Andrėjus Soldatovas / Foreign Policy
Tuo metu, kai Rusijos piliečiai savo dėmesį nukreipė į Valstybės Dūmos rinkimus, vienas iš populiariausių Rusijos leidinių „Komersant“ pranešė, jog šalyje nutiko kur kas svabesnis įvykis nei parlamento rinkimai.
Ką leidinys turėjo omenyje? „Komersant“ rėmėsi kitame leidinyje („Foreign Policy“) paskelbta Andrėjaus Soldatovo publikacija. Rusijos slaptųjų tarnybų istorija senokai besidomintis Andrėjus Soldatovas informuoja, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pradėjo milžinišką šalies slaptųjų tarnybų reorganizaciją.
V.Putino sugalvotos ir įgyvendinamos reformos pagrindas – sujungti į vieną kumštį dvi skirtingas užduotis atliekančias tarnybas. Tai – SVR (Služba vnešnej razvedki), kurios veiklos arena – užsienyje, ir FSB (Federaline saugumo tarnyba), kurios dėmesio centre – Rusijos Federacijos teritorijoje besirutuliojantys įvykiai. Štai šias dvi struktūras Rusijos prezidentas ir nusprendė sujungti. Iš dviejų dabar esančių žvalgybos tarnybų sukurta naujoji organizacija turės ir naują pavadinimą – Valstybės saugumo ministerija.
Su kuo asocijuojasi šis pavadinimas? Ogi su 1943 – 1953 metais asmeniškai Josifui Stalinui pavaldžia žvalgyba. Taip pat akivaizdu, į ką labiausiai panašus išorės ir vidaus žvalgybų sujungimas į vieną darinį. Tokio pobūdžio organizacija dar visai neseniai turėjo KGB pavadinimą.
Belieka pridurti, kad KGB nebuvo tradicinė slaptoji tarnyba remiantis Vakarų standartais. KGB saugojo ne tik valstybės ir jos piliečių interesus. Ji juos dar ir persekiojo, baudė, jiems grasino. KGB veiklos sfera buvo itin plati: ne vien šnipų, bet ir disidentų, spaudos atstovų, sportininkų ir net dvasininkų persekiojimas. Tačiau svarbiausias KGB uždavinys buvo saugoti tą, kuris Kremliuje užėmė aukščiausias pareigas.
Žodžiu, V.Putinas apsisprendė, kokiu keliu turėtų eiti FSB. Tai galėtų byloti, kad jis rimtai susirūpinęs dėl savojo likimo. Ne vien tik rūpinasi savo kailiu, bet ir nervinasi. Tiksliau sakant, nesijaučia absoliučiai saugus. Juk 2018-ųjų rikimai – čia pat. Todėl V.Putinas neatsitiktinai pradėjo tendencingas parodomąsias represijas – pašalino iš įtakingų postų keletą savo senų draugų, į kalėjimą pasodino keletą gubernatorių ir valdininkų. V.Putinas atskleidžia savo tikruosius tikslus – stiprinti ir taip jau turimą milžinišką valdžią.
Aplinkiniams V.Putinas siunčia akivaizdų ženklą – jam reikia stiprios, įtakingos, viską apimančios represinės organizacijos, kuri pajėgtų apsaugoti jį nuo bet kokių nemalonumų.
Tačiau dviejų žvalgybų sujungimas gali neduoti laukiamų rezultatų arba juos pateikti per vėlai. Kartais reformos, ypač kai jos nėra natūralios, atneša netikėtų rezultatų: nesustiprina, bet susilpnina organizaciją. Dažnusyk naujojo darinio efektyvumas krenta žemyn. Bent laikinai.
Net ir slaptųjų tarnybų veikla nesidomintiems aišku, kad Rusijos slaptųjų tarnybų reorganizacijos vadovams teks daug jėgų ir lėšų paaukoti vien tam, kad išvengtų veiklos dubliavimo. O tai reiškia, kad nėra jokių garantijų, jog SVR ir FSB greitai bei sėkmingai susijungs. Tarp jų gali atsirasti trinčių ir piktumų. Kur reikės dėti be darbo ir įtakos likusius generolus? Kaip naujiesiems vadovams bus perduodami šalies viduje ir užsienyje veikiantys agentai?
Publikacijos autorius mano, kad naujoji struktūra bent trumpam turėtų susilpnėti. Susilpnėjimas įmanomas tol, kol nebus užbaigti jungimosi darbai. Beje, organizacija gali susilpnėti būtent tada, kai V.Putinui labiausiai reikės jos paramos.
Informacijos šaltinis: Foreign Policy leidinys.
2016.09.26; 04:30
