo ir kirpimo konservatorių mums niekaip nepavyktų (neišstenėtume) pavadinti apskritojo stalo brolija, tai greičiau vis tik yra bendraminčių draugija, besibūriuojanti aplink kanalizacijos šulinį. Todėl neapsigaukite dėl Ingridos Šimonytės tariamos savitvardos, kai ji, išgirdusi apie visus konservatorius papiktinusį prezidento Gitano Nausėdos pareiškimą, pranešė, kad nieko nekomentuos iš pagarbos prezidento institucijai. Toks I.Šimonytės pasisakymas savaime yra kraštutinai nepagarbus konkretaus asmens atžvilgiu, tačiau nešvankumo pobūdį anosios ištara įgyja dėl menkai maskuojamos veidmainystės, nes visiems mums labai gerai žinoma, kad nutylėtą premjeres mintį netrukus įgarsins, jos tikruosius, gulinčius ant apkartusios širdies žodžius su kaupu ištars anosios pasubinukai, užtvindydami aplinką nešvankybėmis. Taip premjerės širdis yra kanalizuojama, tokiu štai būdu ima ir užsipildo aplinkoje menkai užsandarintas kanalizacijos šulinys! O šįkart laimė pasikelti į smarvės aukštybes išpuolė kažkokiam Slušniui. Kas būtų galėjęs pagalvoti?
Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Kaip atrodo bent man, mažiausiai yra bent dvi Šimonytė viename. Viena iš jų yra paradinė, su taškuota suknele ar skarele, ta, kurią ne vienam norisi pamėgdžioti, persiėmus taškuotojo dizaino manija, o kita yra užkulisinė Šimonytė, aplink save subūrusi labiausiai nešvankių žmonių ratą iš rinktinių pataikūnų, kurie, tarkime, skirtingai nei senieji konservatoriai, jai privalo būti dėkinga, nes yra pakviesti į nacionalinio lygio politiką iš niekur. Galima suprasti I.Šimonytę, invazinį padarą konservatorių partijoje, kai ji ieško ir atranda savitus įtakos svertus, tačiau naujieji konservatoriai, a la maldeikiai, slušniai ir panašūs padarai yra jau ne tiek naujojo racionalumo, kiek skonio sprendinio nesėkmingo išbandymo pavyzdžiai. Jų nepavadinsi, kaip įprasta, net šakalais, lojančiais už vilkės nugaros, greičiau jau yra taip, kad I.Šimonytė yra vadintina princese su šliužų svita.
Kaip jau kažkur užsiminiau, manding, Slušnys yra jau toks lėkštas ir negabus vyriokas, kad, siekdamas įsiteikti partinėms viršūnėms, nesugebėjo nieko daugiau nei pamėgdžioti grojančio balalaika ir besivaipančio R.Valatkos posmus. Iš kitos pusės žiūrint, nieko nuostabaus, kad R.Valatka kaskart tampa įkvėpimo šaltiniu kanalizacijos brolijai, ypač pritraukiančiu dėmesį tada, kai pamėgdžiodamas indėną išsiteplioja visomis homo sapiens ekskrementų spalvomis. Nepraleisiu progos pastebėti, kad praeitą savaitgalį anas užsimoja nuodugniai išplėtoti prezervatyvų temą, tapdamas žmogumi Kandonu Nr.1. Kažkada turėjome personažą, pravarde Kancaras, kažkas užsimanė būti pavadintas Celofanu, na o šiandien nešvankumo priešakyje neabejotinai stovi Valatka Kandonas. Žinoma, skamba ne taip iškilmingai kaip Konrodas Valenrodas, tačiau naujasis žurnalisto titulas daugmaž atitinka negaluojančią laikmečio dvasią, ar ne?
Ingrida Šimonytė. Vyriausybės nuotr.Rimvydas Valatka
Nepasakyčiau, kad prezidentas G. Nausėda visiškai nusišnekėjo ar pernelyg sutirštino spalvas, įgarsindamas savo intuicijas, kad valdantieji didesniu ar mažesniu laipsniu boikotavo jo iškeltą tikslą iki liepos mėnesio vidurio paskiepyti 70 proc. populiacijos. Prisiminkime tai, kaip ilgai buvo išjuokiamas prezidentas, iškėlęs tokį tikslą, juolab kad tuo metu katastrofiškai trūko vakcinų. Tačiau kai reikiamų medicininių preparatų atsirado su kaupu, jokio proveržio neįvyko. Nepabijokite stoti į čia nupiešto naujojo konservatoriaus batus, pabandydami įsivaizduoti – kaip jis turėtų jaustis, kai netikėtai atsiveria ne tik galimybės, bet ir pareiga įgyvendinti išjuokto prezidento planus? Taigi negalima atmesti ir tokios versijos, kad mūsų aptariamu atveju buvo įgyvendinta itališko streiko taktika, kai daug plušama dėl akių, bet nieko realiai nepadaroma.
