Džefas Meno / The Daily Beast
Džordžas Alenas Džastis kiekvieną vakarą atvažiuodavo į firmos Boeing ofisą, mat dirbo naktinėje pamainoje.
Nors pašalinius daiktus atsinešti į darbovietę draudė taisyklės, švarko kišenėje jis dažniausiai laikydavo mažytę laikmeną, kurioje galėdavo patogiai slėpti daug konfidencialios informacijos.
Apie ką buvo toji informacija? Ogi apie karinius palydovus, kurių pagalba renkami bei kaupiami duomenys apie valstybių ekonomiką, kartines struktūras, vyriausybių planus…
Tokiais žodžiais savo straipsnį leidinyje „The Daily Beast“ pradeda apžvalgininkas Džefas Meno.
Pasak publikacijos autoriaus, Dž.A.Džastis kariniais palydovais profesionaliai domėjosi maždaug 15 metų. Apie šiuos įrenginius jis žinojo daug įdomių dalykų. Žinojo tiek, kad mums, eiliniams mirtingiesiems, net sunku įsivaizduoti. O jei ko nors ir nežinojo, tai vis tik nutuokė, kur galima ieškoti specifinių žinių.
Toji informacija, kuria disponavo Dž.A.Džastis, – buvo vertinga. Galėtum tapti milijonieriumi, jei tik sumaniai parduotum oponentams, konkurentams, priešams…
Taigi palydovų specialisto Džasčio galvoje seniai brendo planas, kaip pralobti iš savo žinių apie karinius palydovus. Tiesa, jis buvo davęs priesaiką, kad duomenų, apie kuriuos sužinos dirbdamas korporacijoje, niekam neišplepės.
Tačiau Dž.A.Džastis turėjo rimtų bėdų. Sunkiai sirgo jo žmona. Jos gydymas brangiai kaštavo, todėl vyrui pinigai buvo pirmiausia reikalingi tauriems reikalams – žmonos gydymui. Be kita ko, jis bijojo vienatvės, jei žmona nepajėgtų išsikapstyti iš ligos patalo.
Galų gale Dž.A.Džastis jautė pyktį korporacijos, kurioje plušėjo beveik du dešimtmečius, vadovybei. Juk jis nė sykio nepaaukštintas pareigose, nė karto negavo premijos, nors tarnavo sąžiningai, be klaidų.
Būtent kankinamas nepasitenkinimo savuoju statusu visuomenėje bei prislėgtas šeimyninių vargų vyras ėmė svarstyti, ar Maskvą sudomintų specifinė informacija apie korporacijoje Boeing gaminamus karinės paskirties kosmoso palydovus. Jis manė, kad Rusija negali nesusidomėti…
Bet nuo pat pirmųjų akimirkų viskas klostėsi ne taip, kaip Džastis norėjo. Tik Džastis, žinoma, ilgai nesuprato, kad pateko į Amerikos kontržvalgybos spąstus. Suprato per vėlai – tik tada, kai jį suėmė.
Plačioji visuomenė apie šio žmogaus nusikaltimus Amerikai sužinojo tik 2016-ųjų metų vasarą.
2016-ųjų rugpjūčio 30-ąją pradėta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje Džastis kaltinamas užsiėmęs „pramoniniu šnipinėjimu Rusijos naudai“ bei pažeidęs griežtąjį JAV įstatymą „Dėl ginklų eksporto kontrolės“.
49-erių metų amžiaus Dž.A.Džasčio istorija – pamokanti. Ji byloja: rimtomis paslaptimis disponuojančių firmų vadams itin svarbu atkreipti dėmesį į nestabilios psichikos bei pašlijusių moralinių principų darbuotojus. Tokie pavaldiniai nėra patikimi. Nepalankiai susiklosčius situacijai jie gali tapti nelojalūs ir firmai, ir valstybei.
Įdomu dar ir tai, kad tyrimo metu paaiškėjo, jog kaltinamasis bus daug sykių specialiai žiūrėjęs menininius filmus apie Šaltojo karo laikų šnipus. Tad ilgainiui jis galbūt ėmė įsivaizduoti esąs rimtas, įtakingas, galįs pavogti neva viso Pasaulio istoriją paveikti galinčių paslapčių. Nepaisant aplinkybės, kad iš tiesų daug žinojo, jis vis tik per daug susireikšmino.
Išdavystei jis kruopščiai ruošėsi keletą metų. Pasiruošimus pradėjo greičiausiai apie 2013-uosius metus, kai pradėjo nuotoliniu būdu lankyti įvairius keistus virtualius kursus, sakykim, kaip šnipui sėkmingai pabėgti nuo persekiotojų.
FTB turi įrašą, kuris byloja, kaip Džastis skundžiasi, esą firmoje atlieka dviem laipteliais už jį aukštesnes pareigas užimančių pareigūnų darbą, tačiau jo vis tiek niekas niekada nepaaukštino ir net neužsiminė apie galimą algos padidinimą.
Firmoje Boeing šis vyras plušėjo nuo 2000-ųjų metų ir tikrai turėjo priėjimą prie kai kurių svarbių paslapčių. Pavyzdžiui, apie WGS sistemą, kuri garantuoja puikų vadovybės ir po visą pasaulį išsibarsčiusių karinių dalinių ryšį, bei sistemą MILSTAR, kuri garantuoja prezidentui, gynybos ministrui ir JAV ginkluotosioms pajėgoms kokybišką ryšį, kurį priešams perimti, beje, labai sudėtinga, beveik neįmanoma.
