R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Stambulas, (dpa-ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas mano, kad Turkija gali atgaivinti stojimo į Europos Sąjungą (ES) procesą ir pagerinti ryšius su JAV, ketvirtadienį Turkijos vadovo pasisakymą paskelbė jo biuras.
„Yra palanki atmosfera atgaivinti mūsų stojimo į Europos Sąjungą procesus“, – grįždamas iš NATO viršūnių susitikimo Lietuvoje žurnalistams sakė R. T. Erdoganas. Ankara nori netrukus pamatyti „apčiuopiamų“ derybų su ES rezultatų, sakė R. T. Erdoganas ir pridūrė, kad Turkija „pradės vykdyti savo įsipareigojimus“, bet išsamiau nepaaiškino.
Pasak R. T. Erdogano, derybos su ES apima Muitų sąjungos modernizavimą ir vizų liberalizavimą. Kol kas neaišku, ar ES imsis, ir kada, kokių nors santykių su Turkija reformų.
Stebėtojai mano, kad pastarasis R. T. Erdogano noras plėtoti glaudesnius santykius su ES iš dalies susijęs su prasta Turkijos ekonomikos padėtimi ir didžiuliu tiesioginių užsienio investicijų bei grynųjų pinigų poreikiu. Turkija patiria didžiulę infliaciją, jai reikia daugiau nei 100 mlrd. dolerių po vasarį supurčiusio žemės drebėjimo atkuriant pietrytines provincijas. ES yra svarbiausia Ankaros prekybos partnerė.
R. T. Erdoganas taip pat sakė, kad tikisi „naujo postūmio“ santykiuose su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, įskaitant numatomą JAV paramą naikintuvais F16 modernizuoti Turkijos laivyną.
R. T. Erdoganas sukėlė ažiotažą NATO viršūnių susitikimo Lietuvoje išvakarėse, kai netikėtai susiejo pritarimą Švedijos narystei NATO su stojimo į ES derybų atnaujinimu. Turkijos narystės derybos su ES vyko nuo 2005 m., bet vėliau nutrūko dėl Briuselio susirūpinimo prastėjančia teisinės valstybės ir žmogaus teisių padėtimi Turkijoje. Turkijos priėmimas į ES artimiausioje ateityje laikomas neįgyvendinamu.
R. T. Erdoganas: Ukraina nusipelno narystės NATO. EPA-ELTA nuotr.
Ankara, liepos 8 d. (dpa-ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė paramą Ukrainos narystei NATO. „Nėra abejonių, kad Ukraina nusipelno narystės NATO“, – sakė jis penktadienį Stambule po susitikimo su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Kartu R T. Erdoganas pabrėžė, kad kare tarp Rusijos ir Ukrainos „abi pusės“ turėtų „grįžti prie taikos derybų“.
R. T. Erdoganas, be to, paskelbė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas rugpjūčio mėnesį pirmą kartą nuo Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. vasario 24 d. apsilankys Turkijoje. Susitikime su V. Putinu esą bus kalbama ir apie susitarimo dėl ukrainiečių grūdų eksporto pratęsimą. Šio susitarimo galiojimas baigiasi liepos 17 d.
Pasak R. T. Erdogano, jis apie grūdų susitarimą kalbėjosi ir su V. Zelenskiu. „Tikimės, kad susitarimas bus pratęsiamas bent kartą per tris mėnesius, o ne kas du mėnesius. Mes to sieksime ir mėginsime bendrą galiojimo terminą pratęsti iki dviejų metų, – kalbėjo R. T. Erdoganas spaudos konferencijoje su V. Zelenskiu. – Esu įsitikinęs, kad visos suinteresuotos šalys, suprasdamos globalią atsakomybę, atitinkamai elgsis“.
Rusija po invazijos į Ukrainą praėjusių metų vasarį kelis mėnesius blokavo kaimyninės šalies grūdų eksportą. 2022 m. vasarą, tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms (JT) ir Turkijai, abi karo šalys pasiekė susitarimą, vėl leidusį laivais gabenti ukrainietiškus grūdus. Pastarąjį kartą susitarimas gegužės viduryje buvo pratęstas dar dviem mėnesiams.
Perrinktas Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas. EPA – ELTA foto
Maskva, gegužės 31 d. (ELTA). Perrinkto Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdoğano inauguracijos ceremonijoje Rusijai atstovaus Valstybės Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas.
Tai trečiadienį pranešė Rusijos prezidento padėjėjas Jurijus Ušakovas, kuriuo remiasi „Interfax“.
Žurnalistai jo pasiteiravo, ar priimtas sprendimas, kas atstovaus Rusijai per ceremoniją.
„Taip, Viačeslavas Volodinas“, – atsakė jis.
Anksčiau Turkijos prezidento patarėjas Mehmetas Uçumas pareiškė, kad R. T. Erdoğano inauguracijos ceremonija gali būti surengta šeštadienį, birželio 3-iąją.
Gegužės 29 d. Rusijos prezidento spaudos sekretorius buvo paklaustas, ar Vladimiras Putinas gali vykti į R. T. Erdoğano inauguraciją. Dmitrijus Peskovas atsakė negirdėjęs, kad Turkija kviestų į šį renginį užsienio lyderius.
Anksčiau R. T. Erdoğano atstovas Ibrahimas Kalinas pranešė, kad Ankara nusprendė į inauguraciją pakviesti užsienio šalių lyderius.
R. T. Erdoganas gegužės mėnesį laimėjo du prezidento rinkimų ratus. Per antrąjį ratą jis surinko daugiau kaip 52 proc. balsų, o opozicijos lyderis Kemalis Kiliçdaroğlu – 47,9 proc.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Ankara, balandžio 11 d. (AFP-ELTA). Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas antradienį pasmerkė „pasaulinius imperialistus“ ir pabrėžė Turkijos galią, pristatydamas savo islamiškos pakraipos partijos manifestą kitą mėnesį vyksiantiems parlamento ir prezidento rinkimams.
Tūkstančiai entuziastingų šalininkų suplūdo į sporto areną sostinėje Ankaroje, kur buvo paskelbta prezidento Teisingumo ir plėtros partijos (AKP) programa ir siekis laimėti gegužės 14 dienos rinkimus.
Dar dešimtys tūkstančių žmonių susirinko išorėje, taip tarsi paliudydami R. T. Erdogano stiprybę sunkiausio išbandymo – rinkimų – akivaizdoje.
Renginį tiesiogiai transliavo visi Turkijos naujienų kanalai ir taip užgožė panašų mitingą, kurį tuo pačiu metu vakariniame Čanakalės mieste rengė opozicija.
