Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA foto
Kijevas, lapkričio 26 d. (ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis įspėja, kad padedant veikėjams iš Rusijos netrukus šalyje bus bandoma įvykdyti perversmą, praneša agentūra „Reuters“.
Jis turįs žvalgybinės informacijos, kad pučas įvyks gruodžio 1 ar 2 dienomis, sakė V. Zelenskis penktadienį spaudos konferencijoje. „Mūsų laukia iššūkiai – ne tik iš Rusijos Federacijos pusės (…). Mes turime vidaus iššūkių“, – kalbėjo prezidentas.
Ukraina, anot V. Zelenskio, visiškai kontroliuoja savo sienas ir yra pasirengusi, jei kiltų eskalacija santykiuose su Rusija.
NATO, JAV ir Europos šalys yra pareiškusios susirūpinimą dėl Rusijos dalinių judėjimo Ukrainos pasienyje. Maskva neigia planus pulti Ukrainą.
Venesuelos prezidentas Nicolas Maduras kaltina JAV siekiant jį nužudyti. Tariamo sąmokslo tikslas esą yra Venesueloje sukurti diktatūrą. Be to, jis bijąs invazijos, kalbėjo N. Maduras spaudos konferencijoje, informuoja agentūra „Reuters“.
Venesuelos prezidentas Nicolas Maduras. EPA – ELTA nuotr.
Pasak N. Maduro, atitinkamam planui vadovauja Johnas Boltonas, JAV prezidento Donaldo Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais. „Johnui Boltonui vėl buvo pavestas sąmokslas smurtu pripildyti Venesuelą ir įvykdyti užsienio karinę intervenciją“, – kalbėjo N. Maduras. Anot jo, J. Boltonas koordinuoja samdinių apmokymą karinėse bazėse Kolumbijoje ir Jungtinėse Valstijose.
Įrodymų savo kaltinimams pagrįsti N. Maduras nepateikė. J. Boltono biuras kaltinimų kol kas komentuoti nenorėjo. D. Trumpas praėjusiais metais yra pareiškęs, kad Venesuelos atveju neatmestina ir „karinė galimybė“.
Rugsėjį „New York Times“ pranešė, kad JAV vyriausybės nariai su sukilėliais iš Venesuelos aptarė pučo prieš N. Madurą galimybę. Pokalbiai esą vyko dar 2017-aisiais. Baltieji rūmai to nekomentavo.
Tarp mūsų tautinių švenčių, tarp Žolinės ir Šv. Baltramiejaus, kai išlydime gandrus, pasimetė viena ypatinga data, istorinė, kuri vieniems žmonėms buvo tapusi švente, kitiems – ašarų pakalne. Tai 1991-jų metų rugpjūčio 19-21 d. įvykiai, kai Rusijoje, kuri tuomet dar tebesivadino SSSR, buvo mėgintas įvykdyti politinis perversmas, vėliau pavadintas puču.
Grupė vadovaujančių Komunistų partijos, armijos ir KGB asmenų, nepatenkintų tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriausbei SSSR prezidento Michailo Gorbačiovo vykdoma permainų politika – „Perestrojka“ – norėdama išsaugoti byrančią Sovietų imperiją, mėgino nušalinti Gorbačiovą ir perimti valdžią į savo rankas. Tas rankas pavadino Gosudarstvennyj komitet po črezvyčajnomu položeniju (Valstybinis ypatingosios padėties Komitetas), vėliau išgarsėjusias GKČP trumpiniu.
GKČP nariais tapo SSSR Gynybos Tarybos pirmininko pavaduotojas O. Baklanovas, KGB pirmininkas V. Kriučkovas, SSSR Ministrų tarybos pirmininkas V. Pavlovas, vidaus reikalų ministras B. Pugo, Valstybinių įmonių ir pramonės, statybos bei transporto objektų Asociacijos prezidentas A. Tiziakovas, o vadovu pasiskelbė SSSR viceprezidentas G. Janajevas.
Iš tuometinių SSSR respublikų GKČP atvirai palaikė Baltarusijos AT pirmininkas N. Dementėjus, Ukrainos KP Centro komiteto pirmasis sekretorius S. Gurenko, Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija.
Atvirai pasipriešino Rusijos Federatyvinės respublikos prezidentas Borisas Jelcinas, Kirgizijos prezidentas Askaras Alijevas ir Moldovos prezidentas Mirča Snieguras.
Iš Baltijos šalių pritariančiai pyptelėjo valdžios ir galios jau nebeturinčių kompartijėlių vadovai M. Burokevičius bei A. Rubikas ir Estijos Interfronto lyderis E. Koganas.
GKČP perversmininkai 1991-ųjų rugpjūčio 19-ąją kalba per Rusijos televiziją.
Pasirengimas pučui prasidėjo dar rugpjūčio 17 dieną. KGB rezidencijoje, skirtoje svečiams, susirinkę būsimieji GKČP nariai susitarė rugpjūčio 19-ąją įvesti šalyje ypatingąją padėti, pareikalauti, kad M. Gorbačiovas atsistatydintų, o prezidento įgaliojimus perduotų G. Janajevui.
Rugpjūčio 18 d. GKČP delegacija išskrido deryboms į Krymą, į Forosą, kur tuo metu atostogavo M. Gorbačiovas su šeima, tačiau Gorbačiovas atsisakė pritarti sumanytam perversmui. Tada prezidento vasarvietei buvo atjungti bet kokie ryšiai su išoriniu pasauliu, įskaitant ir tą ryšių kanalą, kuriuo buvo valdoma SSSR branduolinė ginkluotė.
