Pokalbį apie moralines vertybes, be kurių visuomenei gresia degradacija ir susinaikinimas, šį kartą pradėjo Lietuvos skaitytojams pažįstamas Sankt Peterburgo politologas, Sankt Peterburgo Europos universiteto profesorius Dmitrijus Travinas.
Jo analitinis žvilgsnis skrodžia poreforminės Rusijos realybę, bet toje realybėje tiek daug apmaudžių panašumų su posovietine Lietuva, jog daug negudragalviaudama tiesiog išverčiau jo straipsnį į lietuvių kalbą, tikėdamasi, jog skaitytojai sugebės atsirinkti tai, kas svarbu ir mums.
Jūratė Laučiūtė
XXX
Dmitrijus Travinas. Moralinės vertybės kaip išlikimo mechanizmas
Rusijoje poreforminiu periodu su morale susiklostė sudėtingi santykiai. Žinoma, formaliai jos niekas neneigė, nesakė, kad reikia būti godžiais, ciniškais ir neprincipingiems. Visi tiksliai žinojo: reikia būti, kaip juokaudamas kalbėjo sovietų poetas Julijus Kimas, „teisingais, kilniais, protingais, garbingais, stipriais, gerais – ir tiek“.
Bet būtent anuo metu susiklostęs ironiškas požiūris į, pasak sovietinės mokyklos, „principus“, padarė svarstymus apie moralę nemadingus ir nepraktiškus.
Moralės neneigė, bet iškėlė “už skliaustelių“ jau Gorbačiovo „perestrojkos“ metais. Iš teleekranų skambėjo visiems įkyrėję postringavimai apie socializmo atnaujinimą ir bendražmogiškųjų vertybių įsiviešpatavimą. O tuo pačiu metu klubuose, laikraščiuose, žurnaluose ir masiniuose mitinguose vyko praktinės diskusijos apie reformas, demokratizaciją ir nacionalinius uždavinius. O jei kas imdavo ir išlįsdavo kalbėti apie moralę, į jį žiūrėjo šnairom, kaip į „demšizą“ – demokratijos bacilomis užsikrėtusį šizofreniką.
Perestrojkos statytojai ir reformų ideologai išpažino aukščiausias vertybes, bet tikėjosi, jog geresnę ateitį sukurti galima ne formuojant moralinį demokratijos statytojų kodeksą (panašų į moralinį komunizmo statytojų kodeksą), bet su gerų institucijų pagalba, t.y. nustačius tokias žaidimo taisykles, kurių laikantis visiems bus naudinga dirbti, uždirbti ir kurti civilizuotą visuomenę.
Tokia padėtis išsilaikė maždaug iki 1990-jų metų pabaigos, ir tada paaiškėjo, jog dabar daugumai Rusijos gyventojų tikslas – niekas, o priemonės/lėšos – viskas. Gerų institucijų, kurios būtų priimtinos visai visuomenei, sukurti nepavyko, užtat pinigai, patenkinantys bet kokius konkretaus žmogaus poreikius, tapo itin gundantys ir pasiekiami. Ypač naftos dolerių epochoje. Palaipsniui beveik visa šalis – nuo modernizacijos iniciatorių iki paprastų vartotojų – nustojo galvoti apie tai, kaip kada nors sukūrus tokią rinką ir demokratiją, kurią turi išsivysčiusios šalys, ir ėmė kovoti už savo asmeninę laimę „čia ir dabar“. Už skliaustelių buvo iškelti ne tik samprotavimai apie moralę, bet ir samprotavimai apie progresą, šalies vystymąsi, institucijų tobulinimą.
Kai per paskaitas studentams kalbėdavau apie demokratijos svarbą, tai kartais išgirsdavau kikenimą, ir tada pajusdavau, jog jeigu aš toliau gilinsiuos į šitą temą, tai jaunimas laikys mane „demšiza“ – nepraktišku, nuo tikrovės atitrūkusiu žmogumi, panašiu į tuos vargšelius, iš kurių aš pats šaipiausi 1980 metų pabaigoje. Ir ne todėl, kad, kaip sako visų laikų senoliai, jaunimas blogas. Jaunimas buvo normalus, praktiškas ir racionalus. Jis siekė realių rezultatų ten, kur tai buvo įmanoma: asmeniniame gyvenime, nesusijusiame su visuomenės raida.
