Dokumentinio filmo Laisvės žvalgas premjeroje. Martyno Ambrazo foto

2022 m. vasario 23 d. Valdovų rūmuose sutiktas režisieriaus Algio Kuzmicko kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikais ir Gyvosios atminties programos kuratoriumi Daliumi Žygeliu sukurtas dokumentinis filmas „Laisvės žvalgas“ (2021 m.).

Jame iš atkartotų praeities detalių, tikslingai pakviestų ekspertų vertinimų ir anksčiau neskelbtų autentiškų bendražygių atsiminimų atskleidžiama motyvuojanti geležinės uždangos kirtimo žygių reikšmė. Režisieriaus užfiksuoti ginkluoto Lietuvos pasipriešinimo legendos 100-ųjų gimimo ir 70-ųjųmirties metų renginių vaizdai, keičiantys išieškotus netipinius sudėtingo istorinio laikotarpio kadrus bei vertingas rezistencijos nuotraukas,parodo poveikį, kurį Juozo Lukšos fenomenas turi šių dienų visuomenei.

„Susirinkome tam, kad pamatytume istorinę asmenybę, žmogų, kurį galime pavadinti ne tik Lietuvos rezistencijos simboliu, bet ir karinės strateginės komunikacijos guru“, – „Laisvės žvalgo“ premjeros svečiamssakė Krašto apsaugos ministras, istorikas dr. Arvydas Anušauskas.

Jis priminė, kad būtent J. Lukša už gražių žodžių pamatė išdavikišką J. Markulio darbą kitai, ne rezistentų, pusei. „Nors atrodytų, kad Juozas Lukša istorinė asmenybė, likęs praeityje, tačiau jis yra ir dabarties asmenybė, nes iki šiol jo vardą prisimena okupantai, tie žmonės, kurie tarnavo okupantams, tie, kurie juodino rezistenciją. Po šiai dienai jo vardas jų yra siejamas su tais įvykiais, kuriuose jis nedalyvavo, žinant, kokią didžiulę įtaką ir moralinį autoritetą jis turi Lietuvos visuomenei.“ Ministras padėkojo A. Kuzmickui ir D. Žygeliui už indėlį tęsiant J. Lukšos darbą – skleisti svarbią ir tikrą žinią apie lietuvių laisvės kovą.

Klemensas Širvys – Sakalas, Juozas Lukša – Skirmantas, Benediktas Trumpys – Rytis (iš kairės į dešinę).

Unikaliomis įžvalgomis, lengvais pasakojimais ir įtaigia vaizdo kalba filme perteikiama, kaip tyrinėtojų, menininkų, istorikų, visuomenininkų ir kraštotyrininkų susidomėjimas virsta unikaliais kovotojo įamžinimo ir atminimo ženklais.

Juozas Lukša prie memuarų „Partizanai už geležinės uždangos” rankraščio. Fotografuota 1948 m. Paryžiuje

„Kaip žinia, Juozo Lukšos gyvenimas buvo intensyvus ir fiziškai aktyvus, ir pavojų kupinas. Juozas Lukša Daumantas mums visiems žinomas kaip universali asmenybė ir universalus kovotojas. Perėjęs visus etapus. Jo gyvenimas,pilnas slapto bendravimo, žvalgybinių ir kovinių operacijų planavimo bei vykdymo. Tikriausiai todėl įvairių sričių menininkai, taip pat ir istorikai vis atranda naujų aspektų, kuriais galima ir būtina atskleisti šią unikalią Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio asmenybę“, – filmo „Laisvės žvalgas“ premjeroje sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.

Dokumentiniame filme akcentuota Juozo Lukšos valia veikti bet kokiomis aplinkybėmis. Tas tvirtumas, kario ryžtas ir drąsa, apie kuriuos filme kalba buvęs Specialiųjų operacijų ir pajėgų įkūrėjas ir pirmasis vadaspulkininkas Saulius Guzevičius, vidinius sprendimų motyvus puikiai paaiškinantis kario psichologijos ekspertas Aurimas Navys, išsamiais vertinimais pasidalinantys ginkluotės ar atitinkamų sporto sričių specialistai, yra ir ugdantis, ir įkvepiantis mūsų valstybės kariuomenei, jaunimui, savanoriams, šauliams.