69 metų lyderis susiduria su visuomenės pykčiu dėl siaučiančios ekonominės krizės ir pavėluoto vyriausybės reagavimo į vasario mėnesį įvykusį žemės drebėjimą, per kurį žuvo daugiau kaip 50 tūkst. žmonių.
Apklausos rodo, kad jis apylygiai varžosi arba šiek tiek pralaimi pasaulietinės Respublikonų liaudies partijos (CHP) lyderiui Kemalui Kilicdaroglu. Taip pat kyla rimtų abejonių, ar AKP ateityje kontroliuos parlamentą. 2023-ieji. Vasaris. Turkija. Žemės drebėjimas šį sykį – labai stiprus. EPA – ELTA foto
Tačiau R. T. Erdoganas neatrodė sutrikęs ir su mikrofonu vaikščiojo po sceną demonstruodamas tokį pat puikų pasirodymą, koks per du dešimtmečius padėjo jam laimėti daugiau nei dešimtį rinkimų.
„Turkija neturi kito pasirinkimo, kaip tik būti stipri, išlikti stipri ir toliau stiprėti, kad vėl neįkristų į politinės ir ekonominės priklausomybės duobę“, – pareiškė jis.
„Islamo pasaulis stebi“
Jis ne kartą užsiminė apie nepavykusį, bet kruviną 2016 metų mėginimą įvykdyti perversmą, o savo varžovus išvadino užsienio vyriausybių, kurios kišasi į Turkijos reikalus, marionetėmis.
„Esame čia tam, kad kartu su savo tauta, stojančia prieš perversmininkus ir pasaulinius imperialistus, atvertume Turkijos šimtmečio duris“, – sakė jis.
R. T. Erdoganas taip pat atvirai puoselėjo socialiai konservatyvias savo partijos tradicijas ir kreipėsi į platesnį musulmonų pasaulį.
Karinis perversmas Turkijoje 2016-aisiais žlugo
„AKP yra ne tik politinė partija klasikine prasme, bet ir judėjimas, turintis priežastį, svajonę, viziją ir sąžinę, – sakė jis. – Visas islamo pasaulis stebi, kas nutiks gegužės 14 dieną“.
Apklausos rodo, kad R. T. Erdoganas ir K. Kilicdaroglu gegužės 28 dieną susitiks antrajame rinkimų ture. Tačiau gegužės 14-oji galutinai nulems, ar R. T. Erdoganui ir AKP pavyks išlaikyti parlamento kontrolę sudarius aljansą su kraštutinių dešiniųjų grupe.
Per antrąjį savo valdymo dešimtmetį R. T. Erdoganas iš įstatymų leidžiamosios valdžios atėmė daug galių. Opozicija nori susigrąžinti parlamento kontrolę ir apgręžti šį procesą, o tada suteikti ministerijoms ir kitoms institucijoms daugiau laisvės veikti savarankiškai.
Kurios nors pusės pergalę iš dalies lems tai, ar rinkėjai patikės jos galimybėmis išvesti kadaise klestėjusią Turkijos ekonomiką iš sunkiausios krizės per visą R. T. Erdogano valdymo laikotarpį.
Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Penktadienį prezidentas Gitanas Nausėda išvyksta į Ankarą, kur susitiks su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu, praneša Prezidentūra.
Numatomame dvišaliame susitikime, Vilniaus ir Ankaros vadovai aptars Baltijos ir Juodosios jūros regionų saugumo klausimus, pasirengimą artėjančiam NATO viršūnių susitikimui. Taip pat bus skiriama dėmesio Lietuvos ir Turkijos politinių bei ekonominių santykių raidos perspektyvoms. R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Šalies vadovas ketvirtadienį vykusios spaudos konferencijos metu užsiminė, kad artimiausiu metu – iki pat sostinėje vyksiančio NATO viršūnių susitikimo – jis ketina aplankyti eilės valstybių vadovus ir aptarti artėjantį Aljanso suvažiavimą bei paramos Ukrainai klausimus.
„Aš ketinu išnaudoti artimiausius mėnesius intensyviems vizitams Vakarų Europos – ir ne tik – ir kitose NATO valstybių sostinėse. Susitikti ypatingai su tomis valstybėmis, kurios gal laikosi šiek tiek kitokio požiūrio minėtais klausimais ir pamėginti suprasti geriau jų argumentus, pateikti mūsų matymą ir mūsų argumentus“, – kalbėjo G. Nausėda.
ELTA primena, kad Turkija kol kas blokuoja Suomijos ir Švedijos paraiškas prisijungti prie NATO Aljanso. Ankara kaltina Švediją dėl saugaus prieglobsčio asmenims, kuriuos Turkija laiko „teroristais“, suteikimo.
Tačiau Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu pareiškė, kad Suomijos narystę Turkija vertina palankiai.
„Galime atskirti Švedijos ir Suomijos narystės procesą“, – sakė jis.
Švedija permetė papildomų pajėgų Gotlando salai ginti. EPA-ELTA nuotr.
Londonas, vasario 19 d. (dpa-ELTA). Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas sekmadienį dienraščio „Financial Times“ (FT) internete paskelbtame interviu įspėjo dėl Suomijos prisijungimo prie NATO be Švedijos.
„Labai glaudus Švedijos ir Suomijos karinis bendradarbiavimas prieš mums tampant NATO narėmis būtų labai apsunkintas, jei būtume padalytos kaip narės“, – teigė U. Kristerssonas.
„Suomija ir Švedija užtikrina saugumą. […] Savo pasaulio dalyje turime pajėgumų, kuriais naudosis visos NATO šalys, įskaitant Turkiją“, – pridūrė jis.
Penktadienį Suomijos ministrė pirmininkė Sanna Marin Miuncheno saugumo konferencijoje išsakė panašias mintis.
„Mes pasiuntėme aiškią žinią, kad norime prisijungti prie NATO tuo pačiu metu“, – kalbėjo S. Marin. – Švedija ir Suomija […] yra suinteresuotos, kad į NATO įstotų vienu metu.“
Suomija ir Švedija paraiškas stoti į NATO pateikė 2022 metų gegužę, reaguodamos į Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Tačiau NATO narė Turkija iškart pareiškė tam prieštaraujanti. Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pritaria Suomijos paraiškai, tačiau blokuoja Švedijos prašymą, motyvuodamas tuo, kad ši glaudžia asmenis, kuriuos Turkija įvardija kaip teroristus. Dėl tokio pritarimo paraiškoms atidėjimo Suomijoje kilo diskusijos, ar ji turėtų laukti, ar ne.
