Leidykla „Briedis“ pristato nemažai įvairių apdovaojimų pelniusio tiriamojo žurnalisto Roberto I. Friedmano knygą „Raudonoji mafija. Kaip Rusijos nusikaltėliai įsiveržė į Ameriką“.
Robertas I. Friedmanas knygoje pribloškiančiai atskleidžia Rusijos organizuotą nusikalstamumą, jo augančią galią JAV ir siaubingą to poveikį likusiam pasauliui.
Rusijos nusikalstamumas gali būti siejamas su imperijos laikotarpiu, prasidėjusiu 1720-aisiais, kai ėmė klestėti banditizmas ir vagystės. Dauguma gyventojų buvo valstiečiai, tuo metu gyvenę skurdžiai, o nusikaltėliai, kurie vogė iš valdžios institucijų ir dalijo pelną žmonėms, pelnė Robino Hudo statusą, buvo laikomi vargšų gynėjais ir tapo liaudies herojais. Laikui bėgant atsirado „vorovskoj mir“ (vagių pasaulis), kai šie nusikaltėliai susibūrė ir pradėjo kurti savo elgesio kodeksą, kuris buvo pagrįstas griežtu lojalumu vienas kitam ir opozicija vyriausybei. Dar Leninas bandė juos sunaikinti, bet nepavyko, ir nusikaltėliai išgyveno iki Stalino valdymo. Valdant Stalinui, milijonai žmonių buvo išsiųsti į Gulagus, kur galingi nusikaltėliai stengėsi tapti „įteisintais vagimis“ („vory v zakone“ – „vory“).
Brežnevo laikų juodosios rinkos korupcija buvo puiki dirva suklestėti organizuotam nusikalstamumui. Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje JAV išplėtė imigracijos politiką, leisdama atvykti į šią šalį Sovietų Sąjungos žydams. Dauguma jų įsikūrė Bruklino pietinėje dalyje Braiton Biče (kartais dar vadinamame „Mažąja Odesa“). Į JAV ėmė plūsti sovietų emigrantai, tarp jų buvo daugybė nusikaltėlių ir žudikų, kuriais sovietai norėjo atsikratyti. Daugelis jų greitai įsitvirtino kaip rimta kriminalinė jėga Niujorke, Las Vegase ir kitur.
10-ajame dešimtmetyje nuo Braiton Bičo iki Maskvos, nuo Toronto iki Honkongo Rusijos mafija tapo greičiausiai pasaulyje augančia kriminalinio pogrindžio supergalia. Prekiaudami prostitutėmis, heroinu ir raketomis jie kelia didžiulę grėsmę pasaulio stabilumui ir saugumui.
Tuo, kuo Rusijos mafija yra šiandien, ją pavertė Sovietų Sąjungos žlugimas. Nusilpusioje ir nuskurdusioje Rusijoje ji greitai tapo dominuojančia jėga. Ir dabar ji pasklido po visus Jungtinių Amerikos Valstijų kampelius, įsiliedama į bankus, finansų rinkas, Kanados vertybinių popierių biržą ir brokerių firmas, net Nacionalinę ledo ritulio lygą (NHL), o Amerikos teisėsauga tik šiuo metu ima prabusti ir pastebėti šią didžiulę problemą.
Joks žurnalistas pasaulyje nežino apie Rusijos mafiją Amerikoje daugiau už Robertą Friedmaną. Rizikuodamas savo saugumu jis užmezgė ryšius su daugeliu aukšto rango nusikaltėlių, pirmą kartą papasakojusių apie savo veiklą. Jo tyrimas atskleidė tiesą: Raudonoji mafija įsitvirtinusi visur. To pasekmės teisėsaugai, ekonomikai, užsienio politikai, Amerikos žmonėms yra pribloškiančios.
