Prezidentas Gitanas Nausėda tikina, kad, formuojant naują Vyriausybę, dabartinių ministrų, įsivėlusių į vadinamąjį čekių skandalą – Simono Kairio ir Gintarės Skaistės – kandidatūros neturėtų būti teikiamos.
„Noriu atsakingai pareikšti, kad tie ministrai, kurie yra susiję su šiuo nuaidėjusiu ir tebeaidinčiu skandalu – jiems vietos naujojoje Vyriausybėje aš nematau. Tiesiog būtų gerai, kad šios ministrų kandidatūros, pono Kairio ir ponios Skaistės kandidatūros tiesiog nebūtų siūlomos naujoje Vyriausybėje“, – pirmadienį LNK televizijai sakė šalies vadovas.
Prezidentas patikino, kad būsimam Ministrų kabineto lyderiui teikiant šių politikų kandidatūras, jos nebus tvirtinamos.
„Negali būti to, kas dabar kažkur tarp eilučių jau mėginama paskleisti – kad gali būti taip, kad ir niekas nepasikeis, visą šitą ratą apsukę, mes grįšime prie naujos senosios Vyriausybės“, – pabrėžė G. Nausėda.
Tikina, kad dėl kilusio skandalo „Lietuva yra destabilizuota lygioje vietoje“
Vertindamas jau ne pirmą savaitę besitęsiantį skandalą dėl piktnaudžiavo kanceliarinėmis lėšomis, prezidentas apgailestavo, kad Vyriausybė nesiėmė akivaizdžių situaciją sprendžiančių sprendimų, kurių pavyzdį, anot G. Nausėdos, pademonstravo pati Prezidentūra.
„Labai apmaudu, kad mes susikūrėme krizę lygioje vietoje – tą tenka pripažinti. Kuomet mes priimame sprendimą, kad su čekiukų istorija vienaip ar kitaip susijęs mano vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis turėtų palikti tarnybą – ir jis tai padarė, demonstruodamas, mano nuomone, vakarietišką politinę kultūrą – mes tikėjomės, kad šiuo pavyzdžiu paseks ir Vyriausybė“, – aiškino valstybės vadovas.
Tuo metu, prezidento manymu, valdančiųjų konservatorių reakcija buvo „visiškai nesuprantama ir nesuvokiama“, o įsisiūbavęs skandalas lėmė tai, jog „Lietuva yra lygioje vietoje destabilizuota“.
„Tačiau reakcija buvo visiškai nesuprantama, nesuvokiama. Ir vietoje to, kad padėkotų už darbą trims ministrams, buvo pradėta kurti tokia, sakyčiau, melodrama ar drama su daugybe veikėjų, veikiančių personažų, kurios galutiniai tikslai net patiems konservatorių partijos atstovams nėra aiškūs ir kuri dabar tikrai išjudino mūsų politinės sistemos pamatus“, – kalbėjo G. Nausėda.
„Vietoje to, kad padaryti sprendimus, kurie buvo pribrendę, buvo nueita kitu keliu. Ir šiandien Lietuva yra lygioje vietoje destabilizuota“, – apgailestavo jis.
Nesupranta, kodėl premjerė siekia išsaugoti visą Ministrų kabinetą
G. Nausėda pakartojo, kad į skandalo epicentre atsidūrę trys ministrai – G. Skaistė, S. Kairys ir Jurgita Šiugždinienė – turėjo pasekti jo buvusio patarėjo P. Mačiulio pavyzdžiu ir pasitraukti iš užimamų pareigų. Tą padarė tik švietimo, mokslo ir sporto ministrė.
Prezidentas mano, kad pakeitus šiuos tris ministrus visą valstybę drebinančios krizės būtų išvengta.
„Aš tikėjausi, kad mūsų pavyzdys įkvėps Vyriausybę priimti reikalingus sprendimus ir, ko gero, šiandien Vyriausybė būtų dirbusi taip, kaip dirba“, – sakė jis, pažymėdamas, kad konservatoriams būtų pavykę rasti naujus politikus, galinčius pakeisti postus paliekančius ministrus.