Režisierius Algis Kuzmickas pasakoja, kad parodyti istorikų darbą su šaltiniais, kaip jie atrodo ir ką juose galima atrasti, buvo viena iš kūrybinio sumanymo dalių. „Vartant Juozo Lukšos asmeninę užrašų knygelę ar sovietinių saugumiečių susiūtas baudžiamąsias bylas galima suvokti tą pokario tragedijos mastą, o per vieną lakonišką sakinį pajausti kario ir visos tautos išgyvenimus,“ – paminėjo filmo „Laisvės žvalgas“ režisierius. Jis pabrėžė, kad dokumentika tuo ir ypatinga, kad šiame žanre tenka keisti scenarijų, atsižvelgiant į pašnekovus, jų išsakytas netikėtas mintis, užfiksuotus įvykius, atrastus aspektus.

MGB 1941 Juozai Lukšai sudaryta byla

Primintina, kad filme naudota Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimų programų skyriaus Gyvosios atminties programos metu surinkta vaizdo informacija, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Juozo Lukšos gimnazijos Garliavoje, Lietuvos ypatingajame archyve sukaupta ir saugoma medžiaga. Ypatingas dėmesys filme sufokusuotas į nuotraukas, kai kurios jų viešai skelbiamos pirmą kartą.

Renginyje dalyvavo LR Seimo nariai, krašto apsaugos sistemos vadovai, Juozo Lukšos giminaičiai, istorijos ir kultūros pasaulio žmonės, visuomenininkai, partizanų istorijos puoselėtojai, moksleiviai iš Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai.

Renginį vedė Alkas Paltarokas.

Filmas „Laisvės žvalgas“ bus rodomas per televiziją, po to pristatomas įvairiose organizacijose bei galiausiai skelbiamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro socialinio tinklo „Youtube“ paskyroje.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras

2022.02.24; 08:00

 

Ado Jakubausko spaudos konferencija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinio direktoriaus pareigų atleistas Adas Jakubauskas tvirtina, kad jo vadovavimas Centrui valdantiesiems neįtiko dėl atsisakymo pasiduoti politiniam spaudimui, o Lietuvoje pasikeitusi politinė kultūra skatina telkti Lietuvos atsinaujinimo sąjūdį, kuris užkirstų kelią globalistinėms idėjoms. A. Jakubauskas priduria, kad jis būtų pasirengęs tapti vienu tokio sąjūdžio iniciatorių.
 
„Lietuvoje keičiasi politinė kultūra. Atėjo laikas telkti žmones į Lietuvos atsinaujinimo sąjūdį, užkirsti kelią globalistų idėjoms ir įtakai, kitaip mes prarasime valstybę ir tautą“,– penktadienį surengtoje spaudos konferencijoje tvirtino A. Jakubauskas.
 
Jis pažymi, kad Lietuvai pavyzdžiu galėtų būti Lenkija, kuri, jo nuomone, tinkamai kovoja už savo vertybes.
 
„Jeigu bus toks poreikis, aš esu pasirengęs būti vienas iš naujojo Lietuvos sąjūdžio telkėjų. Galiu pasakyti, kad toks pavyzdys būtų Lenkijos Respublika, kuri sugeba kovoti už savo vertybes“,– teigė iš LGGRTC vadovo pareigų atleistas A. Jakubauskas.
 
Pasak buvusio LGGRTC direktoriaus, tikroji jo atleidimo priežastis yra pasipriešinimas neva keliamam politikų spaudimui pasmerkti Lietuvos rezistentus, Birželio sukilimo dalyvius ar Lietuvos aktyvistų frontą.
 
„Tapau taikiniu dėl to, kad atsisakiau pasiduoti politiniam spaudimui be mokslinių įrodymų, iš anksto pasmerkti Birželio sukilimo dalyvius“, – sakė A. Jakubauskas, pridurdamas, kad lūkesčius pasmerkti dalį rezistentų jau yra išsakę ir valdantieji politikai.
 
„Pastaruoju metu žiniasklaidoje tiek apžvalgininkai, tiek valdantieji politikai nedviprasmiškai išsakė lūkesčius, kad pašalinus mane ir vykdant tolesnius pokyčius Centre, reikėtų pereiti prie dalies rezistentų statuso, titulų ir įamžinimų panaikinimo“, – teigė jis.
 
