Rasų kapinės

Aktualijos

Gabrielius Landsbergis ir Sviatlana Cichanouskaja Rasų kapinėse . URM nuotr.

Ketvirtadienį, minint Baltarusijos Laisvės dieną, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ir Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja Rasų kapinėse pagerbė kovotojus už Baltarusijos laisvę.
 
Pasak pranešimo, iškilmingos ceremonijos metu buvo padėti vainikai koplyčioje prie Konstantino Kalinausko ir kitų sukilimo dalyvių palaidojimo vietos.
 
„1863–1864 metų sukilimas buvo baltarusių, lenkų ir lietuvių tautų kova už savo laisvę. Baltarusijoje gimęs K. Kalinauskas buvo ryškiausias šios kovos lyderis, žuvęs už mūsų tautų laisvę ir orumą. Solidarizuojantis su Baltarusijos žmonių kova už demokratiją, šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“ išlieka aktualus ir šiandien“, – pažymėjo ministras G. Landsbergis.
 
Ceremonijos metu Rasų kapinėse taip pat buvo padėtos gėlės ant Baltarusijos politiko, visuomenės veikėjo, 1918-1919 metų Baltarusijos Liaudies Respublikos ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro Antono Luckevičiaus bei jo brolio Ivano, vieno iš aktyviausių XX a. pradžios baltarusių kultūros ir švietimo judėjimo atstovų, antkapių.
 
Baltarusijos Laisvės dienos išvakarėse Lietuvos užsienio reikalų ministerija pradėjo komunikacinę solidarumo su Baltarusijos žmonėmis kampaniją, kuria siekiama atkreipti dėmesį į augantį politinių kalinių skaičių šioje šalyje. Žmogaus teises ginančių organizacijų duomenimis, šiuo metu Baltarusijoje dėl politinių priežasčių režimo įkalinti 299 asmenys, ir šis skaičius nuolat auga. Šios kampanijos metu primenama apie 12 politinių kalinių, kurių kiekvieną globoja Lietuvos Seimo nariai pagal solidarumo iniciatyvą „Parlamentarai už laisvę (MP4Freedom)“.
 
1918 metų kovo 25 dieną buvo paskelbta Baltarusijos Demokratinės Respublikos nepriklausomybė. Baltarusijos žmonės šią dieną mini pirmosios tautinės valstybės nepriklausomybės paskelbimą, kuris simbolizavo tuometės nacionalinės valdžios siekį sukurti demokratišką ir laisvą Baltarusiją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.26; 00:01
AktualijosSkaitomiausios

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Sostinės policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl šeštadienį išniekinto patriarcho Jono Basanavičiaus kapo Rasų kapinėse.
 
Rasų kapinių darbuotoja policijai pranešė, kad apspjaudytas J. Basanavičiaus paminklas, ištrypta kapavietė, išspardytos žvakės.
 
Už kapo išniekinimą baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.17; 09:00
Aktualijos

1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių pagerbimo ceremonija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda su pirmosiomis poniomis dalyvavo 1863-1864 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko bei dar 18-os sukilimo dalyvių, kurių palaikai rasti Gedimino kalne, valstybinėse laidotuvėse. Ceremonijoje taip pat dalyvavo kiti garbingi užsienio svečiai iš Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Latvijos.
 
Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje vykusių šv. Mišių metu Lietuvos prezidentas pabrėžė, kad 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai buvo savojo laikmečio atspindys: bajorai ir miestiečiai, valstiečiai ir dvasininkai, sukilimo organizatoriai ir vadai, konspiratoriai ir šaukliai. Jie buvo savo Tėvynės verti sūnūs, kurie atsisakė susitaikyti su jos pavergimu, stojo į nelygią kovą ir galiausiai dėl to paaukojo gyvybę.
 
„Teismo akivaizdoje jie nerado teisingumo, o po mirties daugumą jų priglaudė nežymėta duobė ant Gedimino kalno viršūnės. Mūsų akyse juos iki šiol vienija budelių noras paslėpti aukštesnę tiesą – tai, kad jie mirė ne veltui”, – sakė prezidentas.
 
Pasak šalies vadovo, Lietuva gali pagrįstai didžiuotis šalies archeologais, istorikais, menotyrininkais ir kitų sričių specialistais, kurių dėka atgavome vertingą savo istorinio palikimo dalį. Kruopštūs tyrimai mums atskleidė sudėtingas ir dramatiškas sukilimo dalyvių gyvenimo istorijas. Simboliška, kad nedvejojant atpažinti tragiško likimo sukilėlių vado Z. Sierakausko palaikus padėjo vestuvinis žiedas – amžinos meilės ir ištikimybės ženklas.
 
Prezidentas pabrėžė, kad Lietuvos žmonių ryšys nuo 1863-1864 m. sukilimo dalyviais niekada anksčiau nebuvo toks stiprus, kaip šiomis dienomis. Jų keltos pilietinių teisių, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvių, socialinio teisingumo idėjos žymėjo ne vien lietuvių, bet ir kitų regiono tautų atsivėrimą modernybei.
 
„Šiandien galime įvertinti, kad patriotizmo, ištikimybės, kilnumo ir ryžto temos nepriklauso vienai kuriai tautai ar kuriam nors istoriniam laikmečiui”, – sakė prezidentas Gitanas Nausėda.
 