Robertas I. Friedmanas daug metų rašė apie Rusijos mafiją leidiniams Details, Vanity Fair ir New York ir už tai jamne kartą buvo grasinama mirtimi. 1993 metais jis apkaltino FTB, kad šis ignoravo jo pateiktą informaciją apie musulmonų ekstremistus po pirmojo Pasaulio prekybos centro bombardavimo. Ši ataskaita R. Friedmanui pelnė Profesionalių žurnalistų draugijos apdovanojimą už geriausią tiriamąją ataskaitą.
Gediminas Navaitis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr.
XXI amžius informacinių technologijų, žinių amžius. Tiek pat teisinga pasakyti – melo ir gandų amžius. Gandai tapo paveikia priemone, kurią naudoja geltonoji, bulvarinė ir panašia įvardinama žiniasklaida. Melo ir prasimanymų pilna internete.
Tyrinėti gandai irgi ne kartą. Psichologas Gordon Willard Allport pasiūlė gandų įvertinimo formulę, pagal kurią gandas gali būti aprašytas kaip įvykio reikšmingumas padaugintas iš jo dviprasmiškumo ir neaiškumo. Akivaizdu, kad koronavirusas, karantinas mums visiems svarbus įvykis. Taip pat akivaizdu, kad ir jį tiriantys mokslininkai dar daug ko apie šį virusą nežino.
Gandų ir pasakojimams pagrindas bendras. Tai dėmesys visuomenės nestabilumui ar nepatenkintiems poreikiams. Antai, žmogus – voras, Robinas Hudas, Tadas Blinda kovoja už socialinį teisingumą, baudžia tuos, kurių neįstengia nubausti valstybinės institucijos. Gandai ir pasakojimai patvirtina žinojimo bei galios pakeisti padėtį stoką. Jie apibendrina atskirą atvejį, turintį klausytojams platesnę prasmę, atitinkantį jų vaizdinius apie pasaulį. Todėl vieniems žmonėms tas pat gandas yra nieko nereiškianti nesąmonė, o kitiems jų įsitikinimų patvirtinimas. Gando esmė – demaskuoti blogį ir apsimetėlius, slepiančius tiesą.
Gandas yra efektyvi informacijos skleidimo priemonė, kuri remiasi žmonių baimėmis ir norais. Taigi, yra visos prielaidos gandams apie koranavirusą sklisti. O juos skleidžiantys gana retai nori mums gero.
Europos išorės veiksmų tarnyba (EEAS) paskelbė pranešimą apie dezinformaciją, kuri skleidžiama apie koronavirusą. Svarbiausia šio pranešimo žinia – gausėja melagingų žinių, Ją kryptingai skleidžia Kremliui pavaldi ar artima žiniasklaida. Nemažai melagingų žinių paskelbia socialinių tinklų dalyviai
EEAS pateikė daug dezinformacijos pavyzdžių. Iš jų labiausiai paplitę:
Koronavirusas yra biologinis ginklas, kurį naudoja Kinija ar JAV.
Koronavirusas neatsirado Uhane. Ji sukūrė JAV kariškiai.
Centralizuota valstybė, tokia kaip Kinija, geba įveikti koronavirusą, o demokratinės valstybės – ne.
Europa turėtų būti dėkinga Kinijai už koronaviruso plitimo sustabdymą. ES turi atsiprašyti Kinijos dėl dokumentų, kuriuose Kinija įvardinta kaip grėsmė.
Kremlius
Pandemiją sukėlė migrantai, kurie koronavirusą platina Europoje.
Koronavirusas yra susijęs su 5G internetu. Uhanas yra 5G bandymo vieta.
ES nėra pasirengusi skubiai teikti paramą savo valstybėms narėms – vietoj to jos turi pasitikėti išorės parama (pvz., iš Kinijos).
Šengeno sutartis nebeegzistuoja. Europiečiai yra karantine, tačiau migrantai gali laisvai judėti po Europą.
