Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis sako, kad sklandančios kalbos, jog Gabrielius Landsbergis turėtų palikti pirmininko postą – tuščios.
Profesorius nemano, kad pats G. Landsbergis yra blogas partijos vadovas, bei teigia, kad Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) yra demokratinė partija, kuri balsų dauguma sprendė, ar pasitiki dabartiniu pirmininku.
Eltai duotame interviu profesorius apžvelgė ir TS–LKD artėjančius kitų metų rinkimus. Pirmojo faktinio šalies vadovo po SSRS subyrėjimo teigimu, sunku būtų tikėtis, kad „valstiečiai“ taptų stipriais konkurentais. Pasak V. Landsbergio, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS) apskritai sunku pavadinti brandžia, mąstančių žmonių partija.
„Ar „valstiečiai“ yra brandi partija, kurioje yra daug mąstančių ir atsakingų žmonių, kurie kolektyviai sprendžia svarbius klausimus? Ar yra vienas, kuris sprendžia? Tai vadinasi vienbalsis sprendimas. Vieno balsas, vienbalsumas. Apie „valstiečius“, kol jie nėra mąstančių žmonių partija, nelabai reikėtų kalbėti daugiskaitoje. Kalbėkime vienaskaita – „valstietis“, – teigė profesorius.
V. Landsbergis duotame interviu taip pat apžvelgė Lietuvos eurokomisarų kandidatūras. Profesorius sako manąs, kad Lietuva tikrai pavėlavo į portfelių dalybas, todėl atsižvelgti bent į naujosios Europos Komisijos (EK) pirmininkės Ursulos von der Leyen raginimus Lietuvai skirti kandidatę moterį tikrai reikėtų.
Lietuvoje vyksta gana įtemptos eurokomisarų paieškos. Tiek opozicija, tiek ir valdantieji teikia kandidatūras premjerui Sauliui Skverneliui. Daugelis teigia, kad Lietuva apskritai pavėlavo į EK portfelių dalybas, kaip vertinate šią situaciją? Ar Lietuva tikrai pavėlavo?
Tikriausiai taip, tikrai pavėlavo. Lietuvos valdžiai, ypač tai, kuri diriguoja koncertui, mažiausiai svarbu tokie Lietuvos atstovavimo ar Lietuvos pasaulinių pozicijų reikalai. Jai svarbiausia – pasidalinti pyragą vietoje, užimti vietas, išsidalinti medžioklės plotus, lipdyti kokią nors koaliciją, dalintis ministerijas, kurių po to vis tiek nebus. Iš tikrųjų tuščias toks reikalas yra, nes jiems ne tie prioritetai ir ne ta iš viso galvosena. Ne apie valstybę galvojama, o apie savo reikaliukus.
Prie viso to prisideda ir Europos Komisijos pirmininkės U. von der Leyen reikalavimas pateikti dvi kandidatūras – vyro ir moters, taip siekiant palaikyti lyčių pusiausvyrą. Kaip vertinate EK pirmininkės prašymą, ar jis jums neatrodo perteklinis?
Aš manau, kad jai rūpi bendra situacija, kad gerėtų būtent ta kryptimi situacija, kad moterys nebūtų nustumtos į pašalę kokiais nors vyrų sąmokslais arba vertinant labiau vyrų sugebėjimus tvarkytis, nors toli gražu nėra įrodyta, kad jie yra geresni. Tačiau viešpatauja tokia tradicija.
O moterys kartais žiūri aritmetiškai, kiek mūsų yra, jeigu mūsų mažiau – negerai, juk turi būti tam tikras skaičius. Tuomet iškyla į pirmą vietą skaičiaus klausimas, ir tuomet atsiranda kompetencijų problema. Tai ar svarbu, kad būtų moteris, ar svarbu, kad būtų kompetentingas asmuo.
O kompetencija dabar vėl, kieno požiūriu. Ar Europos reikalų požiūriu, ar kaip toje valstybėje, kas rūpi. Nes toje valstybėje gali rūpėti kokie nors vietiniai dalykai – visai nebūtinai europiniai. Pavyzdžiui, miškų niokojimas. Dabar niokojami Lietuvoje miškai, nusiaubė Labanorą, o dabar įsisiautėjo ir į Punios mišką. Taip, tai yra šios dienos aktualija. Dabar reiktų tai tvarkyti, jei Europa čia turėtų daugiau valdžios, gal ji to neleistų.
