Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Vatikanas, liepos 17 d. (AFP-ELTA). Popiežius Pranciškus sekmadienį sakė, kad jo vizitas į Kanadą, kur jis susitiks su čiabuviais, išgyvenusiais Katalikų Bažnyčios valdomose internatinėse mokyklose vykdytą prievartą, yra „atgailos piligrimystė“.
„Kitą sekmadienį, jei Dievas duos, išvyksiu į Kanadą“, – sakė jis „Viešpaties angelo“ maldos pabaigoje, netiesiogiai užsimindamas apie kelio problemą, dėl kurios praėjusį mėnesį jam teko atidėti kelionę į Afriką.
Tikimasi, kad liepos 24-30 dienomis rengiamą vizitą į Edmontoną, Kvebeką ir Ikalujitą pontifikas išnaudos tam, kad pakartotų atsiprašymą, kurį balandžio mėnesį įteikė Vatikane apsilankiusioms Kanados delegacijoms.
Ši kelionė į Kanadą yra svarbus 85-erių metų popiežiaus žingsnis siekiant išspręsti pasaulinį skandalą dėl dvasininkų seksualinio vaikų išnaudojimo ir dešimtmečius trukusio tokio elgesio slėpimo.
Apie 150 tūkst. pirmųjų tautų, metisų ir inuitų vaikų nuo 19 amžiaus pabaigos iki 20 amžiaus 10-ojo dešimtmečio buvo prievarta apgyvendinami 139 internatinėse mokyklose visoje Kanadoje; tai buvo vyriausybės vykdomos priverstinės asimiliacijos politikos dalis.
Mėnesius ar metus jie praleisdavo atskirti nuo savo šeimų, kalbos ir kultūros, daugelį iš jų fiziškai ir seksualiai išnaudojo mokyklų direktoriai ir mokytojai.
Manoma, kad tūkstančiai vaikų mirė nuo ligų, prastos mitybos ar nepriežiūros. Nuo 2021 metų gegužės mėnesio šalių tų mokyklų aptikta daugiau kaip 1 300 nepažymėtų kapų.
Kyjivas, kovo 27 d. (ELTA). Okupantai galėjo prievarta išvežti į Rusiją apie 40 tūkst. ukrainiečių. Tai pareiškė Ukrainos vicepremjerė, laikinai okupuotų teritorijų reintegracijos ministrė Iryna Vereščuk.
„Okupantai ciniškai tūkstančiais grobia žmones iš karo veiksmų zonos arba iš laikinai okupuotų teritorijų, išveža juos nežinoma kryptimi tariamais humanitariniais koridoriais, kuriuos patys atidaro be Ukrainos sutikimo“, – sakė ji.
Anot vicepremjerės, Rusija kuria alternatyvią „humanitarinę realybę“ ir mėgina nutiesti Mariupolio gyventojams savo „evakavimo maršrutus“ į Rusijos teritoriją.
„Dauguma mariupoliečių nenori „gelbėtis“ agresorės teritorijoje. Taigi Rusijos kariuomenė prievartą išveža taikius piliečius į okupuotų Ukrainos teritorijų gilumą ar pačią Rusiją“, – teigė I. Vereščuk.
Pasak jos, pagal panašią schemą okupantai veikia ir laikinai okupuotoje Kijevo regiono dalyje, iš kur mėginama prievarta vežti žmones į Baltarusiją.
Štai vienas iš jų neseniai publikuotame straipsnyje lrt.lt simptomišku pavadinimu „Skiepai, homofobija ir autoritarizmas“, kūrybingai (?) pritaikydamas 70 metų senumo ideologiškai kraštutinai kryptingus tyrimus, nustato fundamentinį ryšį tarp skiepų nuo koronaviruso baimės, homofobijos ir autoritarizmo. Ne, mūsų autorius nėra joks ryšininkas, o yra Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius, tikrai ne koks nors šuns papas. Čia su dideliu užsidegimu ir gražbylio pašaukimu daug kalbama apie homoseksualių asmenų orumą, garbę, apie seksualinių mažumų teises, laisvę ir kitus puikius dalykus.
