Austrijos ginkluotosios pajėgos. EPA – ELTA nuotr.
Į atsargą išėjęs Austrijos kariuomenės pulkininkas įtariamas kelis dešimtmečius šnipinėjęs Rusijai, penktadienį surengtoje spaudos konferencijoje pareiškė kancleris Sebastianas Kurzas.
Pasak S. Kurzo, įtariama, kad bendradarbiauti su Rusija karininkas pradėjo dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir tą darė iki pat šių dienų.
Dėl šių įtarimų užsienio reikalų ministrė Karin Kneissl iškvietė Rusijos ambasadorių Vienoje ir atšaukė numatytą vizitą į Rusiją, pridūrė kancleris.
„Žinoma, jei tokie atvejai pasitvirtina, – nesvarbu, ar jie būtų įvykę Nyderlanduose, ar Austrijoje, – tai negali pagerinti Rusijos ir Europos Sąjungos santykių“, – teigė S. Kurzas.
Kalbėdamas apie Nyderlandus, Austrijos vyriausybės vadovas omenyje turėjo atvejį, kai Amsterdamas išsiuntė keturis Rusijos agentus, įtariamus planavus surengti kibernetinę ataką Cheminio ginklo uždraudimo organizacijos (OPCW) būstinėje Hagoje.
„Rusijos šnipinėjimas Europoje – nepriimtinas ir turi būti pasmerktas“, – pridūrė S. Kurzas.
Austrijos gynybos ministro Mario Kunaseko teigimu, šis atvejis išaiškintas „prieš kelias savaites“, gavus informacijos iš vienos Europos žvalgybos agentūros.
Bernas pirštu baksnoja Maskvai į nesiliaujančius šnipų išpuolius prieš Šveicarijos įstaigas. Šveicarija nusileidžia Vakarų spaudimui, leidinyje Le Temps aiškina šveicarų politologas ir istorikas, Ženevos Tarptautinių tyrimų ir plėtros instituto garbės profesorius Andrė Libichas.
Dabartinę Rusijos ir Šveicarijos santykių būklę paženklino Rusijos ambasadoriaus iškvietimas Berne tam, kad būtų pasiskųsta dėl numanomo Rusijos šnipinėjimo Špice (cheminė laboratorija) ir kitose Šveicarijos vietose. Santykiai blogesni, negu per šaltąjį karą, bet geresni, nei laikotarpiu tarp dviejų karų, pabrėžia straipsnio autorius.
Šaltojo karo laikotarpiu, kaip, beje, ir laikotarpiu tarp dviejų karų, Šveicarija sugebėjo išgauti naudos iš savo vaidmens, tapusi šnipinėjimo centru ir norinčių susitaikyti priešų susitikimų vieta. Antai, Ronaldas Reiganas ir Michailas Gorbačiovas 1985 metais susitiko Ženevoje, kad pradėtų procesą, ženklinusį, kad pasibaigė konfrontacija tarp Rytų ir Vakarų. Šveicarija buvo svetinga, patogioje vietoje, gerai aprūpinta, o svarbiausia – neutrali šalis. Tokias savybes aukštai vertino visi, nepriklausomai nuo jų ideologinių ir politinių nesutarimų, primena Libichas.
Tačiau pablogėjus santykiams tarp Vakarų šalių ir Rusijos, aplink Šveicariją pradėjo veržtis gniaužtai. Šalis užsitraukė tarptautines sankcijas, kurios 2014 metais buvo pritaikytos Rusijai už Krymo aneksiją. Ji vis tiktai neprisijungė prie amerikiečių ir europiečių ir daugiau sankcijų nepridėjo. Šveicarija ilgai išliko kaip salelė Europos viduryje, labai vertinama Maskvos ir ypač rusų verslininkų, galėjusių tęsti savo veiklą ir būti apsaugoti nuo nemalonumų ir draudimų, su kuriais jie susidurdavo kitose šalyse, nurodo ekspertas.
