
Prezidentas Gitanas Nausėda tikina, kad, formuojant naują Vyriausybę, dabartinių ministrų, įsivėlusių į vadinamąjį čekių skandalą – Simono Kairio ir Gintarės Skaistės – kandidatūros neturėtų būti teikiamos.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Ankaroje susitiko su Turkijos Prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu. Dvišaliame Lietuvos ir Turkijos valstybių vadovų susitikime aptarti Baltijos ir Juodosios jūros regionų saugumo klausimai, pasirengimas artėjančiam NATO viršūnių susitikimui Vilniuje, taip pat dvišalių politinių ir ekonominių Lietuvos ir Turkijos santykių raidos perspektyvos.
„Lietuva labai vertina Turkijos solidarumą ir indėlį stiprinant mūsų saugumą Baltijos regione. Turkija taip pat yra kertinis veiksnys užtikrinant saugumą Juodosios jūros regione. Nepaprastai svarbi ir Turkijos parama Rusijos užpultai Ukrainai, ypač sprendžiant Ukrainos grūdų eksporto per Juodosios jūros uostus klausimus. Tai svarbu ne tik Ukrainos ekonomikai, bet ir pasaulinei maisto rinkai“, – susitikime su Turkijos valstybės lyderiu pabrėžė Prezidentas.
Lietuvos ir Turkijos Prezidentai aptarė tolesnę NATO valstybių pagalbą Ukrainai, Aljanso plėtrą, taip pat pasirengimą liepos 11–12 dienomis Vilniuje vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui.
Šalies vadovas akcentavo, kad vienas svarbiausių Aljanso lyderių susitikimo Vilniuje tikslų yra užtikrinti 2022 m. Madrido viršūnių susitikime priimtų sprendimų stiprinti rytinį NATO flangą įgyvendinimą.
„Turime pasiekti, kad nauji regioniniai gynybos planai būtų patvirtinti dar iki viršūnių susitikimo Vilniuje, taip pat didinti priešakines NATO pajėgas iki brigados dydžio, sustiprinti oro gynybą regione. Džiaugiuosi, kad Lietuva ir Turkija pasiryžusios dirbti kartu stiprinant visų NATO narių saugumą“, – susitikime su Turkijos lyderiu sakė Lietuvos Respublikos Prezidentas.
Valstybės vadovas pabrėžė, kad Aljansas privalo rimtai įvertinti ir būti pasirengęs duoti atsaką į visas grėsmes, tarp jų ir terorizmo, su kuriuo susiduriama prie pietinių NATO sienų. „Sąjungininkių saugumas yra nedalomas, jis turi būti užtikrinamas 360 laipsnių principu“, – sakė Prezidentas.
Susitikime su Turkijos Prezidentu taip pat buvo aptarti dvišaliai Lietuvos bei Turkijos santykiai. Augant dvišalei prekybai, Lietuvos valstybės vadovas pakvietė Turkiją stiprinti bendradarbiavimą aukštą pridėtinę vertę kuriančiuose sektoriuose.
Lietuvos teisinė sistema buvo surėdyta taip, jog čia aukščiausioji teisminė institucija yra Konstitucinis teismas (KT), už Konstitucinį teismą Lietuvoje aukštesniu gali būti laikomas nebent tik Paskutinysis teismas, septyniems angelams pakėlus triūbas prie lūpų.
Kitas dalykas, kad LR Konstituciniam teismui ne visados pavykdavo išsaugoti savo nepriekaištingą reputaciją, pateisinti žmonių lūkesčius, kuriuos sužadina aukštasis Konstitucinio teismo vardas ir ypatingas statusas. Kad ir kaip žiūrėtume, per nepriklausomybės trisdešimtmetį buvo visko: kai kurie LR KT sprendimai yra sukėlę nemažai diskusijų, pasitaikė net tokių atvejų, kai dėl priimtų KT išaiškinimų kilo abejonės – ar aukštieji teisėjai nepasidavė politiniam užsiangažavimui vienos kurios partijos naudai, ar visados sugebėdavo atsispirti pagundai į pirmą vietą iškelti teisininkų luomo interesus? Iš tiesų, buvo, kad vieną ar kitą kartą surašyta KT nuomonė vertė krapštytis pakaušius. Taigi, galbūt ne be reikalo žmonės plepėjo ir plepa, kad Lietuvoje KT yra aukščiau net už Konstituciją.
Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra vienas iš svarbiausių demokratinės teisinės valstybės principų, o Konstitucinio teismo nepriklausomumas ir nešališkumas civilizuotoje visuomenėje turėtų būti užtikrintas aukščiausiu laipsniu.
Tai be visa ko kito reiškia, kad KT teisėjais gali būti skiriami tik aukščiausios kvalifikacijos, niekados neleidę suabejoti savo padorumu teisininkai, tačiau Lietuvoje, kaip atrodo, be dalykinių ir moralinių kandidato savybių, siekiančiam pelnyti tokį paskyrimą dar yra reikalingas ir partinis užnugaris.
Be to, teisėjai taip pat yra žmonės su skirtingais vertybiniais įsitikinimais, su savo politinėmis simpatijomis ir antipatijomis.
Prieš eilę metų KT teisėju buvęs, dabar universitete dirbantis profesorius Vytautas Sinkevičius iš visų savo likimo brolių, KT eksteisėjų išsiskiria tuo, kad, nežiūrint seniai nugarmėjusių laikų, politinius įvykius anas ir toliau komentuoja žongliruodamas konstitucingumo terminais, vertina menamo atitikimo Konstitucijos normomis požiūriu, kitaip tariant, toli gražu nesijaučia išėjęs į užtarnautą poilsį.
Nieko tokio, jeigu eksperto kvalifikacijas turintis žmogus net ir bėgant laikui nepraranda ūpo bei entuziazmo, tačiau drauge išryškėja ta bėda, kad buvusio KT teisėjo vardą, Konstitucijos komentavimo žodyną anas dabar naudoja siekdamas prastumti vienos politinės partijos interesus.
Ar yra taip, kad laimėjęs KT teisėjo nominaciją žmogus privalėjo slėpti savo politinį užsiangažavimą, o, dirbdamas universitete, tas pats žmogus jau turi teisę konstitucingumo užkeikimais dangstyti labiausiai egoistinius vienos partijos pasirinkimus, šitaip begėdiškai profanuodamas šventą Konstitucijos vardą? Kaip atrodo bent man, ne teisininkui, tokia V.Sinkevičiaus saviveikla vis labiau pradeda panašėti į žiauriai prasikišantį nepadorumo ekscesą. Tikriausiai būtent dar ir dėl to, kad politinis užsiangažavimas ir preferencijos vienos partijos naudai iškreivina teisinio diskurso erdvę, žinomo teisininko V.Sinkevičiaus plačiai cituojami pasisakymai konstitucingumo temomis pastaraisiais metais neretai yra be galo suvelti ir logiškai prieštaringi.
Savo ruožtu pastarosiomis dienomis matome kažką panašaus į V.Sinkevičiaus užsidegimo apipavidalinti partinius interesus teisiškai paūmėjimą, kai anas grūmodamas Konstitucija įrodinėja, kad prezidentas Gitanas Nausėda neturi beveik jokios teisės kištis į ministrų paskyrimo procesą. V.Sinkevičius dabar kala be perstojo, tarsi būtų pasamdytas („Konstitucijos ekspertas įspėja: savo pareiškimais Nausėda jau įvarė save į kampą”; delfi.lt). Esą atmesti kandidatą būtų galima tik remiantis konstituciškai pagrįstais argumentais, o kompetencijos reikalavimas neva nėra konstituciškai pagristas argumentas, siekiant atrinkti tinkamiausius pretendentus (čia pat V.Sinkevičius tvirtina, kad visi kandidatai į ministrus yra užtektinai kompetentingi, taigi kaip dorybę konstituciniame kandidatų paskyrimo procese nurodo tai, kas neva neturi jokios vertės konstitucingumo požiūriu).
Kaip užbrėžti ribą tarp konstituciškai pagrįsto ir konstituciškai nepagrįsto argumento? Nebūkite naivūs, kas ne kas, o Konstitucijos guru V.Sinkevičius dėl tokių niekų galvos sau nekvaršina…
2020.12.04; 06:15