2021.10.25; 14:04
Kraupiai slogus ant užtapyto Vyčio nupeckiotos vaivorykštės fonas,
Ten laikrašty dirba niekados nepavargstantis Valatka Kandonas,
Kartais po kojomis iššliaužia pasižmonėti Slušnys,
Per viršų jau kupa atsivėrę kanalizacijos šulinys,
Žmonių jau niekur nebesimato, strikinėja tik žmogos,
Karo korespondento išpažintis. Amerikietiški prezervatyvai
Nuotaika – pakili. O kaip kitaip – likau gyvas! Nė menkiausio įbrėžimo, nė menkiausios žaizdelės. Net ir didesnių pergyvenimų nepatyriau. Nerimo, pavojingų situacijų pasitaikė, kaip be jų. Tačiau nuojauta visąlaik kuždėjo, jog rusams miesto užgrobti nepavyks. Gal kada ir kris čečėnų sostinė, greičiausiai neatsilaikys, juk milžiniška Rusija pajėgi praryti mažytę Čečėniją, tačiau tikrai – ne šiandien, ne dabar.
Keletas plaukų mano šviesioje ševeliūroje tądien papilkėjo. Negali būti, kad nė vienas plaukas nepražilo. Bet man negaila. Užtat visuomet galėsiu tvirtinti savo akimis matęs pirmąjį Grozno šturmą. Man – tai svarbu. Jei kas nors teirautųsi, kuo gi užsiėmiau 1994-ųjų lapkričio 22-ąją, iki pat mirties prisiminsiu – ne alų Vilniaus užeigoje pliumpinau, ne nuobodžioje Seimo konferencijoje užpakalį tryniau. Tądien gyvenau Dagestano gatvėje netoli Grozno centro, kurio link iš kelių pusių nuo pat ryto bjauriai riaumodami, tarsi šlykščios Pragaro pabaisos, žlegėjo Rusijos Federacijos tankai.
Šiurpu? Taip. Kur slėpsiuosi, jei vis tik rusai užimtų miestą ir Grozno gatvėse užvirtų nuožmūs, kruvini gatvių susirėmimai? Šis klausimas graužė tarsi sieros rūgštis. Bet Pavelo Gračiovo grasinimai, esą Grozną jis parklupdysiąs vos su vienu desantininkų pulku per keletą valandų, – žlugo. Akivaizdžiausias nusišnekėjimas. Nepaėmė Grozno. Ir nė nepanašu, jog artimiausiu metu užimtų net ir labai stengdamiesi. Čečėnai – puikūs kariai. Čečėnai – drąsūs kariai. Gračiovas apsijuokė, apsijuokė taip kvailai, kad garbingas karininkas iš gėdos nusišautų. Bet ar rusų generolams suprantama, kas yra garbė?
Žingsniavau į Džocharo Dudajevo vardu pakrikštytus rūmus. Atokesnių gatvių namų langai – sveikut sveikutėliai. Įstiklinti. Kai kur net blizga, nors jau vakarėja, tuoj ims temti. Bet tose atkarpose, kur riaumodamas praūžė bent vienas tankas, kur išsidraskė į šimtus skeveldrų bent vienas sviedinys, visi alei vieno namai – tuščiomis kiaurymėmis. Be stiklų. Stiklų šukės gruzdėjo po kojomis. Kai kur jų būta tiek daug, kad net batai klimpo tarsi į pelkę.
Skubėdamas į prezidentūrą sužinoti naujausių naujienų, tai šen, tai ten mačiau dar rusenančius rusų tankus su nusmukusiais vikšrais, aplamdytais bokšteliais, išdraskytais šonais. Jie – ne popieriniai. Ne meniniame filme, ne nuotraukoje. Jie – Lenino gatvėje, beveik pačiame Grozno centre. Galiu juos paliesti. Prie kelių aplaužytų geležinių monstrų gulėjo brezentais pridengti rusų tankistų kūnai. Dar nespėjo išvežti. Ar man jų gaila? Net nežinau. Patys kalti. Niekas čia jų nekvietė.