Ankaros pozicija dėl Švedijos stojimo į NATO smarkiai sugriežtėjo po to, kai dešinieji ekstremistai sudegino Koraną prie Turkijos ambasados Stokholme.
Jau esu ne sykį užsiminęs: Pasaulį stebime, vertiname iš įvairiausių kampų. Tačiau man atrodo, jog pats tikriausias tarptautinių santykių vertinimo kriterijus, nors šiandien ne itin populiarus, – teisinga ar neteisinga. Visos kitos temos – apsižioplino ar veikė sąmoningai, turėjo išeičių ar ne, – šalutinės. Pirmiausia atsakykime į klausimų klausimą – teisinga ar klaidinga?
Šiandien jūsų dėmesiui – trys pavyzdžiai.
Jurijaus Felštinskio argumentai
Jurij Felštinskij. Slaptai.lt foto
Štai JAV šiuo metu gyvenantis rusų istorikas Jurijus Felštinskis keliuose viešuose savo komentaruose minėjo, jog didžiosios NATO ir Europos Sąjungos valstybės buvo nutarusios paaukoti Ukrainą. Vakarai manė, jog Rusija – labai stipri, o Ukraina – silpna, todėl laikėsi taktikos, jog Kijevui neverta padėti, mat po kelių dienų ar kelių savaičių jis neabejotinai kris. Vašingtonas, Berlynas bei Paryžius buvo įsitikinę, jog jiems ir vėl teks derėtis su Kremliumi, nes Ukrainos tiesiog nebebus.
Štai kodėl JAV ir kitos NATO šalys deramai neparėmė Ukrainos rimtais ginklais karo išvakarėse. Štai kodėl Vakarai net dabar neduoda Ukrainai pačių svarbiausių ginklų – puolamosios ginkluotės, įskaitant tankus, toliašaudę artileriją ir naikintuvus. Jie tiesiog neatsikvošėję po patirto šoko, kai Ukraina užtektinai lengvai pasipriešino Rusijos agresijai puikiai parodydama, kad Velnias – ne toks juodas, kaip buvo galima manyti.
Tačiau Vakarai vis dar paniškai bijo Rusijos, todėl kiekvienas Vladimiro Putino pagrūmojimas net mažiausiu piršteliu verčia juos iš baimės tūpčioti, aikčioti, griebtis už galvos.
Esama vilčių, jog Vakarai po truputį atgauna žadą vis giliau suprasdami, esą Rusija, jei šiandien jos nesutramdysime, netrukus kels dar bjauresnių problemų. Tačiau tai, kad Vašingtonas, Paryžius ir Berlynas 2022-ųjų vasario pradžioje buvo nusprendę paaukoti Ukrainą lygiai taip pat, kaip kadaise aukojo Čečėniją, Moldovą, Gruziją (Sakartvelą), – didelė jų nuodėmė. Vakarai nebeturi nė menkiausios teisės vadinti savęs demokratais, kuriems pirmiausia – padorumas, sąžiningumas, garbė, tiesa. Vakarai pasirodė esą maždaug tokie pat cinikai, kaip ir tos valstybės, kurias jie kaltina korupcija, amoralumu ar žiaurumu. Ar šią mirtiną vakarietišką nuodėmę kada nors bus galima pamiršti, ją dovanoti nurašant į praeitį? – nežinau. 2022-ieji metai parodė, kad iki tikro nuoširdumo bei padorumo – dar labai toli.
Vokietijos kanclerio išdavystė
Būtent tokiu žvilgsniu vertinu Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo delsimą paremti Ukrainą moderniais Leopard 2 tankais. Man atrodo, jog Vokietijos politikas elgiasi gėdingai, bjauriai, neteisingai. Net jei rytoj ar poryt Vokietijos kancleris atsikvošės, šios nuodėmės jau niekad nenusiplaus. Nes kiekviena uždelsta diena – tai skaitlingos ukrainiečių netektys.
Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.
Visus Berlyno pasiteisinimus (vengia atominės tragedijos, neturi užtektinai ginkluotės, jau ir taip daug padeda ukrainiečių kariams, derina savo žingsnius su amerikiečiais, kaltina ukrainiečius korupcija) metu į šiukšlių kibirą. Vokietija neturi nė vieno bent kiek rimtesnio pasiteisinimo. Rusija senų seniausiai demonstravo agresyvumą. Tik kvailiai, idiotai ir Kremliaus agentai šito nematė. O kaip tuomet elgėsi Angela Merkel? Ji išsijuosusi griovė Vokietijos ginkluotąsias pajėgas: jos valdymo metais iš, regis, 26 stambių karinių junginių liko vos 6 ar 8 junginiai. Ponia Merkel savo kariuomenę sumažino beveik keturis sykius!
Puikiai prisimenu, kaip anuomet, būdamas jaunas žurnalistas, džiaugiausi, kai Lietuva sėkmingai įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Džiaugsmas liejosi per kraštus. Dabar puikiai matau, jog preteksto dideliems džiūgavimams nebuvo. Šios dvi organizacijos – labai gražios, puikios. Bet tik – šiltnamio sąlygomis. Užtenka Rusijai pradėt mojuoti savo kuokomis, ir europietiškos institucijos tampa bedantės, bailios, ištižusios.
Kai giliau žvelgiu vidun, matau vien klaidas ir klystkelius.
Europietiška korupcija
Štai Belgijos teismas atsisakė paleisti iš kardomojo kalinimo Graikijos europarlamentarę Evą Kaili, kuri viena iš svarbiausiųjų figūrų plačiai nuskambėjusioje Europos Parlamento korupcijos byloje.
Priminsiu: E. Kaili ir kiti trys sulaikytieji, įskaitant vieną, kuris tapo valstybiniu liudytoju, nes pripažino, kad skirstė kyšius, gautus iš Kataro ir Maroko, kaltinami korupcija. 44 metų buvusi žinių vedėja jau daugiau kaip mėnesį laikoma Belgijos areštinėje, nors ir pasisiūlė nešioti elektroninę sekimo apyrankę, jei bus laikinai paleista į laisvę iki teismo. Tačiau paskutiniojo teismo posėdžio metu Briuselio teisėjai paliko ją sulaikytą, nes prokurorai perspėjo, kad ji gali bandyti pabėgti, sunaikinti įrodymus arba susimokyti su kitais įtariamaisiais. E. Kaili suėmimo metu buvo EP vicepirmininkė, kaltinama gavusi dideles grynųjų pinigų sumas iš užsienio valstybių, norėjusių daryti įtaką EP pozicijoms ir gauti sau palankių sprendimų.