Rugpjūčio 19-ją nuo 6 val. ryto Ostankino radijas ėmė skelbti pranešimus apie tai, jog kai kuriose SSSR vietovėse įvedama ypatingoji padėtis ir apie tai, jog, susirgus M. Gorbačiovui, jo pareigas pradeda vykdyti viceprezidentas G. Janajevas.
Tarp politinių pranešimų TV transliavo ištrauką iš P. Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“, ir nuo tos dienos dar ne vienus metus „Mažųjų gulbių šokis“ buvo asocijuojamas su visokio plauko politiniais perversmais. Ir be reikalo, nes šio baleto transliacija jau iš anksto, be politinės potekstės, buvo įtraukta į tos dienos TV tinklelį.
O 9 val. 40 min. į Baltuosius rūmus (taip maskviečiai vadino rūmus, kuriuose dirbo Rusijos federacijos Aukščiausioji Taryba) atvyko Borisas Jelcinas, kuris telefono pokalbyje su KGB pirmininku Kriučkovu atsisakė pripažinti GKČP teisėtumą. Po dvidešimties minučių į Maskvos centrą įženge armijos daliniai, o prie Baltųjų rūmų išsidėstė generolo-majoro Aleksandro Lebedžio (vėliau tapusio populiariu ir originaliu politiku) vadovaujami šarvuočių batalionas ir Tamanės divizija.
Michailas Gorbačiovas išsikvėpus perversmui grįžta iš Krymo į Maskvą.
Kaip vėliau paaiškėjo, tie daliniai atvyko ne pulti, o saugoti Rusijos prezidentą nuo pučistų. Būtent nuo vieno iš tų tankų 12.15 val. maskviečių miniai savo garsųjį „Kreipimąsi į Rusijos piliečius“ paskelbė B. Jelcinas. GKČP veiksmai buvo kvalifikuoti kaip „reakcinis, antikonstitucinis perversmas“.
O jau 14 val. maskviečiai griebėsi statyti barikadas, ne kartą viešai prisimindami, jog įkvėpimo jie sėmėsi iš lietuvių, iš to, kaip improvizuotomis barikadomis nuo Maskvos šarvuočių ir tankų lietuviai gynė savo Aukščiausiąją Tarybą 1991-jų metų sausio 13-sios naktį.
Vardan šito prisiminimo – prisiminimo, kokiu didvyriškumo ir pasiaukojimo pavyzdžiu Rusijos demokratams, laisvės nuo komunistinio režimo išsiilgusiems rusams buvo tapę lietuviai – aš ir rašau šias eilutes, nors žinau, kad kiekvienas priminimas apie Rusiją šiandien sukelia Lietuvoje tam tikrų sluoksnių isterišką pasipiktinimą.
Rusijos tų dienų įvykius fiksuojančiose kronikose primenama, jog tą pačią dieną daugiatūkstantiniai mitingai, smerkiantys GKČP, įvyko Nižnij Novgorode, Sverdlovske (dabar – Jekaterinburgas), Novosibirske, Tiumenėje ir kituose Rusijos miestuose.
O pats didžiausias – Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), kur tuo metu gyvenau aš, eidama Lietuvos vyriausybės įgaliotos atstovės pareigas.
Žinia apie GKČP pasiekė mano šeimą pusę septynių ryto susijaudinusio vyro kolegos, Leningrado universiteto profesoriaus skambučiu. O jau po kelių valandų aš trypčiojau ant Lensovieto (Leningrado miesto deputatų tarybos) rūmų laiptų, klausydamasi paskutinių, iš lūpų į lūpas perduodamų naujienų, jog prie rūmų artėja omoninkai, jog žygiui į miestą ruošiasi KGB pavaldume esanti Vitebsko divizija bei Pskovo divizijos daliniai ir t.t. Ten pat sukiojosi ir šviesaus atminimo Rusijos Aukščiausiosios Tarybos narys, vienas iš politinių kalinių ir tremtinių organizacijos „Memorial“ įkūrėjų ir vadovų Michailas Molostvovas, svarstydamas, kur eiti ir ką veikti: ar eiti į rūmus ir ruoštis jų šturmui, ar vykti į gamyklas ir kelti žmones. Jis mane nuramino, paaiškinęs, jog šie omoninkai – ne tie, kurie 1990 metais siautėjo Vilniuje, o kiti, kurie atvyksta saugoti lensovieto pastato ir jame esančių žmonių.
Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo Borisas Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti.
Galiausiai mudu sutarėme eiti į vidų. Aš pasinaudojau galimybe paskambinti į Maskvą savo tiesioginiam viršininkui, Lietuvos Respublikos vyriausybės nuolatiniam atstovui Maskvoje Egidijui Bičkauskui, klausdama patarimo, ką man daryti.
Viena vertus, kaip kitos valstybės atstovė, aš, gal būt, negalėjau aktyviai kištis į kitos šalies politinius įvykius. Kita vertus, tiek metų pragyvenus Leningrade, suaugus ne tik su jo kultūros ir mokslo bendruomene, bet ir su politiniais, SSSR byrėjimą nulėmusiais politiniais judėjimais ir įvykiais,“ stovėjimą po medžiu“ pati savo akyse būčiau laikiusi tam tikra viso to šviesiojo, europietiškojo Leningrado-Peterburgo išdavyste.
Mano viršininkas, pasidalijęs paskutinėmis naujienomis iš Maskvos, davė man saliamonišką patarimą: „Elkitės pagal savo sąžinę“.
Taip ir padariau. Mano laikas porai dienų užsidarė Lensovieto rūmuose, kur teko pergyventi ir baimės akimirkas, ir didžiulio dvasinio pakilimo valandas, ir atminimas apie jas, apie žmones, su kuriais petys petin laukėm ir savo asmeninės, ir visos didžiulės šalies lemties, neleidžia ir šiandien atsiriboti nuo jų abejingumo, „nematau, negirdžiu, nenoriu“ siena.