Todėl šalies vadovas mano, kad Vyriausybės lyderė Ingrida Šimonytė besąlygiškai siekia išsaugoti visą Ministrų kabinetą. Negana to, anot G. Nausėdos, tai tapo visos Vyriausybės „veiklos ašimi“.
„Man nesuvokiama, kad kartais principas „išsaugosiu ministrą bet kokia kaina“ tapo šitos Vyriausybės veiklos ašimi“, – stebėjosi G. Nausėda.
„Mes esame politikoje ir suprantame, kad žmonės gali atsidurti interesų konflikte, žmonės gali turėti vienokių ir kitokių problemų, kartais nesusijusių su tiesioginėmis jų pareigomis. Išsikelti sau sportinį principą apginti bet kokį ministrą – nesvarbu, ką jis yra pridirbęs – yra tiesiog šiuolaikiniu politikos požiūriu nesuvokiama. Tenka tik tai tikėtis, kad pagaliau tas požiūris ir supratimas, kas yra politika, po truputį keisis ir mes rasime bendrą kalbą“, – vylėsi šalies vadovas.
Kilus skandalui dėl galimo savivaldos politikų piktnaudžiavimo kanceliarinėmis lėšomis, konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis prakalbo apie visos politinės sistemos perkrovą. Pasak jo, pastaroji problema liečia ne tik savo išlaidų negalinčius pagrįsti ministrus, bet visas politines partijas. Todėl TS-LKD prezidiumas pasiūlė Seimui surengti naujus rinkimus – priešingu atveju, Vyriausybė atsistatydintų.
Praėjusią savaitę registruotame nutarimo projekte, konservatoriai siūlo Seimui surengti naujus rinkimus rugsėjo 10 d.
Premjerė Ingrida Šimonytė ne kartą patikino, kad, Seimui pritrūkus politinės valios ir nesušaukus naujų rinkimų, ji atsistatydins.
Tokia iniciatyva sutinkama nevienareikšmiškai – valdantieji liberalai sako, kad Seimas turėtų apsispręsti dėl siūlymo tik po NATO viršūnių susitikimo. Tuo metu Laisvės partija nurodo esanti atvira iniciatyvai, nors pirmalaikiai rinkimai, jų nuomone, yra kraštutinė priemonė.
Skandalo įkarštyje švietimo, mokslo ir sporto ministrė J. Šiugždinienė pripažino negalinti dokumentais pagrįsti savo išlaidų, dirbant Kauno miesto savivaldybėje. Nors tvirtino skaidriai naudojusi išmokas, o už jas atsiskaičiusi pagal savivaldybėje galiojusį reglamentą, oponentams keliant spaudimą politikė nutarė trauktis iš posto.
Laikinosios sostinės taryboje dirbę G. Skaistė bei S. Kairys taip pat nurodė, kad neturi kaip pagrįsti savo išlaidų. Visgi, finansų ministrė pranešė, kad susiklosčius tokiai situacijai ji Kauno savivaldybei pervedė dalį išnaudotų lėšų – beveik 14 tūkst. eurų.
Seime bręstant iniciatyvai padėti parlamentinį tyrimą dėl galimai neteisėtos Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos 2019 m. prezidento rinkimų metu, šalies vadovas Gitanas Nausėda sako, kad klausimai, kurie galėtų būti adresuoti asmeniškai jam, jau yra atsakyti.
Visgi, Daukanto aikštės lyderis nurodo, kad, Seimui suformavus specialiąją tyrimo komisiją, jis norės ir privalės dar kartą pateikti savo poziciją, jog, pasak jo, abejonės būtų išsklaidytos.
„Tai, kad šiuo atveju klausimai yra pateikti VSD. Iš esmės man gali būti pateiktas tiktai klausimas apie tai, ar aš kreipiausi, ar man buvo pateikta informacija apie mano komandos narius. Į tą klausimą aš jau seniai atsakiau ir mano atsakymas lieka tas pats, nes tokia buvo realybė“, – ketvirtadienį LRT televizijai sakė G. Nausėda.
„Nežinau, ką dar manęs galėtų tenai paklausti, bet jeigu paklausimai bus, aš privalau atsakyti ir aš norėsiu atsakyti, nes aš nenoriu, kad liktų kažkokių neaiškumų ar „nedakalbėjimų“, – pabrėžė šalies vadovas.