Ir vis dėlto, pastaruoju metu JAV, o paskui ir Europos Sąjunga, pradėjo reikalauti didesnės drausmės Kremliaus atžvilgiu, bent jau tiek, kad ji reikštų savo nepritarimą Rusijai, kad kitą kartą išsiųstų Rusijos diplomatus, kaip šį pavasarį šį pavasarį padarė jos, ir kuri, sprendžiant iš visko, elgiasi santūriai kalbant apie jų naujas sankcijas Rusijai. Dabar, kai derybos su Briuseliu įžengia į gana keblią fazę, Šveicarijai neverta laikytis atskirai Rusijos atžvilgiu. Būtų neprotinga rizikuoti, erzinant supervalstybę – Ameriką, demonstruojančią pasauliui savo raumenis. Štai mes ir matome, kaip Šveicarijos užsienio reikalų ministras griežtina toną ir demaskuoja neteisėtus Rusijos veiksmus, apie kuriuos iki šiol nutylėdavo, analizuoja Libichas.
Šveicarijai, priverstai pasirinkti Vakarų stovyklą ir visiškai prisidėti prie jos, nepavyks išvengti užsienio valstybių, kurioms visiškai nerūpi Šveicarijos „neutralitetas“, spaudimo, baigia straipsnį autorius.
Jau griūnant Sovietų Sąjungai buvo spekuliuojama tema, kad KGB pervedė į užsienį stambias sumas valstybinio ir partinio turto per privačias firmas. Pinigai turėjo būti panaudoti ir politinei veiklai finansuoti, bet buvo išgrobstyti ir privačiai politinei veiklai. Už tų procesų dažnai slypėjo žmonės, kurie jau užsiiminėjo užsienio prekyba ir turėjo firmų bei kontaktų tinklus užsienyje, pavyzdžiui, tarybiniai piliečiai, kuriems dėl etninės ar religinės priklausomybės buvo leista aštuntajame dešimtmetyje išvažiuoti į užsienį.
Tų procesų centre yra Grigorijaus Lučianskio Benex ir Boriso Biršteino Seabeco firmos. Lučianskis, gimęs 1945 metais Latvijoje, žydų šeimoje, buvo specialiai užverbuotas KGB tam, kad įsteigtų tarptautinį kompanijų tinklą. Tad 1989 metais jis įsteigė Nordex su pagrindiniu biuru Vienoje ir dukterinėmis firmomis visame pasaulyje, taip pat ir Šveicarijoje.
Nordex ir Seabeco
Oficialiai firma prekiavo žaliava iš Rusijos ir kitų NVS šalių. Ne kartą buvo demaskuoti kompanijos korupciniai ryšiai, grobstymai, pinigų plovimas ir prekyba ginklais – tiek, kad ekonominė veikla jau tapo nebeįmanoma. Taip pat tiriant bylą dėl pinigų plovimo per Bank of New York, įvairūs pėdsakai vedė link Lučiansko firmų. Lučianskis, kuris įsteigiant Nordex jau turėjo teistumą, naudojosi toli siekiančiais ryšiais su politikais Rusijoje, Ukrainoje, Kazachstane, Izraelyje. Tai susiję ir su kriminaline aplinka – pirmiausia, Rusijoje, o ir glaudžius kontaktus Latvijoje. NVS teritorijoje prieš jį nebuvo atliekama nė vieno tyrimo. Anot atvirų šaltinių, šiandien jis gyvena Maskvoje.
Įvairios specialiosios tarnybos įtarė, kad ir Boriso Biršteino Seabeco firma yra įsivėlusi į valstybinio turto grobstymus ir nelegalų išvežimą.
Žydiškų šaknų turintis Biršteinas, gimęs 1947 metais, kaip ir Lučianskis, Baltijos šalyje. Jis buvęs KGB bendradarbis ir, tikriausiai, iki šiol palaiko kontaktus su Rusijos ir Izraelio specialiosiomis tarnybomis. Jis emigravo į Izraelį 1979-aisiais ir pradėjo kurti tarptautinį kompanijų tinklą, kuris oficialiai prekiavo nafta, auksu, briliantais ir cheminiais produktais, – Seabeco Group. 1992–1999 metais Seabeco turėjo filialą Šveicarijoje. Kaip ir Lučianskis, Biršteinas buvo giliai įtrauktas į vietoj SSSR susikūrusių šalių politiką: į jo draugų bei pažįstamųjų ratą įėjo Kravčiukas, Kučma, buvęs Moldavijos prezidentas Sneguras. Tačiau be viso šito jis turėjo tokius pat gilius ryšius ir kriminaliniame pasaulyje.