Kasparas Karampetianas ir Eva Kaili. Caliber.az foto montažas
Kad Europa demaskuoja savus kyšininkus, – puiku. Tačiau E. Kaili tema tarsi byloja, jog Europa mažai kuo skiriasi nuo tų šalių, kurias pastaruosius keletą dešimtmečių įkyriai kaltino korupcija. Pasipūtusi, išdidi Europa nurodinėjo kitoms šalims, kokius įstatymus šios privalo priimti, kokius saugiklius naudoti, kokias bausmes skirstyti. Dabar akivaizdu, jog pirmiausia derėtų apsišluoti savo kieme, ir tik po to – ieškoti svetimų nuodėmių. Lietuviai turi puikią patarlę: „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“.
Tačiau net E. Kaili byloje europiečiai elgiasi ne iki galo nuosekliai. Kodėl nagrinėjami vien E. Kaili ryšiai su Kataru ir Maroku. Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“. Ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklausė Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėniškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras pavertė „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).
Įsidėmėtina ir tai, kad EP Draugystės su Armėnija grupė, kuriai priklausė E.Kaili, bičiuliavosi (bent iki paskutiniųjų įvykių) su Europos armėnų ir organizacijomis. Vienai iš armėniškųjų organizacijų vadovauja labai turtingas Kasparas Karampetianas.
Nejaugi Belgijos teisėsaugai neįdomu, kas tas paslaptingasis Kasparas Karampetianas? Beje, apie jį nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun. Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais. Dar žinoma, kad 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.
Beje, pono K.Karampetiano šiandien ieško Azerbaidžano teisėsauga. Paieška paskelbta 2018-aisiais. K.Karampetianas kaltinamas, kad 2014- 2018 metais neteisėtai siuntė Europos politikus į Karabachą (vadovaujantis tarptautine teise, visi, kurie nori įžengti į Karabachą, privalo gauti Azerbaidžano leidimą – azerbaidžanietiškąją vizą). Šį įstatymą K.Karampetianas ignoravo (į Karabachą siųsdavo Europos politikus iš Armėnijos pusės).
Tad, jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant tarptautinėje arenoje nesąžiningai besielgiančią Armėniją. Kaip bežiūrėsi, Armėnija – agresorė. Visos draugystės su armėnų separatistais ir juos palaikančiomis įtartinomis europietiškomis organizacijomis Europos Parlamente turėtų būti smerkiamos.
Tačiau šią temą šiandien atidžiai nagrinėja, regis, tik Azerbaidžano spauda.
Švediška kvailystė
Kurdų karinė grupuotė
Kita europietiška nesąmonė, kurią užfiksavau, – Švedijoje. Prie Ankaros ambasados Stokholme buvo sudegintas Koranas – musulmonams šventa knyga. Keista, kad išsilavinusi Švedija nemato nieko blogo, kai viešai deginamos knygos. Juolab keista, jog išsilavinusi Švedija nesutrukdė prieš islamą nusiteikusiam politikui Rasmusui Paludanui viešai deginti Korano teisindamasi neva „plačia savo šalies žodžio laisvės samprata“. Tiesa, Švedijos politikai smerkė Koraną išniekinusį kraštutinių dešiniųjų pažiūrų aktyvistą. Tačiau tvirtino, jog būtent tokia „žodžio laisvės samprata“. O man atrodo, kad šiuo konkrečiu atveju teisesnis Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, įsitikinęs, jog Korano deginimas yra „neapykantos nusikaltimas“, jog „niekas neturi teisės tyčiotis iš šventųjų“.
Nesuprantu švedų net tada, kai jie leido Švedijoje gyvenantiems kurdams prie Stokholmo rotušės žemyn galva pakabinti R. T. Erdoganą vaizduojančią lėlę. Jei Turkijos prezidento iškamšą Švedijoje būtų išniekinę švedai, – būtų viena byla. Dabar gi įsidėmėkime: Turkijos prezidentą įžeidinėja ne švedai, o į Švediją atvykę kurdai. Įžeidinėja būtent tuo metu, kai Stokholmui verkiant reikia Turkijos pritarimo stojimui į NATO.
Kaip į tokius antiturkiškus, antimusulmoniškus išpuolius reaguoja oficialioji Ankara? Akivaizdu, jog turkai įsižeidę. Suprantama, jog Turkijoje reziduojantys švedų diplomatai buvo iškviesti pasiaiškinti dėl antiturkiškų išpuolių. Nenuostabu ir tai, kad Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas pareiškė: „Tegul Švedija nesitiki mūsų paramos siekdama įstoti į NATO“.
Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Tad kaip dabar bus, jei Turkija tikrai mirtinai supyko ir niekad niekaip nepritars Švedijos narystei NATO aljanse? Beje, nepritardama Turkija teisi: jei sėdime vienoje valtyje, privalome tarpusavy derinti savus interesus. Jei Švedijai nusispjauti į turkiškas problemas, turkai turi teisę nusispjauti į švediškas problemas. Turkai turi teisę pareikšti: „dabar švedus nuo galimos Rusijos agresijos tegul gina kurdai“.
Visiems aišku, jog kurdai niekad negins Švedijos. Švedijos saugumas jiems tiek ir terūpi. Bet gal tai ir yra didžioji Kremliaus afera: kurdų pagalba Švediją sukiršinti su Turkija?
Labai paprasta, genealu, jei naivieji švedai Rusijos žvalgybinėje operacijoje temato „žodžio laisvę“…
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Ankara, sausio 14 d. (AFP-ELTA). Turkija šeštadienį pareiškė, kad šiuo metu esą dar negali ratifikuoti Švedijos stojimo į NATO protokolų.
„Šiuo metu dar negalime pateikti parlamentui (ratifikavimo) įstatymo“, – žurnalistams teigė šios šalies prezidento Recepo Tayyipo Erdogano patarėjas užsienio politikos klausimais Ibrahimas Kalinas.
Švedija ir jos kaimynė Suomija praėjusiais metais atsisakė savo ilgus metus puoselėtos nesijungimo prie karinių blokų politikos ir pasiprašė į NATO. Abi šalys tokį sprendimą motyvavo Rusijos visapusiška invazija į Ukrainą. Iš visų Aljanso valstybių narių Švedijos ir Suomijos paraiškų iki šiol dar neratifikavo tik Turkija ir Vengrija.
Ankara savo delsimą argumentuoja tuo, kad Švedija esą dar neįvykdė visų įsipareigojimų, duotų pernai birželį vykusiame NATO viršūnių susitikime. R. T. Erdoganas pažadėjo nebeblokuoti Švedijos ir Suomijos stojimo į Aljansą, jei šios šalys sutiks pažaboti kurdų grupes, kurias Ankara laiko „teroristinėmis“.