ELTA primena, kad Seimas ketvirtadienį slaptu balsavimu iš pareigų atleido LGGRTC direktorių A. Jakubauską. 79 Seimo nariai balsavo už atleidimą, 4 – prieš, vienas biuletenis buvo sugadintas. Tam, kad A. Jakubauskas būtų atleistas, reikėjo bent 71 balso.
 
Šio centro darbuotojai sausio pabaigoje kreipėsi į Seimo pirmininkę, susirūpinę dėl LGGRTC vadovybės veiksmų. Kreipimesi teigta, kad LGGRTC darbuotojams kelia susirūpinimą istorijos mokslo nuvertinimas, kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme.
 
Pažymėta, kad LGGRTC vadovybė skatina visuomenę užsiimti „istorijos gynyba“ ir „atminties karais“.
Adas Jakubauskas. Spaudos konferencija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Darbuotojai taip pat pareiškė susirūpinimą, esą centre vyrauja įtemptas emocinis klimatas ir kad dėl vadovybės spaudimo tenka darbą palikti patyrusiems istorikams. Pasipiktinimas reikštas ir dėl LGGRTC direktoriaus A. Jakubausko, ir jau iš pareigų pasitraukusio vyresniojo patarėjo, žurnalisto, publicisto, knygų autoriaus Vidmanto Valiušaičio. Abejota dėl jo kompetencijos eiti šias pareigas. Po kilusių įtampų V. Valiušaitis pranešė pasitraukiąs iš einamų pareigų.
 
Pastaruoju metu įtampas pakurstė tai, kad A. Jakubauskas atleido istorikę dr. Mingailę Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.02; 13:20

LGGRTC direktorius Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Diskusijos dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovo Ado Jakubausko tinkamumo eiti pareigas tęsiasi.
 
Antradienį į Seimą laišku kreipėsi Laisvės premijos laureatai ir rezistentai. Pasak jų, situaciją Genocido centre tyrusios Seimo valdybos sudarytos darbo grupės išvada, kad vargu, ar A. Jakubauskas yra tinkamas toliau vadovauti LGGRTC, yra nepagrįsta. Laisvės premijos laureatai ir rezistentai ragina Seimo narius palaikyti kritikos pastaruoju metu itin daug sulaukusį LGGRTC vadovą.
 
„Raginame Seimo narius balsuoti už prof. Ado Jakubausko teisę toliau eiti Centro direktoriaus pareigas. Nepaprastą politikų ir žiniasklaidos dėmesį jo darbui laikome neproporcingu ir paremtu politiniais motyvais. Teisėtai paskirtas direktorius nepadarė nieko, dėl ko negalėtų eiti savo pareigų, nė vienas kaltinimas jam nebuvo pagrįstas konkrečiais įrodymais. Normalu, kad jo darbas nėra idealus ir jam išsakomi priekaištai, kaip kad būna visiems permainas pradėjusiems įstaigų vadovams. Tai ne priežastis atleidimui“, – rašoma viešame kreipimesi.
 
Pasak kreipimosi autorių, A. Jakubausko vadovaujamas centras tinkamai iki šiol gynė istorinę tiesą, nors ir patiria didelį spaudimą iškraipyti Laisvės kovų istoriją.
 
„Prof. Jakubausko vadovaujamas Centras yra šiai misijai nepaprastai svarbi institucija. Centro istorikai labai kukliomis lėšomis atlieka didžiulį darbą, už kurį esame jiems dėkingi. Centras ilgai patyrė ir dabar patiria didžiulį spaudimą iškraipyti Laisvės kovų istoriją, pasmerkti dalį už laisvę žuvusių rezistentų ir šios kovos organizatorių ar net ištisus Laisvės kovų tarpsnius suteršti tariamo dalyvavimo Holokauste dėme. Iki šiol Centras garbingai gynė istorinę tiesą ir Laisvės kovotojų atminimą“, – teigiama laiške.
 
Tai, kad A. Jakubauskas po kilusių įtampų tarp Genocido tyrimo centro darbuotojų susilaukė daug kritikos iš parlamentarų, kreipimosi autorių nuomone, rodo ne ką kitą, kaip esantį politinį spaudimą.
 