Kaip prisimena tų įvykių liudininkai, Lensovieto pastatas (iki revoliucijos – „Marijos rūmai“), kuriame veikė stipri demokratų frakcija, rugpjūčio 19-tąją tapo pasipriešinimo GKČP štabu. Tuo pačiu metu Isakijaus aikštėje prieš rūmus ėmė rinktis miesto gyventojai. Prasidėjo nuolat veikiantis stichinis mitingas. Aikštėje buvo įrengti megafonai, per kuriuos buvo pranešamos paskutinės naujienos iš Lensovieto Prezidiumo posėdžių. Be to, aikštėje, į ją sueinančiose gatvėse ir aplink Telecentrą pradėtos ręsti barikados“…
Ko tik į jas nebuvo kraunama!… Čiužiniai, tvorų nuolaužos, sudedamos lovutės… kaip graudžiai jos atrodė man, prisimenančiai galingus statybinius blokus, kuriais buvo apjuosti Aukščiausios tarybos rūmai Vilniuje…
Garsioji Boriso Jelcino kalba ant tanko. Reuters / Scanpix nuotr.
Tarp kitko, rugpjūčio 19-tą Leningrado TV buvo vienintelė televizija visoje SSSR, kuriai pavyko paskelbti laidą, nukreiptą prieš GKČP. Ir toji TV tą pačią dieną transliavo miesto mero Anatolijaus Sobčiako kreipimąsi į miestelėnus.
Meras pranešė, kad sekančią dieną, rugpjūčio 20-tą, karinė cenzūrą bus atšaukta, „Lenizdato“ tipografiją saugos ir gins OMON‘as, todėl visi laikraščiai galės būti spausdinami ir platinami.
Laidoje dalyvavo ir vicemeras, kontradmirolas V. Ščerbakovas. Jis perdavė savo susitarimą su Leningrado karinės apygardos viršininku Samsonovu, kuris pažadėjęs, jog jo daliniai į miestą neįeisią, tik paprašęs, kad kitą dieną mitinge neskambėtų prieš armiją nukreipti šūkiai ir raginimai.
SSRS valstybinė televizija rodo baletą „Gulbių ežeras”. 17 val. surengta GKČP narių spaudos konferencija – visas pasaulis pamatė drebančias Janajevo rankas (išvakarėse posėdžiaudami kai kurie pučo veikėjai gerokai įkaušo, o SSRS ministras pirmininkas Pavlovas tiek padaugino, kad negalėjo ateiti į konferenciją.
Visų tos dienos įvykių, kalbų, transliacijų rezultatas – galingiausia, daugiau nei 300 tūkstančių dalyvių demonstracija rugpjūčio 20-ją Dvorcovaja aikštėje ir sustiprėjęs žmonių pasitikėjimas savo jėgomis, tikėjimas, kad perversmininkams galima pasipriešinti – ir laimėti.
Ir galutinis rezultatas – pergalė!
Rugpjūčio 22-ją 1.30 nakties Maskvos Vnukovo-2 aerouoste nusileido lėktuvas su Rusijos federacijos viceprezidentu A. Ruckojumi bei premjeru I. Silajevu, kurie parskraidino iš Krymo M. Gorbačiovą.
Areštuojama dauguma GKČP narių.
Paskelbiamas gedulas trijų žuvusiųjų atminčiai.
Prie Baltųjų rūmų prasideda nugalėjusiųjų mitingas. Pergalės prieš GKČP mitingas.
Pergalės, kuria šiandien Rusijoje nedaug kas besidžiaugia, o Lietuvoje kurią mažai kas beprisimena…
Prieš 25 metus, 1991-ųjų gruodžio 8 d., Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos valstybių aukščiausieji pareigūnai pasirašė vadinamąjį Belovežo susitarimą, panaikinusį Sovietų Sąjungą.
Sovietų Sąjunga negalėjo nežlugti, nes ji buvo kuriama bei išlaikoma prievarta, remiantis melu, smurtu, rusifikuojant pavergtas tautas.
„Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia amžiaus geopolitinė katastrofa“, – pareiškė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2005 metais.
Mirusius į žemę, gyvus prie stalo
Apie SSRS žlugimą liberalus žurnalas „Коммерсантъ Власть“ 1991 m. gruodžio 16 d. rašė anaiptol be tragiško patoso, veikiau priešingai: Jelcinas, Kravčukas, Šuškevičius gerai pamedžiojo. Žurnalas praneša ir apie medžioklės trofėjus, būtent: savaitgalio medžioklė Belovežo girioje baigėsi tuo, kad Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos lyderiai susitarė įsteigti trijų slaviškųjų respublikų sąjungą su centru Minske ir panaikinti SSRS kaip tarptautinės teisės subjektą.
Tiesa, Bresto taika pasirašyta siaurame ratelyje, todėl daugelis į medžioklę nepaimtų politikų griežtai prieštarauja. SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas įsižeidęs, grasina, kaip įprasta, atsistatydinsiąs, reikalauja nedelsiant sušaukti suvažiavimą, jo paties neseniai išvaikytą, ir net pasiskundė specialiai į Kremlių sukviestiems žurnalistams, kad Belovežo susitarimo dalyviai pirma viską papasakojo JAV prezidentui Džordžui Bušui ir tik po to – jam.
Anot žurnalo apžvalgininko, Gorbačiovas ieško, ko nepametęs. Juk be perstojo ragino apsispręsti, nekyboti ore, ir štai politikai apsisprendė, atsistojo ant žemės. Anksčiau barė respublikų vadovus, kad jie kaip daliniai kunigaikščiai žiūri tik savo valdų, ir aiškino, koks gėris yra politinis stabilumas, – dabar, kai kunigaikščiai paliko savo valdas ir siekia stabilumo, jis vėl juos bara – už diktatūrą. Atrodo, komentatoriaus spėjimu, Gorbačiovas labiau baiminasi ne gresiančios diktatūros, o likti joje be vietos.