Prezidentūroje išgirdau, kad jau rytoj žurnalistams leisią pasišnekėti su nelaisvėn paimtais rusų tankistais. Čečėnai kvietė būtinai rast laiko, nes būsią įdomu. Be jokios abejonės, – ateisiu. Bėgte atbėgsiu. Ne kiekvienam nusišypso laimė pašnekinti suimtus rusų tankistus. Aš tokią galimybę turėsiu maždaug po dvylikos valandų.
Tačiau unikalią spaudos konferenciją nukėlė. Akistatą su čečėnų karių budriai saugomais rusų tankistais, kiek prisimenu, surengė ne kitą, o dar kitą dieną. Mat šito pageidavę rusų žurnalistai. Jie skundėsi nespėsią greit atlėkti į Grozną iš Maskvos, Leningrado. Todėl Grozno miesto komendantas pokalbius po atviru dangumi nukėlė 36 valandom.
Duoto žodžio čečėnai laikėsi. Prie prezidentūros rusų tankistai buvo atvesti kaip sutarta. Juos lydėjo neperšaunamą liemenę dėvįs, tik vieną pistoletą prie juosmens prisisegęs komendantas ir keturi nuo galvos iki kojų ginkluoti sargybiniai. Tankistų – keliolika vyrų. Ir vyresnių, ir visai jaunučių. Suimtieji dairėsi sutrikę, išsigandę. Tarsi prisidirbę į kelnes. Žvelgiant į juos buvo lengva numanyti, kad nesitikėję tokios „šlovingos“ baigties. Keli iš jų – purvini, apsvilusiais, tepaluotais, apdraskytais kombinezonais. Vieno plaštaka – subintuota.
Vos tik juos išvedė iš kažin kokio rūsio, gausiai iš Maskvos ir kitų Rusijos miestų sulėkę žurnalistai tarsi galingas krioklys nuūžė suimtųjų pusėn. Kad rusų žurnalistai taip agresyviai veršis prie tankistų, – nesitikėjau. Ypač aršiai alkūnėmis kelią skynėsi merginos, moterys, kurių, beje, buvo dauguma. Kodėl – būtent dailios merginos trumpais ir pusiau trumpais sijonais? Tokia Rusijos žvalgybų taktika – prisidengti neva gležnomis, nieko kariniuose reikaluose nenutuokiančiomis merginomis. Kai likau nustumtas į šalį, po patirtų niuksų ir pats puoliau stumdyti. Velniop etiketą, velniop džentelmeniškumą. Man reikia girdėti, ką kalbėsią tie nelaimėliai. Nors argi jie – nelaimėliai? Nelaimėliai – tai tie, kurie gulėjo prie tankų pridengti palomis.
Rusų žurnalistų klausimai pasirodė kvailoki. Tas pats – per tą patį. Ar nekankina, ar perrišo žaizdą, ar atnešė pavalgyti? Čečėnų nelaisvėn pakliuvę kariškiai gyvenimo sąlygomis nesiskundė. Buvo akivaizdu, kad čečėnai jų – nei kankino, nei ruošėsi kankinti. Tuomet vainachai elgėsi labai protingai. Belaisvius paleisdavo namo. Be išpirkų, be išankstinių sąlygų. Tereikėdavo pažadėti, jog daugiau nekelsią rankos, ir viskas, tu – laisvas, bėk į visas keturias puses. Tauriai elgdamiesi čečėnai laimėdavo ne tik nelaisvėn patekusiųjų, bet ir jų artimųjų simpatijas. Todėl žurnalisčių aimanavimai atrodė nenatūralūs.
Bet merginos vis tiek įkyriai aikčiojo, reikalaudamos ypatingai humaniško elgesio.
Atidžiai klausydamasis, ko žurnalistės teiraujasi suimtųjų, įsikišo Grozno komendantas. Jis patikinęs, kad belaisviai po apklausų bus grąžinti Maskvai. Vienintelė sąlyga – pažadas daugiau nepuldinėti Čečėnijos, nes antrą sykį patekę į čečėniškas rankas bus teisiami pagal karo lauko įstatymus. Tai – mirties bausmė. Bet šiandien tikrai nėra jokių priežasčių verkšlenti. Suimtieji po kelių dienų džiaugsis gimtųjų namų jaukumu.
Komendanto paaiškinimu žurnalistės liko nepatenkintos. Joms, regis, būtų buvę parankiau, jei tankistai aikštėje stovėtų sumušti, kruvini. Štai tada jos turėtų apie ką rašyti. Dabar – šnipštas. Jokių patvirtinimų, kad čečėnai – žvėrys.
