Kas dar krito į akis skaitant Ramizo Mechtijevo veikalą?
Kai į valdžią atėjo šachas Abbasas Didysis, jam, be abejo, prireikė vakarietiškų artilerijos pabūklų ir šaunamųjų ginklų. Juk tuo metu sefevidai konfliktavo su galinga Osmanų imperija. Šachas taip pat planavo, kad pagrindiniai prekybos keliai, kuriais į Vakarus gabenamas azerbaidžanietiškas šilkas, aplenktų Osmanų imperijos teritorijas. Tada turkai negalėtų jo šantažuoti. Todėl jam teko užmerkti akis į kai kurias Vatikano intrigas. Pavyzdžiui, nematyti, kaip katalikiški ordinai įžūliai, beveik atvirai perša savo tiesas musulmonams.
Vakarų akimis žvelgiant, sėkmingiausiai, o azerbaidžaniečių supratimu, – įžūliausiai, dirbo trys ordinai: karmelitai, kapucinai ir jėzuitai. Mainais į ginklus ir mėginimą sulaukti politinės Vakarų pagalbos šachas Abbasas I dar 1599 metais paskelbia įstatymą, kuris apibrėžia musulmonų žemėse veikiančių krikščioniškų ordinų teises ir pareigas. Popiežiui jis siunčia raginimą atsiųsti nuolat veikiančią misiją. Popiežius mielai sutiko – 1604 metais į Sefevidų žemes atvyksta grupė vadinamųjų basakojų karmelitų. Jie tapo nepamainomais tarpininkais tarp krikščionių ir musulmonų.
Ne visuomet – garbingai besielgiantys. Išlikę archyvai byloja, kad katalikų ordinai musulmonų žemėse veikė kaip tikri šnipų centrai. Jie rinko ekonominio, politinio, karinio pobūdžio žinias, stengėsi išsiaiškinti, kuo kvėpuoja šacho aplinkos žmonės, rinko duomenis, kuriuos iš jų galima papirkti. Be to, karmelitai rašė laiškus juos sumaniai šifruodami. Karmelitų tekstų niekas nesugebėjo perskaityti išskyrus juos pačius. Sefevidai tiesiog nežinojo naudojamų kodų ir slaptažodžių.
Kas finansiškai išlaikė katalikų misijas Kaukazo regione? Juk karmelitai išmaldos beveik niekad nepašė (jie buvo įsitikinę, ir beje, teisingai manė, kad malonės prašymas musulmonų kraštuose kenkia jų įvaizdžiui; be to, prašyti išmaldos – neefektyvu, nes muslmonai neskubėdavo aukoti tokioms organizacijoms). Todėl nieko stebėtino, kad svarbiausias finasavimo šaltinis buvo Vatikanas. Pradedant 1656 metais karmelitų ordinas iš Vatikano kasmet sulaukdavo solidžios piniginės paramos. Šiuos ordinus taip pat finansavo ir Vakarų valstybės, kurioms rūpėjo, kas dedasi Azerbaidžane ir Irane. Mainais už solidžią piniginę paramą vienuoliai šioms valstybėms teikdavo žvalgybinių žinių bei atlikdavo subtilias paslaugas – esant būtinybei, papirkdavo šacho aplinkos žmones.
Koks buvo šiame Vakarų – Rytų žaidime dalyvavusios armėnų bažnyčios tikslas? Viena vertus, armėnų šventikai norėjo talkinti tiek Europos diplomatams, tiek krikščionių vienuoliams, kita vertus, armėnai nenorėjo patekti į absoliučią Vatikano įtaką. Armėnų bendruomenė labai greitai perprato, ko Irane ir Azerbaidžane ieško karmelitai ar jėzuitai, ir puolė jiems padėti, ieškodami asmeninės naudos. Jie ypač buvo stiprūs kuriant Europos įtakos agentus šachų aplinkoje.
Mainais už tai jie pirmiausia siekė ekonominės naudos, troško turėti įtakingų užtarėjų Europoje. Bet finansinė nauda – dar ne viskas. Armėnai norėjo, kad Vakarai padėtų jiems daryti politinę įtaką Sefevidų valdovams.
Įsimintina, kad armėnų bažnyčios atstovai Europoje svečiavosi 1547 ir 1562 metais. Tai buvo itin slapti vizitai. Nors armėnai bando pavaizduoti, pasak knygos „Armėnų tautos istorija“ autorių B.N.Arakeliano ir A.R.Ionisiano, kad Europa abejingai žvelgė į armėnų interesus, derybos vis tik buvo ganėtinai rezultatyvios. Vatikane įsidėmėjo armėnų norą atstovauti krikščionių pasaulio inetresus Irane ir Azerbaidžane.