ELTA primena, kad Generalinei prokuratūrai atlikus patikrinimą, konstatuota, kad 2019 m. pavasarį tuometiniam Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSG) pirmininkui Vytautui Bakui adresuotas pranešėjo kreipimasis dėl VSD nebuvo tinkamai išnagrinėtas ir įvertintas. Todėl prokurorai aktualią medžiagą perdavė parlamentinę žvalgybos institucijų kontrolę vykdančiam Seimo komitetui – klausimas grąžintas į NSGK.
Diskusijos dėl galimo tyrimo parlamente atsirado pasirodžius žurnalistų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygai „Pranešėjas ir Prezidentas“, kurioje atskleidžiamas VSD vykdytas galimai neteisėtas duomenų rinkimas apie privačius asmenis prezidento rinkimų kampanijos metu. Taip pat nemažai dėmesio skiriama tuometinio kandidato į šalies vadovo postą G. Nausėdos rinkiminei kampanijai bei prezidentavimo laikotarpiui.
Pagrindinis istorijos šaltinis – daugelį metų žvalgybos struktūrose dirbęs ir dar 2019 m. dėl neskaidrios VSD veiklos į ankstesnės kadencijos Seimo NSGK pirmininką kreipęsis pranešėjas.
VSD vadovybė griežtai atmeta viešai reiškiamus kaltinimus, esą žvalgyba rinko informaciją neteisėtai. Darius Jauniškis tvirtina, kad žvalgybos pareigūnai priešrinkiminiu laikotarpiu domėjosi visų kandidatų į prezidentus aplinka ir tai, pasak jo, yra įprasta praktika.
Valdantieji, reaguodami į sugrįžusias diskusijas, jau kovo mėnesį VSD vadovui D. Jauniškiui suformulavo klausimus. Visgi, net ir atsakęs į visus pateiktus klausimus, D. Jauniškis parlamentarų neįtikino ir nuo iniciatyvos steigti specialiąją komisiją neatsitraukta.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Ankaroje susitiko su Turkijos Prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu. Dvišaliame Lietuvos ir Turkijos valstybių vadovų susitikime aptarti Baltijos ir Juodosios jūros regionų saugumo klausimai, pasirengimas artėjančiam NATO viršūnių susitikimui Vilniuje, taip pat dvišalių politinių ir ekonominių Lietuvos ir Turkijos santykių raidos perspektyvos.
„Lietuva labai vertina Turkijos solidarumą ir indėlį stiprinant mūsų saugumą Baltijos regione. Turkija taip pat yra kertinis veiksnys užtikrinant saugumą Juodosios jūros regione. Nepaprastai svarbi ir Turkijos parama Rusijos užpultai Ukrainai, ypač sprendžiant Ukrainos grūdų eksporto per Juodosios jūros uostus klausimus. Tai svarbu ne tik Ukrainos ekonomikai, bet ir pasaulinei maisto rinkai“, – susitikime su Turkijos valstybės lyderiu pabrėžė Prezidentas.
Lietuvos ir Turkijos Prezidentai aptarė tolesnę NATO valstybių pagalbą Ukrainai, Aljanso plėtrą, taip pat pasirengimą liepos 11–12 dienomis Vilniuje vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui.
Šalies vadovas akcentavo, kad vienas svarbiausių Aljanso lyderių susitikimo Vilniuje tikslų yra užtikrinti 2022 m. Madrido viršūnių susitikime priimtų sprendimų stiprinti rytinį NATO flangą įgyvendinimą.
„Turime pasiekti, kad nauji regioniniai gynybos planai būtų patvirtinti dar iki viršūnių susitikimo Vilniuje, taip pat didinti priešakines NATO pajėgas iki brigados dydžio, sustiprinti oro gynybą regione. Džiaugiuosi, kad Lietuva ir Turkija pasiryžusios dirbti kartu stiprinant visų NATO narių saugumą“, – susitikime su Turkijos lyderiu sakė Lietuvos Respublikos Prezidentas.
Valstybės vadovas pabrėžė, kad Aljansas privalo rimtai įvertinti ir būti pasirengęs duoti atsaką į visas grėsmes, tarp jų ir terorizmo, su kuriuo susiduriama prie pietinių NATO sienų. „Sąjungininkių saugumas yra nedalomas, jis turi būti užtikrinamas 360 laipsnių principu“, – sakė Prezidentas.
