Taigi – kelios pabiros gaidos karštom pėdom skaitant naujausią, bene jau dvyliktą, emocionaliai intelektualaus poeto Vygando Račkaičio rinkinį „Prošvaistės“
Penkianyčiai! Nuo pat pirmų akimirkų – nuostabos ir susižavėjimo potyris. Kondensuoti minties ir jausmo vienumos blyksniai. Emocija, susikaupimas, atsivėrimas. Tokio – akis ir širdį sustabdančio, savitai išskirtinio, trumpasakio, bet ilgaveiksmio žanro, bent jau šitaip vaisingai išjausto ir išausto! – ko gero, mūsų literatūroje dar neturėta…
Talpūs ir nebanalūs motyvai. Nuo mūsų giliaprasmės mitologijos amžinasties – iki nūdienos daugialypumo, gamtos ir žmogaus santarvės ir egzistencijos trapaus laikinumo. Gyvasties gelmė ir dramatizmas. Būties ir nebūties kryžkeliai…
Išskirtinė žodžio prasmė, giluma, galia. Stulbinantis kalbos jausmas: poetinis talpumas, vidinė harmonija, pakiliai slėpiningas ir kartu atpažįstamai atviras minties užkodavimas. Tai didelis, nenykstantis, tautine dvasia ir lyrišku polėkiu paženklintas turtas. Non multa sed multum, kaip sakydavo garbusis profesorius Juozas Balčikonis (/ Laisvai išsiverskim iš lot., kad ir šitaip: Negausu žodžių, gilu prasmės… /).
Tai lobis – esminių pajautų ir tikros dvasinės gilumos pasiilgstančiam skaitytojui…
Anykščių garbės piliečiai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai. Vytauto Visocko nuotr.Vilius Baltrėnas. Vytauto Visocko nuotr.
… „Prošvaisčių“ autorius ir čia, kaip ir kitose savo filosofiškai lyriškų atsivėrimų knygose – dvasingai talpaus, subtiliai emocionalaus poetinio žodžio meistras.
Ir čia – tarsi surinkdamas, suliedindamas nevienadienių apmąstymų, asmeniškosios turtingos patirties klodus, dvasinės saviraiškos, nuotaikų, nuojautų ir pajautų, savitų įžvalgų dėmenis…
Simbolišku „PROŠVAISČIŲ“ pavadinimu! Lietuviškų penkianyčių vainikas! Kuris… – ką ir sakyti, prasmingai papuoštų ne vieno visuotinai pripažinto klasiko kūrybinį kraitį….
Stebiuosi, džiaugiuosi. Sveikinu autorių ir jo naujausią, ilgam skambėjimui lemtą žodį.
Yra knygų, kurių parašymui prireikia net kelių dešimčių metų. Yra knygų, neleidžiančių užmiršti skaudžių istorinių įvykių, tampančių rašytiniais paminklais kovotojams už laisvę, tautos didvyriams. Prie tokių knygų reikia priskirti šiemet išėjusį istoriko Gintaro Vaičiūno parengtą „Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinyną“.
Pristatydamas šią knygą šviesios atminties profesorius Antanas Tyla rašo: „Šis Gintaro Vaičiūno leidinys „Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinynas“ yra kruopščiai ir kantriai, su didžiuliu asmeniniu pasišventimu parengtas darbas apie anykštėnų ryžtingą pasipriešinimą okupantų režimui, siekiant jį dezorganizuoti ir atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę.“
Knygos autorius pateikia išsamius ir objektyvius duomenis apie Anykščių krašte vykusį partizaninį karą 1944 – 1953 metais, žuvusius partizanus, jų rėmėjus, ryšininkus, partizanų organizacinius karinius vienetus, vadavietes, taipogi žuvusių partizanų atminimo įamžinimo vietas. Visa šita informacija, pradėta rinkti Atgimimo laikais, reikalavo daug kantrybės, ryžto, pasišventimo, asmeninių paskatų (Knyga skirta autoriaus senelio partizano Romo Matulionio ir jo bendražygių atminimui) truko kone trisdešimt metų. Po kruopelę kauptos žinios iš visų įmanomų šaltinių, Lietuvos ypatingojo archyvo (buvusio KGB archyvo), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, liudininkų prisiminimų.
Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Daug pastangų reikėjo norint ištirti Anykščių krašto partizanų judėjimą, nustatyti partizanų žūties vietas, kiekvieno žuvusio už laisvę priklausymą konkrečiam partizanų būriui bei junginiui. Šiame gana nelengvai parengtame spaudai ir aukotojų lėšomis išleistame žinyne daugiau kaip 1200 asmenų vardų, pavardžių. Duomenų lentelėse pateikiama statistika apie Anykščių rajono gyventojus, žuvusius, nukentėjusius sovietinės okupacijos 1944 — 1953 metais. Kokie buvo sovietinio teroro mastai vien tik Anykščių krašte byloja štai tokie statistiniai duomenys: ištremta 4902 asmenys, nužudyta tėvynėje -1053, nužudyta kalėjimuose, mirė tremtyje – 825 (nėra žinomas mirusių tremtyje skaičius nuo 1950 m. iki 1953 m.), Anykščių rajone partizaninio karo metais žuvo1626 asmenys.
Po šios liūdnos statistikos ir komentarų knygos autorius aptaria priežastis, privertusias kovoti partizanų gretose. Jau pirmoji bolševikų okupacija 1940 – 1941 m. parodė, kokia tai grėsmė, o jau 1944 metais vėl okupuotoje Lietuvoje prasidėjusios žudynės, smurtas, paskelbta vyrų mobilizacija į Raudonąją armiją vertė priešintis, slėptis miškuose. Daugelis partizanų turėjo viltį, kad Vakarų šalys neleis savivaliauti Tarybų Sąjungai, tuoj išvaduos Lietuvą. Priešinantis okupantams nepaskutinėje vietoje buvo nuo vaikystės ugdyta tėvynės meilė, patriotinės nuostatos.
Gintaras Vaičiūnas apžvelgdamas Anykščių krašto partizanų karinius veiksmus, organizacinę veiklą, minėdamas partizanų spaudą, leidybą, pasakodamas apie partizanų baudžiamąją teisę ir jos vykdymą remiasi konkrečiais pavyzdžiais ir faktais. Pasakoja, kaip buvo valdžio sukompromituojami ir demonizuojami Lietuvos partizanai pasibaigus partizaniniam karui.
Seime surengta paroda „Karas po karo”, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Partizanai apgynė Lietuvos garbę, stabdė jos kolonizavimą, skrebų ir aktyvistų siautėjimą, lėtino šalies sovietizaciją/…/ Partizanų kovos – vieni gražiausių ir prasmingiausių mūsų Lietuvos istorijos puslapių. Kito tokio ilgamečio įnirtingo pasipriešinimo okupantui nebuvo. Ar kuri nors pasaulio šalis taip priešinosi pavergėjams?!“ – teigia ir klausia žinyno sudarytojas istorikas Gintaras Vaičiūnas.
Žinyno skaitytojų dėmesį atkreips ir archyvinės nuotraukos. Leidinio pabaigoje asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės, spalvotas topografinis Anykščių rajono žemėlapis, kuriame pažymėtos partizanų žūties, vadaviečių ir partizanų atminimo įamžinimo vietos.
„Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinynas“ bus naudingas istorijos mokytojams, ekskursijų vadovams ir visiems neabejingiems savo krašto istorijai skaitytojams.
Kiekvieną kartą, kai tik atvažiuoju į Antano Baranausko, Jono Biliūno, Juozo Tumo- Vaižganto, Antano Vienuolio kraštą, pas studijų draugą Vygandą Račkaitį ir jo žmoną Mildą Telksnytę – Anykščių rajono Garbės piliečius – visada iškyla klausimas: ką dar naujo galėčiau pamatyti šiame nuostabiame krašte, kur tiek daug kultūros, istorijos, gamtos paminklų? Beveik visur jau ne kartą lankytasi, fotografuota, grožėtasi ir gėrėtasi garsiųjų anykštėnų palikimu, o dabartinių – pastangomis tą palikimą išsaugoti, puoselėti, rodyti visai Lietuvai.
Milda ir Vygandas pasitarę siūlo važiuoti prie Virintos, kur labai gražus gamtovaizdis, kur gyvena Domicelė Juodžiūnaitė – kaimo poetė, šiemet išleidusi jau ketvirtą savo kūrybos knygelę.