Seabeco Group susijusi su pinigų plovimu ir grobstymu iš Kirgizijos, neskaidriomis operacijomis per Nordex, humanitarinės pagalbos grobstymu, turėjo glaudžių ryšių ir su Solncevo ONG, o taip pat įsipainiojusi į užsakomąsias žmogžudystes. Dešimtajame dešimtmetyje buvo daugybė teisminių teisinės pagalbos pavedimų dėl Biršteino kaip objekto, bet nė vienas iš atliktų tyrimų (Kanadoje, Belgijoje, Šveicarijoje) iki šiol neprivedė iki nuosprendžio.
Šveicarijos kalnai.
Nei Nordex, nei Seabeco atveju iki šiol neįmanoma įrodyti, kad už neteisėtų finansinių operacijų slypi KGB. Jeigu ir esama įrodymų, tai tokiose vietose, kur nėra jokio intereso juos atskleisti tam, kad tie įvykiai būtų įvertinti iš naujo. Tačiau abu herojai palaiko gerus politinius kontaktus aukščiausiu lygiu, o greitai įgytas turtas, kurį jie užsidirbo prekiaudami valstybiniais ištekliais, leidžia spėti, kad jie vargu ar galėjo dirbti be valstybinės valdžios institucijų žinios ir pritarimo.
Dabartiniai vertinimai
Šiandieniniai specialiųjų tarnybų bendradarbiavimo su kriminalinėmis organizacijomis vertinimai irgi nėra įtikinamai įrodyti.
Bet yra keletas šaltinių, kurie rodo tokį sistemingą bendradarbiavimą. Vokietija turi pakankamai tikslios informacijos apie NVS specialiąsias tarnybas, nes Rusijos kariuomenė buvo dislokuota Vokietijoje iki praėjusio šimtmečio dešimtojo dešimtmečio vidurio, o pačios specialiosios tarnybos čia vis dar plačiai atstovaujamos. Be to, daugybė persikėlėlių repatriantų irgi sudaro platų pagrindą žvalgybinei ir kriminalinei veiklai.
Iš Konstitucijos gynimo Bavarijos tarnybos (Vokietijos Konstitucijos gynimo Federalinės tarnybos – kontržvalgybos – padalinys, – vert. past.) ataskaitų matyti, kad Vokietijos teritorijoje yra rusų biznierių, kurie jau įtariami tuo pačiu metu ir žvalgybine, ir kriminaline veikla. Jie palaiko kontaktus su aukšto rango politikais ir verslininkais Rusijoje, o taip pat su Vokietijos ekonominiais sluoksniais. Jie investuoja pirmiausia į nekilnojamąjį turtą ir turizmo šaką.
Tarnyba taip pat spėja, kad Rusijos specialiosios tarnybos ir kriminalinės organizacijos paveda patikėtiniams steigti firmas, kurios daugiausia tarnauja pinigų plovimui. Patikėtiniai dažnai lankosi Bavarijoje neva dėl asmeninių priežasčių, siekdami plėtoti ekonominius ryšius. 2005 metais Konstitucijos gynimo Bavarijos tarnyba sugebėjo nustatyti, kad išeiviai iš NVS, įsikūrę Vokietijoje ir kaimyninėse šalyse, vertėsi nelegaliu naftos transportavimu ir kad dauguma tų asmenų užėmė vedančiąsias pozicijas NVS šalių karinėse ir žvalgybinėse dalyse.
Taip pat yra duomenų, kad kai kurie specialiųjų tarnybų bendradarbiai infiltruojami į kriminalines struktūras, jog būtų panaudoti žvalgybinei veiklai iš vidaus.