„Manome, kad šis aiškiai deklaruotas nusiteikimas buvo viena iš jo puolimo priežasčių. Esame tikri, kad nepaisant klaidų ir sunkumų, Centro vadovas ypač dėl savo pasiryžimo nepasiduoti politiniam spaudimui prieš Lietuvą ir jos laisvės kovas yra labai reikalingas šiose pareigose ir privalo jose likti. Todėl balsavimas dėl jo likimo yra ir savotiškas Lietuvos laisvės egzaminas. Atleisdamas prof. Jakubauską Seimas pasiųstų labai aiškią žinią, kad tikslinga spausti Lietuvą keisti savo istorijos vertinimus, nes Lietuva linkusi pasiduoti šiam spaudimui“, – rašoma kreipimesi, kartu raginant Seimą parodyti savo brandą ir vertę.
Konservatorė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Kadenciją tik pradedantis Seimas dar turės daug progų parodyti savo vertę ir brandą. Raginame nepradėti darbo gėdingu politiniu susidorojimu jau pirmaisiais kadencijos metais“, – teigiama rašte.
 
Laišką pasirašė Laisvės premijos laureatai Antanas Terleckas, Sigitas Tamkevičius, Nijolė Sadūnaitė, Jonas Kadžionis-Bėda, Bronislovas Juospaitis-Direktorius, Juozas Jakavonis-Tigras, Juozas Mocius-Šviedrys, Albinas Kentra-Aušra. Taip pat rezistentai Gediminas Dobkevičius-Šarūnas, Stasys Dovydaitis-Vaidila, Algirdas Endriukaitis, Monika Gavėnaitė ir kiti.
 
Situaciją LGGRTC analizavusi Seimo valdybos sudaryta darbo grupė pastarosios savaitės penktadienį pateikė išvadą, kurioje nurodoma, kad kyla abejonių, ar A. Jakubauskas toliau gali vadovauti įstaigai.
 
Darbo grupės vadovės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės teigimu, A. Jakubauskui nepavyko konstruktyviai spręsti iškilusių problemų, o veiksmai, kurių jis ėmėsi pastaruosius kelis mėnesius, pasak politikės, tik dar labiau padidino įtampą bei susipriešinimą jo vadovaujamame centre.
 
Tuo metu su jam tenkančia kritika nesutinkantis A. Jakubauskas teigė pozityviai žvelgiąs į jam nepalankų konservatorės vadovaujamos darbo grupės priimtą sprendimą.
 
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.

ELTA primena, kad 17 Genocido tyrimų centro istorikų sausio pabaigoje kreipėsi į Seimo pirmininkę, teigdami esą LGGRTC darbuotojams kelia nerimą centre vykdomų tyrimų ideologizacija ir politizacija.
 
Įtampą centre pakurstė tai, kad pastarąją savaitę A. Jakubausko vadovaujamas centras iš pareigų atleido istorikę dr. Mingailę Jurkutę, kuri bene garsiausiai reiškė kritiką darbovietės vadovybei.
 
Dėl to 27 LGGRTC darbuotojai vėl kreipėsi į parlamento vadovę V. Čmilytę-Nielsen bei Seimo valdybą. Pasak jų, istorikė iš pareigų buvo atleista dėl to, kad naudojosi Konstitucijoje įtvirtintomis teisėmis laisvai reikšti savo įsitikinimus.
 
Tačiau, pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, bet už neteisingos informacijos skleidimą. Jam tekusią kritiką centro direktorius atmetė ir ketvirtadienį išplatintame viešame laiške Seimo nariams. Pasak A. Jakubausko, jį ne kartą sukritikavusi konservatorė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė – kuri ir vadovauja situaciją centre tyrusiai darbo grupei – atsižvelgia tik į nedidelės dalies LGGRTC darbuotojų nuomonę.
 
Pasak jo, R. Morkūnaitė-Mikulienienė ignoruoja faktą, kad 61 Genocido tyrimo centro darbuotojas Seimui buvo nusiuntęs poziciją, kurioje palaikoma centro kryptis.
 