Ką turėtų daryti koks eurokomisaras, aš nežinau. Galime paskirti eurokomisarą, kuriems nerūpi tokie klausimai. Ministrui galbūt nerūpi. Dabar tokia keista situacija, kad aplinkos ministras leidžia niokoti aplinką. Kaip tai suprasti, kuomet visa Vyriausybė pasiskelbusi žaliųjų Vyriausybe. O jie elgiasi priešingai, niokoja gamtą. Galbūt skaičiuodami, kad laiko yra nedaug, reikia dar suspėti paimti pinigų. Tai yra plėšikavimas ir plėšikų požiūris. Jokie čia ne žalieji, o pažaliavę iš godumo galbūt.
LVŽS pirmininkas teigia, kad Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūra bus vienintelė, o jei jis netiktų, „nebalsuosime vis tiek Seime už kokią nors moterį, kuri nebūtų susijusi su LVŽS“. Kaip vertinate V. Sinkevičiaus kandidatūrą, dėl kurios taip užtikrintas Ramūnas Karbauskis?
Moteris nesiūloma. Vadinasi, paskelbtas buldozerio principas – bolševikų požiūris. Mes turime kažkiek balsų daugiau, tai pravarysim, kaip norėsim.
Aš nenoriu atskirai vertinti V. Sinkevičiaus. Aš matau labai klaidingą požiūrį iš esmės. Pirmiausia, kad yra skiriami žmonės apskritai ne pagal kompetenciją. Kodėl negali būti nepartinis, neutralus ir labai kompetentingas asmuo, kuris nepriklauso „valstiečių“ vadinamajai partijai.
Dabar, jei ne „valstietis“, tai ir kalbos būti negali. Tai čia baisiai primityvu yra. Mes su tuo primityvizmu jau blogai atrodom. Taip pat kaip pasakymas, kad moters nesiūlysim. Kodėl prieš moteris? Galbūt jis to nenorėjo pasakyti? Galbūt kuomet yra argumentas, kad būtų pageidautina, kad būtų moteris. Tai ir atrėžė iš karto šalin moteris. Taip nereikėtų sakyti, jei bus labai kompetentinga moteris, mes ją paskirsim, tik mes šiuo metu jos tokios nematom. Galima gi mandagiai kalbėti. Bet galima pasakyti ir šalin moteris. Kaip mes tada atrodom pasaulyje – niekam nesvarbu, o turi būti svarbu.
Patys konservatoriai pasiūlė premjerui kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės kandidatūrą. Pati prezidentė teigė, kad EK posto tikrai nesiekianti. Kodėl konservatoriai nepasiūlė pirmiausia partinio žmogaus arba Ingridos Šimonytės?
I. Šimonytė taip pat nėra partinė, bet čia nėra pasirinkimo – partinis ar nepartinis. Yra tinkami žmonės. I. Šimonytė būtų labai gera Europos komisarė. Vykusiame partijos posėdyje mes bandėme formuluoti ne taip, kad mes siūlome D. Grybauskaitę prieš jos valią ar nesuderinę kandidatūros. Turėtų būti kitaip. Yra siūloma tiems, kurie daro sprendimą, kitaip tariant, „valdžiukei“ mes siūlome pakalbinti D. Grybauskaitę, kad ji sutiktų. Mes manome, kad protinga valdžia galėtų kalbinti D. Grybauskaitę.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dabar, jei opozicija kalbina D. Grybauskaitę, yra tuščias dalykas. Kam jai sutikti ar nesutikti, jei R. Karbauskis vis tiek atmes. Nekenčia jos, ji visuomet „valstiečiams“ kliūdavo. Ji jiems – priešė, o priešų gi nereikia. Mes čia matome psichologiją labai nesveiką. Tai kam D. Grybauskaitei tie nemalonumai. Bet jei patys „valstiečiai“ staiga įgautų proto ir nutartų, kad gal Lietuvai būtų gerai turėti D. Grybauskaitę aukštoje pozicijoje, o gal ne tokioje aukštoje, kaip priderėtų prezidentei, bet jeigu ji tik sutiktų.
Bet jie turėtų tai daryti, juk jie siūlo. O čia opozicija, kai siūlo, su savo dabartine psichologija išeina tik priešingai… Jei opozicija siūlo, tai atmesti kuo greičiau. Toks žaidimas beprasmis. Bet mums reikia kalbėtis, ar mums rūpi valstybės reikalas, ar mums rūpi valstybės prestižas, reprezentacija, kaip mes atrodysime EK. Jeigu susitaria R. Karbauskis ir kiti, opozicija, juk turi būti balsavimas Seime, tai tada jau susitariama, kad ieškoma kandidato, kuris būtų bendras bei Lietuvai gerai atstovaujantis.