Pastaraisiais metais padėtis vėl ėmė keistis. Žymu, jog grįžta moralė, ir ne todėl, kad užaugo doro jaunimo karta, o todėl, kad nustojo veikti senieji, visuomenės problemas ignoravusieji asmeninės sėkmės mechanizmai. Renta baigiasi, šėryklų mažėja. Įtakos grupės vis dažniau susirungia tarpusavyje kovoje už išteklius, ir silpnieji iš savo paauksuotų rūmų vis dažniau atsiduria ant kalėjimo narų.
Tuo tarpu paprastiems žmonėms vis labiau aiškėja, jog šitoje plėšrūnų puotoje jie negaus nė kąsnelio. Jiems reikia sugalvoti kitus išlikimo mechanizmus, kurie veiktų kitose sąlygose. O dabartinės sąlygos tokios, jog tenka rūpintis sukurti naujas žaidimo taisykles, kurios garantuotų normalų gyvenimą žmogui, neturinčiam antpečių, nesišvaistančiam pistoletu ar aptarnaujančiam tuos, su antpečiais ir pistoletais.
Tačiau nekultivuojant moralinių vertybių, kurios pajėgtų suvienyti plačiąsias mases, neįmanoma sukurti tokių taisyklių, kai vogti – nuodėmė, korupcija amorali, o demonstruoti prabangą – ciniška. Pajamų skirtumas galėtų egzistuoti, bet tas skirtumas neturi virsti bedugne.
Atrodytų, jog vadovauti moralės ugdymui turėtų bažnyčia (cerkvė). Bet dabar jai rūpi materialūs dalykai. Rusijos stačiatikių Cerkvė savo dabartiniu pavidalu įkūnija dviejų ankstesnių ciniškųjų epochų produktą. Mūsų bažnytinė valdžia tokia pat inertiška ir nepasiduodanti reformoms, kaip ir biurokratija ar oligarchai. Moralė numesta į minią, į mases. Numesta ten kažkokio apsukraus verslininko, kuris anksčiau numesdavo miniai nacionalizmą.
Bet staiga paaiškėjo, jog moralė tampa paklausi, kad ji sukelia nebe juokelius, o troškimą konsoliduotis vardan konkrečių veiksmų. Nes būtent moralę kai kas ėmė laikyti paprasčiausiu ir suprantamu mechanizmu, stumiančiu visuomenę į priekį. Į laimę. Į sėkmę. Į ramią ir pasiturinčią ateitį.
Aišku, tai jokiu būdu nereiškia, kad moralia taps mūsų opozicija. Amoraliems žmonėms juk labai dažnai sekasi sėkmingai mokyti kitus elgesio taisyklių. Bet šiandien jau ir jiems teks atsižvelgti į tai, kad politiniai žaidimai visuomenėje pagimdė moralės ilgesį. Ir nors žaidimai tęsis, teks žaisti atsargiau. Nepersistengti.
Mūsų istorija – atspindys visiems žinomo pasaulinio modernizacijos proceso. Amoralumo epocha egzistavo Anglijoje, kai vyko pradinis kapitalo kaupimas, o ją pakeitė karalienės Viktorijos laikais kultivuota moralė ir demokratija. Prancūzijoje įžūliai ir ciniškai buvo vagiama valdant Direktorijai, Liepos monarchijos ir Antrosios imperijos laikais. O vėliau persigalvota ir pajudėta link demokratijos.
Todėl ir Rusijoje vykstančios permainos nieko neturėtų stebinti. Bet nereikia pamiršti, kad mes tebesame pačioje ankstyviausioje tų permainų stadijoje. Moralinis komunizmo statytojų kodeksas lėtai mirė sovietinėje visuomenėje ir taip pat lėtai gimdė kartas, kurios jau sugebėjo gyventi visai be jokios moralės.
O dabar lygiai taip lėtai vyksta atvirkštinis procesas. Žmonės, pradedantys mąstyti ir jausti naujoviškai, kol kas dar jauni ir vargu ar suvokia, kokią misiją jiems teks įgyvendinti. Jiems dar reikia subręsti, pajusti savo jėgą. Pasijusti dauguma. Ji turi suvokti ir patikėti, jog žmonės, propaguojantys praėjusios epochos vertybes, išsigimė į būrelį bejėgių įtūžusių cinikų, besikabinančių į valdžią, naftą ir rentą, ir nieko nebesugebančių.
Tik tada Rusija pasikeis. Tik tada pajudės vystymosi procesai. Ir tik tuomet moralė iš tikrųjų grįš į mūsų gyvenimą.
Informacijos šaltinis – www.vedomosti.ru
Iš rusų kalbos išvertė Jūratė Laučiūtė
2017.09.02; 10:02