Sovietų Sąjunga – pats tikriausias tautų kalėjimas.
Prezidento spaudos sekretorius šnekas apie tai, kad Gorbačiovas pasitenkins Belovežo girioje įkurtos Nepriklausomų Valstybių Sandraugos pasiuntinio Jungtinėse Tautose vieta, pavadino pasityčiojimu. Atrodo, prezidentas vis dar tikisi, kad slaviškoji antantė (Antantė, arba Santarvė – Rusijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karinė ir politinė sąjunga Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse) pasiūlys jam solidų postą. O kol kas iš jo lūpų girdėti tik patikinimai esant niekuo nedėtą dėl tūkstantmetės valstybės (державы) griūties ir pažadai atsistatydinti.
„Komersant“ rašo apie dar vieną buvusios SSRS politinį lyderį: Nursultanas Nazarbajevas apmaudauja, kad jo nepakvietė į medžioklę ir reikalą išsprendė be jo. Bet Jelcinas pažadėjo pasitaisyti ir įtraukti Kazachstano prezidentą į NVS steigėjus. Anatolijus Sobčakas pasišovė steigėjais padaryti visus, kas tik jo paprašys. Šis pasiūlymas labai patiko Vidurinės Azijos lyderiams ir jie nutarė įstoti į kuriamą bendriją. Be jų, prašosi Armėnija ir Kalnų Karabachas, pasiskelbęs savarankiška suverenia valstybe.
Taigi begaliniai žaidimai aplink atvėsusį SSRS lavoną baigėsi, oficialus nekrologas pasirašytas, didžiausi nenuovokos galop suprato, kas įvyko. Buvusios Sąjungos pakasynų procedūrą analizavęs „Komersant“ apžvalgininkas taip baigia savo tekstą: Kad ir kaip būtų, Sovietų Sąjungai pritrūko trijų savaičių iki savo 69 metų gyvavimo sukakties, ir palikuonims telieka prisiminti liaudies išmintį: mirusius į žemę, gyvus prie stalo – derybų, suprantama.
Drebėjo iš siaubo, bet vis viena sugriovė…
Praėjus keliolikai metų, smagiai Belovežo susitikimą aprašė žurnalistas Aleksandras Hinšteinas savo knygoje „Jelcinas. Kremlius. Ligos istorija“. Štai vienas epizodas iš knygos – autorius kalba apie 1991 m. gruodžio 8-osios rytą ir apie Susitarimo projektą, kurį iki paryčių kūrė specialistų grupė. Rytą įvyko siaubinga. Visiškai slaptas dokumentas paslaptingu būdu dingo. Paskutinis jį rankose laikė užsienio reikalų ministras Kozyrevas. Baltas kaip popierius ministras dievagojosi, jog rankraštį pakišo po durimis kambario, kur gyveno mašininkė…
Borisą Jelciną lietuviai vertina palankiau nei Michailą Gorbačiovą.
Toliau: kilo baisi panika. Visi akimirksniu įtikėjo, kad dokumentą išvogė KGB. O čia dar paskambino SSRS vidaus reikalų ministras Baranikovas (Jelcino bendražygis) ir pranešė, esą Gorbačiovas žino visus sąmokslininkų kėslus, ir jau iš ryto veda derybas su Bušu ir Europos lyderiais, ragindamas juos nepripažinti naujos Sąjungos. Dabar, pasak autoriaus, panika virto siaubu. Likvidatoriai (reikia manyti – SSRS griovėjai) jau laukė valdingo beldimo į duris, regėdami save sukaustytus ir vežamus tiesiai į „Matroskaja Tišina“ (izoliatorių), kur jau tupi prieš kelis mėnesius žlugusio komunistinio pučo vadeivos.
Išgelbėjo Rusijos prezidento apsaugos tarnybos viršininkas Koržakovas (jo palyginimas su Šerloku Holmsu – tikriausiai autoriaus ironija). Akimirksniu surado dingusius popierius. Pasirodė, ministras juos pakišo ne po tomis durimis. Pavojingi rankraščiai, suplėšyti ir iš dalies panaudoti, ramiausiai gulėjo vieno iš prezidento sargybinių tualete: krepšelyje tualetiniam popieriui. „NVS“ gimimas iš tiesų prasidėjo nuo „Š…“ (rusiškai СНГ ir Г – kalambūras, cha-cha-cha). Greitai atspausdinę nelemtą dokumentą, atnešė jį prezidentams. Tie jau visu smarkumu šventė artėjančią imperijos griūtį…
Knyga išėjo 2007 metais, Hinšteinui būnant Rusijos dūmos deputatu (tris kartus buvo išrinktas). Kai kas jį atvirai vadino tamsių užsakymų vykdytoju. 2016 metais jį paskyrė naujai įsteigtos Rusijos nacionalinės gvardijos direktoriaus Viktoro Zolotovo patarėju ideologiniam ir kitokiam darbui, kuris vienu žodžiu vadinamas propaganda. Direktorius žinomas kaip ištikimas Putino „kūno sargybinis“, Hinšteinas – kaip sakyta; jis visokių medalių, premijų ir Rusijos prezidento garbės raštų gavėjas, kelių Rusijos miestų ir rajonų garbės pilietis.
Michailas Gorbačiovas lietuviams asocijuojasi su 1991 metų sausio 13-osios žudynėmis Vilniuje.