Galima dar nekelti pavardės, o tiesiog galvoti, kuris solidžiau atrodytų Briuselyje, ar D. Grybauskaitė, ar V. Sinkevičius, galima svarstyti. Bet, jei susitariama kartu svarstyti, kuris geriau atrodo, tai tuomet išvada kaip ir aiški. Bet tas principas nerūpi, nereikia dabar to, kas geriau sugeba, bet reikia tik mūsiškio.
Ar I. Šimonytę saugote artėjantiems rinkimams?
Aš nežinau, ar mes ją laikome. Jeigu mums R. Karbauskis pasiūlytų – teikite I. Šimonytę, tai tuomet mes skirsime ją į EK. Tai tuomet būtų tam tikra problema, bet dabar jos nėra, nes jie vis tiek ją atmestų. Todėl mes pasiūlėme patį geriausią variantą, kodėl mes turime siūlyti antrą, jei jo vis tiek nepraleis. Mes siūlome dabar ne Briuseliui, o „valstiečiams“ Lietuvoje. Broliai „valstiečiai“, pagalvokit, ar nenorėtumėte siūlyti D. Grybauskaitės kartu su mumis.
Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentui reikia apsispręsti ir dėl Ministrų Kabineto. Nedaugžodžiaujantys Gitano Nausėdos patarėjai prasitarė, kad prezidentas gerai vertina šiuos ministrus: Virginijų Sinkevičių, Vilių Šapoką bei Raimundą Karoblį. Politologai teigia nustebę, kad V. Šapoka pateko į trejetuką, nes, pasak jų, su gerovės valstybe jie neturi nieko bendro. Kaip jūs vertinate prezidento pasirinkimus?
Nereikia sakyti, kad gerovės valstybė yra tik pensijos. Gerovės valstybė yra apskritai gerai veikianti valstybė, kurioje klesti teisingumas, sąžiningumas. Tai ne tik pensijos ar socialinės išmokos. Nereikia suprastinti klausimo ir gerovės valstybės idealo. Tai ne tik kišenės gerovė. Tai ir dvasios gerovė bei žmogaus džiaugsmas gyventi toje valstybėje. Tai nereikia sutapatinti netapačių dalykų.
Žmogus, einatis prezidento pareigas, turi nuomonę. Jis dabar susitikinėja su ministrais, tikrinasi, galvoja. Jis turi teisę turėti nuomonę, ir jo nuomonė turi reikšmės. Jis gali nesutikti. D. Grybauskaitė nesutikdavo, būdavo tam tikros kandidatūros, su kuriomis ji pašnekėdavo angliškai ir sakydavo, kad, deja, jie neturės ten ką veikti.
Kuriuos jūs ministrus įvertintumėte kaip gerai dirbančius, kuriems reikėtų trauktis?
Nei aš prezidentas, nei ekspertas ar patarėjas. Žinote, jei skiria „valstiečiai“, tai mano patarimas gali būti tik priešingas. Tai geriau man nekišti pirštų.
Vasaros pradžioje buvoįdomi ir Viktoro Pranckiečio situacija. Situacijai kiek aprimus, vertinama, kad V. Pranckietis gavo premjero ir prezidento palaikymą, taip palikdami R. Karbauskį užnugaryje. R. Karbauskis teigė, kad premjero pasikeitusi retorika apie LVŽS yra ruošimasis kitiems rinkimams. Ar teigtumėte, kad R. Karbauskio ir S. Skvernelio santykiai šaltėja?
Aš nemanau, kad visą laiką buvo tarp jų kažkokia darna. Nuo pat rinkimų pradžios buvo tam tikrų aiškių skirtumų. S. Skvernelis buvo labiau linkęs į bendradarbiavimą su opozicija, o R. Karbauskis – kategoriškai prieš. Jau buvo matyti, kad jie ne vienas ir tas pats.
Ar matytumėte S. Skvernelį kaip LVŽS lyderį?
Aš nežinau, kas kaip mato S. Skvernelį. Tai yra tuščios kalbos. Ar „valstiečiai“ yra brandi partija, kurioje yra daug mąstančių ir atsakingų žmonių, kurie kolektyviai sprendžia svarbius klausimus. Ar yra vienas, kuris sprendžia? Tai vadinasi vienbalsis sprendimas. Vieno balsas, vienbalsumas. „Valstiečiai“, kol jie nėra mąstančių žmonių partija, nelabai reikėtų kalbėti daugiskaitoje. Kalbėkime vienaskaita – „valstietis“.