Nuo to laiko Švedija pritarė konstitucijos pataisoms, pagal kurias šalyje bus lengviau priimti griežtesnius prieš terorizmą nukreiptus įstatymus.
Tačiau I. Kalinas aiškino, kad Švedijos parlamentas dar bent iki ateinančio birželio negalės priimti tokių teisės aktų, tad Ankara lauks, kol šie įstatymai įsigalios.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.
Stambulas, lapkričio 3 d. (dpa-ELTA). NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ketvirtadienį su trijų dienų vizitu vyksta į Turkiją. Čia planuojamų susitikimų temos be Ukrainos karo tikriausiai bus Ankaros pozicija dėl Švedijos ir Suomijos narystės NATO bei Turkijos įtampa su kaimyne ir NATO partnere Graikija. Recepas Tayyipas Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Ketvirtadienio vakarą J. Stoltenbergas Stambule susitiks su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlütu Cavusoglu. Planuojama bendra spaudos konferencija.
Penktadienį numatyti J. Stoltenbergo pokalbiai su prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu.
Po Rusijos invazijos į Ukrainą Suomija ir Švedija gegužės viduryje pateikė paraiškas prisijungti prie NATO. Tam turi pritarti visos 30 Aljanso narių. 28 jų tai jau padarė – išskyrus Vengriją ir Turkiją.
R. T. Erdoganas vis perspėjo, kad Turkija gali blokuoti ypač Švedijos stojimą – nes šalis esą remia grupuotes, kurios Turkijoje laikomos teroristinėmis organizacijomis.
Recepas Tayyipas Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Lvivas, rugpjūčio 18 d. (dpa-ELTA). Turkija tvirtina, kad karas Ukrainoje turėtų būti sprendžiamas diplomatiniais kanalais, ir gali padėti kaip tarpininkė, sakė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.
„Esame pasirengę veikti kaip tarpininkai siekiant tikslo atgaivinti Stambule prasidėjusias derybas dėl kriterijų“, – sakė R. T. Erdoganas pastabose, kurias perdavė jo biuras.
„Svarbu rasti trumpiausią ir teisingiausią kelią prie derybų stalo“, – sakė jis, pridurdamas, kad tolesnes detales aptars su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
R. T. Erdoganas kalbėjo bendroje spaudos konferencijoje su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir JT generaliniu sekretoriumi António Guterresu Ukrainos mieste Lvive.
Ankara, birželio 22 d. (AFP-ELTA). Turkijos teismas panaikino apkaltinamuosius nuosprendžius ir paleido 71 kadetą, kurie buvo įkalinti iki gyvos galvos dėl kaltinimų dalyvavus 2016 metais nepavykusiame bandyme įvykdyti perversmą, trečiadienį pranešė bylą stebintis advokatas.
Iš viso 355 kadetams buvo skirtos bausmės iki gyvos galvos už įtariamą mėginimą nuversti tuometinio ministro pirmininko Recepo Tayyipo Erdogano vyriausybę.
Po nepavykusio perversmo įvyko plataus masto valymai, per kuriuos dešimtys tūkstančių žmonių neteko darbo vyriausybės institucijose. Buvo nuteista beveik 5 000 žmonių, iš jų beveik 3 000 – įkalinti iki gyvos galvos.
Tačiau žmogaus teisių advokatai ir kadetų motinos jau seniai tvirtino, kad valymai baigėsi tuo, jog buvo įkalinti žmonės, neturėję jokio vaidmens bandyme įvykdyti perversmą, nusinešusį apie 250 gyvybių.
Antradienį Turkijos kasacinis teismas panaikino nuosprendžius 116 kadetų, 71 iš jų paleido į laisvę, o likusias bylas sustabdė, kol bus išnagrinėtos apeliacijos, sakė žmogaus teisių advokatas Cemilas Cicekas.
„Jų nekaltumas pagaliau buvo įrodytas, bet tik praėjus šešeriems metams, kurie buvo išbraukti iš jų gyvenimo“, – pridūrė už žmogaus teises kovojantis opozicijos įstatymų leidėjas Omeras Farukas Gergerlioglu.
Turkija kaltina JAV gyvenantį musulmonų pamokslininką Fethullah Guleną organizavus nepavykusį perversmą, tačiau jis tai griežtai neigia.
Po bandymo įvykdyti perversmą pasikeitė visi šiuolaikinės Turkijos politikos aspektai: R. T. Erdoganas uždraudė opozicines partijas, o jo vyriausybė uždarė nepriklausomą žiniasklaidą.
Stambule prasidėjo Rusijos ir Ukrainos delegacijų derybos. EPA – ELTA foto
Antradienį, netrukus po 10 val. 30 min. vietos (ir Lietuvos) laiku Stambule prasidėjo gyvos Rusijos ir Ukrainos delegacijų derybos, pranešė Turkijos oficiali naujienų agentūra.
Abiejų pusių atstovus pasitiko Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas ir paragino juos užbaigti vasario 24 dieną prasidėjusį karą.
Lina Linkevičiūtė (AFP)
Asmenys, kurie derasi su Rusija, turi nevalgyti ir negerti, perspėjo Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba. Prieš tai buvo pranešta apie Rusijos milijardieriaus Romano Abramovičiaus ir Ukrainos derybininkų apnuodijimą.
„Patariu kiekvienam, kuris dalyvauja derybose su Rusijos Federacija, nieko nevalgyti ir negerti bei stengtis nesiliesti prie jokių paviršių“, – D. Kulebą citavo „Sky News“.
Tai paskelbta antradienį Turkijoje tęsiantis Ukrainos ir Rusijos delegacijų diskusijoms.
Viljama Sudikienė (DPA)
Romanas Abramovičius, Rusijos milijardierius
Rusijos milijardierius Romanas Abramovičius prisijungė prie Rusijos ir Ukrainos akis į akį derybų Stambule, dpa sakė Turkijos prezidentūros pareigūnas.
„Chelsea“ futbolo klubo savininkas, kuriam taikomos Didžiosios Britanijos ir Europos Sąjungos sankcijos kaip dalis Vakarų atsako į Rusijos invaziją į Ukrainą, į renginio vietą atvyko su Rusijos delegacija, sakė pareigūnas.
Pranešama, kad R. Abramovičius buvo vienas iš kelių žmonių, kurie po ankstesnio derybų rato patyrė apsinuodijimo simptomų.