Pastangos sumenkinti, paversti Belovežo susitikimą vos karikatūra nesiliovė ir paskesniais metais. Ne po tomis durimis pakištą rankraštį po dvidešimt metų priminė autorius (ar autoriai), kurio, sakykime, traktatą „SSRS sugriovimas. Nusikaltimas neturi senaties“ (Развал СССР: преступление без срока давности) ir dabar galima rasti atrodytų solidžiuose interneto svetainėse (pavyzdžiui, KM.RU, daugiau kaip 1 milijonas lankytojų per dieną). Tiesa, krepšelio tualetiniam popieriui nemini (neva rado valytoja ir istorinį dokumentą tikrąja to žodžio reikšme ištraukė iš šiukšlių kibiro), bet ir nejuokauja: Tokio niekinamo požiūrio ir aplaidumo istorija dar nematė!.. Trijų sąjunginių valstybių lyderiai (kitoje vietoje juos vadina trimis politiniais avantiūristais) nesiteikia net rašto surašyti tinkamai, kai tuo tarpu griūva milžiniška valstybė, sprendžiamas ne tik teritorijų ir tautų likimas, bet ir vyksta globaliniai geopolitiniai pokyčiai.
Maža to! Gruodžio 8-osios rytą, SSRS žūties dieną, jie, greitosiomis nulėmę milžiniškos šalies likimą, vietoj darbo… eina į medžioklę (iškart reikia pasakyti, kad buvo sekmadienis, bet gal turėjo dirbti iki galo, jeigu ėmėsi). Tik po pietų televizijos kamerų akivaizdoje įkaušę valstybių vadovai pasirašė Susitarimą, pakeitusį ne tik jų likimus ir vaidmenis istorijoje, bet ir daugianacionalinės Sąjungos likimą. Kitoje vietoje: vienu plunksnos brūkštelėjimu panaikino šalį su beveik 300 milijonų gyventojų ir nors nevienareikšme, bet neabejotinai didžia istorija ir didžiomis pergalėmis. Galiausiai: Liudijimai apie tai, kas vyko tą dieną ir išvakarėse, sukrečia ir varo siaubą savo kasdieniškumu ir cinizmu. Skyrius, kur visa tai rašoma, pavadintas smagiai: „Баня, водка, Буш и бардак“.
Dar smagiau kertama prieš porą metų išspausdintame proginiame tekste „Didžiosios išdavystės diena“ (День Большого Предательства, segodnia.ru): Iš tikrųjų Belovežo susitarimas yra gryna išdavystė. Išsipildė Napoleono, Vilhelmo, Hitlerio ir kitų smulkesnių Europos telkėjų (евроинтеграторов) svajonės: iširo Sovietų Sąjunga, Rusijos Imperija, Didžioji Rusija.
Jau 1991 metais minėtas „Komersant“ rašė: Gorbačiovas Jelcino išvedimu iš tikrojo kelio apkaltino Genadijų Burbulį ir Sergejų Šachrajų. Po dvidešimt dvejų metų savaitraščio “Аргументы и факты“ paprašytas vyriausiasis laikraščio „Завтра“ redaktorius, rašytojas Alekandras Prochanovas dėsto: Sovietų Sąjungos mirtis turėjo vardą, ir tas vardas – Jelcinas … viskas, ką jis darė, buvo nukreipta į mirtį … Belovežo susitarimas negalėjo būti nepasirašytas. Jeigu jo būtų nepasirašę tuo metu, jis būtų pasirašytas po dienos, po keturių dienų ar vėliau. Jelcinas nešė savyje SSRS mirtį. Jis buvo gamtos išrinktas, kad užmuštų didžiąją raudonąją imperiją.
Solženycino ir Gorbačiovo projektai
JAV gyvenantis rusų rašytojas Aleksandras Solženycinas parašė traktatą „Kaip mums sutvarkyti Rusiją?“ (Как нам обустроить Россию?). Jį 1990 metų rugsėjį, tą pačią dieną, išspausdino didžiausiu tiražu išeinantis laikraštis „Komsomolskaja pravda“ ir „Literaturnaja gazeta“ (be klaustuko antraštėje). 1974 metais iš SSRS ištremtas disidentas, buvęs Stalino lagerių kalinys rašė: Komunizmo laikrodis išmušė savo valandas. Bet jo betoninis statinys dar nesugriuvo. Ir kaip mums, užuot išsilaisvinus, nebūti sutraiškytiems jo griuvėsių.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Solženycino traktato pavadinime nelikus klaustuko, tekstas skambėjo įsakmiai. Vietoj SSRS turi būti įkurta slaviškų tautų sąjunga. Kadangi dabar Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją vargina ir žlugdo pakraščiai, reikia tuoj pat ir nedviprasmiškai paskelbti apie dvylikos likusių respublikų neginčijamą teisę atsiskirti nuo SSRS – nusimesti nuo pečių naštą (1990 metų balandžio pradžioje, po to, kai Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę, SSRS aukščiausioji taryba priėmė įstatytą dėl sąjunginės respublikos išėjimo iš Sovietų Sąjungos tvarkos). Jeigu kitos respublikos nenorės savo valia palikti SSRS – tada patys nuo jų atsiskirkime. Būtina aiškiai pasakyti, kad trys Baltijos respublikos, trys Kaukazo respublikos, keturios Vidurinės Azijos ir Moldavija, jeigu ją traukia prie Rumunijos, bus atskirtos. Ir jeigu Kazachstano pietuose gyvenantys kazachai panorės atsiskirti – tepadeda jiems Dievas. Kitur gyvenantys tautiečiai turi rengtis grįžimui į naująją slaviškų tautų sąjungą. Rusijai tolydžiai įveikti dabartines savo negandas bus sunkiau negu kadaise buvo atsikratyti totorių jungo.