Tačiau dar po savaitės tas pats autorius tame pačiame antinacionalinio transliuotojo interneto portale publikuotame straipsnyje, kurio esmė yra atidengiama jau pavadinime („Apie mobilizacijos ir prievartos skiepyti būtinybę“), kviečia susidoroti su kitaminčiais, o ypač nesuspėjusiais ar nepanorusiais skiepytis žmonėmis, nesivaržant dėl priemonių, lėtai besiskiepijančių visuomenėse teisėtu dalyku laikant net karinį perversmą, kuris paskiepytų likusiuosius pasiremdamas karo lauko teismo logika. Anksčiau autoriaus išpeiktas autoritarizmo užkratas šiame straipsnyje yra aptariamas kaip visuomenės siektina, labai godotina gėrybė, nors, žinoma, pavarde čia neminimas, bet lengvai numanomas autorius tikriausiai sakytų, kad dabar jis kalba ne apie autoritarizmą, bet apie autoritetizmą kaip būtinybę mobilizuoti visuomenę pagal autoriteto pavyzdį, tačiau mūsų aptariamu atveju tai yra tas pats dalykas – tik kitoje saujoje.
Žiūrėdamas būtent iš pasiskiepijusių pusės, be jokių užuolankų pasakysiu, kad toks bandymas supriešinti visuomenę ir segreguoti dalį populiacijos mažiausiai yra kretinizmo išvaržos pasekmė, jeigu ne piktavališkas kenkimas. Taigi noriu perspėti, kad ne visi pasiskiepijusieji reikalauja kraujo, taigi kažin ar čia galioja proporcija 70:30. Šis autorius, be visa ko kito, siekia pastūmėti valdančiuosius visiškai neadekvačių veiksmų kryptimi, bandydamas įpiršti mintį, kad valdžios reitingai krenta būtent dėl to, jog jai trūksta karinio ryžto ir nusiteikimo panaudoti kraštutine priemones. Tačiau, kaip atrodo, dabar, balansuojant ant pavojingos ribos, protingiau būtų susitūrėti, nes, priešingu atveju, paklusus mūsų autoriaus raginimams, būtų žengiama tiesiog į prarają.
„Piešinys” požeminėje perėjoje. Slaptai.lt nuotr.
O vis tik net ne tai, ką suspėjau prabėgomis paminėti, yra įdomiausia, o būtent tai, kad autorius pirmame iš pristatytų čia straipsnių sudėlioja loginę seką, kurią sus dideliu trenksmu kitame, po savaitės pasirodžiusiame straipsnyje pritaiko sau pačiam, demonstruodamas autoritarinius nusiteikimus, palaikomus prasisunkusios pasąmoninės baimės, kad vadinamieji antivakseriai gali užkrėsti, jo žodžiais tariant, mūsų motinas ir tėvus. Taigi ne šių straipsnių turinys yra vertas dėmesio, o inversijos faktas, kitaip tariant, neįsisąmonintas veidrodinis atsispindėjimas, pereinant nuo vieno straipsnio prie kito, yra vertas to, kad būtų pademonstruotas kokioje nors chrestomatijoje, iliustruojančioje mąstymo prieštaras. Gal ir teisus buvo Demokritas, skelbęs, kad visa, ką žmogus pažįsta pasaulyje, yra tik jis pats.
Labai apmaudu, kad šis gražių manierų ir didingo stoto profesorius peza tokius niekus. Kita vertus, esu įsitikinę, kad iš tikrųjų Didžiojo, o būtent – Vytauto Didžiojo universiteto didžioji dalis profesūros su rezervu žiūri į savo kolegos autoritarinius svaičiojimus ir nešvankių svajonių įgarsinimą.
Siaubūnas. Slaptai.lt fotografija
Kas be ko, kiekvienas žmogus turį teisę svajoti, tačiau aplinkiniams gali pradėti trukdyti ta aplinkybė, kad kažkas jau nebesivaržo svajoti pernelyg triukšmingai, garsiai, baisiai stenėdamas arba net pradėdamas iš nevilties baubti. Tačiau dar pavojingiau – tai, kad kitas mūsų dienų progresyvistas, tiesiog žodis į žodį pakartodamas čia jau aptartas įžvalgas ir su dar didesniu užsidegimu reikalaudamas varžtelių užveržimo bei būtinybės griebtis prievartos prieš kitaminčius, yra Vilniaus universiteto rektoriaus patarėjas, tikriausiai kuždantis rektoriui į ausį labiausiai nešvankius patarimus ir pasiūlymus. Kaip kitaip paaiškinti tą faktą, kad Vilniaus universitetas krečia vieną nesąmonę po kitos vardan karikatūriškos pažangos, tapdamos triumfališkos pajuokos objektu?