Tikriausiai nieko nenustebinsime pasakę, jog „pramoninis šnipinėjimas“ šiandien – viena iš svarbiausių, aktualiausių šnipinėjimo rūšių, išgyvenančių vadinamąjį „aukso amžių“. Elenas Nakašima dar 2015-aisiais metais pranešė „The Washington Post“ leidiniui, kad kai kurie „rusakalbiai hakeriai“ aktyviai naudojasi komercinių palydovų paslaugomis vagiant konfidencialią informaciją iš diplomatinių ir karinių JAV ir Europos Sąjungos tarnybų, tuo pačiu sumaniai maskuodami savo buvimo vietą.
Tačiau publikacijos autorius mano, kad Džastis vis tik nežinojo, kaip pavogti pačias svarbiausias Boeing žinias, jas saugiai nusikopijuojant į savo asmenines laikmenas.
Žodžiu, Džasčio pagrobta medžiaga tilpo į megabaitus (jos nebuvo labai daug, nes jei būtų itin daug, būtų pavartotas terminas „gigobaitai“). Be to, jis sugebėjo pavogti tik kai kurių paslapčių, kurios be papildomos informacijos buvo bevertės. Vaizdžiai tariant, norint surengti rimtą diversiją, reikėjo papildomų slaptažodžių, kurių Džastis kaip tik ir neturėjo. Taigi Džasčio informacija buvo svarbi, sensacinga, bet jos neužteko, kad Rusija galėtų iškrėsti rimtą šunybę Amerikos kariškiams. O jei negali rimtai pakenkti, tai kokia perduotų duomenų vertė?
Kaip Džastis bandė susitikti su Rusijos ambasados Vašingtone darbuotojais? Pirmausia paskambino į Rusijos ambasadą. Bet iš to pokalbio tikriausiai nebuvo jokios naudos, nes kiek vėliau į Rusijos ambasadą jis nusiuntė banderolę su kai kuriais pavogtais slaptais failais. Bet iš Rusijos ambasados Vašingtone – ir vėl mirtina tyla.
Straipsnio autorius pabrėžia: kiti, žymiai sėkmingesni šnipai užmegsdavo ryšius su Rusijos žvalgyba labai panašiais metodais. Sakykim, buvęs CŽV darbuotojas Edvardas Li Hovardas. Remiantis FTB memorandumu, jis pirmiausiai užėjo į sovietų konsulatą Vašingtone ir paliko ranka rašytą raštelį. Po to būdamas girtas skambino į JAV ambasadą Maskvoje, po to – nusiuntė atviruką į sovietų konsulatą San Franciske.
Kad ir kaip svarstytume apie bandymo užmegsti ryšį su priešiškos valstybės diplomatais diplomatais būdus, FTB (Federaliniam tyrimų biurui) nebuvo sunku pastebėti, jog Džastis ieško ryšių su Amerikoje reziduojančiais Rusijos atstovais.
Kaip byloja teismui perduota medžiaga, 2016-ųjų vasarį Džasčiui paskambino Rusijos atašė. Jie susitarė dėl susitikimo.
Po susitikimo Džastis keletą mėnesių iš eilės vogė iš Boeing firmos visus jam prieinamus slaptuosius failus ir perduodavo savo kuratoriui pačiose įvairiausiose vietose. Bet tai buvo viso labo smulkus šnipinėjimas. Gautus už šią veiklą pinigus Džastis dažniausiai pervesdavo vienai Long Bičo gyventojai. Čei vardu pasivadinusi moteris iš Džasčio gavo apie 20 tūkst. amerikietiškų dolerių.
Džasčiui šiandien turėtų būti nemalonu, nes jis labai apsikvailino: JAV slaptosioms tarnyboms nebuvo sunku jį sekti po visą Los Andželą peržiūrint bankomatų stebėjimo kamerų įrašus. Įdomu dar ir tai, kad Džastis su kuratoriumi labai susidraugavo. Kuratorius jam buvo žmogus, kuriuo jis nuoširdžiai pasitikėjo, kuriam galėjo pasiguosti apie savo bėdas. Taigi jis šnipinėjo dar ir todėl, kad turėtų galimybę bendrauti su maloniu kuratoriumi iš Rusijos ambasados, atidžiai išklausančiu visus pasakojimus apie asmeninį gyvenimą.
Sykį paprašė kuratoriaus, kad šis jam parūpintų specialių vaistų žmonai, nes pats jų nebepajėgia įpirkti. Beje, tie vaistai buvo ypatingi. Jie gali netikėtai sustabdyti ligonio širdį, taigi jie naudojami tik tada, kai esama šalia sugebančių profesionaliai atlikti dirbtiną širdies masažą.
Vėliau Džasčio žmoną prižiūrėję gydytojai prisipažins Amerikos žvalgybininkams, kad tokių vaistų tikrai nerekomendavo.
Teksto autorius mano, kad Džastis taip karštai norėjo išsivaduoti iš savo nelaimių, kad galbūt buvo pasiruošęs pakenkti ne tik savo darbdaviui, valstybei, bet ir artimiesiems.
Bet kokia likimo ironija: Džastį kuravo visai ne Rusijos ambasados žmogus. Kuratoriaus vaidmenį atliko FTB agentas, apsimetęs Rusijos žvalgybininku. Taigi Džasčio noras bendradarbiauti su Rusijos žvalgyba buvo pasmerkas nuo pat pirmosios akimirkos. 2016-ųjų birželio mėnesį jį suėmė.
Informacijos šaltinis – „The Daily Beast“ leidinys.
2016.09.29; 03:03