R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Ankara, vasario 4 d. (AFP-ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas apkaltino Vakarus „aštrinant“ Rusijos ir Ukrainos krizę bei kritikavo JAV prezidento Joe Bideno požiūrį šiuo klausimu. Jo komentarus penktadienį paskelbė vietos žiniasklaida.
„Deja, kol kas nėra jokio Vakarų indėlio sprendžiant šią problemą. Galiu pasakyti, kad jie tik dar labiau pablogino padėtį“, – skrisdamas iš Ukrainos žurnalistams sakė R. T. Erdoganas ir pridūrė, kad J. Bidenas „kol kas nesugebėjo pademonstruoti pozityvaus požiūrio“.
R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Kijevas, vasario 3 d. (dpa-ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pasiūlė surengti aukšto lygio derybas tarp Ukrainos ir Rusijos, siekiant sumažinti įtampą tarp kaimynių.
„Mes mielai surengsime viršūnių susitikimą lyderių lygiu arba techninio lygio derybas“, – sakė R. T. Erdoganas per spaudos konferenciją su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu Kijeve.
Ankara remia savo „strateginio partnerio“, t. y. Ukrainos teritorinį vientisumą, įskaitant Rusijos kontroliuojamą Krymą, pridūrė jis.
V. Zelenskis padėkojo R. T. Erdoganui už jo pastangas ir sakė, kad jo vizitas parodė, jog Turkija yra „Ukrainos draugė“.
Turkijos prezidentas yra paskutinis iš daugelio lyderių, neseniai apsilankiusių Kijeve. Jungtinės Karalystės, Nyderlandų ir Lenkijos ministrai pirmininkai buvo atvykę čia su diplomatinėmis misijomis siekiant išvengti karo Rytų Europoje.
R. T. Erdoganas paragino šalis elgtis santūriai ir pakvietė taikiai išspręsti krizę, susijusią su didžiulių Rusijos pajėgų telkimu prie Ukrainos sienų.
Maskva neigia ketinanti pulti. Vis dėlto Vakarai tuo nelabai tiki, sakydami, kad Rusija ilgus metus yra neteisėtai užėmusi Krymą ir kursto konfliktą Rytų Ukrainoje tarp šalies vyriausybės ir savo remiamų separatistų.
Dar iki savo vizito ketvirtadienį R. T. Erdoganas jau siūlė surengti taikos derybas tarp Ukrainos ir Rusijos lyderių.
Kijevas sutiko, tačiau Maskva kol kas tyli. R. T. Erdoganas atskirai pakvietė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną į Ankarą individualiems pokalbiams, tačiau Maskva dar nepatvirtino savo sutikimo.
NATO narė Turkija stengiasi palaikyti gerus santykius ir su Ukraina, ir su Rusija.
Volodymyras Zelenskis, Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Praėjusiais metais Turkijos atsisakymas pripažinti Rusijos parlamento rinkimų Kryme rezultatus ir kovinių bepiločių orlaivių pardavimas Ukrainai pakurstė įtampą tarp Ankaros ir Maskvos.
Rusija ir Turkija bendradarbiauja, kad surastų politinį Sirijos konflikto sprendimą, nors palaiko priešingas puses.
Rusija išlieka didžiausia gamtinių dujų tiekėja Turkijai ir 2022 metais į Turkiją išsiuntė daugiausiai turistų.
R. T. Erdoganas ir V. Zelenskis ketvirtadienį pasirašė laisvosios prekybos susitarimą, kurį pastarasis pavadino „istoriniu laimėjimu“, taip pat kitų susitarimų prekybos, gynybos ir technologijų srityse.
Privati Turkijos gynybos bendrovė „Baykar“ Ukrainoje gamins bepiločius orlaivius, pridūrė V. Zelenskis.
Persona non grataRecepas Tayyipas Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Redžepas Taipas Erdoganas pareiškė davęs specialų nurodymą šalies užsienio reikalų ministerijai. Tas nurodymas – išvyti iš Turkijos net dešimt užsienio valstybių diplomatų, paskelbiant juos „personomis non gratomis“. Tarp tų, kurie artimiausiu metu privalo palikti Turkiją – JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Kanados, Suomijos, Danijos, Nyderlandų, Naujosios Zelandijos, Norvegijos ir Švedijos ambasadoriai.
Kodėl kilo šis diplomatinis skandalas? Dešimties šalių ambasadoriai pakliuvo nemalonės todėl, kad kišosi į Turkijos vidaus reikalus. Tiksliau tariant – socialiniuose tinkluose jie piktinosi, kodėl Turkijos teisėsauga teisia Osmaną Kavalą. Esą šis vyras turėtų būti paleistas į laisvę, o kaltinimai priklausius „nusikalstamai FETO organizacijai“ ir „prisidėjus Turkijoje rengus karinį perversmą 2016-aisiais“ privalo būti atšaukti. Suprask, priešingu atveju Turkija bus kaltinama antidemokratiškumu, o turkiški teismai – tendencingumu.
Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas (Gökhan Turan). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prieš keletą dienų turėjau svarbų susitikimą. Vilniuje reziduojantis nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Gokhan Turan (Gökhan Turan) pakvietė vadinamiesiems darbiniams pusryčiams, kurių metu išdėstė oficialią Turkijos poziciją svarbiais politiniais klausimais. Pavyzdžiui, dėl šv. Sofijos soboro ateities, dėl NATO ir Turkijos santykių, dėl Turkijos požiūrio į 2016-ųjų liepos 15-osios įvykius bei Fetullah Giuleno judėjimą.
Ambasadorius Gokhan Turan pabrėžė, jog Turkija nenorinti iš Lietuvos nieko ypatingo. Tiesiog Turkija prašo, kad mes, lietuviai, kalbėdami bei rašydami apie politines intrigas, kurios susijusios su Ankara ir Stambulu, minėtume ne vien Turkijos oponentų argumentus. Oficialioji Ankara mano būsiant teisinga, jei Lietuva nepamirštų įsiklausyti ir į Turkijos pastabas. Vaizdžiai tariant, jei kritikuojame Turkiją, remdamiesi, sakykim, Prancūzijos, Graikijos, Armėnijos, JAV argumentais, nepamirškime pasidomėti, kokie gi turkiški kontrargumentai. Tik tiek.
Jei Lietuvos žurnalistams, politikams, politologams trūksta informacijos, jei esama įtarimų, jog Turkija elgiasi neteisingai, Turkijos ambasadorius visuomet pasiruošęs pateikti paaiškinimus bei komentarus.