Susitikime su Turkijos Prezidentu taip pat buvo aptarti dvišaliai Lietuvos bei Turkijos santykiai. Augant dvišalei prekybai, Lietuvos valstybės vadovas pakvietė Turkiją stiprinti bendradarbiavimą aukštą pridėtinę vertę kuriančiuose sektoriuose.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis sako, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos Krikščionių demokratų (TS-LKD) partija „Prezidento ir pranešėjo“ istorijoje keliamais klausimais nesiekia nuversti Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo ar pakenkti prezidento reitingams, kaip kad teigia opozicija.
„Nematyčiau, kad kas nors norėtų pakenkti prezidento reitingams ar net, tiesą sakant, nemanau, kad reikėtų tai susieti su VSD vadovu. Esu, atsakydamas į panašius klausimus, akcentavęs, kad svarbiausias uždavinys yra pasitikėjimas institucija, kitaip tariant, tuo, ką vadiname integralumu, – kad nėra kokių nors pažeidimų ar teisės aktų neatitikimų jų veikloje. Svarbiausia užtikrinti, kad tokių spragų veikloje nebūtų. Jeigu tokių būtų, (tai) atsiskleistų ar galimo tyrimo, ar atsakymų metu, nes (tai – ELTA), kas yra išvardinta knygoje, leidžia šiek tiek tai jausti“, – LRT televizijai penktadienį sakė G. Landsbergis.
Opozicijai priklausantys politikai viešai svarstė, kad valdantieji, inicijuodami parlamentinį tyrimą knygoje aprašomiems klausimams atsakyti, siekia pakenkti prezidentui ir nukreipti dėmesį nuo K. Bartoševičiaus istorijos.
ELTA primena, kad žurnalistų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygoje „Pranešėjas ir Prezidentas“ atskleidžiamas VSD vykdytas galimai neteisėtas duomenų rinkimas apie privačius asmenis prezidento rinkimų kampanijos metu. Taip pat nemažai dėmesio skiriama tuometinio kandidato į šalies vadovo postą Gitano Nausėdos rinkiminei kampanijai bei prezidentavimo laikotarpiui.
Pagrindinis istorijos šaltinis – daugelį metų žvalgybos struktūrose dirbęs ir dar 2019 m. dėl neskaidrios VSD veiklos į ankstesnės kadencijos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininką Vytautą Baką kreipęsis pranešėjas.
Prezidentas netruko sureaguoti į ažiotažą viešojoje erdvėje sukėlusią knygą. Paklaustas, ar spėjo perskaityti naujai išleistą knygą, G. Nausėda tikino „pasakų nebeskaitantis“, o kiek vėliau suabejojo, ar žurnalistų papasakota istorija nėra „užsakomoji žiniasklaida“.
Tuo metu VSD vadovybė griežtai atmeta viešai reiškiamus kaltinimus, esą žvalgyba rinko informaciją neteisėtai. D. Jauniškis tvirtina, kad žvalgybos pareigūnai priešrinkiminu laikotarpiu domėjosi visų kandidatų į prezidentus aplinka ir tai, pasak jo, yra įprasta praktika.
Naujas diskusijas dėl knygoje papasakotos istorijos įžiebė politikos apžvalgininko Mariaus Laurinavičiaus paviešinta kitokia įvykių versija. Remdamasis pora šaltinių, glaudžiai susijusių su žvalgyba, apžvalgininkas paviešino pranešėjo tapatybė – pasak jo, tai šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) patarėjo pareigas einantis Tomas Gailius.
Be to, M. Laurinavičius svarstė, kad pranešėjo liudijimas gali būti „valstybininkų klano“ istorijos tęsinys.Prabėgus 3 metams po rezonansą sukėlusios istorijos, NSGK narys Raimundas Lopata pavasario Seimo sesijoje siūlo sudaryti parlamentinio tyrimo komisiją, kuri aiškintųsi pranešėjo istorijos detales. Opozicija tokį siūlymą sutinka nevienareikšmiškai – dalis politikų nemato prasmės inicijuoti papildomo tyrimo.