O vis dėlto, kodėl jie, pažangiečiai, mėgstantys užkalbėti dantį ditirambais, šiandien atviru tekstu kviečia griebti prievartos prieš kitaminčius? Į šį klausimą šįkart atsakysiu labai trumpai: tokia jų desperacija, manding, atsiranda dėl to, kad vadinamieji pažangiečiai vis akivaizdžiau pralaimi idėjų kovą tautinės sąmonės puoselėjimo užduotį iškėlusiems oponentams, nepasiūlydami nieko naujo, o tik kartodami savo tuos pačius konjunktūrinius užkeikimus apie du pažangos orientyrus, tokius pat lėkštus ir nuzulintus kaip buliaus kiaušai.
Malik ir Chadžimat Gatajevai gyveno Čečėnijoje Grozno mieste per abu Čečėnijos karus. Jų pagrindinė ir svarbiausia misija buvo – gelbėti vaikus. Šią misiją jie ištikimai atlieka iki šiol savo iniciatyva, ir karui pasibaigus, ir emigravę iš Čečėnijos. Deja, jiems visokeriopai bando trukdyti – tik šį kartą ne karas, ne spec.tarnybos, o negailestinga postsovietinė biurokratija.
Chadižat ir Malikas Gatajevai. Slaptai.lt nuotr.
Pirmojo karo metu
Gatajevams gresia išsiskyrimas su savo augintine, o jai – įkalinimas. Per pirmąjį Čečėnijos karą žuvo daug žmonių, dėlto Grozno, kuris JTO pripažintas labiausiai sugriautu miestu, gatvėse liko labai daug našlaičių. Gatajevai sukūrė šeimyninius vaikų namus ir pradėjo rūpintis vaikais, kurie liko be tėvų. Jie juos surasdavo, nuprausdavo, sušildydavo, maitino, gydė ir ramino – dešimtis vaikų. 1999 metais, kai jau vyko antrasis Čečėnijos karas, Lietuva pakvietė Gatajevus kartu su vaikais reabilitacijai ir gydymui. Lietuvoje jie ir liko gyventi.
Bet 2008 metais Gatajevus areštavo Lietuvos saugumo departamento prašymu. Sutuoktiniai praleido metus kalėjime pagal suklastotus kaltinimus. O 2015 metais visi kaltinimai buvo panaikinti, bet vaikų, kurie buvo atimti 2008 metais po arešto ir apgyvendinti SOS – kaime prie Vilniaus, Gatajevams taip ir negrąžino.
Vienai iš jų mergaitei – Chedai Činchojevai – neseniai suėjo 18 metų. Beveik 10 metų ji gyveno svajonėmis – pagaliau sugrįžti pas Malik ir Chadžimat Gatajevus, kuriuos laikė savo tėvais. Deja, Lietuvos globos tarnybos nesuteikė jai tokios galimybės. Lietuvoje Chedą, sulaukus 18 metų, faktiškai išmetė į gatvę: be pinigų ir be jokių savarankiško gyvenimo įgūdžių.
Mergina sugebėjo nuvykti pas Gatajevus į Suomiją ir pagaliau susijungti su savo šeima. Tuo metu Lietuvoje paskelbė tarptautinę Chedos paiešką. Pasirodo, kad jai buvo negalima išvykti iš Lietuvos dar 3 mėnesius, nežiūrint į tai, kad mergina neturėjo pinigų ir gyvenamosios vietos.
NAUJA KARTA
Su Gatajevais aš susipažinau Suomijoje prieš 8 metus. Neperdėdamas galiu pasakyti, kad tokio skausmo, tokio siaubo, užgriuvusio per vieną minutę ant žmonių, kurie pašventė savo gyvenimą karo vaikams, aš nemačiau niekur – netgi pačiame kare.
Visus tuos metus aš bandau skelbti žmonėmis tiesą apie Gatajevų šeimos tragediją: Lietuvoje suklastojo bylą, norėdami juos parodyti kaip teroristus. Visi absurdiški kaltinimai vėliau buvo paneigti aukščiausios instancijos. Tie, kas bylą suklastojo, buvo atleisti, pareikšti papeikimai ir pradetas ikiteisminis tyrimas…
Gatajevai toliau kovojo norėdami susijungti su savo auklėtiniais. Kai kurie iš jų augintų vaikų, prieštaraujant tarptautinėms normoms ir nepaisant vaikų valios ir sveiko proto, buvo prievarta laikomi lietuviškame SOS – vaikų kaime.
