A. Istorinių šaltinių duomenys
Aiškesnis datavimo požiūriu paskutinis, lemtingas Lietuvos istorijoje interregnum, prasidėjęs 1377 m., kai mirė Lietuvos valdovas Algirdas ir Lietuva vėl atsidūrė interregnum situacijoje, kuri šį kartą užsitęsė ilgam ir, kaip matysime, baigėsi Lietuvai gana liūdnai – regnum (karalystės) titulo praradimu.
Pretendentai į Didžiojo karaliaus sostą ir titulą
Mirdamas Algirdas paliko, kaip sakoma, visą pulką sūnų. Čia reikia turėti omenyje Algirdo vaikus nuo dviejų žmonų.
Pasak itin kruopštaus dokumentų tyrėjo lietuvių istoriko Jono Matuso, „su pirmąja žmona, Vitebsko kunigaikštyte, Algirdas turėjo 5 sūnus: Andrių, Dimitrą, Kastantiną, Vladimirą ir Teodorą. Iš antrųjų gi jungtuvių [su Julijona, Tvėrės kunigaikštyte, kniaziaus Aleksandro dukra – A.B.] gimė dar 7 vaikai: Jogaila Vladislovas, Skirgaila Ivanas, Kaributas Dimitras, Lengvenis Simanas, Karigaila Kazimieras, Vyguntas Aleksandras ir Švitrigaila Boleslovas. Be sūnų būta keletas ir dukterų“[1].
Viduramžių teisės požiūriu visi jie buvo teisėti Algirdo sūnūs (apie neteisėtus, kurių ganėtinai turėdavo viduramžių Europos valdovai, mes nieko nežinome ir, ačiū Dievui, nesame įpareigoti per daug žinoti)[2].
Kaip jie būdavo tituluojami XIV a.?
Atsakymas aiškus: jie būdavo tituluojami taip, kaip juos privalu buvo tituluoti tėvo jiems paskirtose valdose.
Visi pirmosios žmonos Marijos Jaroslavnos, Vitebsko kniaziaus dukters, sūnūs gavo iš Algirdo valdas Rusioje, taigi visi buvo oficialiai tituluojami kniaziais.
To negana – gavę iš Algirdo valdas kuriame nors tėvo valdytame krikščionių krašte Algirdaičiai turėdavo priimti krikštą pagal to krašto bažnytines apeigas. Kitaip jie būtų nepriimtini vietiniams krašto gyventojams, kurie nepakęstų pagonių valdovų savo žemėje. Visi pirmosios žmonos pagimdyti sūnūs gavo valdas Rusioje, kur priėmė krikštą pagal Bizantijos ortodoksų Bažnyčios apeigas, paprasčiau anuomet vadintas „graikų apeigomis“ (po grečeskomu obriadu) ir tuo pačiu metu gavo, kaip minėta, vietoje savo pagoniškų vardų naujus, dažniausiai slaviškus vardus.
Pagoniškųjų pirmosios žmonos sūnų vardų mes neretai net nežinome, visi jie įėjo į istoriją slaviškais vardais.
Andrius valdė kniaziaus titulu Polocką (1342 – 1387) ir per savo vietininką Pskovą (1342 – 1348);
Dimitras ar Dimitrijus tapo kniaziumi Briansko žemėse;
Konstantinas tapo Čartorisko kniaziumi, Vladimiras – Kijevo, Fiodoras – Rantos kniaziais.
Liūdna, bet akivaizdu, kad nežinioje išnyko ne tik jų pagoniški vardai, bet ir jų dvasinės bei genetinės sąsajos su Tėvyne.
Panašus likimas laukė ir antrosios santuokos vaikų.
Ne vienas antrosios žmonos Julijonos iš Tverės (rus. Ульяна Александровна Тверская, apie 1325 – 1392) sūnus taipogi priėmė krikštą graikų ortodoksų apeigomis ir gavo slaviškus krikšto vardus bei kniazių titulus.