Pirmoji gausi karmelitų delegacija rezidavo šacho dvare nuo 1607 metų rugsėjo mėnesio. Atsiverskite L.A.Semionovos veikalą „Karmelitų ordinas kaip europiečių ginklas skverbiantis į Iraną“, paremtą autentiška „Karmelitų kronika“. Sužinosite, kad armėnai buvo puikūs šnipai, taigi dėl teisės juos verbuoti egzistavo net trintys tarp Ispanijos karaliaus remiamų karmelitų bei augustinų.
Armėnai informuodavo Vakarus apie svarbiausius šachų planus. Pavyzdžiui, būtent šių informatorių dėka Vakarams pavyko sužlugdyti šachų sugalvotą planą: gausų armėnų būrį pervilioti į Islamą.
Beje, šachui nepatiko vienpusiškumas: armėnus vilioti į islamą – blogai, negražu, smerktina, o musulmonus verst katalikais – sveikintina, pagirtina? Šachas užsirūstino, kad karmelitai atkakliai verbuoja žmones net iš jo artimiausios aplinkos. Tarp karmelitų ir šacho Abbaso tada kilo rimtų nesutarimų.
Bet akivaizdu, jog šachas nenorėjo labai susipykti su Vakarų valstybėmis. Teko laviruoti. Ir vis tik karmelitai beveik metams buvo išvyti, o grįžę neturėjo teisės kelti kojos į šacho Abbaso rezidenciją – net iki pat jo mirties. Bet tada karmelitai palaikė ryšius per armėnų diasporą, kuri žaidė dvigubą žaidimą. Viena vertus, apsimesdavo uoliais katalikų šalininkais, o iš kitos pusės juos kiršino su musulmonais.
Išlikę žinių, kad 1655 metais liepos 9 dieną tėvas Baltazaras skundėsi Vatikanui, jog armėnų bažnyčios vadovai jiems nuolat kenkia, priešiškai nuteikdami musulmonus. Karmelitai tuomet atsakydavo tuo pačiu – keršijo po Europą keliaujantiems armėnų pirkliams.
Įdomu ir tai, kad vienuoliams paversti musulmonų katalikais dažniausiai nepavykdavo. Per šimtą metų – labai mažai tokių atvejų. Štai kaip 1675 metais skundėsi karmelitas Feliksas: per visus 26 metus, kuriuos jis praleido Rytuose, nė sykio negirdėjo, jog musulmonas būtų atsivėręs į katalikybę.
Be kita ko, kai kurie karmelitai labai nepagarbiai bendravo su musulmonais. Štai kas nutiko Šamachoje: šie vuonuoliai demonstratyviai paniekino jų pranašą Mohamedą. Karmelitai ironizavo: mes negerbiame jūsų Mohamedo? O kas tas Mohamedas, kad mes jį gerbtume? Koks skirtumas, ar su šuniu kalbėti, ar su jūsų pranašu šnekučiuotis – lygiai tas pats. Tokios kalbos mirtinai įžeidė musulmonus. Tokius žodžius ištarę karmelitai buvo nužudyti. Tai nutiko Šacho Abbaso Didžiojo valdymo metais.
Ideologinis ir žvalgybinis karas prieš Sefevidus – Vakarų ir armėnų bažnyčios bendras projektas. Kruvinas projektas. Pavyzdžiui, Popiežius Povilas V laiške (saugomas slaptame Vatikano archyve, datuotas jis 1605 metų liepos 20 dieną, o adresuotas šachui Abassui I) apgailestauja sužinojęs, kad Europoje buvo nužudytas sefevidų pasiuntinys Guseingulu-bekas. Musulmonų pasiuntinys nužudytas Romoje. Dabar labai sunku pasakyti, kodėl musulmonas neteko gyvybės. Iš laiško tono galima tik nuspėti, jog Popiežius turėjo informacijos apie jam iškilusį pavojų.