Solženycino traktatą aptarinėjo visa SSRS, bet labiausiai „Archipelago Gulago“ autoriaus projektu susidomėjo jo peršamos naujos imperijos nariai. Po kelių mėnesių Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos (pirma Rusija, o vėliau ir kitos dvi slaviškos respublikos suvereniomis valstybėmis pasiskelbė 1990-ųjų vasarą) vadovai su Kazachstano prezidentu Nursultanu Nazarbajevu pasiuntė Gorbačiovui memorandumą su pasiūlymu sukurti suverenių valstybių susivienijimą, prie kurio galėtų prisijungti kitos SSRS respublikos. Bet Gorbačiovas jį kategoriškai atmetė: 1991 metų pradžioje SSRS prezidentas ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas buvo tikriausias savo pavaldinių maršalų ir generolų, tankais stojusių už SSRS nedalumą, įkaitas. Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos naujieji vadovai ir toliau tarėsi dėl savųjų valstybių sąjungos projekto, kol pavasarį Gorbačiovas, galiausiai išsivadavęs iš vanagų gniaužtų, netikėtai pakvietė juos palaikyti Kremliaus siūlomą Sąjunginę sutartį.
Gorbačiovo sumanymu, SSRS turėjo pakeisti devynių buvusių Sovietų Sąjungos respublikų sudaryta Suverenių Valstybių Sąjungą, susieta federacijos ryšiais; toji federacija buvo vadinama minkštąja, nes siūlė jos nariams daug didesnį negu anksčiau savarankiškumą. Sutartį rengtasi pasirašyti 1991 m. rugpjūčio 20 d., bet naktį iš 18-osios į 19-ąją SSRS šalininkai įvykdė valstybinį perversmą, kaip netrukus buvo pavadintas per kelias dienas sužlugdytas komunistų pučas.
Pučo dienomis nepriklausomomis valstybėmis pasiskelbė Estija ir Latvija, tuoj po pučo – Ukraina, Moldova, vėliau – Azerbaidžanas, Uzbekija, Kirgizija, Tadžikija, Armėnija, Turkmėnija; Gruzija tai buvo padariusi 1991 metų pavasarį, Kazachstanas tai padarys gruodžio viduryje. Grąžintas į valdžią Gorbačiovas ir toliau siekė išlaikyti Kremlių pasklidusių planetų traukos centru. Spalio 18 d. SSSR ir aštuonių respublikų prezidentai pasirašė Sutartį dėl ekonominės bendrijos, kurioje sakoma, jog trejiems metams susitaria nepriklausomos valstybės, esantys ir buvę SSRS subjektai. Gorbačiovas kvietė būsimą politinę Sąjungą kurti jau ne federacijos, o konfederacijos pagrindais. Bet vis viena su stipriu centru Maskvoje. Gorbačiovas planavo Sąjunginę sutartį pasirašyti apie gruodžio vidurį.
Rusai skrido ne stumbro medžioti
Rusijos prezidento apsaugos tarnybos viršininkas Aleksandras Koržakovas, prisimindamas aną tikrai istorine tapusią kelionę į Belovežo girią, tikino, jog nieko ypatinga neplanuota, baltarusiai tiesiog pakvietė pamedžioti ir šiaip papramogauti. Išeina, kaip daugelis kartoja: medžiojo, gėrė ir pirtyje priėmė istorinį susitarimą.
Prieš penkerius metus buvęs Baltarusijos aukščiausiosios tarybos pirmininkas Stanislavas Šuškevičius žurnalistams irgi tvirtino, jog nė viena pusė iš anksto nesirengė pasirašyti dokumento, kuris gavo Belovežo susitarimo vardą, nė nebuvo tokio projekto. Tiesa, Ukrainos parlamento vadovas Leonidas Kravčukas dar susitikimo Novo Ogariove metu pasiūlė Šuškevičiui pasikviesti į Minską Jelciną ir trise aptarti, ką toliau daryti. Šuškevičiui su ministrų tarybos pirmininku Viačeslavu Kebičiumi galvą labiau skaudėjo dėl to, kaip išgyventi žiemą. Mums reikėjo susitikti su Jelcinu tam, kad palenktume jį dėl dujų ir naftos pardavimo Baltarusijai mažesnėmis kainomis. Žinodami, kad Borisas Nikolajevičius yra aistringas medžiotojas, mes su Kebičiumi nutarėme tuo pasinaudoti ir pakvietėme į Belovežo girią pamedžioti. Jelcinas mielai sutiko.
Rusijos prezidentas su oficialiu vizitu į Minską atskrido gruodžio 7-osios rytą, šeštadienį. Baltarusijos parlamente Jelcinas pasakė, kad sutarčių dėl naftos ir dujų tiekimo pasirašymas – tik pirmas jo vizito etapas ir kad jam rūpi ne tik rusų-baltarusių santykiai: trijų respublikų vadovai apsvarstys keturis ar penkis Sąjunginės sutarties variantus ir šis susitikimas gali tapti istoriniu.
Tiesa, Baltarusijos parlamente Jelcinui ne tik plojo, bet ir švilpė. Jis padovanojo Aukščiausiajai tarybai XVII amžiaus vidurio Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus raštą su pažadu globoti Oršos miestą – kaip dviejų slavų tautų draugystės pavyzdį. Tuo tarpu Minsko demokratams tai pasirodė imperijos gyvybingumo liudijimu, pasigirdo šūksmai „Ганьба!“ (Gėda!). Jelcinas sutriko ir vėliau dėl šio konfūzo kaltino savo aplinką.