Seimo valdybos sudaryta darbo grupė išvadas turėjo pateikti iki kovo 10 d., tačiau vėliau nuspręsta grupės darbo laiką pratęsti.
 
Centre kilus nesutarimams, iš LGGRTC direktoriaus vyresniojo patarėjo pareigų jau pasitraukė žurnalistas, publicistas, knygų autorius Vidmantas Valiušaitis. Dalis centro darbuotojų reiškė abejones dėl jo kompetencijos eiti šias pareigas.
 
A. Jakubauskas centro direktoriumi paskirtas 2020 m. birželio pabaigoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.23; 10:15

Pasipriešinimo okupacijai dalyviai Nijolė Sadūnaitė ir Jonas Volungevičius bei Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis (centre). Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Sovietinio režimo persekioti pasipriešinimo okupacijai dalyviai nenuleidžia rankų siekdami, kad Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų ir platintojų persekiojimas būtų tinkamai įvertintas – pripažintas nusikaltimu žmogiškumui.

Trečiadienį Seime Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis surengė spaudos konferenciją „Vardan tos KGB“, kurioje kalbėjo ir pasipriešinimo okupacijai dalyviai Nijolė Sadūnaitė bei Jonas Volungevičius.

Pasak J. Volungevičiaus, trečiadienį skundas dėl Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos persekiojimo įvertinimo bus perduotas Vilniaus apygardos teismui, užtarimo kreiptasi į Seimo narius ir komitetus.

„Niekas nekaltina teisėjų, mes nepaneigiame jų neliečiamumo, bet kai atvirai pasako, kad KGB – teisėsaugos institucija, tai visai netoli Mykolo Burokevičiaus”, – sakė J. Volungevičius.

Pasak N. Sadūnaitės, tiesos monopolį turi KGB, jie neklystantys, o tie, kurie buvo tardomi, nors nepriklausomybės metais apdovanoti, niekinami, kaip dabar yra niekinamas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika.. Vytauto Visocko nuotr.

„Prokurorai sako, kad mes melagiai, mus tik apklausinėjo, o ne tardė, KGB nepažeidė jokių instrukcijų, elgėsi pagal to meto nuostatas. Mes nesiekiame, kad broliuką kagėbistą nubaustų. Norėtume, kad palengvintų jam gyvenimą – sudarytų sąlygas prisipažinti, kad elgėsi neteisingai. Puntukas nukristų nuo jo sąžinės. Kad visi Amžinybėje būtume drauge, nes melagis ten neįeis. Tokie mano norai dėl brolių, kurie nepažino tiesos, gal patys to nesuprasdami, tarnavo blogiui ir melui”, – sakė sesuo N. Sadūnaitė.

Pasak kalbėtojų, pagal dabartinius Lietuvos teismus tie žmonės nebuvo nusikaltėliai, tik veikė pagal tuometinius įstatymus. Spaudos konferencijos dalyvių įsitikinimu, taip teigti didelė klaida, kurią Nepriklausomos Lietuvos teismai atsisako pripažinti.

„Dėl mūsų daugelio skundų ir prašymų, kad KGB darė nusikaltimą, daugumas teismų atsakymų buvo neigiami”, – pabrėžė pasipriešinimo okupacijai dalyvis J. Volungevičius.

Asmenys, gaminę ir platinę religinio pobūdžio leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, buvo nuteisti ir nubausti be teismo sprendimo ir gynybos garantijų. „Bet mūsų teismai rašo, kad viskas vyko teisėtai, vien faktinė aplinkybė, kad nukentėjusieji buvo nuteisti tuo metu vykusių teismų už pasipriešinimą okupaciniam režimui, nesudaro prielaidų teigti, kad buvo vykdyta nusikalstama veika. Konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta pakankamai duomenų, patvirtinančių teismų neteisėtumą”, – piktinosi J. Volungevičius.

Pasipriešinimo okupacijos dalyviui skaudu, kad šiandieninės Lietuvos teismai taip elgiasi. „Iš jų atsakymų nematau, kad jie dėl „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ skirtųsi nuo sovietinių teismų”, – sakė rezistentas, trečiadienį Vilniaus apygardos teismui perdavęs 28 puslapių skundą.