Kaip, jūsų nuomone, R. Karbauskiui seksis kituose Seimo rinkimuose?
Jis juk sakė jau, kad laimės visus rinkimus. Triuškinamai visus tris. Tai matote, jam taip ir sekasi.
Kas bus pagrindiniai konservatorių konkurentai – LSDP ar „valstiečiai“?
Aš manau, kad senoji nomenklatūra turės labai rimtai galvoti, kaip jiems konsoliduoti jėgas, kaip, pavyzdžiui, atvirai konsoliduoti tarp kairiųjų socialdemokratų ir buvusių komunistų, dar kažko ten ir tarp vadinamųjų „valstiečių“, nes jie yra iš tos pačios kompanijos, kolūkių vadovybės ir jų palikuonys. Tai jie artimi vienas kitam. Tai galbūt dėlto ir negalėjo susiformuoti koalicija tarp „valstiečių“ ir TS–LKD. Nes „valstiečiai“ vis tiek yra kairėje pusėje, jie ir pasirinko tai. Mums ten geriau, mes ten geriau su Gediminu Kirkilu ar dar ten kuo nors. Jokių konservatorių ir liberalų, mes stovime kairėje pusėje, tai, matyt, yra tokios smegenys ir tokios pažiūros, tokie nusistatymai.
Žinoma, aš tikrai nenorėčiau apibendrinamai kalbėti apie visus žmones, kurie ten yra. Ten matomas vienas, įtakingas, turtingas, valingas ir galbūt net kerštingas. Mes negalime žinoti, kokiais kanalais ta galia funkcionuoja.
Kokia bus sprendžiama ta atsvara TS–LKD ir galbūt liberalams, jei jie nebus visai susinaikinę ir atsigaus… Aš nežinau… Tai pamatysime, juk bando įvairiausių naujų ir mažų grupių atsirasti. Gal atsiras kokia nepriklausomybinės krypties grupė ir norės eiti kartu su TS–LKD. Dar yra laiko.
Kalbant apie lyderius, ketvirtadienį gavote viešą kreipimąsi iš Vido Rachlevičiaus. Pats žurnalistas jus vertina labai aukštai. Jus įvardino kaip Lietuvos moralinį autoritetą. Deja, jūsų anūkui V. Rachlevičius kritikos negaili ir prašo jus įtikinti Gabrielių apskritai pasitraukti. Kaip vertinate tokią dabartinio konservatorių lyderio kritiką?
Čia yra toks ėjimas žirgu. Gabrieliau, pasitrauk Tėvynės labui. O kas liks? Vakuumas? Aš nemanau, kad V. Rachlevičius taip tuščiai kalba, aš manau, kad jis turi kažką galvoje. Jis man atrodo truputį net pasako „iš šalies“.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Reiškia, į tą partiją turi ateiti naujas vadovas iš šalies ir ne iš pačios partijos. Tai iš viso tokių dalykų nebūna, nebent diktatūrose po kokio karinio perversmo. Galima paimti egzistuojančią partiją, jai priskirti vadovą, ir jis taps valstybės vadovu. Pas mus taip nėra. Kas iš šalies? Rachlevičiau, tai tu pasakyk, apie ką tu galvoji. Nesvarbu, ar, tavo manymu, Gabrielius nėra labai geras vadovas. Aš nemanau, kad jis labai blogas vadovas. Galų gale visi mes buvome vadovai, kurie mokėsi ir augo bei kuo nors tapo. Ar yra dabar šioje partijoje konkurentas? Tai tegul partija ir sprendžia. Jeigu yra konkurentas ar alternatyva ir visi sakytų, kad šitas tikrai geriau, tai nemanau, kad Gabrielius išsitrauktų peilį ir eitų kovoti su tuo alternatyviu vadovu. Tai tikriausiai paspaustų ranką ir sakytų dirbame kartu.
Čia ne tokie žmonės, jie ne stalinistai. Bet turbūt ne tas tikslas. Visai ne tas tikslas. Aš atsimenu 1990 metus, kuomet buvo be galo sunkus laikas. Aš tuomet buvau pirmininkas. Mus tuomet svarstė kairieji, KGB ir visokie neoficialūs dariniai ir svarstė, kad nėra kaip tą V. Landsbergį pašalinti.
Nebent, jei pasisektų surengti rinkimus, tai tuomet renkame atkuriamąjį Seimą.
