Ilja Laursas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Norint pritraukti daugiau užsienio investicijų ir kurti aukštos pridėtinės vertės ekonomiką, Lietuvoje būtina pasirinkti vieną, daugiausia kelias siauras sritis ir kurti palankias sąlygas būtent jų plėtrai šalyje, sako verslininkas Ilja Laursas.
Trečiadienį, po susitikimo su prezidentu Gitanu Nausėda jis teigė, kad aukštos pridėtinės vertės ekonomikai kurti privalu skatinti inovacijas bei diegti naujas technologijas, o visų jų aprėpti Lietuvai nepavyks, todėl šaliai būtina turėti „specializaciją“.
„Lietuvai reikia pasirinkti specializaciją: negali vienodai būti tinkamas visoms inovacijoms. Prieš kurį laiką kalbėjome, kad Lietuva yra finansų šalis. Vėlgi, paėmus šitą zoną, iš tikrųjų yra nemažai ir politinės valios, ar mes linkę kurti finansinėms inovacijoms palankią aplinką, kompetencijas“, – teigė I. Laursas.
Anot jo, inovatyviam verslui nepakanka vadovautis standartinėmis, Europos Sąjungos numatytomis nuostatomis.
„Norint būti sistemiškai patogiam, inovatyviam verslui, nepakanka taikyti tas „bendrąsias“ Briuselio taisykles, kurios padengia viską ir yra apie nieką – palieka daug vadinamųjų pilkųjų zonų“, – pabrėžė verslininkas.
Todėl, verslininko įsitikinimu, nesiorientuojant į vieną ar daugiausia kelias inovatyvias sritis, aukštos pridėtinės vertės investicijų Lietuva nesulauks.
„Nepasirinkus labai siauros specializacijos, neparuošus ne daugiau nei keleto sričių, kurios yra ypatingai palankios ar tam tikroms finansinėms, ar technologinėms, ar kažkokioms kitoms sritims, tikėtis pasaulinio dėmesio – kad atvažiavę užsieniečiai suras tinkamą vietą investicijoms – būtų naivu. Į tai tiesiog būtina įdėti pastangas“, – kalbėjo jis.
Kartu jis akcentavo, kad potencialūs investuotojai Lietuvos nepasirenka dėl perteklinių biurokratinių procedūrų.
„Nemažai pavyzdžių, kai didelio kapitalo užsienio atstovai čia yra atvažiavę ir susidūrę su ta biurokratija“, – teigė I. Laursas, pridūręs, jog dėl to Lietuva jau galimai neteko „šimtų milijonų“ užsienio investicijų.
„Vien mano žiniomis, šimtai milijonų eurų, dolerių likę už borto dėl to, kad biurokratinės taisyklės (…) privedė prie to, kad interesantai fiziškai negali Lietuvoje sėkmingai investuoti“, – pažymėjo verslininkas.
ELTA primena, kad G. Nausėda, trečiadienį susitikęs su verslo atstovais, aptarė šalies ekonomikos augimo spartinimą, verslo potencialą prisidėti prie Ukrainos atstatymo, aptartos aktualios ekonominės diplomatijos priemonės.
Šalies vadovas pažymėjo, kad atšiauri išorinė aplinka kelia iššūkių tiek visuomenei, tiek verslui. Valstybės institucijų ekonomikos prognozės rodo lėtesnį investicijų augimą, palyginti su tuo, kas prognozuota metų pradžioje.
Naująją darbuotoją, prabėgus kažkiek laiko ir ją geriau pažinus, visi pradėjo vadinti neadekvačia. Ta kolegė jau paliko tarnybą, tačiau tąkart turėjau progą pagalvoti – kodėl man, skirtingai nei kitiems, ji beveik niekados neužkliūdavo trainiojantis šalia arba, kitaip tariant, kodėl netrikdė, neerzino pusamžės damos keistenybės, prasikišantys dramatiškų nuotaikų šuorai, kai nuo euforijos be pastebimo preteksto puolama į ašaras ir atvirkščiai? Tada prisiminiau, kad jaunystėje paprastai bendraudavau tik su visokeriopa to žodžio prasme neadekvačiomis merginomis, kvailesniosios publikos dalies kartas nuo karto, būdavo, pavadinamomis psichėmis. Dar nežinau – ar jos mane traukė, ar aš jas?..