Su Jelcinu atskrido antras pagal svarbą žmogus Rusijos vadovybėje – valstybės sekretorius Genadijus Burbulis, vyriausybės pirmininko pavaduotojas reformoms Jegoras Gaidaras, užsienio reikalų ministras Andrejus Kozyrevas, prezidento sekretoriato vadovas Viktoras Iliušinas, valstybės teisės politikos patarėjas Sergejus Šachrajus (po kelių dienų taps vyriausybės pirmininko pavaduotoju). Ir Jelcino dovana, ir jo komandos sudėtis rodo rusams rūpėjus ne vien naftą su dujomis.
Sulaukęs Jelcino, Šuškevičius paskambino į Kijevą Kravčukui, ir tas tuojau išskrido į Minską. Oro uoste žurnalistams paaiškino, kad atskrido pasitarti dėl Sąjunginės sutarties. Išgirdęs iš Šuškevičiaus, jog šis kalbėjosi su Jelcinu ir ketinama pasirašyti trijų valstybių pareiškimą dėl politinės ir ekonominės padėties SSRS (Gorbačiovas jos nevaldo, Sąjunginės sutarties pasirašymas atsidūrė aklavietėje), Kravčukas nusivylė: dėl to jam skristi nevertėjo. Gruodžio 1 d. Ukrainoje įvykusiame referendumo 90 procentų jo dalyvių balsavo už nepriklausomybę, ir Kravčukui, prieš tris dienas išrinktam Ukrainos prezidentu, Sąjunginė sutartis buvo jau atriekta riekė. Bet su Jelcinu susitikti jis neatsisakė, tik paklausė, kodėl kažin kur Belovežo girios glūdomoje. Šuškevičius: atsipūsime nuo valstybinių reikalų, nebus įkyrių žurnalistų.
Atvykęs į Viskulius, Baltarusijos vadovybei tekusį Kremliaus valdovų medžioklės draustinį Belovežo girioje, Ukrainos prezidentas su ministrų tarybos pirmininku Vitoldu Fokinu iš tikrųjų patraukė medžioti. Jelcinas su jį lydinčiu Kebičiumi vėlavo, ir išalkę svečiai turėjo jų laukti. Per bendrą trijų delegacijų vakarienę Jelciną su Kravčuku pasodino priešais – tegul aukštieji svečiai pasikeičia nuomonėmis; dviejų broliškų tautų vedliai iki tol pernelyg nesibičiuliavo. Vakarienė ir vyko daugiausia jiems dviem kalbantis, o baltarusiai skubėdavo kelti tostus už tautų draugystę, kai pašnekovai įsikarščiuodavo.
Vakarienėje dalyvavusiam Baltarusijos užsienio reikalų ministrui Piotrui Kravčenkai susidarė įspūdis, kad Jelcinas tą vakarą nuoširdžiai stengėsi išgelbėti žlungančią Sovietų Sąjungą. Jelcinas pasakė turįs Gorbačiovo pavedimą jo, SSRS prezidento, vardu paklausti Ukrainos vadovų, ar Kijevas ketina pasirašyti naują sutartį su joje numatytomis plačiomis respublikų teisėmis. Kita vertus, ir suverenios Rusijos Federacijos atstovams, kaip vėliau sakė Genadijus Burbulis, labai knietėjo išsiaiškinti, ką toliau žada daryti nepriklausomybės euforijoje svaigstančios Ukrainos prezidentu tapęs Leonidas Kravčukas. Tai turėjo atskleisti jo atsakymas Gorbačiovui.
Rusijoje šiais metais išėjo amerikiečių istoriko Sergejaus Plochijaus knyga „Paskutinė imperija. Sovietų Sąjungos griūtis“. Harvardo profesorius pasinaudojo kai kuriais išslaptintais JAV prezidentinės bibliotekos dokumentais iš tų laikų, kai Baltuosiuose rūmuose šeimininkavo Džordžas Bušas, vyresnysis. Knygos pristatyme rašoma, kad autorius parodo istoriją, kaip ji regisi ne tik Vašingtone ir Maskvoje, bet ir Kijeve bei kitose respublikų sostinėse, kur žmonės nesėdėjo rankas sudėję.
Amerikiečių autoriui žinoma tai, kas Rusijos prezidento apsaugos viršininkui ar tiems patiems Baltarusijos vadovams liko paslaptimi. Užsienio reikalų ministras Kozyrevas vizito išvakarėse viename Maskvos viešbučių susitiko su JAV veikiančio nacionalinio demokratijos fondo veikėju Alenu Vainstainu (Allen Weinstein) ir kamantinėjo buvusį Bostono universiteto profesorių, kas yra federacija, asociacija, sandrauga ir panašiai. Tą patį vakarą Burbulis susitiko su Vengrijos ministru pirmininku Jožefu Antalu, liberaliu ekonomikos ir visuomenės gyvenimo reformatoriumi, ir apmetė dvi SSRS pertvarkymo schemas, vieną – visų buvusių sovietinių respublikų „švelnios“ konfederacijos, kitą – Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir galbūt Kazachstano sąjungos.
Rusijos prezidentas: be Ukrainos sąjunga beprasmė
Vakarienės metu Jelcinui pareiškus: jeigu Ukraina pasirašys sutartį, tai ir jis tuoj pat padėsiąs savo parašą, Kravčukas tik šyptelėjo. Jis ėmė pasakoti apie referendumą. Klausytojus, žinojusius tik bendriausius rezultatus, labiausiai nustebino tai, kad už nepriklausomybę pasisakė ir tos Ukrainos sritys, kur gyvena daug rusų. Jelcinas netikėjo: Ką, ir Donbase balsavo už? Kravčukas: Taip, nėra nė vieno regiono, kur būtų mažiau kaip pusė balsų. Padėtis, kaip matote, iš esmės pasikeitė. Reikia ieškoti kito sprendimo.