Nauja patyčių banga prieš čečėnų šeimą, daugelyje šalių žinomą kaip „Grozno angelai” (dėl tokio paties pavadinimo vokiečių dokumentalisto Ditmaro Šummano filmo, kuris buvo nufilmuotas 95 metais), prasidėjo, kai jų globotinei Chedai Činchojevai sukako 18 metų ir ją išvarė iš prieglaudos Lietuvoje, tuo pačiu faktiškai nesudarydami galimybės susijungti su šeima. Kaip tai įmanoma?
VAIKAI: EKSPLOATACIJOS INSTRUKCIJA
Chedą Činchojevą pirmą kartą pamačiau 2010 metais tame pačiame SOS – kaime prie Vilniaus. Aš buvau tarptautinės žurnalistų, besidominančių žmogaus teisių apsauga, grupėje. Mes atvykome turėdami vienintelį tikslą – pabandyt pakalbėti su vaikais ir sužinoti, kas su jais vyksta iš jų pačių lūpų.
Žiniasklaidos sukeltas triukšmas, lydėjęs mus Lietuvoje, mums labai padėjo. SOS kaimo vadovybė sutiko su mumis susitikti. Valandos susitikimas prie apvalaus stalo buvo panašus į pasiektą laikiną susitarimą tarp kariaujančių šalių.
SOS-kaimo darbuotojai ir prisišlieję prie jų „geranoriai” ilgai aiškinosi, kas mes tokie. Po to pradėjo instrukciją – ultimatumą: žaisti su vaikais galima, kalbėti tik ribotomis temomis. Negalima kalbėti apie Čečėniją, apie tėvus. Bendrauti tik lietuvių ir rusų kalbomis, (draudžiama kalbėti čečėniškai). Draudžiama kalbėti apie tai, kad jie turi vilties sugrįžti pas Gatajevus.
Vaikų labui mes sutikome su jų sąlygomis. Pamatėme liūdną vaizdą: vaikai laikomi lux klasės kalėjimo sąlygomis.
Buvo 2010 metai. Tuomet mes tikėjomės, kad pergalė arti (Gatajevams panaikino visus kaltinimus, kuriuos buvo iškėlęs saugumas). Mes galvojome, kad štai dabar tai liko palaukti keletą dienų arba mėnesį, ir šeima susijungs. Kaltieji bus nubausti. Daugiau nemalonių Gatajevai neturės. Klydome.
PRIEVARTA „GINAMI”
Lietuvos valdžia, nežiūrint to, kad Gatajevai buvo visiškai išteisinti, o iš nusikaltimų registro direktyva apie juos buvo išimta, buvo delsiama priimti sprendimą apie vaikų grąžinimą į šeimą. Po to prasidėjo naujos patyčios. Buvo sumanyta suteikti prieglobstį čečėnų vaikams Lietuvoje, nors jo niekas neprašė. Neaišku, kokiu pagrindu ir kokia teise remiantis?
Gatajevų vaikai Lietuvoje – Rusijos piliečiai. Jų tėvai gavo prieglobstį bėgdami iš Lietuvos, o ne iš Rusijos. Kažkokiu būdu Lietuvos valdžia įsigudrino suteikti prieglobstį vaikams, sukurdami sistemą, kad jie negalėtų išvykti iš Lietuvos. Lietuva pažeidžia teises vaikų, kurie yra Rusijos piliečiai. Spjauna į Suomijos užklausimą. Gatajevai tęsė kovą už vaikus. Įvairiose pasaulio šalyse buvo piketuojama palaikant Gatajevų šeimą ir reikalaujant grąžinti vaikus, laikomus prievarta Lietuvoje. Skirtingu metu į kovą dėl Gatajevų vaikų prisijungdavo ir įvairios Suomijos organizacijos, čečėnų valdžia ir Rusijos URM.
Laiškas su prašymu grąžint vaikus Gatajevams, laikytis žmogaus teisių ir įstatymų, buvo perduotas asmeniškai Lietuvos prezidentui.
Patys Gatajevai, pradedant 2015 metais, kai jiems buvo panaikinti kaltinimai, pradėjo pastoviai važinėti ir lankyti vaikus į SOS kaimą. Vaikų čečėnams taip ir negrąžino, bet suteikė galimybę pasimatyti ir pabendrauti nors trumpam, nors keletą valandų. Taip Gatajevai neoficialiai atliko globėjų funkciją, nepaisant išlaidų kelionėms ir kiekvieną mėnesį vežė maisto, drabužių, žaislų ir visus vaikams būtinus daiktus.