Arvydas Juozaitis. Rinkiminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Pasakome, kad Aukščiausioji Taryba jau savo atliko, dabar tik renkame iš naujo, ir tuomet V. Landsbergis nebus pirmu numeriu. Tai tas buvo svarstyta, ir aš apie tai knygą išleidau su visais dokumentais, KGB pranešimais, ką būtent jie svarstė ir kaip norėjo valdžią paimti iš naujo. Bet jau kita kryptimi. Ne to sąjūdžio, prieš kurį, sakė kolega Arvydas Juozaitis, dabar jau reikia kovoti. Ir dabar A. Juozaitis jau eina prieš jį kovoti.
Tai tokių dalykų pasikartoja visą laiką. Tai kas dabar turėtų eiti kovoti prieš TS–LKD, ar iš jos pačios, ar ,kaip V. Rachlevičius sako, iš šalies. Bet iš šalies atėjęs vienas žmogus nieko neužkariaus. Reiškia, turėtų būti kažkokia grupė viduje, kuri ieškotų to žmogaus iš šalies.
Aš nežinau, ar V. Rachlevičius apskritai svaičioja. Ar jį kas nors pamokė pamėtyti tokių idėjų, kad jie ten ginčytųsi dabar. Kaip mes dabar pradedame kažkokį tuščią ginčą nerealioje situacijoje. Nėra tos situacijos. Yra partijos struktūra, kuri didžiule persvara demokratiniuose rinkimuose su konkurencine kampanija išrinko savo pirminką. Jeigu kas nors mano, kad galima anksčiau laiko perrinkti, tegul siūlo. Taigi niekas į Sibirą už tai neišveža.
Kaip apskritai jūs pats vertinate Gabrieliaus darbą partijoje? Ar partija per šiuos metus žengė pirmyn?
Pirmiausia, partija pasistūmėjo, daug žmonių palaiko, tą parodė ir įvairūs rinkimai. Tai dabar ieškoti priekabių, kad oj gali tu daugiau padaryti. Aš esu tai patyręs šimtą kartų būtent to, kodėl nėra geriau ir ne viskas gerai padaryta, ir dar prašoma parodyti, ir pasakyti savo klaidas.
Politologai taip pat teigia, kad konservatoriams reikia naujos strategijos rinkimams. Pasak jų, dėti visas viltis į I. Šimonytę naivu, o pačią partijos vadovybę įvardija kaip neveiklią ir nesusikoncentravusią į rinkimus? Ką atsakytumėte šiems politologams?
Kurie čia tie žinovai, o gal interesantai? Kurie paleidžia tokių ir žiūri, ar pradėsime čia peštis. Aš numečiau kaulą, ir jie dabar pešis, nereikia. Palikite mus ramybėje. Jų darbas galėtų būti labiau pagelbėjantis, o ne dar labiau kiršinantis. Kai kada pikti liežuviai sako, aš neturiu jūsų omenyje, kad žurnalistams reikia kivirčų. Tai jie provokuoja ir paskui iš to turi duonos. Aš nenoriu taip galvoti, bet kažkas taip sako.
Vėlyvas 2018-ųjų ruduo ir žiema Europoje. Įvairiose ES šalyse kyla vis didesnis nepasitenkinimas chaosu, kurį kelia gaivališkos migracijos politika. Europoje jau viešai pradėta stumti idėja islamofobiją prilyginti nusikaltimui. Dėl šių ir kitų priežasčių auga euroskeptikų gretos.
Tuo tarpu Briuselio elitas, diriguojamas Berlyno ir Paryžiaus, matydamas vis didesnį pasipriešinimą, tarsi apsėstas neigė realybę ir griežtino toną. Angela Merkel Vokietijos Bundestage: „Šiandien šalys narės turi būti pasirengusios atsisakyti savo suvereniteto“. Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas Donaldas Tuskas, Briuselyje kalbėdamas apie ateinančius EP rinkimus teigė, kad „populistinis sentimentas yra fundamentali grėsmė ES“ ir tai bus „mūšis su už šalių suverenitetą pasisakančiais rudmarškiniais“. (angl. – pro-sovereignty brownshirts).
EP Parlamento Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos (ALDE) vadovas Guy Verhofstadtas (jos narys yra Petras Auštrevičius), itin emocingai ir piktai kalbėjo apie migrantų sukeltą krizę Europoje: „Ir tai yra tikroji problema, sukėlusi šią krizę. Todėl, kad ES narės nenori perduoti naujų galių ir savo suvereniteto Europos Sąjungai, ir vienintelė išeitis iš šios krizės – perduoti tas galias ir teises ES ir jos institucijoms“.