Prezidentūra paaiškino, kodėl šalies vadovas Gitanas Nausėda žurnalistų išleistą knygą „Pranešėjas ir Prezidentas“ pavadino užsakomąja žurnalistika. Anot jos, paprastai tokias knygas paprastai užsako leidėjai.
„Nepriklausoma, objektyvi ir nešališka žiniasklaida bei patikrintais faktais grindžiama žurnalistika yra laisvos visuomenės pagrindas. Žurnalistai dirba nepaprastai svarbų darbą, kuris susijęs taip pat ir su didele atsakomybe. Gandais, nutylėjimais ir šališkomis interpretacijomis grindžiamas informacijos pateikimas pagal apibrėžimą negali būti laikomas tiriamąja žurnalistika“, – teigiama Prezidento komunikacijos grupės komentare Eltai.
Prezidentūros atsakyme svarstoma, kad galbūt todėl minėtos knygos autoriai nuo pat pradžių, taip pat ir prašydami Prezidento komentarų, pasirinko savo darbą pristatyti kaip „publicistinį“ „projektą“, taigi nukreiptą į poveikį viešajai nuomonei.
„Įprastai tokius projektus užsako leidėjas. Apie tai, kaip jo angažuotumas ir atvirai deklaruojamas siekis tiesiogiai paveikti politinius procesus dera su žiniasklaidos misija ir viešosios informacijos rengėjui nustatytais teisiniais reikalavimais, paliekame spręsti visuomenei“, – akcentuoja Prezidento komunikacijos grupė.
ELTA primena, kad D. Pancerovo ir B. Davidonytės knygoje atskleidžiamas VSD vykdytas galimai neteisėtas duomenų rinkimas apie privačius asmenis prezidento rinkimų kampanijos metu, taip pat nemažai dėmesio skiriama G. Nausėdos rinkiminei kampanijai bei prezidentavimo laikotarpiui.
Seimo NSGK narys Raimundas Lopata mano, kad pavasario sesijoje reikėtų sudaryti parlamentinio tyrimo komisija, kuri toliau aiškintųsi istorijos dėl VSD rinktų duomenų apie privačius asmenis detales.
VSD vadovybė griežtai atmeta viešai reiškiamus būgštavimus, esą žvalgyba rinko informaciją.
Praėjusią savaitę knygų mugėje apsilankęs šalies vadovas, paklaustas, ar spėjo susipažinti su naujai išleista knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“, teigė „pasakų nebeskaitantis“.
„Aš pastaruosius 20 metų pasakų nebeskaitau. Kažkada savo dukrom skaitydavau, dabar nebeskaitau, todėl nelabai galiu pasakyti, kas ten yra parašyta. Bet kuriuo atveju vėlgi palieku tai skaitytojams. Tegul skaitytojai skaito, daro savo išvadas, o aš šioje vietoje galiu pasakyti tiek, kiek pasakiau“, – Knygų mugėje susirinkusiems žurnalistams teigė G. Nausėda.
Galiausiai šalies vadovas suabejojo, ar žurnalistų knygoje papasakota istorija nėra „užsakomoji žurnalistika“.
Prezidentas Gitanas Nausėda nesureikšmina pirmąją jo kadencijos pusę lydėjusios dažnos patarėjų Komunikacijos grupėje kaitos. Šalies vadovo teigimu, darbas Prezidentūroje yra sunkus ir ne visi žmonės su tuo pajėgia susidoroti.
„Žmonės keičiasi visose komandose, keitėsi ir ankstesnių prezidentų komandose. Nematau čia kažko neįprasto ar keisto. Darbas Prezidentūroje įtemptas, atsakingas, deja, tenka dirbti ir savaitgaliais, ir vakarais ar net naktimis. Ne visi žmonės pajėgia su tuo susidoroti. Aš tai puikiai suprantu. Žmonės pavargsta ir renkasi mažiau įtemptą, neretai galbūt ir geriau apmokamą darbą, nes atlyginimai valstybės tarnyboje, palyginti su privačiu sektoriumi, dažniausiai būna kur kas mažesni“, – „Kauno dienai“ teigė G. Nausėda.
