Kai viešojoje erdvėje aptikau pranešimų, jog buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Fogas Rasmusenas viešėjo Armėnijos sostinėje Jerevane, – iš pradžių apsidžiaugiau. Tikėjausi, jog didelės politinės patirties turintis A. F. Rasmusenas vizito Jerevane metu ragins armėnų politikus liautis gudrauti dėl Karabacho. Kad ir kaip išsisukinėtų ir vinguriuotų Armėnijos politikai, jau metas pripažinti pačiu aukščiausiu lygiu: Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis. O tai reiškia, kad visi Jerevano kaltinimai, esą azerbaidžaniečių kariškiai neteisėtai blokuoja Lačino koridorių, neteisėtai tikrina į Karabachą ir po Karabacho teritoriją važinėjančius automobilius, neteisėtai rengia karines operacijas prieš Azerbaidžano kariuomenei nepavaldžius karinius būrius, – nepagrįsti.
Taip! Ir niekaip kitaip. Karabachas, remiantis tarptautine teise, visąlaik priklausė Azerbaidžanui. Tiek ir prieš kelis šimtus metus, tiek ir dabar. Karabachas teisiškai Azerbaidžanui priklausė 1988- 1992-aisiais, kai Maskva dirbtinai kurstė antiazerbaidžanietiškas nuotaikas Jerevane. Karabachas buvo azerbaidžanietiškas ir 1992 – 1994 metais, kuomet armėnų separatistai, remiami rusų karinių dalinių, neteisėtai užgrobė šias žemes. Karabachas teisiškai nepriklausė armėnams ir 1994 – 2020-aisiais, nors formaliai iki pat 2020-ųjų jį valdė būtent armėnų separatistai. Taigi Azerbaidžanas turi neabejotiną teisę Karabache elgtis kaip tinkamas. Tai – jo žemė. Visi armėnų aikčiojimai, esą Baku valdžiai neleistina Karabache tikrinti kalnų keliais važiuojančių automobilių arba persekioti Azerbaidžanui nepriklausančias karines formuotes, – neverti nė sudilusio skatiko.
Tikėjausi, jog buvęs NATO generalinis sekretorius būtent šias akivaizdžias tiesas išguldys Armėnijos premjerui, Armėnijos prezidentui, Armėnijos parlamento pirmininkui. Juk danų tautybės A. F. Rasmusenas didžiojoje politikoje – ne vienerius metus. Pavyzdžiui, prieš tapdamas NATO vadovu, 2001 – 2009 metais jis ėjo Danijos premjero pareigas. Žodžiu, vėtytas ir mėtytas.
Deja, nutiko atvirkščiai. Jis pareiškė Jerevane, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti azerbaidžaniečius dėl Lačino koridoriaus atidarymo, kitaip regioną ištiks humanitarinė krizė. Jis net tvirtino, jog tarp Armėnijos ir NATO įmanomas tamprus bendradarbiavimas. Nors, žvelgiant priekabiai, Armėnija vis dar priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO), kuriai vadovauja Rusija. Be to, Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė. Net jei Armėnija labai labai labai norėtų pabėgti nuo Kremliaus globos, jai tai padaryti būtų sunkoka. Keblu patikėti, jog Rusija taip lengvai išves savo kariuomenę iš Giumri. Tad buvęs NATO gensekas turėtų žinoti – bendradarbiaudamas su Armėnija tuo pačiu bendradarbiauji ir su Rusija. Pažadai, esą Jerevanas taps dideliu Briuselio draugu, – sunkiai suvokiama abrakadabra.
Įdomu dar ir tai, kad 2012-aisiais, būdamas NATO generaliniu sekretoriumi, ponas A. F. Rasmusenas Briuselyje buvo susitikęs su Azerbaidžano lyderiu Ilchamu Alijevu. NATO vadovas tuomet dėkojo Azerbaidžanui už jo misiją Afganistane ir tvirtino, jog Baku stiprina visos Europos saugumą. A. F. Rasmusenas pabrėžė 2012-aisiais, kad NATO labai vertina draugystę su Azerbaidžanu.
Prabėgo maždaug dešimtmetis, ir buvęs NATO generalinis sekretorius kardinaliai pakeitė poziciją. Kodėl? Kas nutiko? Pirmiausia į galvą šauną mintis: vėl tie prakeikti „dvigubi standartai“. Kai kurių Europos lyderių pozicijos nebeįmanoma suvokti. Kai Azerbaidžanas buvo praradęs Karabachą, kai armėnai Karabache barbariškai griovė azerbaidžaniečių religinius, kultūrinius, istorinius paminklus, kai Azerbaidžanas buvo priverstas priglausti maždaug milijoną pabėgėlių, kuriuos iš savo žemių išvijo armėnų separatistai, tuomet Europa gyrė Azerbaidžaną. Vos tik Azerbaidžanas atkūrė beveik visą savo teritorinį vientisumą (trūksta kelių rajonų), – oficialusis Baku tapo Europai nepriimtinas.
Kas ir kodėl kursto šias europietiškas nesąmones?
2023.03.16; 10:00