Skirgaila tapo kniaziumi Ivanu Polocke, Karutas – kniaziumi Dmitrijum Severų Naugarduke ir pan.
Taigi didesnė Algirdo palikuonių dalis pakeitė tikybą, tapo krikščionių pravoslavų kniaziais ir daugmaž ramiai gyveno Rusioje, palaipsniui slavėdami ir ištirpdami su savo palikuonimis slavų čiabuvių masėje.
Dinastijos retėjimas ir nutautėjimas (karalaičiai virsta kniaziais)
Dera įsidėmėti, kad kartu su stiprėjančia Gediminaičių tarpusavio kova už Algirdo sostą, toliau vyko savaiminis pagoniškos atšakos nykimas, lietuvių elito slavėjimas, o kas blogiausia – grėsmingas valdančios Lietuvą dinastijos retėjimas, išskydimas ir išsekimas.
Davę pradžią, kaip matėme, gausingoms kilmingųjų aristokratų Gediminaičių palikuonių giminėms Rusioje, patys Gediminaičiai ilgainiui nutautėjo ir išnyko iš Lietuvos.
Be abejo, naivu ir neteisinga būtų manyti, kad palikę Lietuvą pirmosios kartos Gediminaičiai liko nežinomi ar nepaliko pėdsako istorijoje. Priešingai – ne vienas jų vertas monografijų ir kultūrinės istorijos tyrėjų dėmesio.
Prisiminkim, pavyzdžiui, ketvirtąjį Algirdo sūnų iš pirmosios santuokos su Marija Jaroslavna († 1346) krikščionišku vardu Vladimiras, kuriam Algirdas 1362 m. atidavė valdyti Kijevą. Lietuviams Vladimiro Algirdaičio vardas beveik nieko nesako, tačiau pažvelkime, ką jis nuveikė Padnieprėje valdydamas Kijevą. Politiškai Kijevas pradžioje dar buvo pavaldus totorių Aukso Ordai ir p.277 (in : Velikije kniazja Olgerd i keistyt).
Ne ką pasako šiuolaikiniams lietuviams ir Andriaus Algirdaičio (1325 – 1399) bei Dmitrijaus Algirdaičio (? – 1399) vardai, nors turbūt daugelis yra girdėję apie Dmitrijų Donskojų, Maskvos kniazių (1350 – 1389) – totorių nugalėtoją garsiajame Kulikovo lauko už Dono mūšyje prieš karvedį Mamajų. O juk abu Algirdaičiai ir buvo vieni svarbiausių mūšio herojų, atsivedę savo „lietuviškus pulkus“ (į pirmąjį pergalingą mūšį prieš totorių Aukso Ordą).
Neatsitiktinai abu Algirdaičiai pašlovinti rusų poetinėje sakmėje „Zadonščina“ (Uždonė), sukurtoje, kaip teigia rusų literatūros istorikai, netrukus po Kulikovo mūšio (1380 m.).
Nežinomas autorius trumpai, bet vaizdingai apibūdina Algirdaičius:
O lakštingala, vasaros paukšte, tau derėtų čiulbėti šlovę dviems Lietuviškos žemės broliams Algirdaičiams, Andriui ir jo broliui Dmitrijui, ir dar Dmitrijui Voluiniečiui! Juk tai sūnūs drąsūs, sakalai medžiokliniai karo dienomis ir karvedžiai garsūs, trimitams gaudžiant jie buvo lopšyje vyturiuojami, šalmais pridengiami, nuo ieties galo kepsniu maitinami, aštraus kardo išauginti Lietuvos žemėje.