Koronavirusas yra apgaulė, jo nėra.koronavirusas
Koronavirusui išgydyti yra natūralių priemonių.
Naudodamasi koronaviruso sukeltomis problemomis, rusiška propaganda tęsia jai įprastų idėjų, kuriomis siekiama susiskaldyti visuomenę, pasėti nepasitikėjimą, kelti sumaištį platinimą. Pastebimi rusiškos dezinformacijos skirtumai, jei žinios platinamos vidaus ar tarptautinėse auditorijose.
Rusijos auditorijai skirtuose pranešimuose koronavirusas apibūdinamas kaip užsienio agresijos būdas, teigiama, kad jis sukurtas slaptose JAV ar Vakarų šalių laboratorijose, pabrėžiama, kadkoronaviruso iššūkiui Europa nepasirengusi, o Rusija sėkmingai su juo kovoja.
Pranešimuose, skirtuose tarptautinei auditorijai (skelbiamuose anglų, vokiečių, italų ar lietuvių kalbomis), daugiausia dėmesio skiriama sąmokslo teorijoms, susijusioms su „pasauliniu elitu“, biologinio ginklo bandymu. Jomis siekiama sukelti nepasitikėjimą nacionalinėmis ir ES institucijomis, sveikatos apsaugos sistemomis ir mokslo ekspertais. Pavyzdžiui, Rusijos okupuotame Kryme įkurtas tinklalapis „Naujienų frontas“ paskelbė straipsnį „Lietuviai pradėjo užsikrėtusių koronavisuru tautiečių „medžioklę“. Užtenka perskaityti vien pavadinimą – komentuoti nereikia. Tinklalapis „Sputnik“ paskelbė medžiagą, kurioje išsakyta prielaida, kad koronavirusas sukurtas Latvijoje, nes šioje šalyje daug talentingų mokslininkų ir farmacininkų, o pandemija naudinga valdžiai. Gal kam ir patiks „pagyrimas“ talentingiems latviams?
Internete apie Covid-19 – gausybė įvairiausių pranešimų. Slaptai.lt nuotr.
Gandams nebūdingas logiškumas ir nuoseklumas. Jis nebūdingas ir dezinformacijai, kuria siekiama įbauginti ir sujaukti mąstymą. Todėl ta pati dezinformacijos priemonė vieną dieną gali skelbti žinią, kad pandemija tėra prasimanymas, o kitą – pranašauti pasaulio pabaigą. Tačiau išlieka pagrindinis teiginys – Vakarai blogis, Putino režimas geris.
Šiuolaikinio rusiško imperializmo ideologas A. Duginas rašo, kad pandemija „išvalys pasaulį“. O kaip atrodys „švarus pasauli“? Jame neliks demokratijos, bus įvesta griežta karinė diktatūra. Taigi, dar kartą bandoma įteigti, kad Putino Rusija – gerovės ir laisvės šalis. Deja, vis atsiranda besmegenių, kurie tuo patiki.
Jei bent dalis žmonių patikės dezinformacija – ją skleidžiančių tikslas bus pasiektas. Todėl turime likti budrūs, turime mąstyti ir nepasikliauti gandais, turime rinktis patikimus informacijos šaltinius, nes nekenčiantys Lietuvos dirba savo juodą darbą.
Interviu autorius – Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis
JAV Vidurio Azijos ir Kaukazo intituto direktorius bei Stokholmo saugumo politikos bei vystymosi intituto vienas steigėjų Svantė Cornellas žurnale „The American Interest” paskelbtoje publikacijoje „Kunkuliuojantis Kaukazas“ (2017 05 10) priminė, kad Armėnija ilgą laiką mėgino derinti Rusijos paramą gynybos srityje (glaustis po jos „saugumo skėčiu“, siekdama išlaikyti užimtą Kalnų Karabachą) su viltimis suartėti su Vakarais.
Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.