Merginoms beliko susirasti kitą temą – energingai teiravosi motinų, žmonų, tėvų adresų. Artimiesiems jos praneš, kas nutiko. Tuomet viena ypač bjauriu spiegiančiu balseliu dar sykį pratrūko: ar tikrai mylimai žmonai perduoti, kad žiauriai nemušė? Pamaniau, jog ši pamaiva, kad ir ką išgirstų, grįžusi į redakciją vis tiek akiplėšiškai meluos – kapitoną mušė, mušė, mušė.
Nugirdęs tendencingą klausimą, Grozno komendantas pyktelėjo. Iš pradžių, regis, mėgino valdytis, bet paskui garsiai, kad visi girdėtų, paskelbė:
Tanke, kuriam vadovavo kapitonas, radome degtinės ir prezervatyvų.
Man pasirodė, kad įspūdingai aukštas ir stambus sostinės komendantas iš pradžių nesiruošė nagrinėti subtilios prezervatyvų temos. Kam žeminti sučiuptuosius? Tačiau jį sunervavo įkyriosios rusų žurnalistės. Grozno komendantas iš kišenės energingai išsitraukė celofaninį maišelį ir iš jo ant žemės pabėrė šūsnį prezervatyvų. Gal šimto ir nesuskaičiavau, bet būta daug, labai daug. Sostinės vadovo akys spindėjo nuo pasitenkinimo: jei jūs šitaip, tai ir mes skolingi neliksime… Išvertus į lietuvišką patarlę: kaip šauksi, taip atsiliepsią…
Žurnalistė net žaktelėjo iš nuostabos. Iš pradžių lyg ketino perklausti kapitono, ar tikrai jis turėjęs „meilės gumyčių”. Bet paskui, matyt, persigalvojo. Nutarė verčiau prikąsianti liežuvį.
Tada Grozno komendantas iškalbingai pridūrė:
Jiems vadovybė buvo įkalusi į galvas, kad Grozno šturmas būsiąs lengvas, nepavojingas ir mielas pasivažinėjimas. Tad linksminkitės, kodėl nedžiūgaujate?
Spiegiančiu balseliu kalbanti gražuolė apsimetė neišgirdusi kandžios replikos. Vargu ar ji ruošėsi pranešti kapitono žmonai apie prezervatyvus. Niekas iš rusų žurnalistų spaudoje anuomet nėra užsiminęs apie specifinius radinius į Grozną besiveržusiuose tankuose. Čečėnijos informacijos agentūra Čečėnpress atliko kruopštų rusiškosios spaudos ir televizijos reportažų analizę: pasakojimuose apie 1994-ųjų lapkričio 22-osios šturmą bei pokalbius su tądien čečėnų kariams įkliuvusiais tankistais apie prezervatyvus – nieko. Mirtina tyla.
Ir vis tik kapitono žmona, guldau galvą ant ešefoto, sužinojo apie prezervatyvus. Tai aš tas skundikas, išsiuntęs laiškelį, kuriame cituojamas Grozno komendantas. Išsiųsti laišką buvo labai paprasta. Nugirdau viena ausimi, kaip kapitonas rusų žurnalistėms nurodęs miestą, gatvę ir buto numerį, kur šiuo metu gyvenanti jo mylima žmonelė. Nežinau, ar teisingai pasielgiau, bet tos dirbtinai verkšlenančios gražuolės buvo rimtai įsiutinusios ne tik komendantą, bet ir mane. Kodėl jos, vištos, nesidomi, kiek tądien jų apraudomi tankistai nužudė čečėnų?
Beje, aš ne tik nusiunčiau žinutę Maskvon su smulkiu komentaru apie amerikietiškuosius prezervatyvus. Sugrįžęs Lietuvon šį nutikimą smulkiai aprašiau viename iš savo straipsnių.
Gamybiniame pasitarime Vilniuje mano tekstas buvo triukšmingai aptariamas. Keli kolegos tvirtino negalį patikėti, jog tanke rasta prezervatyvų. Jie įtarė Grozno komendantą išsigalvojus. Jie taip pat smerkė mane, kam gi aš, niekadėjas, žmonai išsiuntęs telegramą. Kokią moralinę teisę aš, akiplėša, turiu kištis į visai nepažįstamos šeimos reikalus?
Sėdėjau gamybiniame pasitarime suglumęs. Nuoširdžiai nesupratau, kodėl jiems labiau gaila ištvirkėlio kapitono nei žuvusių Grozno gynėjų.
Gal nesugebėjau įtikinamai surašyti, neparinkau tinkamų žodžių?