Šiuo poetiniu epu remdamasis, lenkų istorikas J.Ochmianskis išvedė anksčiau Lietuvos istorikams nežinomą seniausią Gediminaičių dinastijos grandį[3], kadangi sakmėje prabyla ir abu Algirdaičiai:
Ištaria Andrius Algirdaitis savo broliui: „Brolau Dimitrijau, abu esam tikri broliai, Algirdo sūnūs, Gedimino anūkai esame, o Skalmanto proanūkiai. Surinksim, brolau, mylimus šaunios Lietuvos ponaičius, o patys sėsim ant savo eiklių žirgų ir pažvelgsim į sraunųjį Doną, šalmais pasemsim vandens, atsigersim ir išbandysim savo lietuviškais kardais totoriškų šalmų tvirtybę, o vokiečių skrajomis ietimis išmėginsime musulmoniškų šarvų nėrinius“.
Ir taria jam Dmitrijus: „Brolau Andriau, nepagailėsim savo gyvybės už žemę, už rusišką, ir už tikybą krikščionišką ir už nuoskaudas didžiojo [Maskvos] kunigaikščio Dmitrijaus Ivanovičiaus.[…] Balnok, brolau Andriau, savo eiklius žirgus, mano jau parengti – pirmiau tavų pabalnoti. Išjosim, brolau, į lygų lauką, apžiūrėsim savo pulkus, kiek, brolau, su mumis narsios lietuvijos. O su mumis narsios lietuvijos septynios dešimtys tūkstančių šarvuotų kariūnų“[4].
Svetimšalių sakmėse bei metraščiuose liko išgarsinti šie ir kiti Algirdaičiai, kurių rusiški vardai sutinkami visose Rusijos istorijose, tačiau tie rusiški vardai ir tėvavardžiai mums jau nebeleidžia net nuspėti lietuviškos jų kilmės ir priklausomybės Gediminaičių dinastijai[5].
Deja, beveik visi šie ir kiti toli nuo Lietuvos atsidūrę Gediminaičiai ir jų palikuonių atšakos Rusioje ilgainiui išnyko iš Lietuvos istorijos ir dar greičiau – iš lietuvių tautos atminties.
Panašus likimas vėliau ištiko ir Gediminaičių dinastijos tęsėjus Lenkijoje – Jogailaičių dinastiją, kuri Lenkijoje ir visoje Europoje paliko nemaža kilmingos aristokratijos palikuonių karališkuose dvaruose, kur net nebuvo numanoma lietuviška jų kilmė.
Tuo tarpu pačioje Lenkijoje Gedimnaičių dinastija sulenkėjo ir atsidūrė politinėje nebūtyje kartu su paskutinio Jogailaičio bevaikio Zygmunto II Augusto mirtimi 1572 m. Paskutinį Gediminaičių dinastijos atstovą vargu kas šiandien Lietuvoje beprisimintų, jeigu ne jo legendinė didžioji meilė Lietuvos didiko Jurgio Radvilos dukrai Barborai Radvilaitei, kuri vis dėlto per aibę prieš ją nukreiptų intrigų sugebėjo tapti Lenkijos karaliene 1550 m. gruodžio 7 d., gali sakyti, prieš pat savo mirtį 1551 m. gegužės 8 d.
Netrukus nebegyva sugrįžo karste į Lietuvą – palaidota Vilniaus katedroje.
Lietuvoje likę Gediminaičių dinastijos Algirdaičiai
Lietuvai priklausiusiose Rusios žemėse atsidūrusių Algirdo sūnų likimai, be abejo, skyrėsi nuo pasilikusiųjų etninėje Lietuvoje.
Čia likę Julijonos sūnūs Algirdaičiai turėjo kartu su savo energingąja motina nemaža priežasčių nerimauti iš karto po Algirdo mirties.
Pasak lietuvių istoriko A.Kučinsko, parašiusio bene geriausią studiją apie Kęstutį ir apskritai apie pagonišką etninę Lietuvos valstybę, Algirdo našlė Julijona, pravoslavų tikybos uoli išpažinėja, troško „aprūpinti savo vaikų ateitį (Jogailos, Skirgailos, Kaributo, Lengvenio, Karigailos, Vyganto (ar Vygunto) ir Švitrigailos).