Galų gale tai lėmė šalies ekonomikos nuosmukį ir milžinišką skolą Rusijai, kurią Maskva mielai „atleido“ mainais už Armėnijos ekonomikos strateginių sektorių kontrolę. Jerevano siekį formuoti kuo palankesnius santykius su Jungtinėmis Valstijomis ir ypač Europos Sąjunga (2010 metais pradėjo derybas dėl asocijuotos narystės nei Susitarimo dėl laisvos prekybos (DCFTA)) sužlugdė augantys Maskvos ir ES nesutarimai, tad Jerevano politinė strategija tapo neveiksminga. O 2013-ųjų rugsėjį prezidentas Serzhas Sargsyanas paskelbė apie šalies atsisakymą siekti narystės ES būtent Rusijos dominuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos (EES) naudai.
Sprendimą Armėnijos prezidentas paskelbė Maskvoje po susitikimo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, nesikonsultavęs su savo vyriausybe bei parlamentu, kaip ir V.Putinas nematė reikalo konsultuotis su EES narių šalių lyderiais Baltarusijos ir Kazachstano prezidentais.
Šios aplinkybės negalėjo neturėti įtakos Armėnijos vidaus politikai, susijusiai ir su demokratija bei žmogaus teisėmis – Maskva siekia valstybės vasališkumo, „deleguodama“ jai taip pat savą vidaus gyvenimo organizavimosi stilių, kai sprendimų priėmimas koncentruojamas vieno žmogaus rankose, ką ypač vaizdžiai regime naujausios versijos Rusijoje. Maskvos vykdoma Armėnijos kontrolė sustiprėjo, tiesa, pasak S.Cornello, toks pavaldumas neatnešė Kaukazo respublikai pageidaujamo gynybinio pranašumo: 2016 metų balandį atsinaujinus ginkluotam konfliktui tarp Armėnijos ir Azerbaidžano Kalnų Karabache, Maskva, užuot besąlygiškai palaikiusi Jerevaną, užėmė veikiau neutralią poziciją, tiesiog siekdama dominavimo visame Kaukazo regione.
Armėnijos Helsinkio komiteto pirmininko Avetiko Ishkhanyano, programos „Armėnijos saugumo politikos aptarimo gerinimas“ bei Armėnijos tarptautinių santykių bei saugumo instituto pranešimas „Žmogaus teisių padėtis Armėnijoje: sisteminės problemos senos ir naujos konstitucijų šviesoje“ (http://www.lragir.am/index/rus/0/right/view/46591 2016 01 28) pradedama nuo konstatacijos, jog dažniausiai į piliečių teises kėsinasi vykdomoji valdžia, ypač jos galios struktūros, o teisingumą pagal apibrėžimą pašaukta atstatyti teismų sistema. Armėnijos atveju visos vyriausybinės struktūros yra valdomos ir klauso įsakymų vieno žmogaus, šalies prezidentas gali nubausti ką nors iš savų, tiksliau, įsakyti nubausti jo artimam ratui priklausantį pavaldinį, ir tuo pat metu tam ratui priklausantys asmenys, ypač jėgos struktūrose, yra pagrindinis Armėnijos valdžios ramstis.
Netiesioginiu įrodymu, kad Armėnijoje nėra sąžiningo teismo, galima laikyti vos 2 proc. tesiekiantį išteisinančių nuosprendžių skaičių ir praktiškai visuotinį tyrėjų prašymų taikyti areštą įtariamiesiems tenkinimą. ES komiteto prieš kankinimus ataskaitoje už 2002-2013 metus iškeliama įkalinimo įstaigose reguliariai taikomų kankinimų problema.