Taip pat žinoma faktų apie grubų, atvirą spaudimą, kai į Vakarus pasiųsti sefevidų pasiuntiniai buvo per prievartą verbuojami išduoti savo valstybę ir tikėjimą. Apie tai mums praneša Orudžas-bek-Bajatas – pasiuntinybės sekretorius. Jis aprašo atvejį, kai pasiųsti į Europą 1599 metais musulmonai grįždami namo užsižiūrėjo, jog trūksta trijų atstovų. Jie grįžo ieškoti saviškių ir pamatė, kad šie ruošiasi tapti Romos Katalikų bažnyčios nariais. Pasiuntinys dar bandė išsiaiškinti aplinkybes, paskatinusias tokiam žingsniui, tačiau Popiežius nekomentavo, teisindamasis, jog viskas Dievo valioje…
Bijodami Popiežiaus priekaištų, kad niekaip nepavyksta musulmonų pervilioti į krikščionybę, karmelitai siųsdavo į Romą pagražintas ataskaitas. Net ėmėsi į savo tikėjimą vilioti mažamečius vaikus, ypač sergančius mažylius. Išlikę tokie duomenys: Isfahane ir jo apylinkėse į katalikų tikėjimą 1647 metais pervilioti 95 musulmonų vaikai, 1648 metais – 20 vaikų, 1649 – 375 vaikai, 1650 – 326 mažyliai, 1659-aisiais – trys tūkstančiai ir t.t.
Žinoma ir tai, kad šacho Abbaso Didžiojo 1622 metais Sefevidai buvo priversti likviduoti galingą krikščionybės bazę Irane ir Azerbaidžane – portugalų portą, ginkluotą to meto moderiausiomis patrankomis ir šaunamaisiais ginklais – Ormuzdą. Šita vbazė, įsikūrusi prie Sefevidų pasienio, tapo europiečių punktu, iš kurio jie galėjo daryti milžinišką įtaką. Taip pat žinoma, kad portugalai imdavo milžiniškus muitus – tiesiog grobdavo, apiplėšdavo visus persus ir iraniečius bei azerbaidžaniečius. Karmelitai talkino portugalams. Pavojaus akimirkomis karmelitai slėpdavosi pas portugalus, o, esant reikalui diplomatiškai veikti, – portugalai pasiūsdavo derėtis karmelitus.
Kaip sefevidai įveikė portugalus – į pagalbą pasitelkė britus, portugalų konkurentus. Pasinaudojo britų laivais išsilaipinant į salą, kur šeimininkavo portugalai. Išsilaipinę puolė portugalus. Nors musulmonų buvo mažiau, musulmonai įveikė portugalus – vieną iš stipriausių to meto Europos kariuomenių. Ir labai sustiprino savo įvaizdį, autoritetą.
Beje, patys europietiški šaltiniai byloja, kad krikščionys portugalai ten elgėsi itin amoraliai – ne tik žudė musulmonus, bet dėl pinigų vienas su kitu kariavo ir visai nežiūrėjo tikėjimo. Taip rašo prancūzų keliautojas ir filosofas F.Bernje (1620-1688).
Sefevidai sumaniai neleido iki galo Romai užvaldyti ir armėnų bažnyčios. Roma jau seniai norėjo, kad armėnai būtų visiškai nuo jų priklausomi. Sefevidai suprato, kad jei armėnų bažnyčia atiteks Romai, tai ji atiteks kaip Sefevidų žemėse veikianti priešiška penktoji kolona. Sefevidai skaldė Armėnų bažnyčią. Armėnų bažnyčiai neleista paklusti Romai. Ji liko priklausoma nuo sefevidų.
Kai 1708 ir 1715 metais buvo pasirašytos ekonominės sutartys, buvo įrašytas ir punktas, kaip saugomos katalikų teisės. Katalikai buvo deramai saugomi. Bet šie įstatymai taip ir neįsigalėjo. 1715 metais mirė karalius Liudvikas XIV, o Sefevidų valstybė krito į politinę ir ekonominę krizę.
R.Mechtijevo knygoje brėžiamos išvados, kad armėnų istorikai turėtų dėkoti Sefevidų valdovams, saugojusiems armėnų bažnyčią nuo katalikų spaudimo. Jei ne Sefevidai, Vatikanas greičiausiai būtų armėnų bažnyčią priglaudęs po savo sparnu.
Be abejo, R.Mechtijevo knyga apie sudėtingus Vatikato ir Sefevidų tarpusavio santykius – verta dėmesio. Ją perskaičius lengviau perprasti ne tik pasitaikančias trintis tarp musulmonų ir katalikų, bet ir šiandieninius Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus. R.Mechtijevo veikalas byloja: ne visada ir ne visur kalti musulmonai.
Man regis, lietuvių skaitytojams ji būtų įdomi – kodėl neišvertus jos į lietuvių kalbą?
2019.08.30; 10:35