Juk ji buvo septynių sūnų motina, kurių nė vienas dar nebuvo gavęs jokios dalies ir sėdėjo namie, nors jau keletas jų buvo suaugę vyrai. Reikėjo tad jiems surasti vietas. Rusų žemėse seniai įsigyvenusius Algirdaičius buvo pavojinga užkabyti, todėl Julijonos žvilgsnis nukrypo į vakarus. Kadangi jos sūnūs buvo pagonys, tai, gal būt, ji, tuo pasinaudodama, tikėjosi jiems surasti vietos tikrojoje Lietuvoje ar Kęstučio žemėse, kurios dar buvo mažiau paskirstytos valdyti atskiriems asmenims“[6].
Mums nėra reikalo leistis į didžiulės istoriografijos ir net grožinių kūrinių susilaukusios[7] paskutiniojo bekaralmečio politinių intrigų nagrinėjimą, taigi liekame titulatūros problemų ribose.
Kokį titulą galėjo paveldėti iš Algirdo titulatūros tas laimingasis iš visų sūnų, kuriam pavyktų atsisėsti į Algirdo sostą?
Visa tai buvo gana neaišku ir painu, kol tęsėsi Lietuvos bekaralmetis neišrinkus naujojo karaliaus.
Tiksliau – ne tik naujojo karaliaus, bet galbūt ir naujo imperatoriaus, kadangi Lietuva tuo metu, pagal lietuvių istoriko bei sociologo Zenono Norkaus naujausius tyrimus ir išvadas jo studijoje „Nepasiskelbusi imperija“, jau buvo įgavusi visus imperijai būtinus teritorinius ir struktūrinius matmenis.
Kitaip sakant, XIV a. pabaigos interregnum Lietuvai iškėlė ne tik naujo valdovo, bet ir jo titulo problemą būsimam teisėtam Algirdo įpėdiniui tuometinės Lietuvos valstybės soste.
Rimčiausiu ir teisėtu pretendentu į „Didžiojo karaliaus, visos karalystės valdovo“ (magnus rex tocius regni dominus) titulą paveldėjimo teisėmis turėjo tapti vyriausias Algirdo sūnus.
Tačiau katras?
Iš dviejų Algirdo vedybų buvo du sūnūs, kurie galėjo pretenduoti į sostą, o pagal amžių vienas iš vyriausių ir aktyviausių buvo sūnus iš pirmosios santuokos būtent mūsų jau minėtas Andrius Algirdaitis (lietuviškas vardas Vingaudas, 1325 – 1399), taigi jam ir priklausė pagal tradiciją visos juridinės teisės į Lietuvos valstybės sostą.
Vyriausias sūnus iš antrosios santuokos buvo Jogaila, bet jis buvo gerokai jaunesnis (gimęs po 1351 metų), tad kitų brolių akyse negalėjo sėsti į Lietuvos valstybės sostą.
Gediminaičių dinastijoje kilo rimtas pretendentų į sostą konfliktas.
Prasideda ilgos ir Lietuvą alinančios karalaičių tarpusavio kovos už Lietuvos sostą Vilniuje.
Teisinė šio antrojo bekaralmečio situacija ypač sudėtinga buvo dar ir todėl, kad tebegyveno Algirdo brolis Kęstutis ir jo sūnūs.
Gedimino dinastijos žemaitiška atšaka
Istorinių šaltinių analizė privertė atkreipti dėmesį į svarbų XIV a. interregnum aspektą, kurį iki šiolei slegia tradicinis tabu, nepatariantis gilintis į etninius konfliktus Lietuvos istorijoje.
Pradėdami faktiškai nuo tuščio lapo, pirmiausia turime paaiškinti, kaip etninis aspektas gali pasireikšti karališkų dinastijų istorijoje.