„Nepagrįstai tvirtinama, kad teismo nuosprendžiai būdavo vieši. Nenustatyta koloborantų piktnaudžiavimo. Nenustatyta, kad pažeistas žmogiškumas”, – vardijo kalbėtojas.

J. Volungevičiui nesuprantama, kaip šiandien galima sakyti, jog tuomet persekioti, kankinti, tremti žmonės turėjo visas baudžiamojo proceso garantijas.

„Neįrodyta, kad persekiojimas buvo vykdomas nuolat. Sakoma, kad okupaciją vykdė ne tie patys asmenys, tad nėra pagrindo bausti persekiotojus dėl nusikaltimo žmogiškumui”, – pridūrė jis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.30; 07:00

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai.

Neseniai NATO tinklalapyje buvo paskelbtas trumpas dokumentinis filmukas apie pokario rezistenciją sovietų okupantams, kurie išvadavę Baltijos šalis „pamiršo“ išvesti savo armiją ir leisti valstybėms vystytis savarankiškai.

Kremliaus diplomatinė atstovybė tiesiog „pasiuto“ dėl neva  istorijos klastojimo bei „išvaduotojų“ prilyginimo okupantams. „Minkštasis“ karas prasidėjęs kibernetineje erdvėje virto Kremliaus propagandos „fake“ (liet. klastotė). Kremliaus pykčiui kurstyti dar “padėjo” Lenkijos atvira konfrontacija dėl pergalės II- ojo pasaulinio karo vertinimo ir sovietinės armijos kaip išvaduotojos vaidmens.

Kremlių siutina, jog kalbant apie Lenkijos išvadavimą yra menkinamas sovietų armijos vaidmuo bei niekinami „išvaduotojų“ monumentai. Rusijos diplomatai teigia, jog Lenkija bando perrašyti istoriją. Rusija primena, kad vaduojant Lenkiją sovietų karių žuvo daugiau nei JAV neteko savo karių per visą II-ojo pasaulinio karo laikotarpį.

Žinodami, kaip sovietai vertino žmogaus gyvybę, mūsų tai nestebina. Radikaliausi Rusijos politikai pripažįsta, jog per visą SSRS gyvavimo laikotarpį buvo sunaikinta milijonai žmonių, kurie vienaip ar kitaip nepritarė vykdomai sovietinės propagandos politikai ar šiaip kažkam buvo „antipatiški“, kuriems neverta gyventi sovietinėje visuomenėje. 

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai
1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas.

Šioje pokario rezistencijos istorijoje man keisčiausiai atrodo KGB ir smogikų (rus. Istrebitely) „stribai“ vaidmuo. KGB archyvuose yra dokumentai, liudijantys, jog daug baudžiamojo pobūdžio operacijų buvo planuojamos ir vykdomos KGB, imituojant rezistentų veiklą ir tokiu būdu norint įtikinti Lietuvos visuomenę miško brolių žiaurumu juos juodindami, norint nukreipti dėmesį nuo pagrindinės, laisvos Lietuvos atkūrimo, idėjos. Oficialioji statistika, liudija, jog II – ojo pasaulinio karo metu Lietuvoje buvo nužudyta apie 195000 žydų tautybės ir apie 50000 kitų tautybių Lietuvos piliečių bei apie 60000 išvežta priverstiniams darbams į Vokietiją. Sovietų sąjunga į savo armiją mobilizavo 108000 Lietuvos piliečių.

Lietuvių tauta niekuomet neužmirš nukautų partizanų kūnų išniekinimo. Nacių budeliai sudegino Pirčiupio žmones, bet leido palaidoti savo aukas su kunigu, maldomis ir kapų pašventinimu. Komunistiniai budeliai, nukovę mūsų partizanus arba pagrobę beviltiškoje padėtyje nusižudžiusiųjų kovotojų kūnus, atveždavo ir išversdavo juos į miestelių aikštes. Juos draskydavo šunys ir krankliai. Vėliau juos slaptai pakasdavo pakelių grioviuose. Ar reikia klausti, kurie genocidininkai turėjo savyje daugiau humanizmo? Aš, kaip dar gyvas liudininkas, galiu patvirtinti, jog mano tėvelį, kuris tuomet turėdamas vos 16 metų, buvo nuteistas ir ištremtas į Rusijos lagerius, kur iki Stalino mirties atliko „bausmę“ už antitarybinę veiklą.