Įvertino komunikaciją: negi turėčiau gudrauti, kalbėti apie nieką arba labai aptakiai
Raštu atsakydamas į „Kauno dienos“ užduotus klausimus prezidentas pakomentavo ir Prezidentūros komunikaciją apskritai. Pasak prezidento, jo sprendimus pirmąją kadencijos pusę lėmė ne viešųjų ryšių logika, bet supratimas, ką iš tikrųjų reikėtų daryti. Prezidentas pažymi, kad priimdamas sprendimus nesiruošia gudrauti ar kalbėti aptakiai vien tam, kad nesusilauktų kritikos.
„Mano veiksmus ir sprendimus lemia ne viešųjų ryšių logika ar standartai. Jei galvočiau tik apie juos, ko gero, nemažos dalies sprendimų priimti išvis nebūčiau galėjęs. Yra daug sprendimų, kurie reikalingi valstybei ir jos žmonėms, tačiau viešųjų ryšių prasme yra nepopuliarūs ar pavojingi. Tačiau ar tai reiškia, kad jų nereikėtų priimti? Lygiai taip pat esama daugybės situacijų, kai vienas ar kitas veiksmas, vertinimas, žodis ta pačia viešųjų ryšių prasme irgi yra nedarytinas, nevartotinas ar nenaudotinas, tačiau negi turėčiau gudrauti, kalbėti apie nieką arba labai aptakiai, kad tik išvengčiau kritikos?“, – retoriškai klausė prezidentas.
„Aš kalbu tai, ką manau. Darau tai, ką manau esant reikalinga daryti. Manau, kiekvienas sąžiningas politikas turi elgtis būtent taip, o ne pagal viešųjų ryšių schemas“, – „Kauno dienai“ apibendrino G. Nausėda.
ELTA primena, kad šių metų sausio pradžioje portalas LRT skelbė, jog G. Nausėdos komandą palikti nusprendė Komunikacijos grupės vadovė, prezidento vyriausioji patarėja Raminta Stanaitytė-Česnulienė. Ji darbą Prezidentūroje baigti turėtų vasario viduryje. Pasirodžius šiai naujienai Prezidentūra pranešė, kad prie prezidento komandos jungiasi naujas patarėjas komunikacijos klausimais – tai ekspremjero Sauliaus Skvernelio buvęs atstovas spaudai Tomas Beržinskas.
Tai ne vieninteliai pokyčiai prezidento Komunikacijos grupėje. 2020-ųjų vasarą Prezidentūrą paliko prezidento vyriausiasis patarėjas komunikacijai Aistis Zabarauskas. Jį užimtose pareigose pakeitė žurnalistas Ridas Jasiulionis. Kiek vėliau G. Nausėdos komandą komunikacijos grupėje palikti nusprendė atstovas spaudai Antanas Bubnelis. Tą kartą pranešta ir apie tai, kad R. Stanaitytė-Česnulienė taps naująja šalies vadovo vyriausiąja patarėja ir Komunikacijos grupės vadove, o iki tol šiai grupei vadovavęs R. Jasiulionis bus atsakingu už bendravimą su visuomeninėmis organizacijomis.
Lietuvos teisinė sistema buvo surėdyta taip, jog čia aukščiausioji teisminė institucija yra Konstitucinis teismas (KT), už Konstitucinį teismą Lietuvoje aukštesniu gali būti laikomas nebent tik Paskutinysis teismas, septyniems angelams pakėlus triūbas prie lūpų.
Kitas dalykas, kad LR Konstituciniam teismui ne visados pavykdavo išsaugoti savo nepriekaištingą reputaciją, pateisinti žmonių lūkesčius, kuriuos sužadina aukštasis Konstitucinio teismo vardas ir ypatingas statusas. Kad ir kaip žiūrėtume, per nepriklausomybės trisdešimtmetį buvo visko: kai kurie LR KT sprendimai yra sukėlę nemažai diskusijų, pasitaikė net tokių atvejų, kai dėl priimtų KT išaiškinimų kilo abejonės – ar aukštieji teisėjai nepasidavė politiniam užsiangažavimui vienos kurios partijos naudai, ar visados sugebėdavo atsispirti pagundai į pirmą vietą iškelti teisininkų luomo interesus? Iš tiesų, buvo, kad vieną ar kitą kartą surašyta KT nuomonė vertė krapštytis pakaušius. Taigi, galbūt ne be reikalo žmonės plepėjo ir plepa, kad Lietuvoje KT yra aukščiau net už Konstituciją.
Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra vienas iš svarbiausių demokratinės teisinės valstybės principų, o Konstitucinio teismo nepriklausomumas ir nešališkumas civilizuotoje visuomenėje turėtų būti užtikrintas aukščiausiu laipsniu.
Tai be visa ko kito reiškia, kad KT teisėjais gali būti skiriami tik aukščiausios kvalifikacijos, niekados neleidę suabejoti savo padorumu teisininkai, tačiau Lietuvoje, kaip atrodo, be dalykinių ir moralinių kandidato savybių, siekiančiam pelnyti tokį paskyrimą dar yra reikalingas ir partinis užnugaris.
Be to, teisėjai taip pat yra žmonės su skirtingais vertybiniais įsitikinimais, su savo politinėmis simpatijomis ir antipatijomis.
Prieš eilę metų KT teisėju buvęs, dabar universitete dirbantis profesorius Vytautas Sinkevičius iš visų savo likimo brolių, KT eksteisėjų išsiskiria tuo, kad, nežiūrint seniai nugarmėjusių laikų, politinius įvykius anas ir toliau komentuoja žongliruodamas konstitucingumo terminais, vertina menamo atitikimo Konstitucijos normomis požiūriu, kitaip tariant, toli gražu nesijaučia išėjęs į užtarnautą poilsį.
Nieko tokio, jeigu eksperto kvalifikacijas turintis žmogus net ir bėgant laikui nepraranda ūpo bei entuziazmo, tačiau drauge išryškėja ta bėda, kad buvusio KT teisėjo vardą, Konstitucijos komentavimo žodyną anas dabar naudoja siekdamas prastumti vienos politinės partijos interesus.
Ar yra taip, kad laimėjęs KT teisėjo nominaciją žmogus privalėjo slėpti savo politinį užsiangažavimą, o, dirbdamas universitete, tas pats žmogus jau turi teisę konstitucingumo užkeikimais dangstyti labiausiai egoistinius vienos partijos pasirinkimus, šitaip begėdiškai profanuodamas šventą Konstitucijos vardą? Kaip atrodo bent man, ne teisininkui, tokia V.Sinkevičiaus saviveikla vis labiau pradeda panašėti į žiauriai prasikišantį nepadorumo ekscesą. Tikriausiai būtent dar ir dėl to, kad politinis užsiangažavimas ir preferencijos vienos partijos naudai iškreivina teisinio diskurso erdvę, žinomo teisininko V.Sinkevičiaus plačiai cituojami pasisakymai konstitucingumo temomis pastaraisiais metais neretai yra be galo suvelti ir logiškai prieštaringi.
Savo ruožtu pastarosiomis dienomis matome kažką panašaus į V.Sinkevičiaus užsidegimo apipavidalinti partinius interesus teisiškai paūmėjimą, kai anas grūmodamas Konstitucija įrodinėja, kad prezidentas Gitanas Nausėda neturi beveik jokios teisės kištis į ministrų paskyrimo procesą. V.Sinkevičius dabar kala be perstojo, tarsi būtų pasamdytas („Konstitucijos ekspertas įspėja: savo pareiškimais Nausėda jau įvarė save į kampą”; delfi.lt). Esą atmesti kandidatą būtų galima tik remiantis konstituciškai pagrįstais argumentais, o kompetencijos reikalavimas neva nėra konstituciškai pagristas argumentas, siekiant atrinkti tinkamiausius pretendentus (čia pat V.Sinkevičius tvirtina, kad visi kandidatai į ministrus yra užtektinai kompetentingi, taigi kaip dorybę konstituciniame kandidatų paskyrimo procese nurodo tai, kas neva neturi jokios vertės konstitucingumo požiūriu).
Kaip užbrėžti ribą tarp konstituciškai pagrįsto ir konstituciškai nepagrįsto argumento? Nebūkite naivūs, kas ne kas, o Konstitucijos guru V.Sinkevičius dėl tokių niekų galvos sau nekvaršina…