Tokiomis aplinkybėmis Armėnijos piliečius gina ne įstatymas, bet jų tarnybinis statusas bei finansinės galimybės. Šios dvi galios paprastai „persidengia“, nes didžioji dalis parlamento narių bei ministrų tuo pat metu yra ir verslininkai. Pareigūnai, jų atžalos bei artimieji reguliai įsivelia į su nusikalstamomis veikomis susijusius skandalus, bet kaip taisyklė lieka nenubausti arba nubaudžiami formaliai. Pranešimo autoriai tokią sutaciją įvardija nebaudžiamumu arba selektyviu teisingumu, Armėnijoje valdžia reiškia ne tik valdymą, bet ir turtą bei pelningą verslą, kurį išlaikyti dera visomis įmanomomis, taip pat nebūtinai teisėtomis priemonėmis.
Valdžios bei verslo susiliejimą lemia reguliariai klastojami rinkimai, o valdžių atskyrimo principo nebuvimas patvirtina, kad žmogaus teisių pažeidimai jau yra sisteminio pobūdžio. Kasdieniame gyvenime piliečiai tokį būvį vertina abejingai, jei tai neliečia jų asmeniškai arba pažeidimai neįgyja iš tiesų akis badančių mastų, kaip kad nutiko 2008-ųjų kovą, kai per susirėmimus tarp policijos ir demonstrantų 10 žmonių žuvo ir 250 buvo sužeista, kaltieji kol kas neišaiškinti ir niekas nenubaustas. Pranešimo autorių vertinimu, prasčiausia yra socialiai neapgintos visuomenės dalies situacija, jos atstovai negauna elementarios medicininės pagalbos, jiems negalioja darbo teisė (dirba vergiškomis sąlygomis be sutarčių, išeiginių ir atostogų) – dėl valdžios atskyrimo principo neveikimo maksimalios naudos siekiantys verslininkai=valdininkai gali sau leisti savęs nekontroliuoti, nepriklausomų profesinių sąjungų šalyje nėra, o socialinio teisingumo tema įtakingiausių partijų beveik nekeliama.
Vietoj to prezidentas S.Sargsyanas 2013-aisiais inicijavo svarstymą bei vėlesnį referendumą (surengtas 2015 metų gruodžio 6-ąją) dėl Konstitucijos pakeitimų, kuriuos įvedus šalis pereis prie parlamentinio valdymo. Pranešimo „Žmogaus teisių padėtis Armėnnijoje: sisteminės problemos senos ir naujos konstitucijų šviesoje“ autorių vertinimu, pagrindinis reformos motyvas buvo su prezidentu susijusios valdančiosios klasės siekis išlaikyti valdžią, nes dabar jau buvusios Konstitucijos 50 straipsnis nurodė, jog tas pats asmuo negali būti renkamas Armėnijos Respublikos Prezidentu du kartus iš eilės. Parlamentą ta pati poltinė jėga gali valdyti (taigi ir skirti savo ministrą pirmininką) neribotą laiką.
Naujos Konstitucijos 89 straipsnyje nurodoma, jog po rinkimų privaloma tvarka turi būti suformuota stabili (berods, siekianti tris penktadalius) parlamentinė dauguma. Įvertinant tai, kas pasakyta, neatmestina prielaida, jog valdančioji Respublikonų partija „stabilios daugumos“ siekia ir sieks visomis įmanomomis priemonėmis. Deja, tą jau patvirtino referendumas dėl Konstitucijos pataisų, pasak stebėtojų, jo metu fiksuoti rinkėjų papirkimo, balsavimo vietoj kitų asmenų, rinkimų sąrašų klastojimo, rinkėjų „pavėžėjimo“ į balsavimo apylinkes, spaudimo bei grasinimų stebėtojams, žurnalistams bei kitų grubių pažeidimų atvejai.