Šiandien portalas Slaptai.lt taip ir elgiasi – publikuoja oficialius Ankaros patikslinimus Turkijai svarbiomis temomis.
Šv. Sofijos soboras mečete tapo prieš penketą šimtmečių
Turkija supranta, kad Šv. Sofijos soboras (Hagia Sophia) laikomas vienu iš ypatingiausių architektūros paminklų pasaulyje. Turkijos valdžia suvokia jos išskirtinę kultūrinę, istorinę ir dvasinę vertę.
Tačiau nederėtų pamiršti, kad Hagia Sophia mečete buvo paversta dar 1453 metais – po Stambulo užkariavimo. Šv. Sofijos soboras mečete laikomas jau daugiau nei penkis šimtus metų! Nejaugi Turkija turėtų grįžti penkis amžius atgal?
Turkijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Be kita ko, kaip mečetė ji yra neatskiriama Fatih Sultan Mehmet Labdaros komplekso, kurį Sultonas pats įkūrė 1462 metais, dalimi. Teisiškai žvelgiant, Hagia Sophia yra šio Labdaros komplekso nuosavybė. Remiantis Turkijos labdaros kompleksų įstatymu, turtas (hayrat) pirmiausia turėtų būti naudojamas pagal paskirtį, kuri įvardyta jo steigimo dokumente (Waqfiye).
Dar labai svarbu pažymėti: Šv. Sofijos soboras beveik penkis šimtus metų buvo naudojamas kaip svarbi protokolinė mečetė, nes ji yra arti Topkapi rūmų – buvusios pagrindinės Sultono rezidencijos ir Osmanų Imperijos administracinio centro.
Tiesa, 1934-aisiais ji Ministrų Tarybos sprendimu buvo paversta muziejumi. Hagia Sophia Muziejus yra administruojamas Kultūros ir Turizmo ministerijos. Šis ypatingas pastatas 1985-aisiais buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip „Istorinės Stambulo vietos“ sąrašo dalis (nuo 1983 metų Turkija aktyviai prisideda prie UNESCO Pasaulio paveldo centro ir Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos). Taigi Turkija turi gilias ir senas tradicijas rūpintis kultūros, istorijos, architektūros paminklais (net 18-a Turkijos paveldo vietų įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą).
Galima nė neabejoti: Hagia Sophia buvo ir bus tinkamai bei kruopščiai saugoma, kokį statusą beturėtų. Tik Osmanų ir Turkijos valdžios institucijų milžiniškų pastangų dėka šį statinį pavyko apsaugoti nuo stichinių nelaimių kaip reikšmingą, svarbų tiek krikščioniškosios, tiek islamo kultūros paveldą.
Nūnai Turkijos Valstybės Taryba nutarė panaikinti Ministrų tarybos priimtą sprendimą paversti Hagia Sophia muziejumi, bet tai daro remdamasi įstatymais. Nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius ponas Gokhanas Turanas pabrėžė, jog tai – teisininis sprendimas, ir Turkija tikisi, jog visos valstybės gerbs turkų pasirinkimą.
„Kai kurios ES narės elgiasi demonstratyviai antiturkiškai“
Turkija patiria didelę naštą atskirdama Eurazijos sausumos vakarinius ruožus nuo nepastovios ekosistemos, supančios Europą. Turkiškos diplomatijos ir turkiškų karinių pajėgų buvimas daug kartų gynė Europą nuo išorės pavojų. Turkija jaučia atsakomybę ginant ir saugant savo partneres – Europos sąjungos valstybes (Turkija vis dar yra kandidatė tapti ES nare; Turkijos naikintuvai jau ne sykį saugojo Baltijos šalų oro erdvę).
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlüt Çavuşoğlu
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlut Cavusoglu (Mevlüt Çavuşoğlu) straipsnyje „Europos Sąjungos ir Turkijos santykiai yra įtemti, tačiau turime bendrybių, kuriomis privalome remtis“ (POLITICO leidinys, 2020 liepos 13 d.) apgailestavo, jog kai kurios ES narės elgiasi … demonstratyviai antiturkiškai. Taigi kai kurių ES narių aštri retorika bei maksimalistinės pozicijos dėl aukštos strateginės svarbos problemų siaurina prasmingo bendradarbiavimo galimybes.
Turkijos URM vadovas turi omenyje tris konkrečius atvejus.
Pirma – situacija Libijoje. Jau daugiau nei metai, kai karo vadas Khalifa Haftar ir jo pajėgos puola teisėtą, Jungtinių Tautų (JT) pripažintą šalies valdžią Tripolyje. Susiskaldžiusi, skirtingoms šalims remiant skirtingas šio konflikto puses, ES nesugebėjo imtis suderintų veiksmų. Todėl šis karo vadas, finansuojamas Jungtinių Arabų Emyratų ir remiamas Egipto bei Rusijos, griauna ilgalaikės taikos ir stabilumo galimybę. Kol pučistinė kariuomenė ir samdomi kariai sulaukia pastiprinimo, ES operacija Irini Viduržemio jūroje (kurios tikslas, kaip skelbia, yra priversti laikytis Libijai taikomo ginklų embargo) praktiškai taiko sakcijas teisėtai valdžiai.
Sausio mėnesį Turkijos prezidentas Recep Tayyip Erdoganas leidinyje POLITICO rašė, kad situacija Libijoje bus lakmuso testas ES. Europa turi atsikvošėti, matydama šokiruojančius masinius kapus Tarhune, kur palaidoti žmonės, galimai nužudyti Haftaro pajėgų. Tuo pat metu Libijos naftos blokada atima iš Libijos žmonių gyvybiškai svarbius išteklius.
Palikti Libiją karo vado galiestingumui buvo šiurkšti klaida. Turkijos techninė ir mokomoji pagalba teisėtai Libijos valdžiai, sutaikta jos prašymu, pakeitė pusiasvyrą ir padidino tokių diplomatinių pastangų kaip Berlyno Konferencija gyvybingumą. Be Turkijos pagalbos Tripolis būtų neatlaikęs pučistinės koalcijos spaudimo, ir šalį būtų ištikusi didžiulė humanitarinė nelaimė, o jos pasekmes jaustų ir Europa.
Prancūzija – tradicinė sąjungininkė ir partnerė Europoje – užuot buvusi Turkijos pusėje, remia Haftarą. Be kita ko, skleidė melagingus teiginius apie jos karo laivo ir Turkijos laivų incidentą Viduržemio jūros rytuose. Kai NATO nepatvirtino tų kaltinimų, Paryžius pasitraukė iš svarbios Aljanso operacijos. Ar tas prancūzų pasitraukimas – tinkamas strateginis sprendimas?