Malik ir Chadžimat kiekvieną kartą su ašaromis akyse atsisveikindavo su vaikais.
Kodėl šią šeimą šitiek metų darė nelaiminga? Kodėl tiek metų tyčiojosi ir tyčiojasi iki šiol iš vaikų, kurie ir taip jau išgyveno Čečėnijos karo siaubą ir tragediją? Šio sielvarto užtektų ne vienam suaugusiam žmogui. Vaikai ir tėvai nori būti kartu. Bet būti kartu jiems neleidžia Lietuvos valdžia. Apie tai, kad Gatajevų vaikus laiko prievarta Lietuvos globos namuose, rašė daugelio šalių žiniasklaida.
Ir už tai Gatajevų priešai nekentė jų dar labiau. Ir keršija. Paskutinė jų auka – Cheda Činchojeva.
CHEDA
2010 metų video įrašuose Cheda maža mergaitė iš susijaudinimo trypčioja nuo vienos kojos ant kitos. Dabar tai jau beveik suaugusi mergina. Dabar su ja kartais labai sunku kalbėtis. Ji prastai kalba rusiškai ir nelabai gerai kalba lietuviškai, ji nemoka kitų kalbų, ir baisiausia, kad ji visiškai pamiršo savo protėvių kalbą, savo šeimos kalbą, ji jau nesupranta čečėniškai.
Nors tada, prieš 9-erius metus, kai vaikai buvo paimti, jie kalbėjo čečėniškai. SOS – kaime jiems buvo draudžiama kalbėti čečėniškai, už tai buvo vaikai baudžiami. Jie negalėjo laikytis savo tradicijų, jie nežino Čečėnijos istorijos ir papročių, kalbos ir kultūros. Tai Lietuvos globos namų „dėka” buvo išvalyta visa, kas čečėniška.
TU LIETUVOJE NIEKAM NEREIKALINGA
Malik Gatajev buvo sutaręs su Lietuvos valdžia, kad kai Chedai sueis 18 metų, kad ji dar galėtų pabūti SOS kaime, kol bus sutvarkyti jos dokumentai išvykimui į Suomiją pas tėvus.
Beveik prieš mėnesį Cheda tapo pilnamete. Ji buvo išvaryta į gatvę.
„Man pasakė, kad tu dabar pilnametė, gali daryti ką nori, tu čia dabar niekam nereikalinga „, – pasakoja Cheda Činchojeva.
Tada mergina kreipėsi į krizių centrą Vilniuje. Ji turėjo tik lagaminą su savo daiktais. Be pinigų, be darbo, be draugų, be kokių nors pažinčių ar ryšių ir be supratimo apie realų gyvenimą.
Mergina susirgo. Jai teko gyventi kartu su benamiais. Kitos išeities nebuvo, bet tuo pačiu Lietuvos valdžios sprendimu ji neturėjo teisės 3 mėnesius išvykti iš šalies.
Cheda apėjo visą Vilnių ieškodama darbo. Be patirties ir specialybės, be kokių nors žinių rasti darbo buvo nerealu. Beieškodama darbo Cheda pavėlavo į krizių centrą iki uždarymo. Dėl to ją išvarė į gatvę. Tokiu atveju Chedai liko arba eiti vogti, kad išgyventų, arba mirti. Mergina, vaikystėje išgyvenusi karo siaubą, daug metų laukusi dienos, kada galės susijungti su savo šeima, pasirinko gyvenimą.
Su atsitiktinais pakeleiviais ji pasiekė Suomiją, pranešė apie save Gatajevams. Pagaliau Cheda peršalusi ir sunkios psichologinės būklės, bebeik ant nervinio išsekimo ribos, stebuklingai sugebėjo grįžti į šeimą pas Gatajevus. Ji apie tai svajojo ilgus išsiskyrimo metus. Atrodė, kad Chedos kankynė pasibaigė. Ji grįžo pas mamą ir tėtį, kurie gyvena su kitais vaikais Chelsinkyje.
Malik Gatajev paskambino Lietuvos tarnyboms ir pranešė, kad mergina atvyko pas jį į Suomiją. Cheda, norėdama išgyventi, buvo priversta išvykti į Suomiją – pas vienintelius jai artimus žmones.
Lietuvos „gelbėtojai” atsidūrė budelių – provokatorių vaidmenyje. Jų veiksmams galima pritaikyti baudžiamojo kodekso straipsnį: asmens palikimas bejėgiskos būklės ir nesuteikiant pagalbos. Palikta likimo valiai mergina jau svarstė apie savižudybę. Ji buvo ant ribos.