Jau beveik mėnesį Prancūzijoje vyksta riaušės, Paryžius skendi ugnyje ir chaose. Prie prancūzų su savais interesais jungiasi belgai, nuosaikesni olandai ir kol kas labai taikūs švedai, neapsikentę masinės migracijos sukelto chaoso ir nusikalstamumo. „Laikas iškeldinti mūsų svetimšalius vikingus“ – ragino protestuotojų plakatai prie parlamento Stokholme. Tuo tarpu Italijos ultrakairieji žada smurtinį atsaką vyriausybės reformoms, susijusioms su migracijos ribojimu. Suprantama, kad keliais centais žadėti pabranginti degalai buvo tik vienas iš pretekstų, figos lapelis. Nors E. Macronas padarė nuolaidų, visiškai aišku, kad tai nieko nesprendžia, tai tik laikinos paliaubos ir net jo rėmėjai bei sąjungininkai jau garsiai jam aiškina, kad krizė tik gilėja. Tuo tarpu visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad net 77% prancūzų respondentų riaušininkų veiksmus laiko „teisėtais“.
Taigi, kas vyksta Europoje? Ir kaip tai siejasi su Lietuva? Suprantama, kai vyksta tokie masiniai maištai, prie jų iniciatorių prisijungia visi, kas tik nori ir gali pakelti akmenį – visų rūšių antiglobalistai, anarchistai, ultrakairieji, agresyvūs veganai, paties įvairiausio plauko chuliganai, profesionalių nusikaltėlių gaujos ir net iš Rusijos atvykę banditai. Kokiomis proporcijomis jie pasiskirstę, kas tarp riaušininkų dominuoja ir kas bus naujų maištų iniciatoriai, turbūt niekas tiksliai nepasakys, nes reikalavimų sąrašas neįtikėtinai eklektiškas, o gilets jaunes jau pajuto pergalės skonį.
Belgai protestuoja prieš JT Migracijos paktą. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau pradinė ir esminė masinio smurto protrūkio priežastis yra protestas prieš atitrūkusį Prancūzijos ir Europos politinį elitą ir jo neoliberalią politiką. Žmonės tiesiog pasijuto palikti globalizacijos proceso šalikelėje ir atvirai ignoruojami. Europos politinis elitas jau senokai nebesidomi ir nebeklauso, ko nori jų šalių piliečiai – „mes žinom, ką ir kaip reikia daryti“, o jeigu su jų politika nesutinki, iškart esi apklijuojamas įvairiomis etiketėmis. Šiam tikslui kaip besąlygiškai paklusnūs tarnybiniai šunys tarnauja mainstream`inė žiniasklaida ir to paties elito iš visų mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomi bei maitinami įvairūs think tank‘ai, ekspertai ir politologai – propagandistai, kurie, pastebėtina, pastarosiomis savaitėmis lyg ir prarado kalbos dovaną.
Jokia paslaptis, kad ES politinio elito žiedas – Berlyno ir Paryžiaus dvikinkis – Europoje buldozeriu stūmė ir JT migracijos paktą, tiesioginius nurodymus šalių vadovams dalijo nekarūnuotoji Europos karalienė Angela Merkel, nors tuo pat metu net ir didžiausi chaotiškos migracijos entuziastai bei visuomeninės organizacijos pagaliau pripažįsta, kad įsukta masinės migracijos spiralė jau kelia grėsmę Europos šalių nacionaliniam saugumui. Tik keli labai paprasti klausimai. Kodėl Vokietijos miestų kalėdinės mugės saugomos geriau nei karinės bazės? Kada tai prasidėjo? Nuo ko saugojami ten atėję taikūs vokiečiai ir turistai? Savi šaudo į savus? Ataka Strasbūre davė aiškų atsakymą, bet ES elitas ir jo aptarnaujantis personalas apsimeta negirdintys tų šūvių aido. Ir jokio „Je suis Strasbourg“, nes šis šūkis ideologiškai ir politiškai jau nebėra parankus elito vykdomai migracijos politikai.
Protestas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Paryžius – ne Prancūzija, Vilnius – ne Lietuva, o jūsų „Facebook‘o“ draugų grupė neatspindi realių visuomenės nuotaikų. Tuo tarpu kai kuriose Prancūzijos provincijose kelius blokavę gilets jaunes masinę migraciją iškėlė kaip pagrindinę problemą. Ir net provincijų prefektai atvirai teigia, kad jau nebeapsikenčiantys su Paryžiaus politinio elito arogancija. Taigi, didelė dalis akmenų lekia ir į imigracijos politikos langus ir trūksta visai nedaug, kad smurto vektorius būtų nukreiptas tiesiogiai prieš migrantus, kurie Paryžių ar Kalė pavertė šiukšlynais, chaoso ir nusikalstamumo oazėmis. O tuomet jau pakviptų tikru pilietiniu karu, kurio pasekmes apskritai sunku prognozuoti.