Antra, kalbant apie Siriją, turkų buvimas Idlibo mieste šiaurės vakaruose užkirto kelią humanitarinei katastrofai, kurią būtų patyrę apie 3,5 milijono žmonių, susispaudžiusių nedidelėje teritorijoje ir kenčiančių Sirijos režimo smurtą. Būtent turkiška intervencija sustabdė žudynes ir milijono pabėgėlių žygį pietinių Europos sienų link.
Kaip didžiausia pasaulyje pabėgėlių prieglobsčio šalis, tvirtina Turkijos užsienio reikalų ministras M.Cavusoglu, mes išleidome daugiau nei 40 milijardų JAV dolerių, kad nuo bado ir troškulio išgelbėtume beveik keturis milijonus Sirijos pabėgėlių, apsistojusių Turkijoje. Nereikia tikėtis, kad priimsime jų dar daugiau. Be to, mes sudarėme galimybę 400 tūkst. Sirijos pabėgėlių sugrįžti į tėvynę – tas vietas, kurias iš „Daesh“ (ISIS) ir PKK/YPG teroristų perėmė Turkijos kariuomenės būriai.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
Trečia, Kipras ir Viduržemio jūros rytinė dalis. Liepos 6-ąją bendroje spaudos konferencijoje Ankaroje ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ponas Josepas Borrellis pažymėjo, esą „Rytų Viduržemio jūra yra svarbiausias regionas Europai“. Tačiau Europa neturėtų pamiršti, kad ši jūra gyvybiškai svarbi ir Turkijai. Turkija turi ilgiausią pakrantę Viduržemio jūros rytuose.
Deja, maksimalistinės ir vienašališkos Graikijos ir Kipro graikų pretenzijos pažeidžia tiek Turkijos, tiek Kipro turkų suverenias teises. Turkija daug kartų tvirtino pasiruošusi dialogo pagalba ieškoti teisingo, nešališko ir taikaus sprendimo. Tą patį yra deklaravę ir Kipro turkai. Deja, Europos atsakas buvo priešiškas Turkijai ir Šiaurės Kipro Turkų respublikai. Todėl Turkijai nieko kito nebelieka, kaip tęsti gręžimo ir žvalgymo darbus Rytų Viduržemio jūroje siekiant apsaugoti savo nacionalinius interesus ir lygias Kipro turkų teises.
Šie trys atvejai, pasak Turkijos užsienio reikalų ministro, yra nerimą keliančios Turkijos atstūmimo per netvarią politiką apraiškos. Turkija taip pat nuvilta, kaip vilkinamas jos priėmimas į ES.
Europa turėtų teikti pirmenybę ne dvigubiems standartams, o abipusiai naudingoms formulėms su Turkija.
Kokie tikrieji FETO organizacijos tikslai
Turkija mano, kad 2016 metų liepos 16 dieną šalyje bandyta surengti karinį pervesmą. Neteisėtų pastangų pakeisti Turkijos valdžią lyderiu laikomas Fetullag Gulen ir jo vadovaujama organizacija FETO (FETÖ). Turkijos žvalgyba turi informacijos, jog ši organizacija prieš ketverius metus panaudojo brutalią karinę jėgą prieš nekaltus civilius, nužudydama 251 asmenį ir sužeisdama tūkstančius. Jie mėgino likviduoti Turkijos Respublikos prezidentą, puolė Ministro Pirmininko automobilį ir iš oro bombardavo Didįjį Nacionalinį Medžlisą. Jie atakavo Prezidentūros kompleksą, Nacionalinės Žvalgybos organizacijos ir Turkijos Nacionalinės Policijos departamentus. Taip pat buvo iš oro subombarduota Turkijai labai svarbus antiteroristinę veiklą atliekantis Policijos Specialiųjų Operacijų Centras Ankaroje (žuvo 55 policininkai).
Turkijos žvalgybos emblema
Turkija tvirtina turinti užtektinai informacijos, leidžiančios tvirtinti, kad kruviniausia Turkijos istorijoje teroristinė ataka buvo orgaizuota FETO, vykdanti Fetullah Guleno įsakymus ir nurodymus.
Vienas iš įrodymų – perversmo metu sąmokslininkai įkaitu paėmė Akinci Oro pajėgų bazėje buvusį dabartinį Gynybos ministrą Hulusi Akar. Jie ragino suimtąjį generolą kalbėtis tesiogiai su Fetullah Gulen, tikėdamiesi, kad šis pereis jų pusėn.
Turkija įsitikinusi, kad būtų didžiulė klaida apie F.Gulen ir jo pasekėjus spręsti vien pagal 2016-ųjų liepos 16-osios įvykius. Tų dienų perversmas – tik ledkalnio viršūnė. Viskas prasidėjo 1970-aisiais – prisidengiant labdaringuoju švietimu. F.Gulen ir jo pasekėjai užsimaskavo kaip neva nekaltas švietimo judėjimas. Jie pradėjo kurti savo pasekėjų mokyklas Turkijoje (apie tūkstantį) ir daugiau nei aštuonis šimtus tokio pobūdžio švietimo įstaigų įkūrė visame pasaulyje. Tai buvo pirmasis infiltracinės kampanijos žingsnis, kai vaikai ir jų tėvai buvo verbuojami iš pažiūros nekaltu geresnio švietimo ir gero darbo pažadu.
Nuotraukos, pasakojančios apie 2016-ųjų liepos 15-osios įvykius Turkijoje. Žurnalas „July 15. Coup attempt in Turkey and peoples victory”.
Užsimaskavusi kaip švietimo judėjimas ši organizacija ilgainiui peraugo į slaptą struktūrą, siekiančią perimti Turkijos valstybės kontrolę. Daugybė žmonių Turkijoje, kurie nepritarė, buvo vejami iš svarbių postų, pareigų, kariuomenės. Kai organizacija įgijo daugiau turto, ji pradėjo kontroliuoti verslininkus bei viešuosius konkursus.
2017 metų balandžio 24 dieną Kasacinio teismo 16-oji Baudžiamoji kolegija savo analizės pagrindu nutarė, kad FETO yra ginkluota teroristinė organizacija, o Kasacinio teismo Baudžiamųjų kolegijų asamblėja patvirtino šį sprendimą.
Turkijos žvalgyba šiuo metu mano, kad FETO turi padalinių per 160 užsienio šalių.
Turkija įspėja savo draugus ir sąjungininkus dėl FETO organizacijos keliamų pavojų ir yra patenkinta, kad pasaulyje daugėja supratimo apie tikruosius FETO kėslus.