Lietuvos tarnybos pranešė, kad paskelbs Chedos tarptautinę paiešką vien dėlto, kad ji paliko šalį, o už tai jai gresia įkalinimas (po primesto jai prieglobsčio Lietuvoje).
Išvakarėse Malik Gatajev nuvežė Chedą į policiją Helsinkyje. Yra gautas dokumentas apie kreipimąsi ir užfiksuotas pareiškimas. Dar Chedai ir jos tėvams teks atlikti keletą būtinų veiksmų pagal Suomijos įstatymus.
Gatajevai tiki Suomija, kuri išgelbėjo juos nuo Lietuvos 2009 metais, tiki Europos Sąjunga, kuri deklaruoja žmogaus teises aukščiau kitų įstatymų. Tiki civilizuotais viso pasaulio žmonėmis.
Atėjo laikas gelbėti naująją „Grozno angelų” kartą.
SOS – pagalbos šauksmas
INTERKAVKAZ seka Gatajevų šeimos situaciją. Šiuo metu ruošiami oficialūs užklausimai Lietuvos valstybės institucijoms prašant pakomentuoti situaciją. Gauti atsakymai (arba jų nebuvimas) po publikacijos leidinyje bus perduoti teisininkams, kurie šiuo metu yra pradėję duomenų surinkimo procesą dėl kreipimosi į Europos žmogaus teisių teismą.
Panevėžio apygardos prokuratūra išplatino pranešimą, kad nutraukia ikiteisminį tyrimą dėl galimo valstybės tarnautojų piktnaudžiavimo ir tarnybos pareigų neatlikimo vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą paimti globotinę D.K. iš Nerginos Venckienės, nes pareigūnų veiksmuose nenustatė įgaliojimų viršijimo.
Tyrimas buvo pradėtas pagal globėjos N.Venckienės pareiškimus, kuriuose teigiama, kad š. m. kovo 23 d. jos tėvų namuose buvo sužalota globotinė mergaitė bei teta. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad antstolės Sonatos Vaicekauskienės, policijos ir apsaugos pareigūnų veiksmuose nebuvo nei įgaliojimų viršijimo, nei tarnybos pareigų neatlikimo požymių, todėl prokurorai priėmė nutarimą ikiteisminį tyrimą nutraukti.
O gal tiksliau – jis įgyja vis bjauresnes grimasas, atidengia vis kraupesnius teisinio nihilizmo, o tiksliau – sąmoningo nusikaltimų dangstymo pavyzdžius.
Visa tai stebint, belieka tik darkart konstatuoti jau šimtąkart įvardintą faktą: Lietuvos teisėsauga atsidūrusi klaikioje, tiesiog protu nesuvokiamoje duobėje, kuomet sunku kalbėti ne tik apie elementarų įstatymų paisymą ar profesionalumą, bet apie elementarų žmogiškumą, sąžinę, gėdą.
Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarėjas vidaus politikos klausimais Dalius Stancikas nuo birželio 1 dienos šalių susitarimu pasitraukė iš šių pareigų. Motyvų sutarta nekomentuoti.
Tai, likus keliems mėnesiams iki rinkimų neįtikina. Užkulisiuose kalbėta, kad atsirado esminių nesutarimų skaudžiausiais šių dienų klausimais, o D.Stanciko apsisprendimą trauktis lėmė nenoras vykstant pakankamai svarbiems įvykiams visuomenėje “stovėti po medžiu”. Jam buvo nepriimtina, kad nematė savo, kaip nepartinio patarėjo, galimybių realiai veikti.
„Europa krenta nuo savo pjedestalo” – taip situacija su spaudos laisve pasaulyje (pagal 2010 m. duomenis) įvardijo organizacija „Reporteriai be sienų”.
Regioninio regreso pėdsakus galima pamatyti „Pasaulio spaudos laisvės indekse 2010″, kuris yra prieinamas kiekvienam smalsaujančiam paminėtos organizacijos tinklalapyje. Aš gi, Pasaulinės spaudos laisvės dienos proga, greitai apžvelgsiu čia tik artimiausius kaimynus. Tačiau pradėti reikėtų nuo Lietuvos. Indekso sudarytojų manymu, situacija su spaudos laisve mūsų šalyje per praėjusius metus pablogėjo. Pagal spaudos laisvę 2009 m. duomenimis Lietuva užėmė aukščiausią iki šiol – 10 vietą.