Dar prieš pat kylant riaušėms Italijos ministras pareiškė, kad asmeniškai E. Macronas buvo ES sankcijų Italijai, kuri nusprendė nebesitaikstyti su Berlyno – Paryžiaus diktatu masinės migracijos klausimais, iniciatorius. Italų mokesčių mokėtojai siunta: šiuo metu 96 tūkst. migrantų iš ne ES šalių gauna pensijas. Išaiškėjo, kad net 60 tūkst. niekada nėra dirbę Italijoje ir į Istituto Nazionale della Previdenza Sociale (INPS) biudžetą nėra įmokėję nei vieno euro. Tuo tarpu pačioje Prancūzijoje įvyko beprecedentis įvykis apie kurį garsiai nekalbama: generolas Antoine‘as Martinezas parašė laišką E.Macronui, kurį pasirašė dešimt kitų generolų, admirolas ir pulkininkas, taip pat buvęs gynybos ministras Charles Millonas. Šis laiškas yra „labai stiprus įspėjimas“ dėl JT Migracijos pakto. Anot žiniasklaidos, ten yra net frazių apie nacionalinių interesų išdavystę.
Kas toliau? Nieko gero. Masinio smurto protrūkis buvo šaltas dušas ES politiniam elitui. Prancūzijos spauda rašo, jog protestų dienomis E. Macronas buvo nepaprastai išsigandęs ir baltas kaip marmuras. Jis baiminosi, kad į prezidentūrą įsiveržę riaušininkai nesusidorotų su juo, todėl prezidentui evakuoti buvo nuolat parengtas sraigtasparnis. E. Macronas padarė nuolaidų, bet jo politinė karjera yra baigta. Pavieniai laibi balsai dar ragina gelbėti Prancūzijos prezidentą, bet jo padėtį taikliausiai apibūdina frazė – „from European hero to zero“. Kartu su E. Macrono karjera žlugo ir jo darbo rinkos liberalizacijos arba kitaip – germanizacijos planas, taip pat glaudesnės finansinės sąjungos su Vokietija planas. Taigi, Europos federalizacijos planas atidedamas neribotam laikui. Kita vertus, jis nebuvo įmanomas ir dėl milžiniškų nesutarimų migracijos klausimais. Pagaliau išaiškėjo kruopščiai maskuota realybė, kad ES milžinė Prancūzija yra sunkiai sergantis ligonis, jos ligų sąrašas ilgas ir dabar ji yra didžiulė visos ES problema. Taigi, nekarūnuotoji Europos karalienė Angela Merkel prarado svarbiausią sąjungininką.
Kad arogancijos ir atviro diktato politikos lazda perlenkta turbūt suprato ir pati A. Merkel, nes paskutinio Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvakarėse pasirodė pranešimų, kad ji tyliai atsisakė savo kategoriško reikalavimo dėl privalomų migrantų kvotų ES šalims. Nieko gero nei Europai, nei mums nežada ir A. Merkel įpėdinė dėl sudėtingos pavardės tiesiog vadinama AKK. Taigi, dvi ES milžinės bus kitokios, vadinasi kitokia bus ir visa ES. Todėl pasiturinčią, taikią ir ramią Europą – apie kokią svajojom ir į kokią stojom, turim pamiršti ir šioms svajonėms bei iliuzijoms turim padėti tašką. Ir už tai „padėkoti“ A. Merkel. Alternatyvos ES ir NATO mes neturim. Bet taip pat turim pagaliau suvokti, kad jei plauksim pasroviui ir nieko nedarysim, mums galas – vienokia ar kitokia 1940-ųjų forma.
Didžiausia Lietuvos problema – ne rimti geopolitiniai iššūkiai, o mes patys. ES politinio elito ideologinis teroras ir buldozeriu stumiamos neoliberalios politikos kraštutinumai supriešino net tik visą ES, bet ir atskirų jos šalių visuomenes. Taip pat – ir Lietuvos. Demokratinės Europos šalys praranda esminę dešimtmečiais gyvavusią tradiciją – rasti konsensusą svarbiausiais klausimais. Mes tos tradicijos ir gebėjimo niekada neturėjome, o susipriešinimas ideologiniu pagrindu – kaip niekada akivaizdus ir pavojingas. Skirtingai nei Prancūzijoje, mes neturim savo politinio elito, bet pas mus jį atstoja dideles tribūnas turinčių įtakingų žurnalistų, redaktorių, dvaro politologų bei influencerių grupė, kuri praktiškai nieko nekvestionuodama aklai plaukia Briuselio elito diktuojamos politikos farvateriu ir prie savo kamerų bei mikrofonų kitaminčių neprileidžia. Iš jų nuolat girdime tik perdainuotas Berlyno minezingerių ir Paryžiaus menestrelių melodijas.