Tarkime, kad likimas iškrečia piktą pokštą, kai niekados įvykių neskubinęs vyriškis staiga veda adekvačią, net pernelyg adekvačią moterį.
Pabandykime įsivaizduoti, kad šią ištekėjusią moterį suerzint jau būna labai sunku, beveik neįmanoma, tačiau ilgai ir metodiškai dirbant galima net ir ją įvesti į drugio krečiamą transą. Tada adekvati žmona tramdomai ramiu balsu pasako visą tiesą apie savo likimo bendrakeleivį, kad anas yra visiškas niekas, geriausiu atveju, idiotas, nelaimėlis ir vidutinybė, kad ji gauna nepalyginamai didesnį atlyginimą už jį ir t.t. Tiesą sakant, tai labai gerai žinau ir aš pats apie save, tačiau nejauku nepagražintą tiesą išgirsti iš mylimosios, tapusios žmona (neduokDie!), lūpų. Todėl sakau aš, daug patyręs, jums, jaunieji bičiuliai, niekados neveskite savo mylimųjų, nes užsikrausite nepakeliamą moralinę naštą tapti sėkmės džentelmenais, nors jums patiems to visai nereikėtų arba net būtų atgrasu.
Pakalbėkime apie kitą atvejį, kai adekvatus požiūris į pasaulį gadina pasaulio vaizdinį. Tokia kolizija tampa ypač akivaizdi, kai žmogus daro galutinius apibendrinimus, remdamasis tik savo profesijos patirtimi, kalba kaip tikras profesionalas, dalykiškai ir logiškai pagrįstai, tačiau labai greitai ima ir išaiškėja, kad tas loginis nuodugnumas buvo ne kas kita kaip profesinio išsigimėliškumo demonstracija.
Štai įtakingas Lietuvos pramoninkų konfederacijos veikėjas ir verslininkystės ideologas skelbia, kad žmogaus vertingumo pagrindas yra jo sukuriama pridėtinė vertė. Tai teiginys, kurį būtų galima pavadinti geležinės logikos pavyzdžiu, jeigu žiūrime iš stambiųjų savininkų varpinės, šitokiu kampu bandydami atsakyti į klausimą – kam žmogus apskritai yra reikalingas ant svieto? Į suktą klausimą šiam verslininkystės guru iš auditorijos – kur tada reikėtų padėti menininkus – žymusis verslo ideologas nė nemirktelėjęs atsako, kad menas taip pat kuria pridėtinę vertę, įgalindamas mus laisvalaikio metu atsipalaiduoti ir geriau pailsėti. Kaip dabar reikėtų suprasti, turiningas poilsis, užpildytas meno, padeda atstatyti žmogaus darbingumą, būtiną kuriant pridėtinę vertę, arba galbūt net paskatina darbo jėgos reprodukciją. Kaip sakoma, mintis sudėliota iki loginės pabaigos, yra kraštutinai adekvati, niekas neturi teisės tokias verslo ideologo ištaras pavadinti logiškai nenuosekliomis arba nedalykiškomis. Kitas reikalas, jog toks loginis nuoseklumas, dalykiškumas ir adekvatumas labai greitai, net nepasukus už kampo, pagimdo Grigeo pabaisas.
Siaubo filmai. Slaptai.lt nuotr.
Kita vertus, jeigu mūsų garbusis mintytojas iš Pramoninkų konfederacijos laisvalaikiu pasidomėtų meno teorija, čia nesunkiai rastų net tokį apibrėžimą, kad menas yra radikali asocialumo forma. Žinia, asocialumas yra aiškintinas kaip personažo socialinis neadekvatumas, prasilenkimas su kito žmogaus lūkesčiais pelnyti abipusę naudą.
Kaip atrodo, žalingas vis tik yra ne pats pridėtinė vertės reikalavimas, o jo hiperbolizavimas, kai toks principas tampa visuomeninio gyvenimo prasmingumo kriterijumi ir žmogaus vertingumo matu. Jeigu šitoks priesakas tampa gyvenimo dėsniu, pasaulis yra uždaromas beprasmybės ratuose be mažiausios vilties užuominos.