Iš kitos federacinės žemės gauta informacijos, kad veikiantys specialiųjų tarnybų bendradarbiai, būdami užsienyje, siūlo informacines paslaugas, o taip pat apsaugos ir saugumo paslaugas. Jie turi daug turto, perka nekilnojamąją nuosavybę, steigia firmas ir, be viso kito, nelegaliai prekiauja ginklais. Jie palaiko kontaktus tarpusavyje, su pagrindiniu biuru Maskvoje ir Rusijos vyriausybe, o taip pat su specialiosiomis tarnybomis tos šalies, kurioje jie būna. Dažnai tai žmones, turintys kontaktų elitinėse buvusios sovietų armijos dalyse.
Transnacionalinio nusikalstamumo specialisto Niujorko universiteto profesoriaus Marko Galeoti duomenimis, kriminalinės organizacijos prisiima dalį SVR darbo tose vietose, kur SVR darbas ribotas (pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje). Atsakydama į tai, SVR tarpininkauja svarbiems rusų kriminaliniams autoritetams išvažiavimui į užsienį.
Situacija Šveicarijoje
Šveicarija yra patraukli vieta tiek NVS šalių specialiosioms tarnyboms, tiek ir kriminalinėms organizacijoms: plyti Europos centre, nekontroliuojamos sienos su kaimyninėmis šalimis, gerai išplėtota infrastruktūra sudaro idealias sąlygas abiem suinteresuotoms grupėms, o policijos ir specialiųjų tarnybų kompetencija išlieka gana kukli.
Be to, Šveicarijoje yra stebinanti vizų išdavimo praktika: dažniausiai vizą ir akreditaciją gauna net identifikuoti specialiųjų tarnybų bendradarbiai, kai tuo tarpu daugelyje NATO bloko šalių praktika žymiai griežtesnė. Tai aktualu ir asmenis, kurie, galimas dalykas, susiję su organizuotu nusikalstamumu, nors yra labai rimtas teisinis pagrindas neleisti gyventi ar dirbti šalyje.
Šveicarijos vėliava.
Specialiąsias tarnybas taip pat domina daugybė tarptautinių organizacijų, turinčių pagrindinius biurus Šveicarijoje, tokios kai JTO, TDO (Tarptautinė darbo organizacija), PSO (Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija) ir PPO (Pasaulinė prekybos organizacija).
Dėdamiesi bendradarbiais, daugybė specialiųjų tarnybų agentų savo oficialių pareigų rėmuose atlieka žvalgybą. Dažnos konferencijos ir suvažiavimai sudaro idealias sąlygas kontaktams megzti su aukštus postus užimančiais žmonėmis iš įvairių šalių ir šakų. Šveicarija – tai ir pramonės bei technologijų centras, įdomus žvalgybos atstovams. Svarbūs tiksliniai objektai yra farmacijos šaka, kompiuterinės technologijos, bankų ir finansų sektoriai.
Kriminalinės organizacijos naudojasi tokiais faktoriais: žemi mokesčiai už firmų veiklą, liberalios verslo įstatymų normos, efektyvi bankų sistema su pažangiomis privataus bankingo paslaugomis, bendri aukšti standartai paslaugų, mokymo, švietimo ir medicininio aptarnavimo sferoje.
Liberalios įstatymų normos verslo srityje leidžia užsieniečiui palyginti paprastai įsteigti firmą Šveicarijoje. Asmenims, neturintiems leidimo gyventi arba pilietybės gyvenamojoje vietoje Šveicarijoje tereikia įtraukti į veiklą kaip vadybininką tik vieną asmenį, turintį tokį leidimą, ir sumokėti registracinį mokestį bei įstatinį kapitalą.
Firma Šveicarijoje – tai ne tik bazė ekonominei veiklai visoje likusioje Europoje, bet ir dažnai atveria galimybes gauti leidimą samdytis užsienio piliečius. Be to, firmos vardu užsieniečiai perka nekilnojamąjį turtą, apeidami sąlygas, keliamas žemės sklypams įsigyti su juose esančiu nekilnojamuoju turtu.
Informacijos šaltinis – „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – rus.), compromat.ru portalas; openrussia.org.