Jelcinui ir toliau gražbyliaujant apie bendrą istoriją, tautų draugystę ir ekonominius ryšius, Kravčukas kietai laikėsi savo: Ukraina pasirinko savo kelią – nepriklausomybę, Ukrainai jokios sąjungos nereikalingos, ukrainiečiai nekiš galvos iš vieno jungo į kitą. Jelcinas pradeda iš naujo, Kravčukas varo savo: Ukraina nepriklausoma ir Sovietų Sąjungos nėra, neįmanoma jokia integracija, jokia sąjunga, nei atnaujinta, nei su centru ar be centro. Subruzdo su Kravčuku atskridę du Ukrainos parlamento nariai, liaudies sąjūdžio (Народний Рух) atstovai: Mums čia nėra ką daugiau daryti. Grįžtame į Kijevą.
Pasakojama, Kravčukas pagyvėjo Jelcinui pasakius, kad be Ukrainos Rusijai nėra prasmės pasirašinėti. O Jelcinas, girdi, pasikeitė po Kravčuko palyginimo: Na, gerai, jūs nepasirašote .Aš – teisėtai išrinktas prezidentas, ir kai grįšiu į Kijevą – pirmas ten būsiu, aukšti užsienio svečiai pas mane eis. O jūs, kai svečiai atvažiuos į Maskvą, amžinai antruoju būsite, nes jie pirma pas Gorbačiovą eis. Tada esą Jelcinas trinktelėjęs kumščiu per stalą: O ką, laikas baigti su šituo… Su kuo? Vieni prisimena:…su šituo Kupriu (Gorbačiovo pavardę rusų kalboje galima kildinti iš горб – kupra), kiti: … su šituo Dėmėtuoju (dėl dėmių kaktoje). Kai ne per seniausiai ukrainiečių žurnalistas ir leidėjas Dmitrijus Gordonas pokalbyje su Vitoldu Fokinu priminė šį epizodą, devintą dešimtį įpusėjęs pirmasis nepriklausomos Ukrainos ministrų tarybos pirmininkas atsakė šiuolaikiškai: negalįs nei paneigti, nei patvirtinti.
Paties Kravčuko manymu, lūžis derybose įvyko tada, kai Jelcinas, išgirdęs tvirtą ukrainiečių „Ne“, pasakė Rusiją nepasirašysiant sutarties be Ukrainos. Kaip teigia Sergejus Plochijus savo knygoje, būtent tuo metu trijų valstybių vadovai susimąstė, kuo pakeisti Sovietų Sąjungą. O štai minėtojo Baltarusijos užsienio reikalų ministro Kravčenkos akimis, Ukrainos prezidentą palenkė jo ministras pirmininkas Fokinas. Negalėdamas tiesiai priešgyniauti prezidentui, Fokinas pasirinko kitą taktiką. Taikingomis replikomis ir tostais jis priminė Kiplingo romano žodžius apie kraujo ryšį ir vis kartojo, kad mes vienų šaknų ir kad negalima atsiskirti. Kravčukui pradėjus ginčytis, pateikė ir ekonominių argumentų. Galiausiai Ukrainos prezidentas atlyžo: Na, jeigu visi už sutartį… Pasvarstykime, koks turėtų būti tas naujas darinys. Gal tikrai nereikia mums toli išsibėgioti… Visi tvirtina, jog pirmąjį derybų raundą laimėjo Ukrainos prezidentas – nutarta rašyti naują susitarimo projektą, kuriame nebūtų žodžio „sąjunga“, kaip to reikalavo Kravčukas.
Pavaldiniams išėjus, liko tik trys valstybių vadovai su antraisiais asmenimis. Dabar Jelcinas pasakė viską, ką mano apie Gorbačiovą. SSRS prezidento autoritetas žlugęs ir šalies viduje, ir užsienyje. Vakarų lyderiams nemigą varo chaotiškos Sovietų Sąjungos griūties grėsmė, kai branduolinis ginklas gali pakliūti į nežinia kieno rankas. Jelcinas žodžių į vatą nevyniojo: Gorbačiovą reikia pašalinti. Užtenka! Prisiviešpatavo!
Užstalės tai nėkiek nenustebino. 1991 metų vasario pradžioje Jelcinas per televiziją sukritikavo SSRS politiką ir pareikalavo Gorbačiovo atsistatydinimo, perdavus valdžią iš respublikos vadovų sudarytai Federacijos tarybai. Birželio 12 d. Jelciną išrinko Rusijos prezidentu, ir nuo tol Maskvoje buvo du prezidentai. Akivaizdu, kad Rusijos prezidentas ir jo komanda toliau žygiuoti norėjo be Gorbačiovo ir nenorėjo – be Ukrainos.
Estijos sostinėje Taline iškilmingai atidengtas bareljefas pirmajam Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui.
„Vienas žymiausių praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio visuomenės veikėjų ir politikų B. Jelcinas suvaidino labai svarbų vaidmenį Estijos nepriklausomybės atkūrimo procese“, – pareiškė per ceremoniją Estijos parlamento pirmininkė.
Pilsudskis ir jo legionai ypač garsiai ėmė barškinti ginklais prie nepriklausomos Lietuvos sienų po 1927 m. rugsėjo 9 d. nepavykusio socialdemokratų plečkaitininkų pučo (Jeronimas Plečkaitis, buvęs Steigiamojo seimo narys, vienas to pučo vadovų). Gelbėdamiesi daugelis jų pabėgo į lenkų okupuotą Vilnių ir čia ėmė talkinti nepriklausomos Lietuvos priešui. Beje, pagal kai kuriuos šaltinius plečkaitininkų pučą Lietuvoje rėmė lenkų šovinistai.