Daug nešnekėdamas, noriu prisipažinti, kad laikausi archajiško etninės priklausomybės principo, kuris daugelyje pasaulio tautų paprotinėje ir net juridinėje teisėje etninės priklausomybės pagrindiniu kriterijumi laiko ne tėvo, bet motinos etninį identitetą. Tarkim, archaiškoje judaizmo sistemoje, išlaikančioje savo reikšmę ir naujaisiais laikais, žydu galima laikyti tiktai žydės motinos pagimdytąjį žmogų. Tėvo vaidmuo ir juridinis statusas čia neprilygsta motinos lemiamam ženklui.
Gedimino dinastijos žemaitiškąją atšaką išskiriu pagal tą pačią archajišką tradiciją. Tai reiškia, kad karaliaus Kęstučio žmonos Birutės jam pagimdyti trys sūnūs – Vytautas, Žygimantas ir Tautvilas – tikrai priklauso pirmajai žemaitiškajai Gediminaičių dinastijos atšakai.
Nežinome, kas buvo pirmoji Kęstučio žmona, pagimdžiusi jam tris sūnus – Patriką, Vaidota ir Butautą. Visi trys neišliko Lietuvos istorijoje ryškesniais dalyviais.
Patrikas, pagal A.Šapoką, Patirgas, „vyriausiais Kęstučio sūnus, 1348-1365 metų laikotarpiu buvo nuolatinis Algirdo ir Kęstučio žygių palydovas ir, palyginti, anksti mirė“[8].
Antrasis sūnus iš pirmosios santuokos Vaidotas buvo Kauno pilies įgulos vadas ir gynė 1362 m. pilį, kurioje, kaip manė vokiečių ordino magistras, turėjo, pasak kronikos, būti ir pats karalius Kęstutis (Rex Kynstud), pabėgęs iš kryžiuočių nelaisvės. Kauno pilį, „iš akmenų mūrytą ir aukšta mūrine siena sutvirtintą, sunku buvo užimti, ypač abiems karaliams [Algirdui ir Kęstučiui] pasirodžius su savo pajėgomis (…ambobus eciam regibus …apparentibus). Vis dėlto pilis buvo užimta, „į nelaisvę paimtas vienas Kęstučio sūnus, pilies viršininkas su sūnumi ir 37 kiti; likusieji, apie 2000 rinktinių ir stiprių vyrų, žuvo nuo kalavijų arba nuo ugnies“.[9] Manoma, kad Vaidotas buvo vėliau tėvo išpirktas iš kryžiuočių ir veikiausiai su broliu Tautvilu valdė Naugarduko žemes.
Beje, Kęstučio sūnus Vaidotas istoriografijoje neretai būdavo sutapatinamas su Kęstučio anūku Vaidotu, kuris buvo Kęstučio kito sūnaus iš pirmosios santuokos Butauto sūnus.
Butautas įėjo istorijon savo bandymu 1365 m. užgrobti valdžią Lietuvoje, kol Algirdas ir Kęstutis buvo išvykę į Voluinę padėti broliui Liubartui-Dimitrui, kuris vienintelis iš Gedimino sūnų nebuvo gavęs savo dalies etnografinėje Lietuvoje, buvo vedęs Vladimiro kunigaikštytę ir nuolat kovojo su lenkais dėl jam priklausančių Haličo-Voluinės žemių. Žlugus sąmokslui, Butautas, A.Šapokos žodžiais tariant, „išbėgo Karaliaučiun ir apsikrikštijo Henriko vardu. Nuvykęs Vakarų Europon buvo Romos ciesoriaus [vok. Kaiser des Heiligen Römischen Reiches; Šventosios Romos imperatorius] Karolio IV pakeltas kunigaikščiu (Henricus dux Lithuaniae) ir gyveno jo dvare ( 1369 – 1381†), paprastai vadinamas „lietuvių karaliumi Henriku“.