1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių pagerbimo ceremonija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šalies vadovas pabrėžė, kad bendros valstybės laikus menantys lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai ir latviai – tai tautos, kurios patyrė visokių negandų ir atlaikė daugybę išbandymų, tačiau galiausiai sugebėjo atkurti valstybingumą. „Galbūt jis įgavo naujas formas, kitokias, nei įsivaizdavo 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai, tačiau mūsų bendra praeitis tebėra gyva ir kalba su mumis senose kapinėse ir bažnyčiose, mūsų miestuose, laukuose ir miškuose. Ji įkvepia mus siekti glaudžių santykių, kurti naujas laisvės vizijas ir kibti į bendrus darbus”, – sakė šalies vadovas.
 
Šv. Mišias Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje aukojo arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, jose dalyvavo Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos vyskupai ir kariuomenių kapelionai.
 
Po šv. Mišių, skambant Vilniaus bažnyčių varpams, iškilminga laidotuvių procesija pajudėjo į Senąsias Rasų kapines. Jų aidą atkartojo išskirtinai svarbiomis progomis skambantis ir didžiausias Krokuvoje Vavelio katedros Žygimanto varpas. Senųjų Rasų kapinių koplyčios kolumbariume 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai atgulė amžinojo poilsio.
 
2017 m. sausio 3 d. pradėjus Gedimino kalno šlaitų tvarkymo darbus, kalno aikštelėje atsitiktinai buvo rasti palaidojimai. Įsitikinus, kad tai 1863-1864 m. sukilimo dalyvių, kurie buvo nužudyti Vilniaus Lukiškių aikštėje palaikai, buvo pratęsta paieška ir atkasti 20-ies asmenų palaikai. Iki šio nepavyko surasti kunigo Stanislovo Išoros palaikų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.22; 18:20
Fotoreportažai

Nuo Valdovų rūmų, nuo Gedimino paminklo tūkstančiai moksleivių šiandien ryte, Vasario 16-ąją, pro Signatarų namus, kur buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, pro Nacionalinę filharmoniją (buvusią Vilniaus miesto salę), kur 1905 m. gruodžio 4-5 dienomis dirbo Didysis Vilniaus Seimas, pro Aušros vartus nuėjo į Rasų kapines nusilenkti ten palaidotam pirmajam laikraščio „Aušra“ redaktoriui, vienam svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, Nepriklausomybės akto signatarui, mokslininkui, gydytojui Jonui Basanavičiui, mirusiam 1927 m. vasario 16-ąją dieną.

Pateikiame to gražaus, prasmingo renginio nuotraukų. Autorius – Vytautas Visockas.

2017.02.16; 14:25

Politinės intrigos

Pasirodė informacija, kad Vilniaus miesto savivaldybė ketina pastatyti paminklą Lenkijos diktatoriaus, vieno didžiausių Lietuvos priešų, Vilniaus ir pietryčių Lietuvos okupanto ir lietuvių genocido organizatoriaus Juzefo Pilsudskio citatai apie pagoniškos Lietuvos didvyrius, pastačiusius didžią valstybę nuo jūros ligi jūros:

„Bran­gus my­li­mas Vil­niau, ta­ve sos­ti­ne pa­da­rė – rei­kia tai at­vi­rai pa­sa­ky­ti – ne len­kiš­ka ran­ka, bet di­džios pa­stan­gos lie­tu­vių tau­tos, ka­da ji grū­mė­si rūs­čio­je ir di­džio­je ko­vo­je su vi­su ją su­pan­čiu pa­sau­liu, ne­išs­ki­riant nė Len­ki­jos. Ne­pap­ras­ta va­lia pa­go­niš­kos Lie­tu­vos did­vy­rių, ku­rie ta­da sta­tė di­džią vals­ty­bę nuo jū­ros li­gi jū­ros, nuo gar­sių­jų Mask­vos sie­nų li­gi pat drums­tos Vys­los kran­tų – va­lia di­džių­jų kar­žy­gių Kęs­tu­čio ir Al­gir­do, di­din­gų sa­vo jau­di­nan­čia san­do­ra, taip pat di­džių is­to­ri­niuo­se gin­čuo­se Vy­tau­to ir Jo­gai­los – iš­kė­lė šias sie­nas, pa­sta­tė pa­ma­tus mū­sų mies­to, sa­vo sos­ti­nės“.

Continue reading „Visapusiškas pamąstymas apie Juzefą Pilsudskį” →

songaila_mazas
Politinės intrigos

Pirmiausia atsakykime į klausimą, kuris neretai užduodamas viešojoje erdvėje: kam iš viso reikia tų prisiminimų apie Suvalkų sutarties sudarymo ir jos sulaužymo istoriją?

Ar tai nėra tik melancholiškas dūsavimas dėl  seniai praėjusių skriaudų ir dar blogiau, – ar tai nėra nevisavertiškas užsisklendimas aukos, nuskriaustojo vaidmenyje? Kuo Vilniaus užgrobimo istorija yra svarbi šiandien paminėti, kai Vilniaus juk nebereikia vaduoti?

Continue reading „Ar tiesa nugalės klastą? Nuo Suvalkų sutarties iki šiandien” →