Migracija
Skirtingai nei Europoje, Lietuvoje dėl mūsų politikos specifikos susidarė gana unikali situacija. Kadangi politika (jei tas neprognozuojamas beraščių konvulsijas apskritai galima vadinti šiuo žodžiu) jau ne vienerius metus yra laisvo kritimo būsenoje, o dugno vis nematyti, tai ir reakcija į tai įgauna vis aštresnes formas. Dabar komentatoriai dažnai tiesiog koliojasi. Kuo didesnė valdžios nesąmonė, tuo aštresnė kalba. Natūralu. Štai nesena antraštė „Dėl Seimo pirmininko pasisakymo apie „gyvulių ūkį“ feisbukas leipsta juokais“. Bet dėl to niekas nesikeičia: vieni durniuoja, kiti išsilieja feisbuke ir visiems gerai, visi užsiėmę, turi darbo. Tačiau ta pati leksika naudojama ne tik kai kalbama apie valdžią.
Labai ryškus mūsų visuomenės primityvumo, nesugebėjimo kalbėtis ir girdėti, išklausyti ir suprasti, ieškoti konsensuso pavyzdys yra plačiai nuskambėjęs rudens mitingas Konarskio gatvėje dėl „LRT sistemingai vykdomos pažiūrų ir nuomonių cenzūros“. Graudu buvo stebėti, bet reakcija į jį man priminė sovietinės spaudos reakciją į 1987 m. mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo. Betrūko tik pasipiktinusių „darbo žmonių“ laiškų. Niekam nebuvo įdomu, kokia buvo to mitingo organizatorių intencija, pagrindinė mintis, ką jie kalbėjo (gal ne visi labai sklandžiai) ir ką iš tiesų norėjo pasakyti, bet buvo prisikabinta prie kelių plakatų, dalyvių amžiaus, aprangos… „Juokingi marazmatikai“, „nukvakę Sąjūdžio stalinistai“, „autsaiderinė savo prigimtimi publika“ ir panašūs įžeidinėjimai.
Ši reakcija parodė, kad sparčiai grįžtame prie „vienos teisingos“ nuomonės sistemos. Labai panašiai kažkada buvo kalamos ir „megztosios beretės“. Bet gerai pagalvokime: nesvarbu, kaip tos moterėlės, laikiusios plakatus „Būkit prakeikti balsavę už komunistus“, buvo apsirengusios, bet juk iš esmės jos buvo teisios…
Kitas labai ryškus ir simptomiškas visuomenės visiško nesugebėjimo kalbėtis pavyzdys yra kai Juozas Statkevičius užsipuolė dizainerę Juliją Janus. Buvo gera proga padiskutuoti apie madą, tačiau begalvė žiniasklaida pasimėgaudama tiesiog perspausdino J. Statkevičiaus mužikišką tekstą. Kita vertus, daugelis juk puikiai žino, kokį gyvatyną maskuoja tos vadinamojo „elito“ nuotraukos prie sienelių…
Taigi, palyginti su kitomis Europos šalimis, nuolat ideologiškai apdorojama mūsų visuomenė yra dar sunkesnis ligonis, nes mes, net neturėję demokratijos tradicijų, dabar praktiškai aklai perimam viską, kas mums yra brukama. Pagrindiniai taikiniai yra šeima, tauta, krikščioniškosios vertybės ir valstybė.
Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Tai buvo pamatinės vertybės, kurių niekas lyg ir neatšaukė, bet joms Lietuvoje jau lieka vis mažiau vietos. Vokiečiai jau įsiteisino trečią lytį ir visiškai neabejoju, kad vieną dieną ir mus pasieks „progresyviausias“ šių dienų neoliberalų išradimas – bendri (angl. gender-neutral) tualetai, kurie tiesiog jėga ir be įspėjimo brukami Europoje. Todėl esminis klausimas turbūt būtų toks: ar didžioji visuomenės dalis, kuri nepritaria tokios ideologijos diktatui, dar turi kokių nors teisių?