Butauto sūnus Vaidotas, turėdamas vos šešiolika metų, taip pat pabėgo nuo savo dėdės Kęstučio globos į Prūsus (1381 m.), iš kur nuvyko pas ciesorių (Karolį IV), norėdamas priimti krikštą“ (A.Šapoka, ten pat). Pasak Z.Ivinskio, šis Kęstučio anūkas, „iš ordino žemių patekęs į Vakarus, po studijų Prahos universitete, nuo 1401 m. tapo antruoju Krokuvos universiteto rektoriumi“[10]
Tuo tarpu paties Kęstučio ir jo dinastinių palikuonių likimas Lietuvoje ėmė klostytis tragiškai.
Lietuvos istoriografijoje turime itin gausią literatūrą, skirtą aptarti Jogailos konfliktinius santykius su Kęstučiu po Algirdo mirties 1377 m. Nesikartodamas politinių įvykių atpasakojimais, pamėginsiu sutelkti dėmesį ties dinastiniu konfliktu tarp Algirdaičių ir Kęstutaičių.
Algirdaičių ir Kęstutaičių dinastinės kovos etninė ir religinė esmė
Pradėčiau nuo retai, o gal ir visai mus dominančiame kontekste neminėto Jogailos laiško ( 1383 m. sausio 6 d.) Vokiečių ordino magistrui Konradui Ciolneriui (Konard Zolner von Rottenstein), kuriame Jogaila, įsitvirtinęs Vilniuje, gana piktai atsako į tarpininkaujančio magistro siūlymą leisti pabėgusiems pas magistrą Kęstutaičiams – Vytautui ir jo broliui Tautvilui – sugrįžti į Lietuvą ir gauti kurią nors jiems priklausančių tėvonijų dalį. Jogailos atsakymas kategoriškas:
„Mes patenkintume prašymą dėl Vytauto ir Tautvilo, jeigu būtų padoru ir mūsų garbei derėtų savo užantyje gyvates slaugyti (quod deberemus serpentem in sinu ponere)“.
Literatūroje mėgstama pacituoti pastarąją vaizdingą metaforą, nors retai mėginta iššifruoti jos potekstės visumą dinastiniame kontekste.
Tuo tarpu tame pačiame Jogailos laiške magistrui slypi raktas į vieną, mano nuomone, esmingiausių XIV a. interregnum Lietuvoje paslapčių.
Mėgindamas aiškintis kryžiuočių įvairias teritorines pretenzijas, Jogaila kviečia magistrą derinti savo interesus su Jogailos interesais bei rūpesčiais. Štai čia ir atsiranda mįslinga Jogailos frazė:
„Dėl jūsų mėginimų prikalbinti Žemaičius pereiti į jūsų pusę, prašome jūsų palankumo, idant nustotumėt kokiais bebūtų būdais traukti juos į savo pusę, kadangi Žemaičiai pasidavė mums ir mūsų mylimam broliui Skirgailai, ir dar dėl to, kad mes ir be šito reikalo patiriame daug priešiškumų iš mūsų gentainių ir iš lietuvių (a nostris hominibus et Litvanis)“.
Keista atskirtis: Jogaila tarsi sąmoningai atskiria „savo gentainius“ nuo „lietuvių (Litvanis)“.
Viduramžių neolotynų kalba buvo gerokai nutolusi nuo klasikinės pagoniškos Romos lotynų kalbos, tad šiandien nelengva tiksliai išversti, kas turėta Jogailos galvoje, rašant apie „multas adversitates“ (lot. adversitates – priešiškumai, nemalonumai, negandos), kurias jis patiriąs ir nuo savo genties, ir nuo lietuvių.
Pateikdamas Jogailos laiško referatą savo „Diplomatikos lobyne“ lenkų istorikas I.Danilowicz išvertė mus dominantį laiško fragmentą į lenkų kalbą, nevengdamas tautinio atspalvio: „poniewaž i tak doznajemy wiele przykrosci od naszego i litewskiego ludu“.