Šių metų balandžio 2-ąją pirmą kartą pagal partinių sąrašų sistemą vykusiuose parlamento rinkimuose (dalyvavo beveik 61 proc. Armėnijos piliečių) pilietinių aktyvistų grupė „Pilietinis stebėtojas“ pranešė užfiksavusi virš 100 neveikiančios pirštų antspaudų registravimo aparatūros atvejų bei daugiau nei 150 balsavimo procedūros pažeidimo (pavyzdžiui, kai biuletenius į urnas įmetė balsavimo komisijų nariai) atvejų, Jerevane buvo užpultas radijos stoties „Svoboda“ žurnalistas Sisakas Gabrielyanas po to, kai pamatė, kaip Respublikonų partijos kandidato Akopo Beglaryano būstinėje „teisingai“ balsavusiems dalinami pinigai. Na, ir ką – surinkusi apie 46proc. balsų, rinkimus išlošė proprezidentinė Respublikonų partija, jos dominuojamas parlamentas 2018 metais paskirs kitą prezidentą.
Čia aptariamo pranešimo autoriai gana pesimistiškai apibendrina, jog atsisakiusi ambicijų siekti narystės ES Armėnija tuo pačiu tolina save nuo civilizuotų žmogaus teisių standartų. Atgavusi nepriklausomybę 1990-aisiais šalis iš pradžių deklaravo ištikimybę demokratijai – įstojusi į Jungtines Tautas (JT) ratifikavo Žmogaus teisių konvenciją, 2001-aisiais tapo visaverte Europos Tarybos nare, įvykdė įsipareigojimą įsteigti žmogaus teisių pažeidimus tiriančio nepriklausomo ombudsmeno instituciją, šalyje ėmė galioti Europos žmogaus teisių teismo sprendimai. Tolesnis judėjimas narystės ES link būtų turėjęs drausminantį poveikį, ką, beje, patvirtina šį kelią gana sėkmingai nuėjusių Baltijos valstybių naujausia istorija.
Deja, siekis išlaikyti valdžią bet kuria kaina derinyje su labai specifiška šalies geopolitine situacija poreikį siekti savo piliečių teisių užtikrinimo kuo toliau, tuo labiau „paliko“ tik deklaracijų lygmenyje, o sprendimas 2013-aisiais stoti į Rusijos vadovaujamą EES nuo šių standartų atbloškė dar toliau.
Prastėjančią situaciją žmogaus teisių srityje konstatavo ir dalyviai praėjusių metų spalio 20-ąją Vašingtone surengto Armėnijos politikos temai skirto forumo, kuriame pranešimus skaitė Armėnijos Helsinkio komiteto, „Transparency International“, „Human Rights Watch“, Nacionalinio demokratijos paramos fondo, Amerikos advokatų asociacijos, Georgo Vashingtono universiteto teisės fakulteto atstovai. Pagrindinėmis priežastimis vėlgi nurodytos šalies konstitucinė sistema, leidžianti telkti valdžią vieno žmogaus rankose, jau sisteminis korupcijos pobūdis, verslo bei politikos elitų susiliejimas, nepriklausomos teismų sistemos nebuvimas, na, ir geopolitinė sudedamoji – stipri priklausomybė nuo autoritarinės Rusijos.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kaip pastebėjo „Policy Forum Armenia“ vienas steigėjų Davidas Grigoryanas, pagal santykinį policininkų kiekį (skaičiuojant vienam gyventojui) Armėnija yra viena pirmaujančių pasaulyje, policinės valstybės požymių turinti struktūra lemia, kad valdžios sistema vis labiau pasitiki savimi bei ima demonstruoti neadekvačią jėgą prieš savo piliečius, kaip kad nutiko per praėjusių metų liepą įsiplieskusias protesto akcijas.
Todėl savaip simptomiška, kad „Human Rights Watch“ Europos ir Vidurio Azijos padalinio direktoriaus pavaduotoja Jane Buchanan sako Armėnijoje pastebėjusi vadinamojo „Robino Hudo efekto“ stiprėjimą, kai ekonominėmis bei socialinėmis sąlygomis bei reformų nebuvimu nusivylę piliečiai ima reikšti simpatiją įstatymų pažeidėjams.