Nieko naujo, kažką panašaus skelbė užrašas ant Osvencimo vartų: „Darbas išlaisvina!“, o man, nežiūrint nieko, vis tik labiau patinka Karlo Marxo ištara, kad žmogaus turiningumo matu yra būtent laisvas laikas.
Dabar šitaip sparčiai besidauginant kalboms apie gerovės visuomenę, pats laikas būtų priminti seną tiesą, kad visuotinė gerovė yra tik pakopa į bendrąjį gėrį, panašiai kaip gerbūvio puoselėjamą idealą vis tik pranoksta labiau turininga gerabūvio sąvoką. Kita vertus, dėl gerabūvio idėjos palaikymo svarbus yra bent tų neadekvačiųjų kvapas, jų principinė galimybė.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Kaip atrodo bent man, mūsų politinės sistemos gyvastingumo vienu iš laidininkų buvo tai, jog sistemos vairininkais kartas nuo karto tapdavo didesniu ar mažesniu laipsniu neadekvatūs tokiai sistemai žmonės. Žinia, Valdas Adamkus buvo išeivis iš truputėlį kitokios terpės, o neprilygstamoji Dalia Grybauskaitė turėjo savo rankose stebuklingą distancinio valdymo pultelį, su kurio pagalba, panašiai kaip Alisa Veidrodžių karalystėje, sugebėdavo akimoju nutolti ir priartėti, sumažėti ir išdidėti, kartais stodama priešpriešais su tokiu savo gremėzdiškumu, kad per visą veidrodžio plotą matydavosi tik anosios griežtų akių grimasos. Savo ruožtu tai, jog iš pirmo, antro ar net trečio žvilgsnio Gitanas Nausėda mums vis dar atrodo kaip sistemos svetimkūnis, tikrai neteikia preteksto sunerimti, o greičiau yra neišpakuoto, bet viltingo pažado ženklas.
Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar Sokratas yra perspėjęs apie pavojų, kylantį tuomet, kai valtelės vairininkas tampa komandos įkaitu, o jo mokinys Platonas savo postringavimuose apie idealios valstybės projektus tvirtai laikėsi principinio įsitikinimo, kad tokios valstybės vadovu galėtų būti tik labai to nenorintis, tačiau varu varomas stoti visų priekyje žmogus, tokiu būdu užsikraunantis pernelyg didelę, taigi neadekvačią sau naštą valstybės idėjos dalininkas.
Tobulai adekvati politinė sistema anksčiau ar vėliau pradeda panašėti į apsunkusį nuo amunicijos „Titaniką“.
Apie meną, prasmę ir adekvatumą prieš daugelį metų esu samprotavęs dar ir kitu rakursu, viename interneto portale publikavęs moksliniu žargonu perkrautą straipsnį, pavadinimu „Menas kaip prasmingas neadekvatumo iššūkis“. Labai trumpai tariant, čia buvo kalbama apie tą aukštosios poezijos kuriamą prasmingą neadekvatumo patirtį, kai tobuliausias žodžio menas byloja apie Dievo artumą, nekvestionuodamas onto-teo-metafizinės tiesos, kad transcendencija (t. y. Dievas kaip anapusybė) yra visiškai neišsakoma, taigi žodžiu neišmatuojama duotybė.
Kažkada vartydamas mokslinę literatūrą anglų kalba užtikau lietuvių profesoriaus straipsnį, retransliuojantį labai panašias pozicijas, kartas nuo karto panašumui tampant tapatumu. Dabar ne tiek pykstu dėl to, kad profesorius galimai nusirašė, kiek jaučiu didelį nesmagumą, jog visiškai mechaniškai verčiant į anglų kalbą mintis patiria didesnius ar mažesnius nuostolius. Anglų kalba nėra pajėgi išsaugoti prasminę įtampą tarp prasmės lūkesčių ir neadekvatumo patirties arba, dar kitaip tariant, anglų kalba yra nepakankamai adekvati pokalbiui apie neadekvatumą.
Labiausiai adekvati pasaulyje yra ant šiukšlyno tupinti žiurkė!