Lenkiško vertimo prasmė leidžia suprasti, kad lenkų istorikas Jogailos laiške įžiūri nusiskundimą dėl nemalonumų, kuriuos jam kelia du veikėjai: „mūsų liaudis“ ir „lietuvių liaudis“.
Bet ir šiuo atveju, neaišku, ką gi Jogaila pavadino „mūsų liaudimi“ ar „mūsų gentainiais“ (nostra hominibus).
Gal tai Rusioje gyvenantys Jogailos broliai su savo giminaičiais ir pavaldiniais?
Tuokart tektų prisiminti būtent vyriausiąjį Algirdo sūnų Andrių, kuris tuo metu tikrai sukilo prieš Jogailos pripažinimą Algirdo sosto paveldėtoju ir ėmė telkti karines pajėgas, ieškojo sąjungininkų Livonijoje ir Maskvoje karo žygiams prieš Jogailą. Pirmosios žmonos sūnūs vasalų teisėmis valdė Rusioje jiems tėvo didžiojo karaliaus Algirdo paskirtus miestus, turėdami vietinių kniazių titulus, – Andrius valdė Polocką, jo brolis Dmitrijus – Brianską, Trubčevską, Starodubą. Prieš juos nusiteikė, iš kitos pusės, Lietuvoje gyvenę minėti antrosios žmonos Julijonos sūnūs[11].
Pastarieji nenorėjo pripažinti nei vyresniųjų brolių Rusios kniazių, nei Algirdo brolio Kęstučio teisių į Didžiojo karaliaus sostą.
Savo ruožtu nelabai aišku, ką Jogaila vadina „lietuviais“ (Litvanis), kurie jam kelia daug nemalonumų.
Iš laiško matome, jog egzistuoja ir trečiasis veikėjas: „Žemaičiai“ (Žemayti, omnes Žemayti), kurie tuo metu pakluso Jogailai ir jo mylimam broliui Skirgailai…
Kaip ten bebūtų, palikime šiuos klausimus politinės istorijos specialistams, mėgstantiems narstyti panašius siužetus, juo labiau kad šioje jogailiškoje trijų „liaudžių“ dėlionėje įdomiausiai atrodo ne pati istorinių veikėjų trijulė, kuri tikrai atspindėjo tris politines interregnum laikotarpio stovyklas: „Algirdaičiai“, „Žemaičiai“ ir „Lietuviai“.
Man įdomiausia, kad Jogaila „savo liaudį“ atskiria nuo „lietuvių“.
Ką tai galėtų reikšti?
Lietuvos istoriografija, kuri iki šiolei tik retkarčiais bandė išsivaduoti nuo politinės istoriografijos pančių ir žengti vieną kitą žingsnį į šiuolaikinės kultūrinės antropologinės istorijos žvalgomas teritorijas, šiam klausimui neskiria dėmesio, tarsi nemato reikalo svarstyti šį klausimą.
Informacijos šaltinis – Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
(Bus daugiau)
2017.04.30; 12:18
[1] Matusas Jonas. Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis. Pirmas leidimas 1938 m. Kaune; cit. pagal antrą leidimą – Vilnius, Mintis, 1991, p.17.
[2] Algirdo vedybų ir vaikų istoriografija prieštaringa. Žr. svarbiausius tyrimus : Wolff J. Ród Gedimina. Dodatki i poprawki do dzieł K. Stadnickiego: «Synowie Gedymina», «Olgierd i Kiejstut» i «Bracia Władysława Jagiełły». — Kraków, 1886; Wasilewski T. Synowie Giedymina W. ks. Litwy a następstwo tronu po nim // Annales Universi-tatis Marie Curie-Sklodowska. — Sectio F. Historia. — 45, 1990, p. 124—137; Wasilewski T. Trzy małżeństwa wielkiego księcia Litwy Olgierda. Przyczynek do Genealogii Giedyminowiczow // Kultura średniowieczna i staropolska. -Warszawa. 1991, p. 673—682; Wasilewski T. Daty urodzin Jagiełły i Witolda. Przyczynek do Genealogii Giedyminowiczow // Przegląd Wschodni — T. l., Z. l., 1991, p. 15—34; Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów — Poznań-Wrocław, 1999; Nikodem J. Synowie Giedymina. Próba ustalenia kolejności urodzeń // Genealogia. Studia i Materiały Historyczne. 13. — 2001, p.7—30;
[3] Ochmanski, Jerzy. Giedyminowicze – „Prawnuki Skolomendowy“ . In: Dawna Litwa. Studia historyczne. – Olsztyn, 1986, p.19-24.
