
Ketvirtadienį, minint Baltarusijos Laisvės dieną, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ir Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja Rasų kapinėse pagerbė kovotojus už Baltarusijos laisvę.
Nuo Valdovų rūmų, nuo Gedimino paminklo tūkstančiai moksleivių šiandien ryte, Vasario 16-ąją, pro Signatarų namus, kur buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, pro Nacionalinę filharmoniją (buvusią Vilniaus miesto salę), kur 1905 m. gruodžio 4-5 dienomis dirbo Didysis Vilniaus Seimas, pro Aušros vartus nuėjo į Rasų kapines nusilenkti ten palaidotam pirmajam laikraščio „Aušra“ redaktoriui, vienam svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, Nepriklausomybės akto signatarui, mokslininkui, gydytojui Jonui Basanavičiui, mirusiam 1927 m. vasario 16-ąją dieną.
Pateikiame to gražaus, prasmingo renginio nuotraukų. Autorius – Vytautas Visockas.
2017.02.16; 14:25
Pasirodė informacija, kad Vilniaus miesto savivaldybė ketina pastatyti paminklą Lenkijos diktatoriaus, vieno didžiausių Lietuvos priešų, Vilniaus ir pietryčių Lietuvos okupanto ir lietuvių genocido organizatoriaus Juzefo Pilsudskio citatai apie pagoniškos Lietuvos didvyrius, pastačiusius didžią valstybę nuo jūros ligi jūros:
„Brangus mylimas Vilniau, tave sostine padarė – reikia tai atvirai pasakyti – ne lenkiška ranka, bet didžios pastangos lietuvių tautos, kada ji grūmėsi rūsčioje ir didžioje kovoje su visu ją supančiu pasauliu, neišskiriant nė Lenkijos. Nepaprasta valia pagoniškos Lietuvos didvyrių, kurie tada statė didžią valstybę nuo jūros ligi jūros, nuo garsiųjų Maskvos sienų ligi pat drumstos Vyslos krantų – valia didžiųjų karžygių Kęstučio ir Algirdo, didingų savo jaudinančia sandora, taip pat didžių istoriniuose ginčuose Vytauto ir Jogailos – iškėlė šias sienas, pastatė pamatus mūsų miesto, savo sostinės“.
Continue reading „Visapusiškas pamąstymas apie Juzefą Pilsudskį”
Pirmiausia atsakykime į klausimą, kuris neretai užduodamas viešojoje erdvėje: kam iš viso reikia tų prisiminimų apie Suvalkų sutarties sudarymo ir jos sulaužymo istoriją?
Ar tai nėra tik melancholiškas dūsavimas dėl seniai praėjusių skriaudų ir dar blogiau, – ar tai nėra nevisavertiškas užsisklendimas aukos, nuskriaustojo vaidmenyje? Kuo Vilniaus užgrobimo istorija yra svarbi šiandien paminėti, kai Vilniaus juk nebereikia vaduoti?
Continue reading „Ar tiesa nugalės klastą? Nuo Suvalkų sutarties iki šiandien”