Lietuvos partizanė

Tik po Stalino mirties jam pavyko reabilituotis, nes buvo nuteistas kaip nepilnametis. Mano senelis buvo kalvis ir todėl taip pat neišvengė „sovietų Temidės“ gailestingumo ir buvo nuteistas dėl paramos partizanams. Likimas seneliui buvo negailestingas ir jis lageryje mirė (o gal buvo nužudytas?) Mano Motina taip pat patyrė stalininio laikotarpio „privalumus“, kai buvo suimta ir du metus kalinta bei kankinta be teismo, nenustačius nusikaltimo sudėties (pakako vien tik įtarimo), jog rėmė partizanus, buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą.

Nenorėdamas pateisinti fašizmo ir jo padarytų nusikaltimų (ypač žydų tautybės žmonėms), galiu teigti, jog lietuvių tautai didesnę žalą padarė „komunizmas“, tą faktą patvirtina ir statistiniai duomenys.

Dėl Kremliaus pasipiktinimo pokario rezistencijai  tiktų patarlė „žiūrėkit, vagies kepurė dega“. Kiek „išvaduotojų“ nuodėmių mes nežinome, tik neseniai yra paviešinti faktai apie „nugalėtojų žygdarbius“ prievartaujant bei plėšiant civilius gyventojus, t. y. „teisėti sovietinių karių karo grobiai“ ir t.t.

Gal šiuo atveju galioja nerašyta taisyklė, kad nugalėtojų niekas neteisia? Bet tada nereikia teisti ir kitos pusės, t. y. priešininkų ketinimų apsiginti. Demokratiniam pasauliui brangiai kainavo ir tebekainuoja besąlyginis sovietų sąjungos pripažinimas II- ojo pasaulinio karo didžiausiu indėlininku į pergalę su visomis privilegijomis, kurios suteikė sovietams galimybę viešpatauti, daugelyje išvaduotų nuo fašizmo valstybių, tačiau patyrė dar didesnę, dabar jau komunistinę prievartą, kuri įtakojo ir pilietinę nesantaiką.

Manau, jog „komunistinė ideologija“ vis dar gyva ir turi savo gerbėjų ratą visame pasaulyje todėl, jog nežino ar nėra tinkamai informuoti apie tikruosius šios „nusikalstamos organizacijos darbelius“. Dar neteko regėti tokios klastingos politinės organizacijos, kuri kalbėtų viena, darytų kitą, o galvotų trečia. Jeigu trečiasis reichas atvirai skelbė savo politines ambicijas dėl savo tautos išskirtinumo ir kitų tautų naikinimo, tai sovietai, viešindami lygybę, brolybę ir vienybę, realiai darė tą patį, ką ir fašistai, tik slaptai.

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Man teikia viltį, jog šiandien vis daugiau Rusijos politikų bei kiti visuomenės veikėjų pradeda atviriau kalbėti apie realią šalies padėtį bei vykdomą žalingą valstybei bei Rusijos tautai vidaus ir užsienio politiką. Tol, kol pati Rusija nepripažins savo vykdytos bei vykdomos politikos klaidų, tol bus sunku pasitikėti bei normalizuoti politinius bei ekonominius tarpusavio santykius. Dabartiniu metu stebime Rusijos ginklavimosi piką bei didelį norą daryti įtaką pasaulyje vykstančių  politinių procesų sprendime.

Liaudies patarlė byloja: norėti nedraudžiama, kol norai nieko nekainuoja. Rusijos imperinės ambicijos brangiai kainuoja tiek pačiai Rusijai, tiek visiems tiems, kurie tam prieštarauja. Tol, kol dar gyvas bent vienas rezistencijos kovų liudininkas, tol mes netikėsime, kad mūsų miško broliai buvo savo tautos naikintojai. Todėl šiandien yra labai svarbu surinkti kuo daugiau įrodymų, kurie atskleistų kilnius miško brolių siekius išlaisvinti „komunizmo šmėklos“ pavergtas tautas.

Galiu drąsiai teigti, kad tikrieji lietuvių tautos žudikai buvo ne miško broliai, o NKVD ir jų pakalikai stribai.

2017.07.25; 09:00