[4] Mano versta iš senosios rusų kalbos pagal: Задо́нщина; «Слово о великом князе Дмитрии Ивановиче и о брате его, князе Владимире Андреевиче, как победили супостата своего царя Мамая» – http://lib.pushkinskijdom.ru/Default.aspx?tabid=4980#_edn24
[5] Zadonščina įvardina greta abiejų brolių Algirdaičių ir Dmitrijų Voluinietį (Дмитрий Волынский; Дмитрий Боброк-Волынский), dar vieną Kulikovo mūšio herojų, kuris daugelio šiuolaikinių istorikų teigimu, buvo Gedimino šeštojo sūnaus Karijoto ( mirė apie 1362 m.) jaunesnysis sūnus, taipogi Gedimino anūkas, talentingas karvedys, vadovavęs rusų pasalos pulkui tame pačiame mūšyje, dalyvavęs nuo 1371 m. daugelyje Dmitrijaus Donskojaus karo žygių. Dmitrijus Karijotaitis laikomas Rusijos kunigaikščių Volynskių ( Волынскиe) dinastijos pradininku.
[6] Dr.A.Kučinskas. Kęstutis. Lietuvių tautos gynėjas. – Leidykla Sakalas, Marijonų spaustuvė Marijampolėje, 1938, p.157
[7] Naujausiais gausioje bibliografijoje kol kas tebėra lietuvių rašytojo Vydo Asto romanas „Amžinoji kryžkelė“, Vilnius, 2013.
[8] Šapoka, A. Lietuva iki Vytauto. – in: Vytautas Didysis. 1350-1430/ Parašė A.Šapoka, Z.Ivinskis, V.Dėdinas ir kt.; Red. P.Šležas. – „Sakalas“, Kaunas, 1930, p. 2.
[9] Henrikas Latvis. Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos. Iš lotynų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė akademikas Juozas Jurginis. Recenzavo istorijos mokslų daktaras Edvardas Gudavičius. – Mokslas, Vilnius, 1991, p. 186.
[10] Ten pat, p. 275
[11] Rowellas savo kapitaliniame „Lithuanian ascending. A pagan empire within east-central Europe“ (1994), lietuviškai: Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje , 1295 – 1345“ paskelbė bene pilniausias ir rimčiausiai pagrįstas Gediminaičių (lent. 2), Algirdaičių (lent. 2a) ir Kęstutaičių (lent. 2b) genealogines lenteles. Iš Algirdo pirmos santuokos įvardinti penki sūnus Andrejus (valdęs Polocką; žuvo 1399 m.), Dmitrijus (vald. Brianską; žuvo 1399), Konstantinas (vald. Čartoriską; m.1390), Vladimiras (vald. Kijevą; m. 1398) ir Fiodoras (vald Ratną; m.1400), dukterys – trys. Iš Algirdo antros santuokos įvardinti: Jogaila (1386 – 1434), Skirgaila Ivanas (m.1397), Lengvenis-Semionas ( m.1431), Karigaila Kazimieras (m. 1390), Vygandas Aleksandras (m. 1392), Kaributas Dmitrijus (žuvo 1399) ir Švitrigaila Boleslovas (m.1452), dukterys – penkios. Istoriografijoje bei populiarioje istorinėje literatūroje gali rasti ir kitokių genealoginių variantų.
